Atsivertimo istorijos žmones traukia dėl vienos paprastos priežasties: jos griauna mintį, kad žmogus jau galutinai susiformavęs ir nebegali pasikeisti. Kartais lūžis ateina staiga, tarsi žaibas kelyje į Damaską. Kartais jis bręsta metų metus, kol galiausiai viena knyga, vienas pokalbis ar viena nelaimė atidaro duris, kurias žmogus ilgai laikė užremtas. Religijos istorijoje tokių posūkių gausu, tačiau keli vardai iškilo virš kitų, nes po asmeninio lūžio pasikeitė ir ištisos epochos.
Paulius: kelias į Damaską, pakeitęs krikščionybės istoriją
Garsiausias atsivertimas Vakaruose veikiausiai priklauso Sauliui iš Tarso, vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi. Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad jis persekiojo ankstyvuosius krikščionis ir keliavo į Damaską jų suiminėti, kai pakeliui patyrė susitikimą su prisikėlusiu Kristumi. Po jo Saulius apako, buvo nuvestas į miestą, o vėliau jo gyvenimo kryptis apsivertė visiškai: persekiotojas tapo misionieriumi, o iš buvusio priešininko išaugo žmogus, kurio laiškai tapo Naujojo Testamento branduoliu. Net pats posakis „kelias į Damaską“ daugelyje kalbų tapo staigaus vidinio lūžio metafora.
Pauliaus istorija įdomi dar ir dėl to, kad ten atsivertimas nėra vien emocinis sukrėtimas. Po regėjimo atėjo ilgas kelias: mokymasis, bendruomenės įtarumas, misijos, konfliktai, kentėjimai. Kitaip tariant, vienas įvykis atidarė duris, o po to sekė visas gyvenimas, įrodantis, kad tikras atsivertimas matuojamas ne akimirkos intensyvumu, o ištikimybe tam, kas po jos prasideda.
Augustinas: nuo geismo ir ambicijos prie „Imk ir skaityk“
Jei Pauliaus lūžis atrodo staigus, Augustino istorija yra lėtas, sudėtingas ir intelektualiai labai turtingas grįžimas. Vėliau jis tapo Hipono vyskupu, vienu svarbiausių krikščionių mąstytojų, o jo Confessiones iki dabar laikomos viena įtakingiausių dvasinių autobiografijų. Pats Augustinas atvirai aprašo jaunystę, kupiną ambicijų, geismo, klaidžiojimų tarp idėjų ir nuolatinio vidinio nerimo. Britannica ir Stanfordo enciklopedija pabrėžia, kad lūžis vyko etapais: pirma pasikeitė protas, o po to, daug sunkiau, valia.
Garsiausia akimirka atėjo sode Milane, kai jis išgirdo vaiko balsą kartojant „Imk ir skaityk“, atsivertė Pauliaus laiškus ir perskaitė eilutes iš Laiško romiečiams apie gyvenimą be paleistuvystės, girtavimo ir kivirčų. Toks epizodas tapo viena žinomiausių atsivertimo scenų visoje krikščionybės istorijoje. Jis traukia dėl labai žmogiškos priežasties: Augustinas nebuvo nei kvailas, nei paviršutinis, nei paprastai įtikinamas. Jis ilgai matė tiesą, tačiau vis dar negalėjo jai atiduoti savo gyvenimo. Dėl to jo istorija iki dabar veikia daugybę žmonių, kurie supranta, kad sunkiausia dažnai nėra pamatyti, o apsispręsti.
Pranciškus Asyžietis: turtingo pirklio sūnus, pasirinkęs nuogą neturtą
Pranciškus Asyžietis jaunystėje neatrodė žmogus, iš kurio išaugs vienas mylimiausių krikščionių šventųjų. Jis gimė turtingoje šeimoje, svajojo apie garbę, dalyvavo kare, pateko į nelaisvę, o ankstyvoje brandos fazėje išgyveno lūžį, po kurio atsisakė šeimos turto ir pradėjo radikalaus neturto kelią. Britannica apibendrina jo istoriją labai aiškiai: po karo, nelaisvės ir kelių vidinių patirčių jis išsižadėjo pasaulietinių gėrybių, atidavė turtą ir pradėjo gyvenimą, pašvęstą neturtui bei gailestingumui.
Pranciškaus atsivertimas įdomus tuo, kad ten keičiasi ne vien įsitikinimai, o skonis. Žmogus, kuris anksčiau troško šlovės ir elegancijos, staiga ima mylėti raupsuotuosius, paprastumą, rankų darbą ir džiaugsmingą neturtą. Atsivertimas čia įgauna beveik meninę formą: keičiasi žvilgsnis į pasaulį, turtą, kūriniją, vargšą ir net saulę ar paukščius. Dėl to Pranciškus tapo ne vien šventuoju, o ištisa vaizduotės jėga Vakarų civilizacijoje.
Ignacas Lojola: patranka, lova ir knygos, iš kurių gimė jėzuitai
Kai Iñigo López de Loyola 1521 m. gegužės 20 d. Pamplonoje buvo sužeistas patrankos sviedinio, mažai kas būtų spėjęs, kad nuo lovos prasidės vienas įtakingiausių atsivertimų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Britannica pažymi, kad sužeidimas nutraukė jo karinę karjerą, o ilgo gijimo metu jis skaitė knygas apie Kristų ir šventuosius; kaip tik tada pradėjo formuotis nauja kryptis, vedusi į Jėzaus Draugijos įkūrimą. Pats jėzuitų paveldas iki dabar tą lūžį vadina „cannonball moment“.
Ignaco istorija labai patraukli dėl to, kad atsivertimo vieta ten yra ne šventovė, o priverstinis sustojimas. Karys, pripratusis prie garbės, staiga nebegali niekur bėgti ir lieka vienas su skausmu, nuoboduliu bei knygomis. Kartais kaip tik tada žmogus pirmą sykį išgirsta save. Ignacas vėliau iš savo patirties išaugino visą dvasinio įžvalgumo tradiciją, padėjusią kitiems atpažinti, kurios mintys žmogų veda į gyvybę, o kurios palieka jį tuščią. Dėl to jo atsivertimas svarbus ne vien kaip biografinis faktas, o kaip ištisa dvasinės praktikos pradžia..
Edith Stein: viena naktis su Teresės Avilietės knyga
Yra atsivertimų, kuriuose nėra nei regėjimo, nei karo, nei stulbinančio stebuklo. Yra knyga, naktis ir sakinys: „Tai tiesa.“ Būtent taip dažniausiai pasakojama Edith Stein istorija. Ji buvo žydų kilmės filosofė, iš pradžių nutolusi nuo tikėjimo, vėliau tapusi katalike, karmelite, o galiausiai žuvusi Aušvice dėl savo žydiškos kilmės. Britannica nurodo, kad 1921 m. ją stipriai paveikė Teresės Avilietės autobiografija, o 1922 m. sausio 1 d. ji buvo pakrikštyta. Vatikano biografijoje išliko ir garsioji jos reakcija po naktinio skaitymo: „Tai tiesa.“
Edith Stein istorija ypač paveiki todėl, kad ten susitinka filosofinis tiesos alkis ir mistinė patirtis. Ji neatrodo lengvai paveikiama, sentimentali asmenybė. Priešingai, ten stovi griežto proto žmogus, ieškantis tiesos iki galo. Dėl to jos atsivertimas daug kam iki dabar skamba labai moderniai: žmogus eina ne nuo logikos, o per logiką; ne pabėgdamas nuo proto, o nusivesdamas protą iki ribos, kur jis atpažįsta, kad tiesa yra daugiau nei sąvoka.
C. S. Lewis: „labiausiai nenoromis atsivertęs žmogus Anglijoje“
Clive’as Staplesas Lewisas dažnai minimas tarp garsiausių modernių atsivertėlių. Daug kam jis pirmiausia yra Narnijos kronikų autorius, tačiau jo kelias į tikėjimą buvo ilgas ir viduje labai kovingas. Pasak C. S. Lewis instituto ir Christian History Institute, 1929 m. jis „pripažino, kad Dievas yra Dievas“, o 1931 m. priėjo krikščionybę; pats save pavadino „labiausiai nenoromis atsivertusiu žmogumi Anglijoje“. Viename garsiausių prisiminimų jis rašė, kad kai su broliu išvažiavo motociklo priekaboje į zoologijos sodą, dar netikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, o atvykęs jau tikėjo.
Lewiso istorija traukia tuos, kuriems nepatinka paviršutiniškos religinės klišės. Ten daug skaitymo, draugystės, pokalbių, mito, literatūros ir ilgo pasipriešinimo. Tikėjimas pas jį neatsirado dėl vieno jausmingo vakaro; jis laimėjo ilgą ginčą su žmogumi, kuris nenorėjo pasiduoti. Dėl to Lewisas iki dabar veikia skeptikus ir intelektualus, kuriems reikia ne saldžios retorikos, o rimto susidūrimo su klausimu, ar krikščionybė yra tiesa.
Malcolm X: antras atsivertimas po Mekos
Religijos istorijoje ypač įdomūs tie atvejai, kai žmogus atsiverčia daugiau nei kartą. Malcolm X čia yra vienas ryškiausių vardų. Britannica nurodo, kad kalėjime jis prisijungė prie Nation of Islam, o 1964 m., po išsiskyrimo su judėjimu ir piligrimystės į Meką, išgyveno dar vieną lūžį ir perėjo į sunitų islamą, priimdamas vardą el-Hajj Malik el-Shabazz. Pati kelionė į Meką jam atvėrė kitokį rasės ir musulmonų brolybės vaizdą, nei tą, kuriuo jis gyveno anksčiau.
Malcolm X svarbus dėl to, kad ten atsivertimas nėra vien individuali sielos drama. Ten keičiasi ir politinis žvilgsnis, ir bendruomenės samprata, ir kalbėjimo tonas. Žmogus, ilgai matęs pasaulį per griežto konflikto optiką, Mekoje patiria kitokį universalesnės religinės bendrystės paveikslą. Toks atvejis primena, kad atsivertimas kartais ne tik nuveda į tikėjimą, bet ir išgrynina jau turimą tikėjimą, išplėšdamas jį iš siauresnės ideologinės formos.
Kodėl tokios istorijos taip kabina?
Visus minėtus vardus jungia ne vien religija. Juos jungia drama tarp senojo ir naujojo „aš“. Vienur tai persekiotojas, virtęs apaštalu, kitur filosofas, virtęs vyskupu, karys, virtęs mistiku, agnostikas, virtęs apologetu, ar revoliucionierius, radęs platesnį tikėjimo horizontą. Dėl to garsiausi atsivertimai istorijoje taip stipriai veikia kultūrą: jie leidžia tikėti, kad žmogaus biografija nėra užrakinta, kad net ambicija, puikybė, klaida ar smurtas dar nėra paskutinis žodis.
Dar viena priežastis slypi tame, kad atsivertimas beveik niekada nebūna vien „nuomonės pakeitimas“. Geriausiais atvejais ten pasikeičia visas vertybių svorio centras: kas atrodė svarbu, pasidaro menka; kas buvo menka, staiga pasirodo verta viso gyvenimo. Dėl to tikras atsivertimas istorijoje atrodo kaip naujas gimimas, turintis ir kainą, ir vaisius. Toks pasikeitimas vis dar žavi, nes kiekvienoje epochoje žmogus slapta tikisi, kad ir jo paties gyvenime dar gali įvykti lūžis, po kurio viskas sustoja į vietą.