Euzebijaus „Evangelinis parengimas“ (Euangelikē Proparaskeuē, lot. Praeparatio Evangelica) yra milžiniška intelektualinė biblioteka. Tai 15 knygų apologetinis šedevras, parašytas IV a. pradžioje, kuriuo Euzebijus Cezarietis siekė ne tik apginti krikščionybę, bet ir parodyti, kad visas geriausias antikinio pasaulio mąstymas natūraliai vedė prie Kristaus.
Šis veikalas yra pirmoji dalis didingo dviejų dalių projekto (antroji dalis – Demonstratio Evangelica). Jo tikslas buvo paprastas, bet ambicingas: paruošti pagonio protą priimti Evangeliją, pašalinant visas filosofines ir istorines kliūtis.
Intelektualinė struktūra: Nuo mitų griovimo iki filosofijos
Euzebijus savo darbą sukonstravo kaip loginį laiptelį, vedantį iš pagoniškos tamsos į krikščionišką šviesą. 15 knygų galima suskirstyti į tris esminius etapus:
- Pagoniškos teologijos kritika (1–3 knygos):Euzebijus negailestingai analizuoja finikiečių, egiptiečių ir graikų mitologijas. Jis teigia, kad pagonių dievai yra arba sudievinti mirtingieji (euhemerizmas), arba, dar blogiau, – demonai, apgaudinėjantys žmones per orakulus ir burtus.
- Kodėl krikščionys pasirinko „barbarų“ (žydų) raštus? (4–9 knygos):Autorius atsako į pagonių intelektualų (kaip Celsas ar Porfirijas) kaltinimą, kad krikščionys išdavė graikų filosofiją dėl „svetimų“ žydų tekstų. Euzebijus įrodinėja, kad Mozės ir pranašų raštai yra ne tik senesni, bet ir tiesingesni už graikų mitus.
- Graikų filosofijos „vagystė“ (10–15 knygos):Tai viena įdomiausių dalių. Euzebijus teigia, kad viskas, kas graikų filosofijoje (ypač Platono mokyme) yra gera ir teisinga, buvo pasisavinta iš hebrajų. Jis populiarina idėją, kad Platonas buvo „Atėnų Mozė“, kuris studijavo žydų raštus Egipte ir iš jų pasisėmė monoteizmo idėjas.
Pagrindinė tezė: Senovės tiesos viršenybė
Euzebijui istorinis senumas buvo tiesos kriterijus. Jis teigė, kad krikščionys ne sukūrė naują religiją, o sugrįžo prie pačios seniausios ir gryniausios religijos, kuria gyveno bibliniai patriarchai dar prieš žydų įstatymą.
„Mūsų tikslas – įrodyti, kad krikščionybė nėra nei nauja, nei svetima, bet pati seniausia, tikroji ir vienintelė dieviška filosofija.“
Jei ne Euzebijus, mes šiandien nežinotume daugybės antikos mąstytojų. Praeparatio Evangelica yra tarsi tekstų laiko kapsulė. Euzebijus buvo neįtikėtinai kruopštus cituotojas – jis pateikia ištisus puslapius iš autorių, kurių originalūs darbai pradingo amžiams.
- Sanchuniathonas: Išsaugotos žinios apie finikiečių kosmogoniją.
- Porfirijas: Nors Porfirijas buvo krikščionybės priešas, Euzebijus cituoja jo veikalą „Prieš krikščionis“, taip paradoksaliai jį išsaugodamas.
- Atticus ir Numenijus: Viduriniojo platonizmo filosofai, kurių fragmentai išliko tik čia.
Praeparatio Evangelica parodo Euzebijų kaip aukščiausio lygio eruditą. Jis nešaukia ant pagonių, o bando juos įtikinti jų pačių kalba – filosofija. Jis pavertė krikščionybę „intelektualiai garbinga“, parodydamas, kad tikėjimas neprieštarauja geriausioms žmogaus proto tradicijoms, o jas vainikuoja.
Citatos
- „Mano tikslas šiame darbe yra paruošti protą tobulesniems Evangelinio įrodymo nurodymams, per trumpą išankstinį lavinimą paprastesniais Evangelinio parengimo punktais.“ (I.1.1) Euzebijus aiškiai nurodo, kad krikščionybė nėra aklas šuolis į tikėjimą; šis veikalas tarnauja kaip intelektualinis „valymas“, paruošiantis žmogaus mąstymą sudėtingesnėms dvasinėms tiesoms.
- „Kas gi yra Platonas, jei ne Mozė, kalbantis Atėnų tarme?“ (XI.10.14) Šia garsia Numenijaus citata Euzebijus įtvirtina mintį, kad graikų filosofijos viršūnė – Platonas – savo geriausias įžvalgas apie Dievą ir būtį tiesiog pasiskolino iš hebrajų Biblijos, tik pritaikė jas graikiškam stiliui.
- „Nuo mūsų Išganytojo pasirodymo tarp žmonių demonų orakulai nutilo, o jų garbinimas, kuris anksčiau buvo toks galingas, visiškai išnyko.“ (V.1.10) Autorius tai pateikia kaip istorinį ir dvasinį faktą: pagoniškoji religija žlugo ne dėl išorinių aplinkybių, o dėl to, kad Kristaus atėjimas objektyviai atėmė galią iš tų jėgų, kurios kalbėjo per orakulus.
- „Patys graikai prisipažįsta, kad savo rašmenis pasiskolino iš finikiečių, o pirmąsias geometrijos žinias iš egiptiečių, astronomiją iš chaldėjų.“ (X.1.2) Euzebijus griauna pagonių puikybę įrodinėdamas, kad graikų kultūra nėra originali. Jei jie viską pasiskolino iš „barbarų“, krikščionių pasirinkimas remtis „barbariška“ hebrajų išmintimi yra visiškai logiškas.
- „Mes pasirinkome ne kokį nors naują ar svetimą gyvenimo būdą, bet sekame tuo, kas yra seniausia ir vienintelė tikra bei dieviška filosofija.“ (I.4.15) Tai atsakas į kaltinimą „naujumu“. Euzebijus teigia, kad krikščionys ne sukūrė naują religiją, o sugrįžo prie pirminio, universalaus tikėjimo, kurį išpažino patriarchai dar prieš atsirandant bet kokiems pagoniškiems mitams.
- „Graikų istorijos apie dievus yra tik mitai, kuriuos patys graikai vėliau bandė pateisinti išgalvotomis alegorijomis apie gamtos jėgas.“ (III.1.1) Euzebijus demaskuoja savo laiko filosofų bandymus „gelbėti“ amoralų dievų elgesį vadinant jį simboliniu. Jis teigia, kad jokia alegorija negali pateisinti bjaurių ir neteisingų pasakojimų apie dievybes.
- „Bus parodyta, kad mes ne be geros priežasties hebrajų teologiją iškėlėme virš graikų papročių ir nuomonių.“ (I.5.1) Krikščionybė čia pristatoma kaip racionalus ir ištirtas pasirinkimas. Euzebijus pabrėžia, kad hebrajų tekstai yra pasirenkami dėl jų vidinio teisingumo ir pranašumo, o ne dėl aklo užsispyrimo.
- „Mozė gyveno daug anksčiau už visus tuos, kuriuos graikai vadina išminčiais ar filosofais.“ (X.9.1) Chronologija Euzebijui yra tiesos įrodymas. Kadangi Mozė rašė anksčiau už Homerą ar graikų filosofus, jo tekstas laikomas pirminiu šaltiniu, iš kurio kiti tik sėmėsi idėjų (dažnai jas iškraipydami).
- „Vadinasi, graikų mokslas yra tik vagystė iš hebrajų raštų, kurią jie bandė paslėpti po skambia retorika.“ (X.1.1) Euzebijus kaltina graikus intelektualiniu plagiatu. Jis teigia, kad jie paėmė esmines dvasines tiesas iš žydų ir, norėdami jas pateikti kaip savo, apvilko jas gražios, bet klaidinančios retorikos drabužiu.
- „Krikščionių tikėjimas nėra neprotingas sutikimas, bet pagrįstas protingu dieviškų liudijimų ir istorinių faktų priėmimu.“ (I.3.7) Tai tiesioginis atkirtis Celsui ir kitiems kritikams. Euzebijus tvirtina, kad krikščioniškas tikėjimas turi tvirtą faktinį ir loginį pagrindą, kurį protingas žmogus gali ir turi ištirti.