Diogenas Laertijus (Diogenes Laertios, lot. Diogenes Laertius) buvo III amžiaus po Kristaus graikų rašytojas, biografas ir filosofijos istorikas, kurio vardas iki šiol siejamas su vienu iš vertingiausių antikos veikalų – „Garsiųjų filosofų gyvenimai ir mokymai“ (Βίοι καὶ γνῶμαι τῶν ἐν φιλοσοφίᾳ εὐδοκιμησάντων). Šis kūrinys tapo pagrindiniu šaltiniu apie senovės graikų filosofus, jų biografijas, mokymus, posakius ir net kasdienį elgesį.
Diogenas Laertijus aprašo ne teologiją, o filosofų požiūrį į dievus, sielą, likimą, mirtį ir dorybę, todėl jo knyga tampa netiesioginiu graikų religinio mąstymo atspindžiu.
Apie patį Diogeną žinoma stebėtinai mažai. Jo gimimo vieta ir data nėra tiksliai nustatyta – manoma, kad jis gyveno apie 200–250 m. po Kr., galbūt Laerte mieste Likijoje (iš ten kilęs jo epitetas Laertius). Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo mokslo žmogus, ne filosofas praktikas, o veikiau kompiliatorius ir biografas, kuris stengėsi surinkti visą turimą informaciją apie filosofus nuo Taleso iki Epikūro.
Jis priklauso vėlyvajai helenistinei epochai, kai graikų kultūra jau buvo apimta romėniško pasaulio, o filosofijos mokyklos – stoikų, epikūriečių, skeptikų ir platonikų – išgyveno paskutinį didįjį laikotarpį.
Tai didelis, dešimties knygų veikalas, kuriame pateikiamos išsamios biografijos, citatos ir mokymų santraukos beveik visų svarbiausių antikos mąstytojų. Kūrinys parašytas graikų kalba, o jo struktūra primena enciklopediją – kiekviena knyga skirta vienai filosofijos mokyklai arba mąstytojų grupei.
Kūrinių struktūra:
- I–II knygos – ankstyvieji graikų išminčiai ir sokratikai: Talesas, Solonas, Heraklitas, Parmenidas, Anaksimandras, Pitagoras, Sokratas.
- III–V knygos – Platono ir Aristotelio mokyklos, jų sekėjai ir įvairūs peripatetikai.
- VI knyga – kinikai (ypač Diogenas Sinopietis).
- VII knyga – stoikai (Zenonas iš Kitijo, Kleanthas, Chrysipas).
- VIII–IX knygos – pitagorininkai, eleatai, skeptikai.
- X knyga – Epikūras ir jo mokiniai – ši dalis ypač svarbi, nes išsaugojo visą Epikūro „Laiškų“ ir „Pagrindinių minčių“ tekstą, kurie kitu atveju būtų prarasti.
Diogenas Laertijus buvo ne tiek filosofas, kiek rinkėjas ir pasakotojas. Jis dažnai tiesiog cituoja ankstesnius autorius – Hermipą, Apolonijų, Aristokseną, Teofrastą – ne visada vertindamas jų patikimumą. Dėl to jo stilius įvairus: vienur rimtas, kitur anekdotinis, kartais net humoristinis. Bet būtent dėl šios įvairovės kūrinys išliko gyvas ir įdomus iki šių dienų.
Jo stiliaus savitumai:
– mėgsta įtraukti aforizmus, laiškus, testamentus ir epigramas;
– perteikia filosofų mokymus paprastai, be perteklinės terminologijos;
– kai kur naudoja dialogo ar pasakojimo formą;
– išlaiko gyvą, net šmaikštų toną – retai pasitaiko tokio žmogiško istorijos pasakotojo antikoje.
Citatos ir mintys
Diogeno Laertiečio kūrinys yra tikras senovės išminties lobynas. Iš jo ateina daugybė žinomų sentencijų:
– „Gerumas yra natūrali dorybė.“ (I,13)
– „Ne turtas daro žmogų laimingu, bet siela, laisva nuo godumo.“ (II,67)
– „Mokytis reikia visą gyvenimą, net jei liko viena diena.“ (VII,91)
– „Geriausia gyventi taip, kad nereiktų bijoti nei dievų, nei žmonių.“ (X,138)
Be Diogeno Laertiečio, daugelio antikos filosofų mokymų šiandien nežinotume. Jo darbas išsaugojo tūkstančius citatų iš dabar prarastų šaltinių – kai kurių net vardai žinomi tik iš jo knygos. Jo dėka turime tiesioginį Epikūro tekstų, kinikų posakių ir stoikų apibendrinimų.
Viduramžiais šis veikalas buvo mažai žinomas, bet Renesanso laikais jis tapo vienu svarbiausių antikos filosofijos šaltinių. Pirmasis spausdintas leidimas pasirodė 1533 m., o nuo tada „Garsiųjų filosofų gyvenimai“ buvo verčiami į visas pagrindines Europos kalbas.
Diogenas Laertijus išliko istorijoje kaip filosofijos biografas, kuris nesiekė sukurti naujos doktrinos, bet išsaugojo praeities išminčių balsus. Jo knyga – tai tarsi gyva filosofijos genealogija, nuo pirmųjų mąstytojų iki paskutiniųjų helenistinių mokyklų. Jei antikos išmintis šiandien dar kalba, tai dažniausiai per jį.
Citatos
- „Gerumas yra natūrali dorybė, nes niekas negali būti laimingas, jei nėra geras.“ (I,13)
- „Talesas, paklaustas, kas sunkiausia žmogui, atsakė: pažinti patį save.“ (I,36)
- „Pitagoras sakė, kad gyvenimas panašus į šventę: vieni ateina varžytis, kiti prekiauti, o išmintingieji – stebėti.“ (VIII,8)
- „Sokratas teigė, kad vienintelis tikrasis turtas yra vidinė dorybė.“ (II,24)
- „Platonas sakė, kad dievas yra priežastis viso gėrio, o niekada blogio.“ (III,67)
- „Diogenas iš Sinopo gyveno kaip šuo, bet mąstė kaip dievas.“ (VI,20)
- „Stoikas Zenonas mokė, kad laimė yra gyvenimas pagal prigimtį – t. y. pagal dieviškąjį protą, kuris tvarko visatą.“ (VII,88)
- „Epikūras sakė: nei dievai, nei žmonės negali padaryti laimingu to, kas nepažįsta saiko.“ (X,139)
- „Herakleitas tvirtino, kad pasaulis nesukurtas nė vieno dievo ar žmogaus – jis amžinai degantis gaisras, užsidegantis ir užgęstąs pagal matą.“ (IX,7)
- „Solonas sakė, kad nieko nereikia vadinti laimingu, kol žmogus gyvas – nes tik pabaiga parodo, koks buvo gyvenimas.“ (I,51)