JĖZAUS VIEŠOJO VEIKIMO PRADŽIA
Jonas Krikštytojas [Mt 3,1-12; Lk 3, 3-17]
Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia,
kaip pranašo Izaijo parašyta:
Štai aš siunčiu pirma tavęs
savo pasiuntinį,
kuris nuties tau kelią.
Tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti.
Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų.
Jis skelbė: “Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio.
Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia”.
Jėzaus krikštas [Mt 3,13-17; Lk 3,21-22; Jn 1,32-34]
Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane.
Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo.
Ir iš dangaus pasigirdo balsas: “Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi”.
Gundymas dykumoje [Mt 4,1-11; Lk 4,1-13]
Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą.
Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.
VIEŠOJI JĖZAUS VEIKLA GALILĖJOJE
Evangelijos skelbimo pradžia [Mt 4,12-22; Lk 4,14-15; 5,1-11]
Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną:
“Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!”
Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai.
Jėzus tarė: “Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais”.
Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus.
Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.
Kafarnaume [Lk 4,31-37]
Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti.
Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti:
“Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!”
Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo!”
Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: “Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!”
Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.
Simono uošvės pagydymas [Mt 8,14-15; Lk 4,38-39]
Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus.
Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė.
Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
Gausūs pagydymai Kafarnaume [Mt 8,16; Lk 4,40-41]
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius;
visas miestas buvo susirinkęs prie durų.
Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Išvykimas iš Kafarnaumo. Kelionės po Galilėją [Lk 4,42-44]
Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.
Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos
ir, suradę jį, pasakė: “Visi tavęs ieško”.
Jis atsakė: “Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs”.
Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.
Raupsuotojo pagydymas [Mt 8,2-4; Lk 3,12-16]
Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”.
Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!”
Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino:
“Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”.
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.
Paralitiko pagydymas [Mt 9,1-8; Lk 5,17-26]
Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose,
ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų.
Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.
Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: “Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!”
Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje:
“Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!”
Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: “Kam taip manote savo širdyje?
Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?
Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, –
sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”
Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.
Muitininko Levio pašaukimas [Mt 9,9-13; Lk 5,27-32]
Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė.
Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.
Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį.
Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: “Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”
Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių”.
Seni nuostatai ir nauja dvasia [Mt 9,14-17; Lk 5,33-39]
Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: “Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?”
Jėzus atsakė: “Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti.
Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.
Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų.
Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!”
Žmogus ir įstatymas [Mt 12,1-8; Lk 6,1-5]
Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas.
Fariziejai priekaištavo: “Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama”.
Jėzus atsakė: “Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę:
prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams”.
Ir pridūrė: “Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui;
taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats”.
Padžiūvusios rankos pagydymas [Mt 12,9-14; Lk 6,6-11]
Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka.
Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti.
Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: “Stok į vidurį!”
O juos paklausė: “Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” Bet anie tylėjo.
Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: “Ištiesk ranką!” Šis ištiesė, ir ranka atgijo.
Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.
Žmonių antplūdis [Mt 12,15-16; Lk 6,17-19]
Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos,
Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus.
Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia jo nesuspaustų.
Mat jis buvo daugelį pagydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi norėdami prisiliesti.
Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: “Tu Dievo Sūnus!”
Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.
Dvylikos apaštalų pašaukimas [Mt 10,1-4; Lk 6,12-16]
Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį.
Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio
ir jie turėtų galią išvarinėti demonus.
Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru;
Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra “griaustinio vaikai”);
Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį
ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.
Giminės nesupranta Jėzaus
Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti.
Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.
Rašto aiškintojai šmeižia [Mt 12,24-30; Lk 11,15-23]
Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: “Jis turi Belzebulą” ir: “Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus”.
O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: “Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną?
Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko.
Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka.
Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas.
Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus”.
Nuodėmės Šventajai Dvasiai [Mk 12,31-32; Lk 12,10]
“Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų;
bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme”.
Jie mat sakė: “Jis turi netyrąją dvasią”.
Giminystė su Jėzumi [Mt 12,46-50; Lk 8,19-21]
Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti.
Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: “Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs”.
O jis atsakė: “Kas yra mano motina ir broliai?”
Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: “Štai mano motina ir broliai!
Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina”.
Palyginimas apie sėjėją [Mt 13,1-9; Lk 8,4-8]
Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą.
Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas kalbėjo:
“Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti.
Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.
Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.
Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.
Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.
Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą”.
Jis dar pridūrė: “Kas turi ausis klausyti – teklauso!”
Kodėl palyginimai? [Mt 13,10-15; Lk 8,9-10]
Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus.
Jis atsakė: “Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,
kad jie
regėti regėtų, bet nematytų,
girdėti girdėtų, bet nesuprastų,
kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista”.
Palyginimo išaiškinimas [Mt 13,18-23; Lk 8,11-15]
Ir jis paklausė: “Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus?
Sėjėjas – tai sėjantis žodį.
Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį.
Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.
Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta.
Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,
bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.
Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą”.
Palyginimas su žibintu [Lk 8,16-17; Mt 5,16; 10,26]
Jėzus jiems dar sakė: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?!
Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn.
Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!”
Palyginimas su saiku [Mt 7,2; 13,12; Lk 6,38; 8,18]
Jis taip pat jiems sakė: “Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta.
Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi”.
Savaiminis augimas
Ir vėl jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą.
Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.
Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.
Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo”.
Garstyčios grūdelis [Mt 13,31-32; Lk 13,18-19]
Jėzus dar sakė: “Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?
Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje,
bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.
Viskas palyginimais [Mt 13,34-35]
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.
Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Audros nutildymas [Mt 8,18. 23-27; Lk 8,22-25]
Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: “Irkitės į aną pusę!”
Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė.
Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: “Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?”
Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: “Nutilk, nusiramink!” Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
O Jėzus tarė: “Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!”
Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: “Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!”
Demonų išvarymas Geraziečių krašte [Mt 8,28-34; Lk 8,26-39]
Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte.
Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras.
Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.
Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.
Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.
Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais
ir ėmė garsiai šaukti: “Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!”
Jėzus mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!”
Jėzus dar paklausė: “O kuo tu vardu?” Ji atsakė: “Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug”.
Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė.
Dvasios ėmė prašytis: “Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!”
Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.
Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.
Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.
Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules.
Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto.
Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo,
bet Jėzus nesutiko ir pasakė: “Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo”.
Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.
Jėzus pagydo moterį ir prikelia mirusią mergaitę [Mt 9,18-26; Lk 8,40-56]
Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje.
Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas:
“Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų”.
Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.
Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn.
Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto.
Mat ji sau kalbėjo: “Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!”
Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės.
O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: “Kas prisilietė prie mano apsiausto?”
Mokiniai jam atsakė: “Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?'”
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi.
Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę.
O jis tarė jai: “Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos”.
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: “Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!”
Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: “Nenusigąsk, vien tikėk!”
Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.
Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones.
Įžengęs vidun, jis tarė: “Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega”.
Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.
Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: “Talitį kum”; išvertus reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!”
Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos.
Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
Saviškių atstumtas [Mt 13,53-58; Lk 4,16-30]
Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.
Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: “Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?
Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: “Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.
Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
Apaštalų išsiuntimas [Mt 10,1-14; Lk 9,1-6]
Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.
Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, –
tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
Ir mokė juos: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite.
Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos”.
Jie iškeliavo, ragino atsiversti,
išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.
Erodas apie Jėzų [Mt 14,1-2; Lk 9,7-9]
Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.
Kiti tvirtino: “Jis – Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”.
Tai išgirdęs, Erodas nutarė: “Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!”
Kaip buvo nužudytas Jonas Krikštytojas [Mt 14,3-12; Lk 3,19- 20]
Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.
Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”.
Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,
nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.
Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”.
Ir jis prisiekė: “Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!”
Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: “Ko prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!”
Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.
Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado.
Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą
ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.
Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.
Pirmasis duonos padauginimas [Mt 14,13-21; Lk 9,10-17; Jn 6,1-13; Mk 8,1-10]
Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.
O jis tarė jiems: “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.
Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: “Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas.
Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti”.
Bet Jėzus tarė: “Tai jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?”
Jis sako: “O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsako: “Penkis kepaliukus ir dvi žuvis”.
Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.
Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.
Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis.
Ir visi privalgė iki soties.
Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių.
O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.
Jėzus eina vandeniu [Mt 14,22-33; Jn 6,16-21]
Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones.
Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.
Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto.
Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti.
Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai aš. Nebijokite!”
Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.
Mokiniai dar labiau stebėjosi,
nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.
Pagydymai Genezareto krašte [Mt 14,34-36]
Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.
Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų,
paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant.
Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.
Ginčas dėl papročių [Mt 15,1-9; Lk 11,38]
Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės.
Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis.
Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas.
Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. –
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: “Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?”
Jis atsako jiems: “Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs.
Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų.
Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių”.
Ir jis pridūrė: “Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius!
Antai Mozė yra pasakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta.
O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’,
– tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai,
niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote”.
Kas švaru, kas nešvaru [Mt 15,10-20]
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: “Paklausykite manęs visi ir supraskite:
nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”. (
)
Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą.
Jis sako: “Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,
nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?” (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.)
Jis dar pasakė: “Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina.
Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,
svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.
Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.
KELIONĖS UŽ GALILĖJOS RIBŲ
Svetimšalės išgydymas [Mt 15,21-28]
Išvykęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų.
Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
Jėzus tarė jai: “Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.
Tačiau moteris atsakė: “Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius”.
Tuomet jis tarė: “Dėl šitų žodžių eik namo, – demonas jau išėjęs iš tavo dukters”.
Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį.
Nebylio išgydymas
Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką.
Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį,
pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: “Efatį!”, tai yra: “Atsiverk!”
Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba”.
Antrasis duonos padauginimas [Mt 15,32-39; Mk 6,30-44]
Anomis dienomis, vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė:
“Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti.
Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”.
Mokiniai jam atsakė: “O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?'”
Jėzus paklausė: “Kiek duonos kepalėlių turite?” Jie atsakė: “Septynis”.
Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.
Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.
Jie valgė ir pasisotino, ir nulikusių kąsnelių surinko septynis krepšius.
O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Jis atleido juos
ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.
Fariziejai reikalauja stebuklo iš dangaus [Mt 16,1-4]
Čia priėjo fariziejų ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus.
Atsidusęs iš širdies gilumos, jis tarė: “Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!”
Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą
Fariziejų ir Erodo raugas [Mt 16,5-12]
Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį.
O Jėzus juos įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”.
Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos.
Tai patyręs, Jėzus tarė: “Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmokote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos?
Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate,
jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?” Jie atsakė: “Dvylika”. –
“O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?” Jie atsakė: “Septynis”.
Tada jis tarė: “Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!”
Neregio išgydymas
Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti.
Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: “Ar ką nors matai?”
Šis apsižvalgęs tarė: “Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius”.
Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė.
Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: “Tik neužeik į kaimą”.
Petras išpažįsta Jėzaus dievystę [Mt 16,13-20; Lk 9,18-21]
Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: “Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?”
Jie atsakė: “Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų”.
Tada jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras jam atsakė: “Tu esi Mesijas”.
Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 16,21-23; Lk 9,22]
Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.
Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti.
Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: “Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”
Kristaus sekėjų ryžtingumas [Mt 16,24-28; Lk 9,23-27]
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.
Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.
O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?
Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!
Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.
Jėzaus atsimainymas [Mt 17,1-8; Lk 9,28-36]
Jis dar jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe”.
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje.
Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.
Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi suJėzumi.
Petras ir sako Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui”.
Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!”
Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Pirmtako Elijo klausimas [Mt 17,9-13]
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.
Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.
Jie klausė Jėzų: “Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”
Jis atsakė: “Tikrai, Elijas ateis pirmiau ir viską atitaisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?
Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė su juo, ką norėjo, – taip kaip apie jį parašyta”.
Jauno epileptiko išgydymas [Mt 17,14-21; Lk 9,37-42]
Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus.
Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti.
Jis paklausė: “Ko ginčijatės su jais?”
Vienas iš minios jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas.
Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo”.
Tada Jėzus tarė: “O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!”
Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.
Jėzus paklausė tėvą: “Ar nuo seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat kūdikystės.
Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!”
Jėzus jam atsakė: “‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!”
Vaiko tėvas sušuko: “Tikiu! Padėk mano netikėjimui!”
Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”
Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”.
Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?”
O jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda”.
Antroji pranašysė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 17,22-23; Lk 9,43- 45]
Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.
Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels”.
Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
Kas didesnis? [Mt 18,1-5; Lk 9,46-48]
Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: “Apie ką kalbėjotės kelyje?”
Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”
Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė:
“Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs”.
Dėl Jėzaus vardo [Lk 9,49-50; Mt 10,42]
Jonas jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis”.
Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.
Kas ne prieš mus, tas už mus!
Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio”.
Ryžtinga kova su nuodėme [Mt 18,6-9; Lk 17,1-2]
“Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.
Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį”. (
)
Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. (
)
O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą,
kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.
Nes kiekvienas bus pasūdytas ugnimi.
Druska – geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs”.
Skyrybų klausimas [Mt 19,1-9; 5,32; Lk 16,18]
Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs.
Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną.
Jis atsakė jiems: “O ką jums yra įsakęs Mozė?”
Jie tarė: “Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti”.
Tuomet Jėzus prabilo: “Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.
O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.
Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos,
ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas.
Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!”
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką.
Jis atsakė: “Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.
Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja”.
Jėzus ir vaikai [Mt 19,13-15; Lk 18,15-17; 9,47]
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė.
Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.
Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją”.
Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
Turtingas jaunuolis [Mt 19,16-22; Lk 18,18-23]
Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: “Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”
Jėzus tarė: “Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.
Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną”.
Tas atsakė: “Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės”.
Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: “Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”.
Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Turtas ir išganymas [Mt 19,23-26; Lk 18,34-27]
Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: “Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!”
Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: “Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę!
Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę”.
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: “Kas tada galės išsigelbėti?”
Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma”.
Atsižadėjimo vaisiai [Mt 19,27-30; Lk 18,28-30]
Tada Petras sakė jam: “Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave”.
Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus
ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.
Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi”.
Trečioji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 20,17-19; Lk 18,31-33]
Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia:
“Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims,
o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels”.
Jėzus ir aukštos vietos [Mt 20,20-23]
Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: “Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime”.
Jis atsakė: “O ko norite, kad jums padaryčiau?”
Jie tarė: “Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!”
Jėzus atsakė: “Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?”
Jie sako: “Galime”. Bet Jėzus jiems pasakė: “Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.
Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta”.
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Tarnavimo didybė [Mt 20,24-28; Lk 22,24-27]
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią.
Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas,
ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.
Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.
Jericho neregys [Mt 20,29-34; Lk 18,35-43]
Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio.
Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: “Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!”
Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”
Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia”.
Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus.
Jėzus prabilo į jį: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!”
Tuomet Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
JĖZAUS VEIKLA JERUZALĖJE
Mesijo įžengimas į Jeruzalę [Mt 21,1-11; Lk 19,28-38; Jn 12,12- 16]
Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,
tardamas: “Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.
Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins'”.
Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį.
Kai kurie iš ten stovinčių klausė: “Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?”
O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.
Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo.
Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose.
Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:
“Osana!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!
Osana aukštybėse!”
Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, – kadangi buvo jau vakaro valanda, – jis su Dvylika išėjo į Betaniją.
Nevaisingas figmedis [Mt 21,18-19]
Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas.
Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas.
Tuomet jis tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo.
Šventyklos orumas [Mt 21,12-17; Lk 19,45-48; Jn 2,14-16]
Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus
ir neleido nešti rakandų per šventyklą.
Jis mokė ir skelbė: “Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne”.
Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo.
Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.
Figmedžio paslaptis. Tikėjimas ir malda [Mt 21,20-22; 5,23-24; 6,14-15]
Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.
Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo”.
Jėzus jiems atsakė: “Turėkite tikėjimą Dievu!
Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų.
Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.
Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus”. (
)
Jėzaus įgaliojimai [Mt 21,23-27; Lk 20,1-8]
Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia:
“Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?”
Jėzus jiems atsakė: “Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau.
Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!”
Tie pradėjo tartis: “Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’
Pasakytume – iš žmonių…” Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas.
Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jėzus tarė: “Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau”.
Vynininkai žmogžudžiai [Mt 21,33-46; Lk 20,9-19]
Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: “Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies.
Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.
Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė.
Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.
Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
Bet vynininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas’.
Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.
Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.
Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia”.
Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.
Mokestis ciesoriui [Mt 22,15-22; Lk 20,20-26]
Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje.
Šitie atėję sako jam: “Mokytojau, žinome, jog esi tiesakalbis ir niekam nepataikauji. Tu nepaisai žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?”
Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą”.
Jie padavė. Jis ir klausia: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.
Tuomet Jėzus jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”. Ir jie be galo juo stebėjosi.
Mirusiųjų prisikėlimas [Mt 22,23-33; Lk 20,27-40]
Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:
“Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaiko, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių.
Ir štai yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.
Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip pat atsitiko ir su trečiuoju,
ir visi septyni nepaliko vaikų. Paskiausiai iš visų mirė moteris.
Numirėliams keliantis, kai ir jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji yra buvusi septynių žmona?”
Jėzus jiems atsakė: “Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!
Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.
O kad mirusieji keliasi, – ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą, – kaip Mozei Dievas yra pasakęs: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas?!
Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate”.
Didžiausias įsakymas [Mt 22,34-40; Lk 10,25-28]
Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: “Koks yra visų pirmasis įsakymas?”
Jėzus jam atsakė: “Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;
tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.
Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu”.
Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: “Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo;
o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas”.
Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!” Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.
Mesijas – Dovydo sūnus ir Viešpats [Mt 22,41-46; Lk 20,41- 44]
Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: “Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų?
Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs:
Viešpats tarė mano Viešpačiui:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojom.
Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?” Didelė minia norom klausėsi Jėzaus.
Smerkiami Rašto aiškintojai [Mt 23,6-7; Lk 20,45-47; 11,43]
Mokydamas Jėzus kalbėjo: “Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse,
užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse.
Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas”.
Našlės skatikas [Lk 21,1-4]
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.
Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: “Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią.
Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”.
Apie pasaulio pabaigą [Mt 24,1-14; Lk 21,5-19; Mt 10,17-22]
Jam išeinant iš šventyklos, vienas mokinių kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!”
Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.
Kai jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė jį:
“Pasakyk mums, kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?”
Jėzus pradėjo jiems aiškinti: “Žiūrėkite, kad kas jūsų nesuklaidintų!
Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: ‘Tai aš’, ir daugelį suklaidins.
Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite. Reikia, kad tai įvyktų, bet dar ne galas.
Tauta pakils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus žemės drebėjimų, bus badmečių. Tokia bus kentėjimų pradžia.
Jūs sergėkitės: atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius, kad jiems liudytumėte.
Bet pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.
Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia.
Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys.
Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas”.
Jeruzalės nuniokiojimas [Mt 24,15-25; Lk 21,20-24]
“Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint ten, kur jos neturi būti (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas Judėjoje, tebėga į kalnus;
kas bus ant stogo, tenelipa žemėn ir teneeina ko nors pasiimti iš namų;
o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.
Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!
Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą!
Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus.
Jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, jis sutrumpino tas dienas.
Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas, štai ten’, – netikėkite,
nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, mėgindami suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius.
Todėl būkite apdairūs; aš jus iš anksto dėl visko įspėjau”.
Žmogaus Sūnaus atėjimas [Mt 14,29-36; Lk 21,25-33]
“Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,
žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos.
Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.
Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara.
Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks.
Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.
Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas”.
Raginimas budėti [Mt 24,42; 25,13-15; Lk 19,12-13; 12,40]
“Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!
Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti.
Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety,
kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.
Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!”
KANČIA IR PRISIKĖLIMAS
Sankalba prieš Jėzų [Mt 26,2-5; Lk 22,1-2]
Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti.
Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.
Patepimas Betanijoje [Mt 26,6-13; Jn 12,1-18]
Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos.
Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam tas tepalo eikvojimas?!
Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Taip jie murmėjo prieš tą moterį.
Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.
Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet.
Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.
Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi”.
Judo išdavystė [Mt 26,14-16; Lk 22,3-6]
Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų.
Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.
Pasiruošimas Velykų vakarienei [Mt 26,17-19; Lk 22,7-13]
Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: “Kur paruošti tau Velykų vakarienę?”
Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos
ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’
Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums”.
Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Įspėjimas Judui [Mt 26,20-25; Lk 22,14. 21-23]
Vakare jis atėjo su Dvylika.
Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”.
Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: “Nejaugi aš?”
O jis tarė: “Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje.
Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti”.
Eucharistijos įsteigimas [Mt 26,26-29; Lk 22,15-20; 1Kor 11,23- 25]
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: “Imkite, tai mano kūnas!”
Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.
O jis jiems tarė: “Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.
Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.
Įspėjimas Petrui [Mt 26,30-35; Lk 22,39. 31-34; Jn 13,36- 38]
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
Jėzus jiems tarė: “Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys.
O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”.
Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!”
Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi”.
Petras dar atkakliau tvirtino savo: “Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu”. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.
Getsemanės sode [Mt 26,36-46; Lk 22,40-45]
Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi”.
Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis.
Jis jiems skundėsi: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”
Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda.
Jis sakė: “Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!
Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…” Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?
Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.
Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.
Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti.
Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: “Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.
Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.
Jėzaus suėmimas [Mt 26,47-56; Lk 22,47-53; Jn 18,2-11]
Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų.
Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!”
Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo jį.
O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė.
Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.
O Jėzus prabilo jiems: “Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais.
Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai”.
Tada, palikę jį, visi [mokiniai]pabėgo.
Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,
bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.
Aukščiausiajame teisme [Mt 26,57-68; Lk 22,54. 63-71; Jn 18,12-14. 19-24]
Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai.
Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.
Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado.
Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė.
Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami:
“Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo'”.
Bet ir šie kaltinimai nesutapo.
Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?”.
Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: “Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?”
Jėzus jam atsakė:
“Taip, Aš Esu.
Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,
sėdintį Visagalio dešinėje
ir ateinantį dangaus debesyse”.
Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: “Kam dar mums liudytojai?
Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?” Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties.
Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: “Pranašauk!” O tarnai daužė jį per veidą.
Petro išsigynimas [Mt 26,69-75; Lk 22,55-62; Jn 18,15-18. 25- 27]
Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė
ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi”.
Petras išsigynė, sakydamas: “Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo.
Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: “Šitas yra iš jų!”
Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis”.
Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate”.
Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Ir jis pravirko.
Jėzus Piloto teisme [Mt 27,1-2. 11-26; Lk 22,66; 23,1-5. 13-25; Jn18,28-40; 19,4-16]
Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui.
O Pilotas paklausė jį: “Ar tu esi žydų karalius?” Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.
Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė.
Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina”.
Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.
Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo.
Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų.
Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo.
Pilotas prabilo: “Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?”
Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo.
Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą.
Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: “O ką man daryti su žydų karaliumi?”
Tie ėmė šaukti: “Ant kryžiaus jį!”
Pilotas dar klausė: “O ką gi pikta jis yra padaręs?” Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: “Ant kryžiaus jį!”
Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.
Patyčios ir nukryžiavimas [Mt 27,27-44; Lk 23,26. 33-37; Jn 19,17- 24]
Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą.
Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką
ir pradėjo jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!”
Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį.
Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais.
Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti.
Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių.
Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: “Kįukolės vieta”.
Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė.
Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.
Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo.
Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: “Žydų karalius”.
Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.
Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai.
Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!”
Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: “Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.
Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.
Jėzaus mirtis [Mt 27,45-56; Lk 23,44-49; Jn 19,25. 28-30]
Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.
Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!
Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: “Matai, jis šaukiasi Elijo”.
Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: “Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti”.
Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.
Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios.
Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: “Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!”
Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė.
Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.
Nuėmimas nuo kryžiaus ir palaidojimas [Mt 27,57-61; Lk 23,50-55; Jn 19,38-42]
Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Prisirengimas, arba šabo išvakarės),
atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.
Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs.
Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną.
Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu.
Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas.
Prisikėlimas [Mt 28,1-8; Lk 24,1-12; Jn 20,1-10]
Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.
Jos kalbėjosi tarp savęs: “Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?”
Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.
Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.
Bet jis joms tarė: “Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę.
Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenaijį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs”.
Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.
Pabaiga [Mt 28,18-20; Lk 24,13-53; Jn 20,19-23; Apd 1,4- 14]
Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus.
Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė.
Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo.
Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.
Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.
Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.
Ir jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.
Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.
Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis,
ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”.
Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.
O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.