Enciklikos pavadinimas „Diuturni temporis“ verčiamas kaip „Ilgą laiką“ arba „Per ilgą laiką“. Lietuviškai šis dokumentas dažniausiai vadinamas „Apie rožinio maldą“ arba „Apie rožinio vaisingumą ir galią“. Tai dvyliktoji ir paskutinė Leono XIII enciklika apie rožinį – tarsi simbolinė kulminacija jo mariologinių pamokymų.
Encikliką parašė popiežius Leonas XIII ir paskelbė 1898 m. rugsėjo 5 d. Tai jau dvyliktas kartas, kai jis kreipėsi į visą Katalikų Bažnyčią skatindamas rožinio praktiką. Tą padarė kasmet nuo 1883 metų – nuo Supremi apostolatus officio iki šio paskutinio dokumento.
Ši enciklika nebeatlieka naujo mokymo funkcijos – ji veikiau apibendrina visą Leono XIII rožinio teologiją. Popiežius primena, kiek daug vaisių duoda rožinio malda: tiek asmeniniame gyvenime, tiek tautų istorijoje. Jis rašo kaip senstantis popiežius, kuris ilgai stebėjo Bažnyčios padėtį pasaulyje ir tiki, kad būtent rožinio skleidimas buvo viena svarbiausių dvasinių gynybos formų.
Jis ragina:
- toliau melstis rožinį šeimose ir parapijose,
- viešai organizuoti rožinio mėnesio (spalio) pamaldas,
- rožinį laikyti ne privačia, bet vieša Bažnyčios malda.
Leonas XIII tęsia mintį, kad rožinis – tai kontempliatyvi kelionė per Kristaus slėpinius Marijos akimis. Ši malda padeda suvienyti protą, širdį ir lūpas: mintys pasineria į Kristaus gyvenimą, širdis puoselėja meilę, lūpos – ištikimai kartoja maldą.
Citata: „Ilgą laiką, mylimieji sūnūs, mūsų širdyje gyveno šventoji viltis, kad per šv. Rožinio praktiką Bažnyčia bus išgelbėta nuo daugelio negandų.“
Ir dar viena: „Rožinis nėra tik asmeninė malda – tai ginklas tautoms, ugnis širdims, ramybė sielai.“
Diuturni temporis įtvirtino Leono XIII kaip rožinio popiežiaus titulą. Jo dvylika enciklikų sudarė mariologinės dvasinės formacijos pagrindą visam XX amžiui. Rožinio pamaldumas išliko stiprus net ir po jo mirties: Pijus X skatino rožinį kaip priešnuodį modernizmui, o Pijus XII pavadino jį „psichologiniu priešnuodžiu nerimo amžiuje“.
Leonas XIII taip pat padėjo suformuoti rožinio mėnesio – spalio – liturginę ir pastoracinę praktiką. Po šios enciklikos daugelyje kraštų buvo oficialiai įtvirtinti spalio vakariniai rožinio pamaldų tvarkaraščiai.
1898 m. pasaulyje vis labiau augo sekuliarizacija, nacionalizmas ir politinis neramumas. Bažnyčia neturėjo nei kariuomenės, nei įtakos, kokią turėjo prieš šimtmečius, tad Leonas XIII atsigręžė į dvasinį ginklą – rožinį – kaip į tylų, bet veiksmingą atsaką į visus pavojus. Ši enciklika tampa liudijimu, kad Bažnyčia gali išlikti stovinti ne per galią, bet per maldą.
Įdomybės:
– Enciklika paskelbta vos du mėnesiai prieš Leono XIII 88-ąjį gimtadienį – tai vienas iš paskutinių jo didžiųjų dokumentų.
– Diuturni temporis žodžiai dažnai cituojami rožinio kongregacijų įstatuose, ypač kur kalbama apie kolektyvinę maldą kaip dvasinį pasipriešinimą blogiui.
– Ją vertino ir kiti popiežiai – Jonas Paulius II, 2002 m. paskelbdamas Rosarium Virginis Mariae, citavo būtent šią encikliką kaip istorinį šaltinį.
DIUTURNI TEMPORIS
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
DĖL ROŽINIO
Mūsų Garbingiems Broliams Patriarchams, Primams,
Arkivyskupams, Vyskupams ir kitiems Vietiniams Ordinarijams,
Turintiems Taiką ir Bendrystę su Apaštališkuoju Sostu.
Garbingi Broliai, Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Dieviškosios Apvaizdos Apsauga
- Žvelgdami atgal per ilgą laiką, kurį Dievo valia praleidome Aukščiausiajame Pontifikate, negalime nepripažinti, kad, nepaisant mūsų trūkumų, mums teko išskirtinė Dieviškosios Apvaizdos apsauga. Mes tikime, kad tai daugiausia reikia priskirti suvienytoms, ir todėl labai veiksmingoms, maldoms, kurios, kaip senovėje už šv. Petrą, taip dabar ir už Mus, nuolat liejasi iš Visuotinės Bažnyčios. Todėl pirmiausia Mes išreiškiame gilų dėkingumą Dievui, visų gerų dalykų Davėjui, ir tol, kol gyvensime, Mes tęsime puoselėti protu ir širdimi dėkingumą už kiekvieną malonę. Ir toliau mūsų mintyse iškyla saldūs prisiminimai apie motinišką rugpjūčio Dangaus Karalienės apsaugą; ir šį atminimą Mes taip pat išsaugosime nepažeistą, visada dėkodami jai ir skelbdami jos naudas. Iš jos, tarsi iš gausaus šaltinio, kyla dangaus malonių srovės. „Jos rankoje yra Viešpaties gailestingumo lobiai“ (Šv. Jonas Damaskietis, Pamokslas I apie Palaimintosios Mergelės Gimimą). „Dievas nori, kad ji būtų visų gerų dalykų pradžia“ (Šv. Ireniejus, Contra Valen., J. iii., cap. 33). Šios švelnios motinos meilėje, kurią Mes nuolat stengėmės puoselėti ir auginti kasdien, Mes su pasitikėjimu tikimės, kad galėsime užbaigti savo gyvenimą.
Ankstesnių Rožinio Enciklikų Santrauka
- Mes ilgai troškome užtikrinti žmonijos gerovę didindami atsidavimą Palaimintajai Mergelei, kaip galingoje tvirtovėje, ir niekada nenustojome skatinti nuolatinio Rožinio naudojimo tarp krikščionių, kiekvienais metais nuo 1883 m. rugsėjo 1 d. skelbdami Enciklikos Laišką šia tema, be to, dažnai išleisdami Dekretus, kaip gerai žinoma. Ir dabar, kadangi Dievas savo gailestinga Apvaizda šiais metais vėl leido Mums sulaukti spalio mėnesio, kurį Mes jau pašventėme mūsų Dangaus Karalienei Rožinio titulu, Mes nenorėtume susilaikyti nuo dar vieno kreipimosi į jus; bet apibendrindami keliais žodžiais viską, ką iki šiol padarėme skatindami šią maldos formą, Mes užbaigsime savo darbą dar vienu dokumentu, kuriame mūsų karštas troškimas ir uolumas šiai atsidavimo Marijai formai gali būti dar aiškiau matomas, ir tikinčiųjų karštumas gali būti skatinamas pamaldžiam ir nuolatiniam šios pamaldžios praktikos naudojimui.
- Todėl, skatinami nuolatinio troškimo, kad krikščionys visada būtų įsitikinę mūsų Ponios Rožinio veiksmingumu ir orumu, Mes pirmiausia nurodėme, kad šios maldos formos kilmė yra labiau dieviška nei žmogaus, parodydami, kad tai yra nuostabus vainikas, nupintas iš Angelų Pasveikinimo, kartu su Viešpaties Malda, sujungta su meditacija, ir kad šioji maldos forma yra labai galinga ir ypač veiksminga siekiant amžinojo gyvenimo. Nes be ypatingo maldų išskirtinumo, ji suteikia galingą tikėjimo apsaugą ir ryškius dorybių modelius kontempliacijai skirtuose slėpiniuose. Mes taip pat parodėme, kaip lengva yra šioji atsidavimo praktika ir kaip pritaikyta žmonėms, siūlydama visiškai tobulą namų gyvenimo modelį medituojant apie Šventąją Šeimą Nazarete, ir todėl krikščionybė niekada nepritrūko patirti jos išganingų efektų.
Popiežiai ir Rožinis
- Dėl šių priežasčių Mes visada pakartotinai skatinome kalbėti Šventąjį Rožinį ir stengėmės padidinti jo orumą iškilmingesniu kultu, sekdami mūsų pirmtakų pėdomis. Popiežius Sikstas V, laimingos atminties, patvirtino seną Rožinio kalbėjimo paprotį; Grigalius XIII paskyrė dieną šiuo titulu, kurią Klemensas VIII vėliau įrašė į martirologiją, o Klemensas XI išplėtė į Visuotinę Bažnyčią. Benediktas XIII įtraukė šventę į Romos Brevijorių, o Mes patys, amžinu mūsų meilės šiai atsidavimo praktikai liudijimu, įsakėme, kad iškilmė su savo tarnyba būtų švenčiama Visuotinėje Bažnyčioje kaip antros klasės dvividurė, pašvęsdami visą spalio mėnesį šiai atsidavimo praktikai. Galiausiai Mes įsakėme pridėti prie Loreto Litanijos šaukinį „Švenčiausiojo Rožinio Karalienė“, kaip pergalės mūsų dabartiniame kare pranašystę.
Atlaidų Vertė
- Lieka pridurti, kad didelė vertė ir naudingumas Rožiniui kyla iš gausių privilegijų ir malonių, kuriomis jis puoštas, ir ypač iš turtingų atlaidų lobių, prie jo prijungtų. Akivaizdu, kaip labai naudinga visiems, kurie rūpinasi savo amžinuoju išganymu, yra šių naudos gavimas. Mat tai yra klausimas, kaip visiškai ar iš dalies atleisti laikinės bausmės skolą, kuri, net ir po kaltės atleidimo, turi būti sumokėta arba šiame gyvenime, arba kitame. Didžiulis iš tiesų yra lobis, laimėtas Kristaus, Jo Motinos ir Šventųjų nuopelnais, kuriam mūsų pirmtakas Klemensas VI taip taikliai pritaikė Išminties knygos žodžius: „Ji yra begalinis lobis žmonėms: kurį naudojantys tampa Dievo draugais“ (Išm 7, 14).
- Romos Popiežiai, naudodamiesi ta aukščiausia Dievo jiems suteikta galia, atvėrė gausiausius šių malonių šaltinius Šventojo Rožinio brolijos nariams ir tiems, kurie kalba Rožinį.
Planuojama „Konstitucija“
- Todėl, tikėdami, kad Marijos Karūna spindės dar ryškiau su šiais privilegijais ir atlaidais, tarsi papuošta brangiausiais brangakmeniais, Mes nusprendėme įgyvendinti tai, ką ilgai svarstėme, būtent paskelbti „Konstituciją“ dėl teisių, privilegijų ir atlaidų, kuriais naudojasi Rožinio Brolijos nariai. Šioji mūsų „Konstitucija“ Mes ketiname, kad būtų mūsų meilės garbingajai Dievo Motinai liudijimas, ir tuo pačiu paskatinimas visiems tikintiesiems bei jų pamaldumo atlygis, kad paskutinę gyvenimo valandą jie būtų jos pagalbos palaikomi ir saldžiai ilsėtųsi jos glėbyje. Šį palaiminimą Mes karštai šaukiamės iš Visagalio Dievo per Švenčiausiojo Rožinio Karalienę, ir kaip Dieviškųjų Palaiminimų įkeitimą ir pažadą, Garbingi Broliai, jūsų dvasininkams ir tautai, patikėtai jūsų priežiūrai, Mes džiaugsmingai suteikiame Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1898 m. rugsėjo 5 d., dvidešimt pirmaisiais mūsų pontifikato metais.
LEONAS XIII