Enciklika Caritas in Veritate (Meilė tiesoje)

„Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“) – tai popiežiaus Benedikto XVI enciklika, paskelbta 2009 m. birželio 29 d., šv. Petro ir Povilo šventės dieną. Tai trečioji jo enciklika, skirta socialiniam Bažnyčios mokymui, ypač žmogaus orumui, teisingumui, vystymuisi ir pasaulio ekonominei sistemai.

Popiežius Benediktas XVI parašė šią encikliką kaip atsaką į pasaulio ekonominius, socialinius ir moralinius iššūkius, ypač išryškėjusius po 2008 m. pasaulinės finansų krizės. Ši krizė atvėrė gilų ne tik ekonominį, bet ir dvasinį žmogaus būklės sužeidimą.

Jis siekė parodyti, kad tikra plėtra – ne vien technologinė ar finansinė, bet visapusiška, apimanti ir sąžinę, moralę, santykį su Dievu ir artimu.

„Caritas in Veritate“ – tai frazė iš šv. Pauliaus laiško efeziečiams (Ef 4, 15), kuri reiškia „meilė tiesoje“. Popiežius teigia, kad be tiesos meilė tampa tuščiu jausmu, o be meilės tiesa virsta šaltu teisimu.

Enciklika išsidėsto aplink dvi ašis: meilę ir tiesą kaip esmines žmogaus gyvenimo ir socialinio teisingumo atramas.

1. Tikra žmogaus plėtra

Vystymasis negali būti matuojamas tik BVP ar technologine pažanga. Jis turi būti visapusiškas: žmogus turi augti ir dvasiškai, sąžinėje, santykiuose. Popiežius pabrėžia, kad ekonomika ir technologija negali būti atsietos nuo etikos.

2. Ekonomikos ir rinkos ribos

Rinka gali būti naudinga, bet neutrali rinka neegzistuoja – be etinių principų ji linkusi ignoruoti silpnuosius. Enciklikoje sakoma, kad pelnas nėra blogis, bet kai pelnas tampa vieninteliu tikslu, tuomet prarandamas žmogus.

3. Globalizacija su sąžine

Globalizacija yra neišvengiama, bet turi būti valdoma ne pelno logikos, o bendrojo gėrio. Ji turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai.

4. Ekologija

Benediktas XVI kalba apie žmogaus ir kūrinijos santykį – gamta nėra tik resursų sandėlis. Reikia ugdyti atsakomybę už aplinką, nes jos griovimas griauna ir žmogų.

5. Tiesa kaip atsvara relativizmui

Be objektyvios tiesos, žmogus pakimba tarp nuomonių. Tik tiesa, atpažįstama protu ir tikėjimu, suteikia meilei kryptį ir ištikimybę.

Enciklika siekia:

• atnaujinti Bažnyčios socialinį mokymą globalizuotame pasaulyje,
• parodyti, kad tikra pažanga yra dvasinė ir etiškai orientuota,
• skatinti sąžiningą ekonominį, socialinį ir aplinkos vystymąsi.

„Caritas in Veritate“ sulaukė plataus atgarsio tiek Bažnyčios viduje, tiek pasaulio akademiniuose, politiniuose ir verslo sluoksniuose:

• Ji prisidėjo prie ekologinės sąmonės stiprėjimo, ypač tarp krikščionių;
• Sustiprino kritinį požiūrį į neoliberalų ekonomikos modelį;
• Įtvirtino mintį, kad Bažnyčia turi ką pasakyti globaliuose debatuose apie žmogų, ekonomiką ir teisingumą;
• Paskatino teologinį ir filosofinį dialogą apie tiesos vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

ENCIKLIKA CARITAS IN VERITATE

JO ŠVENTENYBĖS POPIEŽIAUS
BENEDIKTO XVI
VYSKUPAMS, KUNIGAMS IR DIAKONAMS,
PAŠVĘSTOJO GYVENIMO VYRAMS IR MOTERIMS,
TIKINČIESIEMS PASAULIEČIAMS
IR VISIEMS GEROS VALIOS ŽMONĖMS
APIE VISAPUSIŠKĄ ŽMOGAUS VYSTYMĄSI
MEILĖJE IR TIESOJE

ĮVADAS

1. Meilė tiesoje, kurios liudytoju buvo Jėzus Kristus savo žemiškuoju gyvenimu ir ypač savo mirtimi bei prisikėlimu, yra pagrindinė varomoji jėga, skatinanti autentišką kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos vystymąsi. Meilė – caritas – yra nepaprasta jėga, skatinanti žmones rinktis drąsų ir dosnų įsipareigojimą teisingumo ir taikos srityje. Ši jėga kyla iš Dievo, Amžinosios Meilės ir Absoliučios Tiesos. Kiekvienas žmogus randa savo gėrį laikydamasis Dievo plano jam, kad pilnai jį įgyvendintų: šiame plane jis atranda savo tiesą, ir per šios tiesos laikymąsi tampa laisvas (plg. Jn 8, 32). Todėl tiesos gynimas, jos išsakymas su nuolankumu ir įsitikinimu bei liudijimas gyvenimu yra reiklios ir būtinos meilės formos. Meilė, iš tiesų, „džiaugiasi tiesa“ (1 Kor 13, 6). Visi žmonės jaučia vidinį impulsą autentiškai mylėti: meilė ir tiesa jų niekada visiškai neapleidžia, nes tai yra pašaukimas, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Meilės ir tiesos paieška yra išvaloma ir išlaisvinama Jėzaus Kristaus iš mūsų žmogiškumo nuskurdinimo, ir Jis mums pilnai atskleidžia meilės iniciatyvą bei tikrojo gyvenimo planą, kurį Dievas mums paruošė. Kristuje meilė tiesoje tampa Jo Asmens Veidu, pašaukimu mums mylėti savo brolius ir seseris Jo plano tiesoje. Iš tiesų, Jis pats yra Tiesa (plg. Jn 14, 6).
   
2. Meilė yra Bažnyčios socialinio mokymo šerdis. Kiekviena atsakomybė ir kiekvienas įsipareigojimas, kurį šis mokymas išdėsto, kyla iš meilės, kuri, pagal Jėzaus mokymą, yra viso Įstatymo sintezė (plg. Mt 22, 36–40). Ji suteikia tikrą turinį asmeniniam santykiui su Dievu ir artimu; tai principas ne tik mikro-santykiams (su draugais, šeimos nariais ar mažomis grupėmis), bet ir makro-santykiams (socialiniams, ekonominiams ir politiniams). Bažnyčiai, vadovaujamai Evangelijos, meilė yra viskas, nes, kaip moko šventasis Jonas (plg. 1 Jn 4, 8, 16) ir kaip priminiau savo pirmojoje enciklikoje, „Dievas yra meilė“ (Deus Caritas Est): viskas kyla iš Dievo meilės, viskas yra formuojama jos, viskas yra nukreipta į ją. Meilė yra didžiausia Dievo dovana žmonijai, tai Jo pažadas ir mūsų viltis.
   Suvokiu, kaip meilė buvo ir tebėra klaidingai suprantama bei ištuštinama, dėl ko kyla pavojus, kad ji bus neteisingai interpretuojama, atskiriama nuo etinio gyvenimo ir bet kuriuo atveju nuvertinama. Socialinėje, teisinėje, kultūrinėje, politinėje ir ekonominėje srityse – tai yra kontekstuose, kurie yra labiausiai pažeidžiami šio pavojaus – ji lengvai atmetama kaip nereikšminga aiškinant ir suteikiant kryptį moralinei atsakomybei. Todėl būtina meilę susieti su tiesa ne tik pagal šventojo Pauliaus nurodytą seką veritas in caritate (Ef 4, 15), bet ir atvirkštine bei papildančia seka caritas in veritate. Tiesą reikia ieškoti, rasti ir išreikšti meilės „ekonomijoje“, tačiau meilė savo ruožtu turi būti suprantama, patvirtinama ir praktikuojama tiesos šviesoje. Taip ne tik tarnaujame meilei, apšviestai tiesos, bet ir padedame suteikti tiesai patikimumą, parodydami jos įtikinamą ir patvirtinančią galią praktiniame socialinio gyvenimo kontekste. Tai nėra mažos svarbos klausimas šiandien, socialiniame ir kultūriniame kontekste, kuris reliatyvizuoja tiesą, dažnai mažai į ją kreipdamas dėmesį ir rodydamas vis didesnį nenorą pripažinti jos egzistavimą.
   
3. Per šį glaudų ryšį su tiesa meilė gali būti pripažinta kaip autentiška žmogiškumo išraiška ir kaip esminės svarbos elementas žmogaus santykiuose, įskaitant viešojo pobūdžio santykius. Tik tiesoje meilė švyti, tik tiesoje meilė gali būti autentiškai gyvenama. Tiesa yra šviesa, suteikianti meilei prasmę ir vertę. Ta šviesa yra tiek proto, tiek tikėjimo šviesa, per kurią intelektas pasiekia natūralią ir antgamtinę meilės tiesą: jis suvokia jos prasmę kaip dovaną, priėmimą ir bendrystę. Be tiesos meilė virsta sentimentalumu. Meilė tampa tuščiu kevalu, užpildomu savavališkai. Kultūroje be tiesos tai yra mirtinas pavojus, su kuriuo susiduria meilė. Ji tampa priklausoma nuo atsitiktinių subjektyvių emocijų ir nuomonių, žodis „meilė“ yra piktnaudžiaujamas ir iškraipomas, kol galiausiai ima reikšti priešingybę. Tiesa išlaisvina meilę iš emocingumo, kuris atima iš jos santykių ir socialinį turinį, ir iš fideizmo, kuris atima iš jos žmogišką ir visuotinį kvėpavimą, suvaržymų. Tiesa atspindi asmeninę, tačiau viešą tikėjimo į Biblijos Dievą, kuris yra ir Agápe, ir Lógos: Meilė ir Žodis, Meilė ir Tiesa.
   
4. Kadangi ji yra pripildyta tiesos, meilė gali būti suprasta savo verčių gausoje, ji gali būti dalijama ir perduodama. Tiesa, iš tiesų, yra lógos, kuris kuria diá-logos, taigi komunikaciją ir bendrystę. Tiesa, leisdamasi žmonėms atsisakyti savo subjektyvių nuomonių ir įspūdžių, leidžia jiems peržengti kultūrines ir istorines ribas ir susivienyti vertindami dalykų vertę ir esmę. Tiesa atveria ir vienija mūsų protus meilės lógos: tai krikščioniškasis meilės skelbimas ir liudijimas. Dabartiniame socialiniame ir kultūriniame kontekste, kur yra plačiai paplitusi tendencija reliatyvizuoti tiesą, meilės praktikavimas tiesoje padeda žmonėms suprasti, kad krikščioniškųjų vertybių laikymasis yra ne tik naudingas, bet ir būtinas kurti gerą visuomenę ir skatinti tikrą visapusišką žmogaus vystymąsi. Krikščionybė be tiesos būtų daugiau ar mažiau keičiama su gerų jausmų telkiniu, naudingu socialinei sanglaudai, bet mažai reikšmingu. Kitaip tariant, pasaulyje nebebūtų tikros vietos Dievui. Be tiesos meilė apsiriboja siauru lauku, neturinčiu santykių. Ji išbandoma iš planų ir procesų, skatinančių visuotinio masto žmogaus vystymąsi, dialoge tarp žinojimo ir praktikos.
   
5. Meilė yra gauta ir dovanojama meilė. Tai „malonė“ (cháris). Jos šaltinis yra Tėvo meilės Sūnui versmė Šventojoje Dvasioje. Meilė nusileidžia pas mus iš Sūnaus. Tai kūrybinė meilė, per kurią mes egzistuojame; tai atperkamoji meilė, per kurią esame atkuriami. Meilė yra atskleista ir tampa regima per Kristų (plg. Jn 13, 1) ir „ištirpinama į mūsų širdis per Šventąją Dvasią“ (Rom 5, 5). Kaip Dievo meilės objektai, vyrai ir moterys tampa meilės subjektais, jie yra pašaukti tapti malonės įrankiais, kad išlietų Dievo meilę ir megztų meilės tinklus.
   Ši gautos ir dovanojamos meilės dinamika yra tai, kas gimdo Bažnyčios socialinį mokymą, kuris yra caritas in veritate in re sociali: Kristaus meilės tiesos skelbimas visuomenėje. Ši doktrina yra tarnystė meilei, bet jos vieta yra tiesa. Tiesa išsaugo ir išreiškia meilės išlaisvinančią galią nuolat kintančiuose istorijos įvykiuose. Tai tuo pat metu tikėjimo ir proto tiesa, tiek skiriant, tiek suartinant šias dvi pažinimo sritis. Vystymasis, socialinė gerovė, tinkamo sprendimo paieška sunkioms socioekonominėms problemoms, kamuojančioms žmoniją, visi reikalauja šios tiesos. Dar labiau reikia, kad ši tiesa būtų mylima ir parodyta. Be tiesos, be pasitikėjimo ir meilės tam, kas yra tiesa, nėra socialinės sąžinės ir atsakomybės, o socialinis veiksmas galiausiai tarnauja privatiems interesams ir galios logikai, sukeldamas socialinę fragmentaciją, ypač globalizuotoje visuomenėje sunkiu metu, kaip dabartis.
   
6. „Caritas in veritate“ yra principas, aplink kurį sukasi Bažnyčios socialinis mokymas, principas, kuris įgauna praktinę formą per kriterijus, reguliuojančius moralinį veiksmą. Norėčiau ypač aptarti du iš jų, kurie yra ypač svarbūs įsipareigojimui vystymuisi vis labiau globalizuotoje visuomenėje: teisingumą ir bendrąjį gėrį.
   Visų pirma, teisingumas. Ubi societas, ibi ius: kiekviena visuomenė kuria savo teisingumo sistemą. Meilė pranoksta teisingumą, nes mylėti reiškia duoti, siūlyti tai, kas yra „mano“, kitam; tačiau ji niekada nėra be teisingumo, kuris skatina duoti kitam tai, kas yra „jo“, kas jam priklauso dėl jo būties ar veikimo. Negaliu „duoti“ kitam to, kas yra mano, pirmiausia neatidavęs jam to, kas jam priklauso pagal teisingumą. Jei mylime kitus meile, pirmiausia esame teisingi jų atžvilgiu. Teisingumas nėra svetimas meilei, jis nėra alternatyvus ar lygiagretus kelias meilei: teisingumas yra neatskiriamas nuo meilės ir jai būdingas. Teisingumas yra pirminis meilės kelias arba, Pauliaus VI žodžiais, „minimalus jos matas“, neatsiejama meilės dalis „darbuose ir tiesoje“ (1 Jn 3, 18), į ką mus ragina šventasis Jonas. Viena vertus, meilė reikalauja teisingumo: pripažinti ir gerbti teisėtus asmenų ir tautų teises. Ji siekia kurti žemiškąjį miestą pagal įstatymą ir teisingumą. Kita vertus, meilė pranoksta teisingumą ir jį užbaigia dovanojimo ir atleidimo logika. Žemiškasis miestas skatinamas ne tik teisų ir pareigų santykiais, bet dar labiau ir esmingiau – neatlygintinumo, gailestingumo ir bendrystės santykiais. Meilė visuomet išreiškia ir Dievo meilę žmogaus santykiuose, suteikdama teologinę ir išganomąją vertę visam įsipareigojimui už teisingumą pasaulyje.
   
7. Kita svarbi svarstytina tema yra bendrasis gėris. Mylėti ką nors reiškia trokšti to asmens gėrio ir imtis veiksmingų žingsnių jam užtikrinti. Be asmens gėrio, yra gėris, susijęs su gyvenimu visuomenėje: bendrasis gėris. Tai „mūsų visų“ gėris, sudarytas iš asmenų, šeimų ir tarpinių grupių, kurios kartu sudaro visuomenę. Tai gėris, kurio siekiama ne dėl jo paties, bet dėl žmonių, priklausančių socialinei bendruomenei, kurie tik joje gali realiai ir veiksmingai siekti savo gėrio. Trokšti bendrojo gėrio ir siekti jo yra teisingumo ir meilės reikalavimas. Rūpintis bendruoju gėriu reiškia, viena vertus, būti dėmesingam, o kita vertus – pasinaudoti tuo institucijų kompleksu, kuris struktūrizuoja visuomenės gyvenimą juridiškai, pilietiškai, politiškai ir kultūriškai, darant ją pólis, arba „miestu“. Kuo labiau stengiamės užtikrinti bendrąjį gėrį, atitinkantį tikruosius mūsų artimųjų poreikius, tuo veiksmingiau juos mylime. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas praktikuoti šią meilę pagal savo pašaukimą ir pagal įtakos laipsnį, kurį jis turi pólis. Tai institucinis kelias – galėtume jį pavadinti politiniu keliu – meilės kelias, ne mažiau puikus ir veiksmingas už tą meilę, kuri tiesiogiai susitinka su artimu, be pólis institucinio tarpininkavimo. Kai meilė įkvepia, įsipareigojimas bendrajam gėriui turi didesnę vertę nei tik pasaulietinis ar politinis požiūris. Kaip ir visas įsipareigojimas teisingumui, jis turi vietą dieviškosios meilės liudijime, kuris per laikinąjį veikimą atveria kelią amžinybei. Žmogaus žemiškoji veikla, kai ją įkvepia ir palaiko meilė, prisideda prie visuotinio Dievo miesto kūrimo, kuris yra žmonijos istorijos tikslas. Vis labiau globalizuotoje visuomenėje bendrasis gėris ir pastangos jį pasiekti neišvengiamai turi įgauti visos žmonijos šeimos matmenis, tai yra tautų ir nacijų bendruomenę[5], taip formuojant žemiškąjį miestą vienybėje ir taikoje, tam tikra prasme padarant jį nedalomos Dievo miesto anticipacija ir išankstiniu atvaizdu.
   
8. 1967 m., kai išleido encikliką Populorum Progressio, mano garbingas pirmtakas popiežius Paulius VI apšvietė didžiąją tautų vystymosi temą tiesos spindesiu ir švelnia Kristaus meilės šviesa. Jis mokė, kad gyvenimas Kristuje yra pirmasis ir pagrindinis vystymosi veiksnys ir pavedė mums užduotį keliauti vystymosi keliu visa širdimi ir visu protu, tai yra su meilės karštumu ir tiesos išmintimi. Tai pirmapradė Dievo meilės tiesa, mums suteikta malonė, kuri atveria mūsų gyvenimus dovanai ir leidžia tikėtis „viso žmogaus ir visų žmonių vystymosi“, tikėtis pažangos „nuo mažiau žmogiškų sąlygų prie tų, kurios yra labiau žmogiškos“, pasiektos įveikiant neišvengiamai kelyje sutinkamus sunkumus.
   Praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų nuo enciklikos paskelbimo, ketinu pagerbti ir išreikšti pagarbą didžiojo popiežiaus Pauliaus VI atminimui, iš naujo peržiūrėdamas jo mokymus apie visapusišką žmogaus vystymąsi ir įsitraukdamas į jo nubrėžtą kelią, kad pritaikyčiau juos dabartiniam momentui. Šis nuolatinis pritaikymas šiuolaikinėms aplinkybėms prasidėjo enciklika Sollicitudo Rei Socialis, kuria Dievo Tarnas popiežius Jonas Paulius II pasirinko paminėti dvidešimtąsias Populorum Progressio paskelbimo metines. Iki to laiko tik Rerum Novarum buvo taip commemoruojama. Dabar, praėjus dar dvidešimčiai metų, išreiškiu savo įsitikinimą, kad Populorum Progressio nusipelno būti laikoma „mūsų amžiaus Rerum Novarum“, apšviečiančia žmonijos kelią link vienybės.
   
9. Meilė tiesoje – caritas in veritate – yra didelis iššūkis Bažnyčiai pasaulyje, kuris vis labiau ir visapusiškiau globalizuojasi. Pavojus mūsų laikais yra tas, kad faktinė žmonių ir tautų tarpusavio priklausomybė neatitinka etinio sąžinių ir protų sąveikos, kuri galėtų sukelti tikrai žmogišką vystymąsi. Tik meilėje, apšviestoje proto ir tikėjimo šviesos, galima siekti vystymosi tikslų, turinčių labiau žmogišką ir humanizuojančią vertę. Gėrybių ir išteklių dalijimasis, iš kurio kyla autentiškas vystymasis, nėra užtikrinamas tik technine pažanga ir naudingumo santykiais, bet meilės potencialu, kuris įveikia blogį gėriu (plg. Rom 12, 21), atverdamas kelią į sąžinių ir laisvių abipusiškumą.
   Bažnyčia neturi techninių sprendimų siūlyti ir „jokiu būdu nesiekia kištis į valstybių politiką“. Tačiau ji turi tiesos misiją, kurią turi vykdyti kiekvienu metu ir kiekvienoje situacijoje, siekdama visuomenės, kuri atitiktų žmogų, jo orumą, jo pašaukimą. Be tiesos lengva pakliūti į empiristinį ir skeptišką gyvenimo požiūrį, nesugebantį pakilti iki praktikos lygio dėl susidomėjimo trūkumo suvokti vertybes – kartais net reikšmes – kuriomis būtų galima spręsti ir nukreipti gyvenimą. Ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė yra laisvės (plg. Jn 8, 32) ir visapusiško žmogaus vystymosi galimybės garantija. Dėl šios priežasties Bažnyčia ieško tiesos, nenuilstamai ją skelbia ir pripažįsta ją, kur tik ji pasirodo. Ši tiesos misija yra tai, ko Bažnyčia niekada negali atsisakyti. Jos socialinis mokymas yra ypatinga šio skelbimo dimensija: tai tarnystė tiesai, kuri mus išlaisvina. Atvira tiesai, iš bet kurios žinių šakos ji ateitų, Bažnyčios socialinis mokymas ją priima, sujungia į vienybę fragmentus, kuriuose ji dažnai randama, ir tarpininkauja ją nuolat kintančiuose tautų ir nacijų visuomenės gyvenimo modeliuose.

PIRMASIS SKYRIUS

POPULORUM PROGRESSIO ŽINIA

10. Naujas Populorum Progressio skaitymas, praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų nuo jos paskelbimo, kviečia išlikti ištikimiems jos meilės ir tiesos žiniai, žvelgiant į bendrą Pauliaus VI specifinio magisteriumo kontekstą ir, plačiau, į Bažnyčios socialinio mokymo tradiciją. Be to, reikia įvertinti skirtingus terminus, kuriais vystymosi problema pristatoma šiandien, palyginti su tuo, kas buvo prieš keturiasdešimt metų. Teisingas požiūris yra apaštališkojo tikėjimo Tradicijos požiūris, paveldas, kuris yra ir senas, ir naujas, be kurio Populorum Progressio būtų dokumentas be šaknų – o vystymosi klausimai būtų sumažinti iki paprastų sociologinių duomenų.
    
11. Populorum Progressio paskelbimas įvyko iškart po Antrojo Vatikano Ekumeninio Susirinkimo pabaigos, ir jos pradiniuose paragrafuose aiškiai nurodomas jos glaudus ryšys su Susirinkimu. Po dvidešimties metų, Sollicitudo Rei Socialis, Jonas Paulius II savo ruožtu pabrėžė ankstesnės enciklikos vaisingą ryšį su Susirinkimu, ypač su Pastoracine Konstitucija Gaudium et Spes. Aš taip pat noriu čia priminti Antrojo Vatikano Susirinkimo svarbą Pauliaus VI enciklikai ir visam vėlesniam popiežių socialiniam Magisteriumui. Susirinkimas giliau tyrinėjo tai, kas visada priklausė tikėjimo tiesai, būtent, kad Bažnyčia, būdama Dievo tarnystėje, tarnauja pasauliui meilės ir tiesos plotmėje. Paulius VI iš šios vizijos išėjo, kad perteiktų dvi svarbias tiesas. Pirma, visa Bažnyčia, visa savo esme ir veikimu – kai skelbia, kai švenčia, kai atlieka meilės darbus – yra įsipareigojusi skatinti visapusišką žmogaus vystymąsi. Ji turi viešąjį vaidmenį, viršijantį jos labdaros ir švietimo veiklas: visa energija, kurią ji skiria žmonijos pažangai ir visuotinei brolybei, pasireiškia, kai ji gali veikti laisvės klimatoje. Ne vienu atveju ta laisvė yra trukdoma draudimais ir persekiojimais, arba ji yra ribojama, kai Bažnyčios viešasis buvimas sumažinamas tik iki jos labdaros veiklų. Antra tiesa yra ta, kad autentiškas žmogaus vystymasis apima visą asmenį kiekvienoje jo dimensijoje. Be amžinojo gyvenimo perspektyvos, žmogaus pažanga šiame pasaulyje netenka kvėpavimo erdvės. Užsidariusi istorijoje, ji rizikuoja būti sumažinta iki paprasto turto kaupimo; taip žmonija praranda drąsą tarnauti aukštesniems gėriams, tarnauti didelėms ir nesavanaudiškoms iniciatyvoms, kurias skatina visuotinė meilė. Žmogus neišsivysto vien savo jėgomis, nei vystymasis gali būti tiesiog jam įteiktas. Istorijos eigoje dažnai buvo manoma, kad institucijų kūrimas yra pakankamas užtikrinti žmonijos teisės į vystymąsi įgyvendinimą. Deja, per daug pasitikėjimo buvo dedama į tas institucijas, tarsi jos galėtų automatiškai pasiekti norimą tikslą. Iš tikrųjų, institucijos pačios savaime nėra pakankamos, nes visapusiškas žmogaus vystymasis pirmiausia yra pašaukimas, todėl jis reikalauja laisvo atsakomybės prisiėmimo solidarume iš kiekvieno pusės. Be to, toks vystymasis reikalauja transcendentinės asmens vizijos, jam reikia Dievo: be Jo, vystymasis arba neigiamas, arba patikimas vien žmogui, kuris patenka į spąstus, manydamas, kad gali pats pasiekti savo išganymą, ir galiausiai skatina nežmogišką vystymosi formą. Tik per susitikimą su Dievu mes galime matyti kitame daugiau nei tik kitą kūrinį, pripažinti dieviškąjį paveikslą kitame, taip iš tiesų atrandant jį ar ją ir bręstant meilėje, kuri „tampa rūpesčiu ir rūpinimusi kitu“.
    
12. Ryšys tarp Populorum Progressio ir Antrojo Vatikano Susirinkimo nereiškia, kad Pauliaus VI socialinis magisteriumas žymėjo lūžį su ankstesnių popiežių magisteriumu, nes Susirinkimas sudaro gilesnį šio magisteriumo tyrinėjimą Bažnyčios gyvenimo tęstinume. Šia prasme aiškumo nesuteikia tam tikri abstraktūs Bažnyčios socialinio mokymo suskirstymai, kurie popiežių socialiniam mokymui taiko jam svetimas kategorijas. Nėra dviejų socialinio mokymo tipologijų, vienos prieškonsiliarinės ir kitos pokonsiliarinės, skirtingų viena nuo kitos: priešingai, yra vienas mokymas, nuoseklus ir tuo pat metu visada naujas. Viena yra atkreipti dėmesį į vienos ar kitos enciklikos, vieno ar kito popiežiaus mokymo ypatumus, bet visai kas kita – prarasti bendro doktrininio korpuso nuoseklumą. Nuoseklumas nereiškia uždaros sistemos: priešingai, tai reiškia dinamišką ištikimybę gautai šviesai. Bažnyčios socialinis mokymas nekintančia šviesa apšviečia nuolat kylančias naujas problemas. Tai saugo nuolatinį ir istorinį doktrininio „paveldo“ pobūdį, kuris, su savo specifinėmis savybėmis, yra neatsiejama Bažnyčios amžinai gyvos Tradicijos dalis. Socialinis mokymas kuriamas ant pamato, kurį Apaštalai perdavė Bažnyčios Tėvams, o vėliau priėmė ir toliau tyrinėjo didieji krikščionių daktarai. Šis mokymas galutinai nukreipia į Naująjį Žmogų, į „paskutinį Adomą, [kuris] tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 45), meilės principą, kuris „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Jį liudija šventieji ir tie, kurie atidavė savo gyvenimus už Kristų, mūsų Išganytoją, teisingumo ir taikos srityje. Tai išraiška pranašiškos Aukščiausiųjų Pontifikų užduoties teikti apaštališką vadovavimą Kristaus Bažnyčiai ir įžvelgti naujus evangelizacijos reikalavimus. Dėl šių priežasčių Populorum Progressio, esanti didžiojoje Tradicijos srovėje, vis dar kalba mums ir šiandien.
    
13. Be svarbaus ryšio su visa Bažnyčios socialine doktrina, Populorum Progressio yra glaudžiai susijusi su bendru Pauliaus VI magisteriumu, ypač jo socialiniu magisteriumu. Jo mokymas neabejotinai buvo labai svarbus socialinis mokymas: jis pabrėžė Evangelijos būtiną svarbą kuriant visuomenę pagal laisvę ir teisingumą, idealistinėje ir istorinėje meile pagyvintos civilizacijos perspektyvoje. Paulius VI aiškiai suprato, kad socialinis klausimas tapo pasauliniu ir suvokė ryšį tarp impulso į žmonijos suvienijimą ir krikščioniškuoju idealu apie vieną tautų šeimą solidarume ir brolybėje. Vystymosi sąvokoje, suprantamoje žmogiškais ir krikščioniškais terminais, jis įžvelgė krikščioniškojo socialinio žinio šerdį ir pasiūlė krikščioniškąją meilę kaip pagrindinę jėgą vystymosi tarnystėje. Motyvuotas noro padaryti Kristaus meilę pilnai regimą šiuolaikiniams vyrams ir moterims, Paulius VI tvirtai sprendė svarbius etinius klausimus, nepasiduodamas savo laikų kultūrinėms silpnybėms.
    
14. Savo Apaštališkajame Laiške Octogesima Adveniens (1971 m.), Paulius VI svarstė politikos prasmę ir pavojų, kurį kelia utopinės ir ideologinės vizijos, keliančios pavojų jos etinei ir žmogiškajai dimensijoms. Šie klausimai yra glaudžiai susiję su vystymusi. Deja, neigiamos ideologijos ir toliau klesti. Paulius VI jau buvo įspėjęs apie technokratinę ideologiją, taip paplitusią šiandien, visiškai suvokdamas didelį pavojų patikėti visą vystymosi procesą vien technologijai, nes taip jis netektų krypties. Technologija, pati savaime, yra dviprasmiška. Jei, viena vertus, kai kurie šiandien linkę patikėti visą vystymosi procesą technologijai, kita vertus, matome ideologijų, kurios visiškai neigia vystymosi vertę, laikydamos jį radikaliai antižmogišku ir tik degradacijos šaltiniu, pakilimą. Tai lemia ne tik iškreipto ir neteisingo progreso krypties atmetimą, bet ir pačių mokslinių atradimų, kurie, jei tinkamai naudojami, galėtų tarnauti kaip augimo galimybė visiems. Pasaulio be vystymosi idėja rodo nepasitikėjimą žmogumi ir Dievu. Todėl yra rimta klaida nuvertinti žmogaus gebėjimą kontroliuoti vystymosi nukrypimus ar ignoruoti faktą, kad žmogus yra konstituciškai orientuotas į „būti daugiau“. Idealizuoti techninę pažangą ar kontempliuoti utopiją apie grįžimą į pradinę žmogaus natūralią būseną yra du kontrastingi būdai atskirti pažangą nuo jos moralinio įvertinimo ir taip nuo mūsų atsakomybės.
    
15. Dar du Pauliaus VI dokumentai, neturintys tiesioginio ryšio su socialine doktrina – enciklika Humanae Vitae (1968 m. liepos 25 d.) ir Apaštališkasis Paraginimas Evangelii Nuntiandi (1975 m. gruodžio 8 d.) – yra labai svarbūs apibrėžiant visiškai žmogišką Bažnyčios siūlomo vystymosi prasmę. Todėl naudinga šiuos tekstus taip pat nagrinėti kartu su Populorum Progressio.
    Enciklika Humanae Vitae pabrėžia tiek vienijančią, tiek prokreatyvinę seksualumo prasmę, taip visuomenės pagrindu įvardindama sutuoktinių porą, vyrą ir moterį, kurie priima vienas kitą abipusiai, skirtingume ir papildomume: taigi porą, kuri yra atvira gyvenimui. Tai nėra tik individualios moralės klausimas: Humanae Vitae nurodo stiprius ryšius tarp gyvenimo etikos ir socialinės etikos, pradėdama naują magisteriumo mokymo sritį, kuri buvo laipsniškai išdėstyta eilėje dokumentų, paskutiniu metu Jono Pauliaus II enciklikoje Evangelium Vitae. Bažnyčia tvirtai laikosi šio ryšio tarp gyvenimo etikos ir socialinės etikos, visiškai suvokdama, kad „visuomenė neturi tvirtų pamatų, kai, viena vertus, ji teigia vertybes, tokias kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, bet, kita vertus, radikaliai elgiasi priešingai, leisdamas ar toleruodamas įvairius būdus, kuriais žmogiškasis gyvenimas yra nuvertinamas ir pažeidžiamas, ypač ten, kur jis yra silpnas ar marginalizuotas“.
    Savo ruožtu Apaštališkasis Paraginimas Evangelii Nuntiandi yra labai glaudžiai susijęs su vystymusi, nes, Pauliaus VI žodžiais, „evangelizacija nebūtų pilna, jei ji neatsižvelgtų į nuolatinį Evangelijos ir žmogaus konkretaus gyvenimo, tiek asmeninio, tiek socialinio, sąveiką“. „Tarp evangelizacijos ir žmogaus pažangos – vystymosi ir išlaisvinimo – iš tiesų yra gilūs ryšiai“: remdamasis šia įžvalga, Paulius VI aiškiai pristatė ryšį tarp Kristaus skelbimo ir asmens pažangos visuomenėje. Liudijimas Kristaus meilei per teisingumo, taikos ir vystymosi darbus yra evangelizacijos dalis, nes Jėzus Kristus, kuris mus myli, rūpinasi visu žmogumi. Šie svarbūs mokymai sudaro pagrindą misionieriškajam Bažnyčios socialinės doktrinos aspektui, kuris yra esminis evangelizacijos elementas. Bažnyčios socialinė doktrina skelbia ir liudija tikėjimą. Tai įrankis ir būtina aplinka formuojant tikėjimą.

16. Populorum Progressio Paulius VI mokė, kad pažanga, savo kilme ir esme, pirmiausia yra pašaukimas: „Dievo plane kiekvienas žmogus yra pašauktas vystytis ir save įgyvendinti, nes kiekvienas gyvenimas yra pašaukimas“. Būtent tai suteikia teisėtumą Bažnyčios įsitraukimui į visą vystymosi klausimą. Jei vystymasis būtų susijęs tik su techniniais žmogaus gyvenimo aspektais, o ne su žmogaus kelionės per istoriją kartu su savo artimaisiais prasme, nei su šios kelionės tikslo nustatymu, tada Bažnyčia neturėtų teisės apie tai kalbėti. Paulius VI, kaip prieš jį Leonas XIII Rerum Novarum, žinojo, kad vykdo savo pareigą, apšviesdamas savo laikų socialinius klausimus Evangelijos šviesa.
    Laikyti vystymąsi pašaukimu reiškia pripažinti, viena vertus, kad jis kyla iš transcendentinio pašaukimo, ir, kita vertus, kad jis pats savaime negali suteikti savo galutinės prasmės. Ne be priežasties žodis „pašaukimas“ taip pat randamas kitoje enciklikos ištraukoje, kur skaitome: „Nėra tikrojo humanizmo, išskyrus tą, kuris yra atviras Absoliutui ir suvokia pašaukimą, kuris suteikia žmogiškajam gyvenimui jo tikrąją prasmę“. Ši vystymosi vizija yra Populorum Progressio šerdis ir yra visų Pauliaus VI apmąstymų apie laisvę, tiesą ir meilę vystymesi pagrindas. Tai taip pat pagrindinė priežastis, kodėl ta enciklika vis dar yra aktuali mūsų dienomis.

17. Pašaukimas yra kvietimas, reikalaujantis laisvo ir atsakingo atsakymo. Visapusiškas žmogaus vystymasis presuponuoja asmens ir tautų atsakingą laisvę: jokia struktūra negali garantuoti šio vystymosi be žmogaus atsakomybės. „Mesijanizmo tipai, kurie teikia pažadus, bet kuria iliuzijas“, visuomet remiasi vystymosi transcendentinės dimensijos neigimu, įsitikinimu, kad jis visiškai priklauso jų valiai. Šis klaidingas saugumas tampa silpnybe, nes tai sumažina žmogų iki pavaldumo, iki paprasto vystymosi įrankio, tuo tarpu tų, kurie priima pašaukimą, nuolankumas virsta tikra autonomija, nes tai juos išlaisvina. Paulius VI neabejojo, kad kliūtys ir sąlygojimo formos stabdo vystymąsi, tačiau jis taip pat buvo įsitikinęs, kad „kiekvienas išlieka, kad ir kokios įtakos jį veiktų, pagrindiniu savo sėkmės ar nesėkmės veikėju“. Ši laisvė liečia mūsų svarstomo vystymosi tipą, tačiau ji taip pat veikia ir neišsivystymo situacijas, kurios kyla ne dėl atsitiktinumo ar istorinės būtinybės, bet yra priskirtinos žmogaus atsakomybei. Štai kodėl „alkstantys tautos dramatiškai kreipiasi į gausos palaimintus tautas“. Tai taip pat yra pašaukimas, kvietimas, kurį laisvi subjektai skiria kitiems laisviems subjektams, skatindami prisiimti bendrą atsakomybę. Paulius VI turėjo stiprų ekonominių struktūrų ir institucijų svarbos pojūtį, tačiau jis taip pat aiškiai suvokė jų prigimtį kaip žmogaus laisvės įrankius. Tik kai vystymasis yra laisvas, jis gali būti visapusiškai žmogiškas; tik atsakingos laisvės klimatoje jis gali augti patenkinamai.
    
18. Be laisvės reikalavimo, visapusiškas žmogaus vystymasis kaip pašaukimas taip pat reikalauja pagarbos savo tiesai. Pašaukimas į pažangą skatina mus „daryti daugiau, žinoti daugiau ir turėti daugiau, kad būtume daugiau“. Tačiau čia kyla problema: ką reiškia „būti daugiau“? Paulius VI atsako į šį klausimą, nurodydamas esminę „autentiško“ vystymosi savybę: jis turi būti „visapusiškas, tai yra, jis turi skatinti kiekvieno žmogaus ir viso žmogaus gėrį“. Tarp įvairių konkuruojančių antropologinių vizijų, pateikiamų dabartinėje visuomenėje, dar labiau nei Pauliaus VI laikais, krikščioniškoji vizija išsiskiria tuo, kad tvirtina ir pateisina besąlyginę žmogaus asmens vertę ir jo augimo prasmę. Krikščioniškasis pašaukimas į vystymąsi padeda skatinti visų žmonių ir viso žmogaus pažangą. Kaip rašė Paulius VI: „Mums svarbus yra žmogus, kiekvienas žmogus ir kiekviena žmonių grupė, ir mes net įtraukiame visą žmoniją“. Skatindama vystymąsi, krikščioniškasis tikėjimas nesiremia privilegijomis ar galios pozicijomis, net ne krikščionių nuopelnais (nors šie egzistavo ir tebeegzistuoja šalia jų natūralių ribų), bet tik Kristumi, į kurį turi būti nukreiptas kiekvienas autentiškas pašaukimas į visapusišką žmogaus vystymąsi. Evangelija yra esminė vystymuisi, nes Evangelijoje Kristus, „pačiame Tėvo ir Jo meilės paslapties atskleidime, pilnai atskleidžia žmogų pačiam sau“. Vadovaujama savo Viešpaties, Bažnyčia tyrinėja laiko ženklus ir juos interpretuoja, siūlydama pasauliui „tai, ką ji turi kaip savo charakteringą atributą: visuotinę žmogaus ir žmonijos viziją“. Būtent todėl, kad Dievas sako tvirtą „taip“ žmogui, žmogus negali neatverti savęs dieviškajam pašaukimui siekti savo vystymosi. Vystymosi tiesa slypi jo pilnatvėje: jei jis neapima viso žmogaus ir kiekvieno žmogaus, tai nėra tikras vystymasis. Tai yra pagrindinė Populorum Progressio žinia, galiojanti šiandien ir visais laikais. Visapusiškas žmogaus vystymasis natūralioje plotmėje, kaip atsakas į pašaukimą iš Dievo Kūrėjo, reikalauja savęs įgyvendinimo „transcendentiniame humanizme, kuris suteikia žmogui didžiausią įmanomą tobulumą: tai aukščiausias asmeninio vystymosi tikslas“. Todėl krikščioniškasis pašaukimas į šį vystymąsi taikomas tiek natūraliai, tiek antgamtinei plotmei; štai kodėl, „kai Dievas užtemsta, mūsų gebėjimas atpažinti natūralią tvarką, tikslą ir ‚gėrį‘ pradeda silpti“.
    
19. Galiausiai, vystymosi kaip pašaukimo vizija pabrėžia meilės centrinę vietą tame vystymesi. Paulius VI savo enciklikoje Populorum Progressio nurodė, kad neišsivystymo priežastys pirmiausia nėra materialinio pobūdžio. Jis kvietė jas ieškoti kitose žmogaus asmens dimensijose: visų pirma valioje, kuri dažnai nepaiso solidarumo pareigų; antra, mąstyme, kuris ne visada tinkamai nukreipia valią. Todėl, siekiant vystymosi, reikia „gilaus išmintingų žmonių mąstymo ir apmąstymų, ieškančių naujo humanizmo, kuris leistų šiuolaikiniam žmogui iš naujo atrasti save“. Bet tai dar ne viskas. Neišsivystymas turi dar svarbesnę priežastį nei gilaus mąstymo trūkumas: tai „brolybės tarp individų ir tautų trūkumas“. Ar kada nors bus įmanoma pasiekti šią brolybę vien žmogaus pastangomis? Kadangi visuomenė tampa vis labiau globalizuota, ji daro mus kaimynais, bet ne broliais. Protas pats savaime sugeba suvokti lygybę tarp žmonių ir suteikti stabilumą jų pilietiniam sambūviui, bet jis negali sukurti brolybės. Tai kyla iš transcendentinio pašaukimo iš Dievo Tėvo, kuris mus pirmasis mylėjo, mokydamas per Sūnų, kas yra broliška meilė. Paulius VI, pristatydamas įvairius žmogaus vystymosi proceso lygius, aukščiausioje vietoje, po tikėjimo paminėjimo, iškėlė „vienybę Kristaus meilėje, kuri mus visus kviečia dalytis kaip sūnums gyvojo Dievo, visų Tėvo, gyvenime“.
    
20. Šios perspektyvos, kurias atveria Populorum Progressio, išlieka esminės, suteikdamos kvėpavimo erdvę ir kryptį mūsų įsipareigojimui tautų vystymuisi. Be to, Populorum Progressio pakartotinai pabrėžia skubų reformų poreikį, ir, susidūrus su didelėmis neteisybės problemomis tautų vystymesi, ragina nedelsiant imtis drąsių veiksmų. Šis skubumas taip pat yra meilės tiesoje pasekmė. Būtent Kristaus meilė mus skatina: „caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14). Skubumas įrašytas ne tik į dalykus, jis kyla ne vien iš greitos įvykių ir problemų sekos, bet ir iš paties esmės: autentiškos brolybės įtvirtinimo.

Šio tikslo svarba yra tokia, kad reikalauja mūsų atvirumo jį giliai suprasti ir mobilizuotis „širdies“ lygiu, kad užtikrintume, jog dabartiniai ekonominiai ir socialiniai procesai evoliucionuotų link visiškai žmogiškų rezultatų.

ANTRASIS SKYRIUS

ŽMOGAUS VYSTYMASIS MŪSŲ LAIKAIS

21. Paulius VI turėjo artikuliuotą vystymosi viziją. Jis suprato šį terminą kaip tikslą išgelbėti tautas, visų pirma, nuo bado, skurdo, endeminių ligų ir neraštingumo. Ekonominiu požiūriu tai reiškė jų aktyvų dalyvavimą, lygiomis sąlygomis, tarptautiniame ekonominiame procese; socialiniu požiūriu – jų evoliuciją į išsilavinusias, solidarumu pažymėtas visuomenes; politiniu požiūriu – demokratinių režimų, galinčių užtikrinti laisvę ir taiką, konsolidaciją. Po tiek daug metų, su nerimu stebėdami dabartinių krizių raidą ir perspektyvas, kurios kamuoja pasaulį, klausiame, kiek Pauliaus VI lūkesčiai buvo įgyvendinti per pastaraisiais dešimtmečiais priimtu vystymosi modeliu. Todėl pripažįstame, kad Bažnyčia turėjo pagrindo nerimauti dėl grynos technologinės visuomenės gebėjimo nustatyti realius tikslus ir tinkamai naudotis turimais instrumentais. Pelnas yra naudingas, jei jis tarnauja kaip priemonė tikslui, kuris suteikia prasmę tiek jo gamybai, tiek jo naudojimui. Kai pelnas tampa išskirtiniu tikslu, jei jis gaminamas netinkamomis priemonėmis ir be bendrojo gėrio kaip galutinio tikslo, jis rizikuoja naikinti turtą ir kurti skurdą. Ekonominis vystymasis, kurio tikėjosi Paulius VI, turėjo sukurti tikrą augimą, naudingą visiems ir tikrai tvarų. Tiesa, augimas įvyko, ir jis tebėra teigiamas veiksnys, ištraukęs milijardus žmonių iš skurdo – neseniai jis suteikė daugeliui šalių galimybę tapti veiksmingais tarptautinės politikos dalyviams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis ekonominis augimas buvo ir tebėra apsunkintas gedimų ir dramatiškų problemų, kurias dar labiau išryškina dabartinė krizė. Tai kelia mums neišvengiamus pasirinkimus, susijusius su niekuo kitu, kaip žmogaus likimu, kuris, be to, negali būti atskirtas nuo jo prigimties. Techninės jastos, globalūs tarpusavio ryšiai, žalingi blogai valdomų ir daugiausia spekuliatyvių finansinių sandorių poveikiai realiai ekonomikai, didelio masto tautų migracija, dažnai išprovokuota tam tikrų aplinkybių ir vėliau nepakankamai dėmesio sulaukusi, nereguliuojamas žemės išteklių naudojimas: visa tai skatina mus šiandien svarstyti priemones, kurios būtų būtinos sprendžiant problemas, kurios yra ne tik naujos, palyginti su tomis, kurias nagrinėjo popiežius Paulius VI, bet ir, visų pirma, lemiamai paveikiančias dabarties ir ateities žmonijos gėrį. Skirtingi krizės aspektai, jos sprendimai ir bet koks naujas vystymasis, kurį gali atnešti ateitis, vis labiau susiję, jie vienas kitą implikuoja, reikalauja naujų holistinio supratimo pastangų ir naujo humanistinio sintezės. Dabartinės ekonominės situacijos sudėtingumas ir rimtumas pagrįstai kelia mums susirūpinimą, tačiau turime priimti realistinį požiūrį, su pasitikėjimu ir viltimi prisiimdami naujas atsakomybes, į kurias mus kviečia pasaulio, kuriam reikia gilios kultūrinės atsinaujinimo, perspektyva, pasaulio, kuris turi iš naujo atrasti pagrindines vertybes, ant kurių kurti geresnę ateitį. Dabartinė krizė įpareigoja mus iš naujo planuoti savo kelionę, nustatyti naujas taisykles ir atrasti naujas įsipareigojimo formas, remtis teigiamomis patirtimis ir atmesti neigiamas. Krizė taip tampa įžvalgos galimybe, kurioje formuojama nauja ateities vizija. Šia dvasia, su pasitikėjimu, o ne su resignacija, tinkama spręsti dabarties sunkumus.
    
22. Šiandien vystymosi paveikslas turi daug persidengiančių sluoksnių. Veikėjai ir priežastys tiek neišsivystyme, tiek vystymesi yra įvairūs, kaltės ir nuopelnai yra skirtingi. Šis faktas turėtų paskatinti mus išsivaduoti iš ideologijų, kurios dažnai dirbtinai supaprastina tikrovę, ir turėtų privesti mus objektyviai nagrinėti visą problemų žmogiškąją dimensiją. Kaip jau pastebėjo Jonas Paulius II, riba tarp turtingų ir vargšų šalių nebėra tokia aiški, kaip buvo Populorum Progressio laikais. Pasaulio turtas absoliučiais skaičiais auga, tačiau nelygybė didėja. Turtingose šalyse nauji visuomenės sektoriai pakliūva į skurdą, atsiranda naujos skurdo formos. Skurdesnėse srityse kai kurios grupės naudojasi savotišku „super vystymusi“ – švaistomuoju ir vartotojišku, kuris sudaro nepriimtiną kontrastą su tebesitęsiančiomis nežmoniško nepritekliaus situacijomis. „Akivaizdžių nelygybių skandalas“ tęsiasi. Korupcija ir neteisėtumas, deja, akivaizdūs turtingų šalių, tiek senų, tiek naujų, taip pat vargšų šalių ekonominės ir politinės klasės elgesyje. Tarp tų, kurie kartais negerbia darbuotojų žmogaus teisių, yra didelės tarptautinės kompanijos ir vietiniai gamintojai. Tarptautinė pagalba dažnai buvo nukreipta nuo savo tikrųjų tikslų dėl neatsakingų veiksmų tiek donorų, tiek gavėjų grandinėje. Panašiai, nematerialių ar kultūrinių vystymosi ir neišsivystymo priežasčių kontekste, randame tuos pačius atsakomybės modelius. Turtingų šalių pusėje yra per didelis uolumas saugant žinias per pernelyg griežtą intelektinės nuosavybės teisės tvirtinimą, ypač sveikatos priežiūros srityje. Tuo pat metu kai kuriose vargšų šalyse išlieka kultūriniai modeliai ir socialinio elgesio normos, kurios trukdo vystymosi procesui.
    
23. Daugelyje pasaulio sričių šiandien pastebimas didelis evoliucijos progresas, nors ir problemiškas bei nevienodas, taip užimant vietą tarp didžiųjų galių, skirtų ateityje vaidinti svarbius vaidmenis. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad vien ekonominio ir technologinio pobūdžio pažanga yra nepakankama. Vystymasis visų pirma turi būti tikras ir visapusiškas. Vien išėjimas iš ekonominio atsilikimo, nors ir teigiamas savaime, neišsprendžia sudėtingų žmogaus pažangos klausimų nei toms šalims, kurios pirmauja tokioje pažangoje, nei toms, kurios jau yra ekonomiškai išsivysčiusios, nei net toms, kurios vis dar yra vargšos, kurios gali kentėti ne tik dėl senų išnaudojimo formų, bet ir dėl neigiamų augimo, pažymėto nelygumais ir disbalansu, pasekmių.
    Po komunistinių Rytų Europos šalių ekonominių ir politinių sistemų žlugimo ir vadinamųjų priešingų blokų pabaigos, reikėjo visiškai iš naujo peržiūrėti vystymąsi. Popiežius Jonas Paulius II to reikalavo 1987 m., nurodydamas šių blokų egzistavimą kaip vieną pagrindinių neišsivystymo priežasčių, nes politika atitraukė išteklius iš ekonomikos ir kultūros, o ideologija slopino laisvę. Be to, 1991 m., po 1989 m. įvykių, jis prašė, kad, atsižvelgiant į blokų pabaigą, būtų sudarytas išsamus naujas vystymosi planas ne tik tose šalyse, bet ir Vakaruose bei tose pasaulio dalyse, kurios buvo evoliucijos procese. Tai buvo pasiekta tik iš dalies, ir tai tebėra reali pareiga, kuri turi būti įvykdyta, galbūt per pasirinkimus, būtinus įveikti dabartines ekonomines problemas.

24. Pasaulis, kurį matė Paulius VI – nors visuomenė jau buvo taip išsivysčiusi, kad jis galėjo kalbėti apie socialinius klausimus globaliu mastu – buvo daug mažiau integruotas nei šių dienų pasaulis. Ekonominė veikla ir politinis procesas daugiausia vyko toje pačioje geografinėje erdvėje, todėl galėjo vienas kitą maitinti. Gamyba daugiausia vyko nacionalinėse ribose, o finansinės investicijos turėjo šiek tiek ribotą apyvartą už šalies ribų, todėl daugelio valstybių politika vis dar galėjo nustatyti ekonomikos prioritetus ir tam tikru mastu valdyti jos veiklą naudodama turimus instrumentus. Todėl Populorum Progressio pagrindinį, nors ir ne išskirtinį, vaidmenį priskyrė „viešosioms valdžioms“.
    Mūsų dienomis valstybė susiduria su savo suvereniteto ribojimais, kuriuos nustato naujas tarptautinės prekybos ir finansų kontekstas, pasižymintis didėjančiu finansinio kapitalo ir gamybos priemonių, materialių ir nematerialių, mobilumu. Šis naujas kontekstas pakeitė valstybių politinę galią.
    Šiandien, atsižvelgdami į dabartinės ekonominės krizės pamokas, kurios rodo, kad valstybės viešosios valdžios tiesiogiai dalyvauja taisant klaidas ir gedimus, atrodo realistiškiau iš naujo įvertinti jų vaidmenį ir galias, kurias reikia atsargiai peržiūrėti ir pertvarkyti, kad jos, galbūt per naujas įsipareigojimo formas, galėtų spręsti šių dienų pasaulio iššūkius. Kai viešųjų valdžių vaidmuo bus aiškiau apibrėžtas, galima tikėtis naujų politinio dalyvavimo formų, nacionalinių ir tarptautinių, augimo, kurios atsirado per pilietinės visuomenės organizacijų veiklą; taip galima tikėtis, kad piliečių susidomėjimas ir dalyvavimas res publica taps giliau įsišaknijęs.

25. Socialiniu požiūriu, apsaugos ir gerovės sistemos, jau egzistavusios daugelyje šalių Pauliaus VI laikais, sunkiai siekia ir ateityje gali dar sunkiau siekti tikrojo socialinio teisingumo tikslų dabartinėje labai pasikeitusioje aplinkoje. Pasaulinė rinka pirmiausia paskatino turtingas šalis ieškoti sričių, kuriose galima perkelti gamybą mažomis sąnaudomis, siekiant sumažinti daugelio prekių kainas, didinti perkamąją galią ir taip pagreitinti vystymosi tempą, susijusį su didesniu vartojimo prekių prieinamumu vidaus rinkai. Todėl rinka paskatino naujas konkurencijos tarp valstybių formas, nes jos siekia pritraukti užsienio verslus steigti gamybos centrus, naudodamos įvairius instrumentus, įskaitant palankius fiskalinius režimus ir darbo rinkos dereguliavimą. Šie procesai lėmė socialinės apsaugos sistemų mažinimą kaip kainą, mokamą už didesnį konkurencinį pranašumą pasaulinėje rinkoje, su tuo susijusiu rimtu pavojumi darbuotojų teisėms, pagrindinėms žmogaus teisėms ir solidarumu, susijusiu su tradicinėmis socialinės valstybės formomis. Socialinės apsaugos sistemos gali prarasti gebėjimą vykdyti savo užduotį tiek besivystančiose šalyse, tiek tose, kurios buvo tarp pirmųjų išsivysčiusių, taip pat vargšų šalyse. Čia biudžeto politika, dažnai sumažinanti socialines išlaidas dėl tarptautinių finansinių institucijų spaudimo, gali palikti piliečius bejėgius susidūrus su senais ir naujais pavojais; tokia bejėgystė padidėja dėl efektyvios apsaugos trūkumo iš darbuotojų asociacijų pusės. Dėl socialinių ir ekonominių pokyčių derinio profesinės sąjungos patiria didesnių sunkumų vykdydamos savo užduotį atstovauti darbuotojų interesams, iš dalies todėl, kad vyriausybės, dėl ekonominio naudingumo priežasčių, dažnai riboja profesinių sąjungų laisvę ar derybų galimybes. Todėl tradiciniai solidarumo tinklai susiduria su vis didesnėmis kliūtimis. Pakartotiniai Bažnyčios socialinės doktrinos raginimai, pradedant Rerum Novarum, skatinti darbuotojų asociacijas, kurios gali ginti jų teises, todėl turi būti gerbiami ir šiandien dar labiau nei praeityje, kaip greitas ir toliaregiškas atsakas į skubų naujų bendradarbiavimo formų poreikį tarptautiniu ir vietos lygiu.
    Darbo jėgos mobilumas, susijęs su dereguliavimo klimatu, yra svarbus reiškinys, turintis tam tikrų teigiamų aspektų, nes jis gali skatinti turto gamybą ir kultūrinius mainus. Vis dėlto, netikrumas dėl darbo sąlygų, kurį sukelia mobilumas ir dereguliavimas, kai tampa endeminis, linkęs kurti naujas psichologinio nestabilumo formas, sukeldamas sunkumus kuriant nuoseklius gyvenimo planus, įskaitant santuoką. Tai lemia žmogaus nuosmukio situacijas, jau nekalbant apie socialinių išteklių švaistymą. Palyginti su praeities pramoninės visuomenės aukomis, nedarbas šiandien išprovokuoja naujas ekonominės marginalizacijos formas, o dabartinė krizė gali tik dar labiau pabloginti šią situaciją. Būti be darbo ar ilgą laiką priklausomam nuo viešosios ar privačios pagalbos silpnina asmens ir jo šeimos bei socialinių santykių laisvę ir kūrybiškumą, sukeldama didelį psichologinį ir dvasinį kančią. Norėčiau priminti visiems, ypač vyriausybėms, užsiimančioms pasaulio ekonominių ir socialinių turtų didinimu, kad pagrindinis kapitalas, kurį reikia saugoti ir vertinti, yra žmogus, žmogaus asmuo savo vientisume: „Žmogus yra visų ekonominių ir socialinių gyvenimų šaltinis, centras ir tikslas“.
    Kultūrinėje plotmėje, palyginti su Pauliaus VI laikais, skirtumas yra dar ryškesnis. Tuo metu kultūros buvo santykinai gerai apibrėžtos ir turėjo daugiau galimybių apsisaugoti nuo bandymų jas sujungti į vieną. Šiandien kultūrų sąveikos galimybės gerokai išaugo, atverdamos naujas tarpkultūrinio dialogo galimybes: dialogą, kuris, jei jis turi būti efektyvus, turi prasidėti nuo gilios kiekvieno dialogo dalyvio specifinės tapatybės pažinimo. Negalima pamiršti, kad padidėjęs kultūrinių mainų komercializavimas šiandien kelia dvigubą pavojų. Pirma, galima pastebėti kultūrinį eklektizmą, kuris dažnai priimamas nekritiškai: kultūros tiesiog statomos viena šalia kitos ir laikomos iš esmės lygiavertėmis ir keičiamomis. Tai lengvai veda į reliatyvizmą, kuris netarnauja tikram tarpkultūriniam dialogui; socialinėje plotmėje kultūrinis reliatyvizmas lemia, kad kultūrinės grupės egzistuoja greta viena kitos, bet lieka atskirtos, be autentiško dialogo ir todėl be tikros integracijos. Antra, egzistuoja priešingas pavojus – kultūrinis niveliavimas ir beatodairiškas elgesio tipų bei gyvenimo stilių priėmimas. Taip prarandama gili skirtingų tautų kultūros reikšmė, įvairių tautų tradicijos, pagal kurias individas apibrėžia save pagrindinių gyvenimo klausimų atžvilgiu. Eklektizmas ir kultūrinis niveliavimas turi bendrą bruožą – kultūros atskyrimą nuo žmogaus prigimties. Taip kultūros nebegali apibrėžti savęs per jas pranokstančią prigimtį, o žmogus galiausiai sumažinamas iki paprastos kultūrinės statistikos. Kai taip atsitinka, žmonija susiduria su naujais pavergimo ir manipuliacijos pavojais.

26. Gyvenimas daugelyje vargšų šalių vis dar yra itin nesaugus dėl maisto trūkumo, ir situacija gali dar labiau pablogėti: badas teberenką milžinišką aukų skaičių tarp tų, kurie, kaip Lozorius, nėra leidžiami prie turtingojo stalo, priešingai Pauliaus VI išreikštoms viltims. Pamaitinti alkanuosius (plg. Mt 25, 35, 37, 42) yra etinis imperatyvas visuotinei Bažnyčiai, atsakant į jos Įkūrėjo, Viešpaties Jėzaus, mokymus apie solidarumą ir gėrybių dalijimąsi. Be to, pasaulio bado panaikinimas globalioje eroje taip pat tapo reikalavimu saugant planetos taiką ir stabilumą. Badas priklauso ne tiek nuo materialių dalykų trūkumo, kiek nuo socialinių išteklių trūkumo, iš kurių svarbiausi yra instituciniai. Kitaip tariant, trūksta ekonominių institucijų tinklo, galinčio garantuoti reguliarų prieigą prie pakankamo maisto ir vandens mitybos poreikiams, taip pat galinčio spręsti pirminius poreikius ir būtinybes, kylančias iš tikrų maisto krizių, nesvarbu, ar dėl gamtinių priežasčių, ar dėl politinio neatsakingumo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Maisto nesaugumo problema turi būti sprendžiama ilgalaikėje perspektyvoje, pašalinant struktūrines priežastis, kurios ją sukelia, ir skatinant žemės ūkio vystymąsi skurdesnėse šalyse. Tai galima padaryti investuojant į kaimo infrastruktūras, drėkinimo sistemas, transportą, rinkų organizavimą, taip pat į žemės ūkio technologijų kūrimą ir sklaidą, kurios gali geriausiai panaudoti žmogiškuosius, gamtinius ir socioekonominius išteklius, lengviau prieinamus vietos lygiu, tuo pačiu užtikrinant jų tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje. Visa tai turi būti pasiekta įtraukiant vietos bendruomenes į pasirinkimus ir sprendimus, kurie veikia žemės ūkio žemės naudojimą. Šioje perspektyvoje gali būti naudinga apsvarstyti naujas galimybes, kurios atsiveria per tinkamą tradicinių ir inovatyvių žemės ūkio technikų naudojimą, visada darant prielaidą, kad šios buvo įvertintos po pakankamo testavimo kaip tinkamos, gerbiančios aplinką ir atsižvelgiančios į labiausiai nuskriaustų tautų poreikius. Tuo pat metu negalima ignoruoti teisingos agrarinės reformos klausimo besivystančiose šalyse. Teisė į maistą, kaip ir teisė į vandenį, užima svarbią vietą siekiant kitų teisių, pradedant pagrindine teise į gyvybę. Todėl būtina ugdyti viešąją sąžinę, kuri laikytų maistą ir prieigą prie vandens universaliomis visų žmonių teisėmis, be jokio skirtumo ar diskriminacijos. Taip pat svarbu pabrėžti, kad solidarumas su vargšų šalimis vystymosi procese gali nukreipti į dabartinės pasaulinės krizės sprendimą, kaip pastaruoju metu pradėjo jausti politikai ir tarptautinių institucijų vadovai. Per paramą ekonomiškai vargšų šalims per finansinius planus, įkvėptus solidarumo – kad šios šalys galėtų imtis žingsnių patenkinti savo piliečių vartojimo prekių ir vystymosi poreikius – galima ne tik generuoti tikrą ekonominį augimą, bet ir prisidėti prie turtingų šalių gamybinių pajėgumų išlaikymo, kuriems gresia pavojus dėl krizės.
    Pašaukimas yra kvietimas, reikalaujantis laisvo ir atsakingo atsakymo. Visapusiškas žmogaus vystymasis presuponuoja asmens ir tautų atsakingą laisvę: jokia struktūra negali garantuoti šio vystymosi be žmogaus atsakomybės. „Mesijanizmo tipai, kurie teikia pažadus, bet kuria iliuzijas“, visuomet remiasi vystymosi transcendentinės dimensijos neigimu, įsitikinimu, kad jis visiškai priklauso jų valiai. Šis klaidingas saugumas tampa silpnybe, nes tai sumažina žmogų iki pavaldumo, iki paprasto vystymosi įrankio, tuo tarpu tų, kurie priima pašaukimą, nuolankumas virsta tikra autonomija, nes tai juos išlaisvina. Paulius VI neabejojo, kad kliūtys ir sąlygojimo formos stabdo vystymąsi, tačiau jis taip pat buvo įsitikinęs, kad „kiekvienas išlieka, kad ir kokios įtakos jį veiktų, pagrindiniu savo sėkmės ar nesėkmės veikėju“. Ši laisvė liečia mūsų svarstomo vystymosi tipą, tačiau ji taip pat veikia ir neišsivystymo situacijas, kurios kyla ne dėl atsitiktinumo ar istorinės būtinybės, bet yra priskirtinos žmogaus atsakomybei. Štai kodėl „alkstantys tautos dramatiškai kreipiasi į gausos palaimintus tautas“. Tai taip pat yra pašaukimas, kvietimas, kurį laisvi subjektai skiria kitiems laisviems subjektams, skatindami prisiimti bendrą atsakomybę. Paulius VI turėjo stiprų ekonominių struktūrų ir institucijų svarbos pojūtį, tačiau jis taip pat aiškiai suvokė jų prigimtį kaip žmogaus laisvės įrankius. Tik kai vystymasis yra laisvas, jis gali būti visapusiškai žmogiškas; tik atsakingos laisvės klimatoje jis gali augti patenkinamai.
    Be laisvės reikalavimo, visapusiškas žmogaus vystymasis kaip pašaukimas taip pat reikalauja pagarbos savo tiesai. Pašaukimas į pažangą skatina mus „daryti daugiau, žinoti daugiau ir turėti daugiau, kad būtume daugiau“. Tačiau čia kyla problema: ką reiškia „būti daugiau“? Paulius VI atsako į šį klausimą, nurodydamas esminę „autentiško“ vystymosi savybę: jis turi būti „visapusiškas, tai yra, jis turi skatinti kiekvieno žmogaus ir viso žmogaus gėrį“. Tarp įvairių konkuruojančių antropologinių vizijų, pateikiamų dabartinėje visuomenėje, dar labiau nei Pauliaus VI laikais, krikščioniškoji vizija išsiskiria tuo, kad tvirtina ir pateisina besąlyginę žmogaus asmens vertę ir jo augimo prasmę. Krikščioniškasis pašaukimas į vystymąsi padeda skatinti visų žmonių ir viso žmogaus pažangą. Kaip rašė Paulius VI: „Mums svarbus yra žmogus, kiekvienas žmogus ir kiekviena žmonių grupė, ir mes net įtraukiame visą žmoniją“. Skatindama vystymąsi, krikščioniškasis tikėjimas nesiremia privilegijomis ar galios pozicijomis, net ne krikščionių nuopelnais (nors šie egzistavo ir tebeegzistuoja šalia jų natūralių ribų), bet tik Kristumi, į kurį turi būti nukreiptas kiekvienas autentiškas pašaukimas į visapusišką žmogaus vystymąsi. Evangelija yra esminė vystymuisi, nes Evangelijoje Kristus, „pačiame Tėvo ir Jo meilės paslapties atskleidime, pilnai atskleidžia žmogų pačiam sau“. Vadovaujama savo Viešpaties, Bažnyčia tyrinėja laiko ženklus ir juos interpretuoja, siūlydama pasauliui „tai, ką ji turi kaip savo charakteringą atributą: visuotinę žmogaus ir žmonijos viziją“. Būtent todėl, kad Dievas sako tvirtą „taip“ žmogui, žmogus negali neatverti savęs dieviškajam pašaukimui siekti savo vystymosi. Vystymosi tiesa slypi jo pilnatvėje: jei jis neapima viso žmogaus ir kiekvieno žmogaus, tai nėra tikras vystymasis. Tai yra pagrindinė Populorum Progressio žinia, galiojanti šiandien ir visais laikais. Visapusiškas žmogaus vystymasis natūralioje plotmėje, kaip atsakas į pašaukimą iš Dievo Kūrėjo, reikalauja savęs įgyvendinimo „transcendentiniame humanizme, kuris suteikia žmogui didžiausią įmanomą tobulumą: tai aukščiausias asmeninio vystymosi tikslas“. Todėl krikščioniškasis pašaukimas į šį vystymąsi taikomas tiek natūraliai, tiek antgamtinei plotmei; štai kodėl, „kai Dievas užtemsta, mūsų gebėjimas atpažinti natūralią tvarką, tikslą ir ‚gėrį‘ pradeda silpti“.
    Galiausiai, vystymosi kaip pašaukimo vizija pabrėžia meilės centrinę vietą tame vystymesi. Paulius VI savo enciklikoje Populorum Progressio nurodė, kad neišsivystymo priežastys pirmiausia nėra materialinio pobūdžio. Jis kvietė jas ieškoti kitose žmogaus asmens dimensijose: visų pirma valioje, kuri dažnai nepaiso solidarumo pareigų; antra, mąstyme, kuris ne visada tinkamai nukreipia valią. Todėl, siekiant vystymosi, reikia „gilaus išmintingų žmonių mąstymo ir apmąstymų, ieškančių naujo humanizmo, kuris leistų šiuolaikiniam žmogui iš naujo atrasti save“. Bet tai dar ne viskas. Neišsivystymas turi dar svarbesnę priežastį nei gilaus mąstymo trūkumas: tai „brolybės tarp individų ir tautų trūkumas“. Ar kada nors bus įmanoma pasiekti šią brolybę vien žmogaus pastangomis? Kadangi visuomenė tampa vis labiau globalizuota, ji daro mus kaimynais, bet ne broliais. Protas pats savaime sugeba suvokti lygybę tarp žmonių ir suteikti stabilumą jų pilietiniam sambūviui, bet jis negali sukurti brolybės. Tai kyla iš transcendentinio pašaukimo iš Dievo Tėvo, kuris mus pirmasis mylėjo, mokydamas per Sūnų, kas yra broliška meilė. Paulius VI, pristatydamas įvairius žmogaus vystymosi proceso lygius, aukščiausioje vietoje, po tikėjimo paminėjimo, iškėlė „vienybę Kristaus meilėje, kuri mus visus kviečia dalytis kaip sūnums gyvojo Dievo, visų Tėvo, gyvenime“.
    Šios perspektyvos, kurias atveria Populorum Progressio, išlieka esminės, suteikdamos kvėpavimo erdvę ir kryptį mūsų įsipareigojimui tautų vystymuisi. Be to, Populorum Progressio pakartotinai pabrėžia skubų reformų poreikį, ir, susidūrus su didelėmis neteisybės problemomis tautų vystymesi, ragina nedelsiant imtis drąsių veiksmų. Šis skubumas taip pat yra meilės tiesoje pasekmė. Būtent Kristaus meilė mus skatina: „caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14). Skubumas įrašytas ne tik į dalykus, jis kyla ne vien iš greitos įvykių ir problemų sekos, bet ir iš paties esmės: autentiškos brolybės įtvirtinimo.
    Šio tikslo svarba yra tokia, kad reikalauja mūsų atvirumo jį giliai suprasti ir mobilizuotis „širdies“ lygiu, kad užtikrintume, jog dabartiniai ekonominiai ir socialiniai procesai evoliucionuotų link visiškai žmogiškų rezultatų.

ANTRASIS SKYRIUS

ŽMOGAUS VYSTYMASIS MŪSŲ LAIKAIS

21. Paulius VI turėjo artikuliuotą vystymosi viziją. Jis suprato šį terminą kaip tikslą išgelbėti tautas, visų pirma, nuo bado, skurdo, endeminių ligų ir neraštingumo. Ekonominiu požiūriu tai reiškė jų aktyvų dalyvavimą, lygiomis sąlygomis, tarptautiniame ekonominiame procese; socialiniu požiūriu – jų evoliuciją į išsilavinusias, solidarumu pažymėtas visuomenes; politiniu požiūriu – demokratinių režimų, galinčių užtikrinti laisvę ir taiką, konsolidaciją. Po tiek daug metų, su nerimu stebėdami dabartinių krizių raidą ir perspektyvas, kurios kamuoja pasaulį, klausiame, kiek Pauliaus VI lūkesčiai buvo įgyvendinti per pastaraisiais dešimtmečiais priimtu vystymosi modeliu. Todėl pripažįstame, kad Bažnyčia turėjo pagrindo nerimauti dėl grynos technologinės visuomenės gebėjimo nustatyti realius tikslus ir tinkamai naudotis turimais instrumentais. Pelnas yra naudingas, jei jis tarnauja kaip priemonė tikslui, kuris suteikia prasmę tiek jo gamybai, tiek jo naudojimui. Kai pelnas tampa išskirtiniu tikslu, jei jis gaminamas netinkamomis priemonėmis ir be bendrojo gėrio kaip galutinio tikslo, jis rizikuoja naikinti turtą ir kurti skurdą. Ekonominis vystymasis, kurio tikėjosi Paulius VI, turėjo sukurti tikrą augimą, naudingą visiems ir tikrai tvarų. Tiesa, augimas įvyko, ir jis tebėra teigiamas veiksnys, ištraukęs milijardus žmonių iš skurdo – neseniai jis suteikė daugeliui šalių galimybę tapti veiksmingais tarptautinės politikos dalyviams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis ekonominis augimas buvo ir tebėra apsunkintas gedimų ir dramatiškų problemų, kurias dar labiau išryškina dabartinė krizė. Tai kelia mums neišvengiamus pasirinkimus, susijusius su niekuo kitu, kaip žmogaus likimu, kuris, be to, negali būti atskirtas nuo jo prigimties. Techninės jastos, globalūs tarpusavio ryšiai, žalingi blogai valdomų ir daugiausia spekuliatyvių finansinių sandorių poveikiai realiai ekonomikai, didelio masto tautų migracija, dažnai išprovokuota tam tikrų aplinkybių ir vėliau nepakankamai dėmesio sulaukusi, nereguliuojamas žemės išteklių naudojimas: visa tai skatina mus šiandien svarstyti priemones, kurios būtų būtinos sprendžiant problemas, kurios yra ne tik naujos, palyginti su tomis, kurias nagrinėjo popiežius Paulius VI, bet ir, visų pirma, lemiamai paveikiančias dabarties ir ateities žmonijos gėrį. Skirtingi krizės aspektai, jos sprendimai ir bet koks naujas vystymasis, kurį gali atnešti ateitis, vis labiau susiję, jie vienas kitą implikuoja, reikalauja naujų holistinio supratimo pastangų ir naujo humanistinio sintezės. Dabartinės ekonominės situacijos sudėtingumas ir rimtumas pagrįstai kelia mums susirūpinimą, tačiau turime priimti realistinį požiūrį, su pasitikėjimu ir viltimi prisiimdami naujas atsakomybes, į kurias mus kviečia pasaulio, kuriam reikia gilios kultūrinės atsinaujinimo, perspektyva, pasaulio, kuris turi iš naujo atrasti pagrindines vertybes, ant kurių kurti geresnę ateitį. Dabartinė krizė įpareigoja mus iš naujo planuoti savo kelionę, nustatyti naujas taisykles ir atrasti naujas įsipareigojimo formas, remtis teigiamomis patirtimis ir atmesti neigiamas. Krizė taip tampa įžvalgos galimybe, kurioje formuojama nauja ateities vizija. Šia dvasia, su pasitikėjimu, o ne su resignacija, tinkama spręsti dabarties sunkumus.
    
22. Šiandien vystymosi paveikslas turi daug persidengiančių sluoksnių. Veikėjai ir priežastys tiek neišsivystyme, tiek vystymesi yra įvairūs, kaltės ir nuopelnai yra skirtingi. Šis faktas turėtų paskatinti mus išsivaduoti iš ideologijų, kurios dažnai dirbtinai supaprastina tikrovę, ir turėtų privesti mus objektyviai nagrinėti visą problemų žmogiškąją dimensiją. Kaip jau pastebėjo Jonas Paulius II, riba tarp turtingų ir vargšų šalių nebėra tokia aiški, kaip buvo Populorum Progressio laikais. Pasaulio turtas absoliučiais skaičiais auga, tačiau nelygybė didėja. Turtingose šalyse nauji visuomenės sektoriai pakliūva į skurdą, atsiranda naujos skurdo formos. Skurdesnėse srityse kai kurios grupės naudojasi savotišku „super vystymusi“ – švaistomuoju ir vartotojišku, kuris sudaro nepriimtiną kontrastą su tebesitęsiančiomis nežmoniško nepritekliaus situacijomis. „Akivaizdžių nelygybių skandalas“ tęsiasi. Korupcija ir neteisėtumas, deja, akivaizdūs turtingų šalių, tiek senų, tiek naujų, taip pat vargšų šalių ekonominės ir politinės klasės elgesyje. Tarp tų, kurie kartais negerbia darbuotojų žmogaus teisių, yra didelės tarptautinės kompanijos ir vietiniai gamintojai. Tarptautinė pagalba dažnai buvo nukreipta nuo savo tikrųjų tikslų dėl neatsakingų veiksmų tiek donorų, tiek gavėjų grandinėje. Panašiai, nematerialių ar kultūrinių vystymosi ir neišsivystymo priežasčių kontekste, randame tuos pačius atsakomybės modelius. Turtingų šalių pusėje yra per didelis uolumas saugant žinias per pernelyg griežtą intelektinės nuosavybės teisės tvirtinimą, ypač sveikatos priežiūros srityje. Tuo pat metu kai kuriose vargšų šalyse išlieka kultūriniai modeliai ir socialinio elgesio normos, kurios trukdo vystymosi procesui.
    
23. Daugelyje pasaulio sričių šiandien pastebimas didelis evoliucijos progresas, nors ir problemiškas bei nevienodas, taip užimant vietą tarp didžiųjų galių, skirtų ateityje vaidinti svarbius vaidmenis. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad vien ekonominio ir technologinio pobūdžio pažanga yra nepakankama. Vystymasis visų pirma turi būti tikras ir visapusiškas. Vien išėjimas iš ekonominio atsilikimo, nors ir teigiamas savaime, neišsprendžia sudėtingų žmogaus pažangos klausimų nei toms šalims, kurios pirmauja tokioje pažangoje, nei toms, kurios jau yra ekonomiškai išsivysčiusios, nei net toms, kurios vis dar yra vargšos, kurios gali kentėti ne tik dėl senų išnaudojimo formų, bet ir dėl neigiamų augimo, pažymėto nelygumais ir disbalansu, pasekmių.
    Po komunistinių Rytų Europos šalių ekonominių ir politinių sistemų žlugimo ir vadinamųjų priešingų blokų pabaigos, reikėjo visiškai iš naujo peržiūrėti vystymąsi. Popiežius Jonas Paulius II to reikalavo 1987 m., nurodydamas šių blokų egzistavimą kaip vieną pagrindinių neišsivystymo priežasčių, nes politika atitraukė išteklius iš ekonomikos ir kultūros, o ideologija slopino laisvę. Be to, 1991 m., po 1989 m. įvykių, jis prašė, kad, atsižvelgiant į blokų pabaigą, būtų sudarytas išsamus naujas vystymosi planas ne tik tose šalyse, bet ir Vakaruose bei tose pasaulio dalyse, kurios buvo evoliucijos procese. Tai buvo pasiekta tik iš dalies, ir tai tebėra reali pareiga, kuri turi būti įvykdyta, galbūt per pasirinkimus, būtinus įveikti dabartines ekonomines problemas.

24. Pasaulis, kurį matė Paulius VI – nors visuomenė jau buvo taip išsivysčiusi, kad jis galėjo kalbėti apie socialinius klausimus globaliu mastu – buvo daug mažiau integruotas nei šių dienų pasaulis. Ekonominė veikla ir politinis procesas daugiausia vyko toje pačioje geografinėje erdvėje, todėl galėjo vienas kitą maitinti. Gamyba daugiausia vyko nacionalinėse ribose, o finansinės investicijos turėjo šiek tiek ribotą apyvartą už šalies ribų, todėl daugelio valstybių politika vis dar galėjo nustatyti ekonomikos prioritetus ir tam tikru mastu valdyti jos veiklą naudodama turimus instrumentus. Todėl Populorum Progressio pagrindinį, nors ir ne išskirtinį, vaidmenį priskyrė „viešosioms valdžioms“.
    Mūsų dienomis valstybė susiduria su savo suvereniteto ribojimais, kuriuos nustato naujas tarptautinės prekybos ir finansų kontekstas, pasižymintis didėjančiu finansinio kapitalo ir gamybos priemonių, materialių ir nematerialių, mobilumu. Šis naujas kontekstas pakeitė valstybių politinę galią.
    Šiandien, atsižvelgdami į dabartinės ekonominės krizės pamokas, kurios rodo, kad valstybės viešosios valdžios tiesiogiai dalyvauja taisant klaidas ir gedimus, atrodo realistiškiau iš naujo įvertinti jų vaidmenį ir galias, kurias reikia atsargiai peržiūrėti ir pertvarkyti, kad jos, galbūt per naujas įsipareigojimo formas, galėtų spręsti šių dienų pasaulio iššūkius. Kai viešųjų valdžių vaidmuo bus aiškiau apibrėžtas, galima tikėtis naujų politinio dalyvavimo formų, nacionalinių ir tarptautinių, augimo, kurios atsirado per pilietinės visuomenės organizacijų veiklą; taip galima tikėtis, kad piliečių susidomėjimas ir dalyvavimas res publica taps giliau įsišaknijęs.

25. Socialiniu požiūriu, apsaugos ir gerovės sistemos, jau egzistavusios daugelyje šalių Pauliaus VI laikais, sunkiai siekia ir ateityje gali dar sunkiau siekti tikrojo socialinio teisingumo tikslų dabartinėje labai pasikeitusioje aplinkoje. Pasaulinė rinka pirmiausia paskatino turtingas šalis ieškoti sričių, kuriose galima perkelti gamybą mažomis sąnaudomis, siekiant sumažinti daugelio prekių kainas, didinti perkamąją galią ir taip pagreitinti vystymosi tempą, susijusį su didesniu vartojimo prekių prieinamumu vidaus rinkai. Todėl rinka paskatino naujas konkurencijos tarp valstybių formas, nes jos siekia pritraukti užsienio verslus steigti gamybos centrus, naudodamos įvairius instrumentus, įskaitant palankius fiskalinius režimus ir darbo rinkos dereguliavimą. Šie procesai lėmė socialinės apsaugos sistemų mažinimą kaip kainą, mokamą už didesnį konkurencinį pranašumą pasaulinėje rinkoje, su tuo susijusiu rimtu pavojumi darbuotojų teisėms, pagrindinėms žmogaus teisėms ir solidarumu, susijusiu su tradicinėmis socialinės valstybės formomis. Socialinės apsaugos sistemos gali prarasti gebėjimą vykdyti savo užduotį tiek besivystančiose šalyse, tiek tose, kurios buvo tarp pirmųjų išsivysčiusių, taip pat vargšų šalyse. Čia biudžeto politika, dažnai sumažinanti socialines išlaidas dėl tarptautinių finansinių institucijų spaudimo, gali palikti piliečius bejėgius susidūrus su senais ir naujais pavojais; tokia bejėgystė padidėja dėl efektyvios apsaugos trūkumo iš darbuotojų asociacijų pusės. Dėl socialinių ir ekonominių pokyčių derinio profesinės sąjungos patiria didesnių sunkumų vykdydamos savo užduotį atstovauti darbuotojų interesams, iš dalies todėl, kad vyriausybės, dėl ekonominio naudingumo priežasčių, dažnai riboja profesinių sąjungų laisvę ar derybų galimybes. Todėl tradiciniai solidarumo tinklai susiduria su vis didesnėmis kliūtimis. Pakartotiniai Bažnyčios socialinės doktrinos raginimai, pradedant Rerum Novarum, skatinti darbuotojų asociacijas, kurios gali ginti jų teises, todėl turi būti gerbiami ir šiandien dar labiau nei praeityje, kaip greitas ir toliaregiškas atsakas į skubų naujų bendradarbiavimo formų poreikį tarptautiniu ir vietos lygiu.
    Darbo jėgos mobilumas, susijęs su dereguliavimo klimatu, yra svarbus reiškinys, turintis tam tikrų teigiamų aspektų, nes jis gali skatinti turto gamybą ir kultūrinius mainus. Vis dėlto, netikrumas dėl darbo sąlygų, kurį sukelia mobilumas ir dereguliavimas, kai tampa endeminis, linkęs kurti naujas psichologinio nestabilumo formas, sukeldamas sunkumus kuriant nuoseklius gyvenimo planus, įskaitant santuoką. Tai lemia žmogaus nuosmukio situacijas, jau nekalbant apie socialinių išteklių švaistymą. Palyginti su praeities pramoninės visuomenės aukomis, nedarbas šiandien išprovokuoja naujas ekonominės marginalizacijos formas, o dabartinė krizė gali tik dar labiau pabloginti šią situaciją. Būti be darbo ar ilgą laiką priklausomam nuo viešosios ar privačios pagalbos silpnina asmens ir jo šeimos bei socialinių santykių laisvę ir kūrybiškumą, sukeldama didelį psichologinį ir dvasinį kančią. Norėčiau priminti visiems, ypač vyriausybėms, užsiimančioms pasaulio ekonominių ir socialinių turtų didinimu, kad pagrindinis kapitalas, kurį reikia saugoti ir vertinti, yra žmogus, žmogaus asmuo savo vientisume: „Žmogus yra visų ekonominių ir socialinių gyvenimų šaltinis, centras ir tikslas“.

26. Kultūrinėje plotmėje, palyginti su Pauliaus VI laikais, skirtumas yra dar ryškesnis. Tuo metu kultūros buvo santykinai gerai apibrėžtos ir turėjo daugiau galimybių apsisaugoti nuo bandymų jas sujungti į vieną. Šiandien kultūrų sąveikos galimybės gerokai išaugo, atverdamos naujas tarpkultūrinio dialogo galimybes: dialogą, kuris, jei jis turi būti efektyvus, turi prasidėti nuo gilios kiekvieno dialogo dalyvio specifinės tapatybės pažinimo. Negalima pamiršti, kad padidėjęs kultūrinių mainų komercializavimas šiandien kelia dvigubą pavojų. Pirma, galima pastebėti kultūrinį eklektizmą, kuris dažnai priimamas nekritiškai: kultūros tiesiog statomos viena šalia kitos ir laikomos iš esmės lygiavertėmis ir keičiamomis. Tai lengvai veda į reliatyvizmą, kuris netarnauja tikram tarpkultūriniam dialogui; socialinėje plotmėje kultūrinis reliatyvizmas lemia, kad kultūrinės grupės egzistuoja greta viena kitos, bet lieka atskirtos, be autentiško dialogo ir todėl be tikros integracijos. Antra, egzistuoja priešingas pavojus – kultūrinis niveliavimas ir beatodairiškas elgesio tipų bei gyvenimo stilių priėmimas. Taip prarandama gili skirtingų tautų kultūros reikšmė, įvairių tautų tradicijos, pagal kurias individas apibrėžia save pagrindinių gyvenimo klausimų atžvilgiu. Eklektizmas ir kultūrinis niveliavimas turi bendrą bruožą – kultūros atskyrimą nuo žmogaus prigimties. Taip kultūros nebegali apibrėžti savęs per jas pranokstančią prigimtį, o žmogus galiausiai sumažinamas iki paprastos kultūrinės statistikos. Kai taip atsitinka, žmonija susiduria su naujais pavergimo ir manipuliacijos pavojais.
    
27. Gyvenimas daugelyje vargšų šalių vis dar yra itin nesaugus dėl maisto trūkumo, ir situacija gali dar labiau pablogėti: badas teberenką milžinišką aukų skaičių tarp tų, kurie, kaip Lozorius, nėra leidžiami prie turtingojo stalo, priešingai Pauliaus VI išreikštoms viltims. Pamaitinti alkanuosius (plg. Mt 25, 35, 37, 42) yra etinis imperatyvas visuotinei Bažnyčiai, atsakant į jos Įkūrėjo, Viešpaties Jėzaus, mokymus apie solidarumą ir gėrybių dalijimąsi. Be to, pasaulio bado panaikinimas globalioje eroje taip pat tapo reikalavimu saugant planetos taiką ir stabilumą. Badas priklauso ne tiek nuo materialių dalykų trūkumo, kiek nuo socialinių išteklių trūkumo, iš kurių svarbiausi yra instituciniai. Kitaip tariant, trūksta ekonominių institucijų tinklo, galinčio garantuoti reguliarų prieigą prie pakankamo maisto ir vandens mitybos poreikiams, taip pat galinčio spręsti pirminius poreikius ir būtinybes, kylančias iš tikrų maisto krizių, nesvarbu, ar dėl gamtinių priežasčių, ar dėl politinio neatsakingumo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Maisto nesaugumo problema turi būti sprendžiama ilgalaikėje perspektyvoje, pašalinant struktūrines priežastis, kurios ją sukelia, ir skatinant žemės ūkio vystymąsi skurdesnėse šalyse. Tai galima padaryti investuojant į kaimo infrastruktūras, drėkinimo sistemas, transportą, rinkų organizavimą, taip pat į žemės ūkio technologijų kūrimą ir sklaidą, kurios gali geriausiai panaudoti žmogiškuosius, gamtinius ir socioekonominius išteklius, lengviau prieinamus vietos lygiu, tuo pačiu užtikrinant jų tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje. Visa tai turi būti pasiekta įtraukiant vietos bendruomenes į pasirinkimus ir sprendimus, kurie veikia žemės ūkio žemės naudojimą. Šioje perspektyvoje gali būti naudinga apsvarstyti naujas galimybes, kurios atsiveria per tinkamą tradicinių ir inovatyvių žemės ūkio technikų naudojimą, visada darant prielaidą, kad šios buvo įvertintos po pakankamo testavimo kaip tinkamos, gerbiančios aplinką ir atsižvelgiančios į labiausiai nuskriaustų tautų poreikius. Tuo pat metu negalima ignoruoti teisingos agrarinės reformos klausimo besivystančiose šalyse. Teisė į maistą, kaip ir teisė į vandenį, užima svarbią vietą siekiant kitų teisių, pradedant pagrindine teise į gyvybę. Todėl būtina ugdyti viešąją sąžinę, kuri laikytų maistą ir prieigą prie vandens universaliomis visų žmonių teisėmis, be jokio skirtumo ar diskriminacijos. Taip pat svarbu pabrėžti, kad solidarumas su vargšų šalimis vystymosi procese gali nukreipti į dabartinės pasaulinės krizės sprendimą, kaip pastaruoju metu pradėjo jausti politikai ir tarptautinių institucijų vadovai. Per paramą ekonomiškai vargšų šalims per finansinius planus, įkvėptus solidarumo – kad šios šalys galėtų imtis žingsnių patenkinti savo piliečių vartojimo prekių ir vystymosi poreikius – galima ne tik generuoti tikrą ekonominį augimą, bet ir prisidėti prie turtingų šalių gamybinių pajėgumų išlaikymo, kuriems gresia pavojus dėl krizės.

28. Vienas ryškiausių dabartinio vystymosi aspektų yra pagarba gyvybei, kurios jokiu būdu negalima atskirti nuo tautų vystymosi klausimų. Šis aspektas pastaruoju metu įgavo vis didesnę svarbą, įpareigodamas mus praplėsti skurdo ir neišsivystymo sampratą, įtraukiant klausimus, susijusius su gyvybės priėmimu, ypač tais atvejais, kai ji įvairiais būdais yra trukdoma.
    Skurdo situacija daugelyje regionų vis dar sukelia aukštą kūdikių mirtingumą, o kai kuriose pasaulio dalyse tebevykdoma demografinė kontrolė, kurią dažnai skatina vyriausybės, propaguodamos kontracepciją ir netgi primetamos abortą. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse įstatymai, prieštaraujantys gyvybei, yra labai paplitę ir jau suformavo moralines nuostatas bei praktiką, prisidėdami prie anti-gimdymo mentaliteto plitimo; dažnai bandoma šį mentalitetą eksportuoti į kitas valstybes, tarsi tai būtų kultūrinės pažangos forma.
    Kai kurios nevyriausybinės organizacijos aktyviai dirba, kad plistų abortai, kartais skatindamos sterilizacijos praktiką vargšų šalyse, kai kuriais atvejais net neinformuodamos susijusių moterų. Be to, yra pagrindo įtarti, kad vystymosi pagalba kartais siejama su specifinėmis sveikatos priežiūros politikomis, kurios de facto apima griežtų gimstamumo kontrolės priemonių primetimą. Tolimesnį susirūpinimą kelia įstatymai, leidžiantys eutanaziją, taip pat nacionalinių ir tarptautinių lobistų grupių spaudimas siekiant jos teisinio pripažinimo.
    Atvirumas gyvybei yra tikrojo vystymosi centre. Kai visuomenė juda link gyvybės neigimo ar slopinimo, ji galiausiai neberanda būtinos motyvacijos ir energijos siekti tikrojo žmogaus gėrio. Jei prarandama asmeninė ir socialinė jautrumas naujos gyvybės priėmimui, išdžiūsta ir kitos priėmimo formos, vertingos visuomenei. Gyvybės priėmimas stiprina moralinį stuburą ir daro žmones pajėgius padėti vieni kitiems. Ugdyti atvirumą gyvybei leidžia turtingoms tautoms geriau suprasti vargšų poreikius, išvengti didelių ekonominių ir intelektinių išteklių naudojimo savo piliečių savanaudiškiems norams tenkinti ir vietoj to skatinti dorybingą veiklą, pagrįstą morališkai sveika ir solidarumu pažymėta gamyba, gerbiant pagrindinę kiekvienos tautos ir kiekvieno asmens teisę į gyvybę.

29. Kitas šiuolaikinio gyvenimo aspektas, glaudžiai susijęs su vystymusi, yra teisės į religinę laisvę neigimas. Kalbu ne tik apie kovas ir konfliktus, kurie pasaulyje tęsiasi dėl religinių motyvų, net jei kartais religinis motyvas yra tik priedanga kitoms priežastims, tokioms kaip valdžios ar turto troškimas. Šiandien iš tiesų dažnai žudoma šventu Dievo vardu, kaip ne kartą viešai pripažino ir apgailestavo tiek mano pirmtakas Jonas Paulius II, tiek aš pats. Smurtas stabdo autentišką vystymąsi ir trukdo tautų evoliucijai link didesnio socioekonominio ir dvasinio gerbūvio. Tai ypač taikoma terorizmui, motyvuotam fundamentalizmu, kuris sukelia sielvartą, naikinimą ir mirtį, trukdo dialogui tarp tautų ir nukreipia didelius išteklius nuo jų taikių ir civilinių naudojimų.
    Tačiau reikia pridurti, kad ne tik religinis fanatizmas kai kuriuose kontekstuose trukdo naudotis teise į religinę laisvę, bet ir daugelio šalių sąmoningas religinės indiferencijos ar praktinio ateizmo skatinimas trukdo tautų vystymosi reikalavimams, atimdamas iš jų dvasinius ir žmogiškuosius išteklius. Dievas yra žmogaus tikrojo vystymosi garantas, nes, sukūręs jį pagal savo paveikslą, jis taip pat nustato transcendentinį vyrų ir moterų orumą ir maitina jų įgimtą troškimą „būti daugiau“. Žmogus nėra prarastas atomas atsitiktinėje visatoje: jis yra Dievo kūrinys, kuriam Dievas pasirinko suteikti nemirtingą sielą ir kurį jis visada mylėjo. Jei žmogus būtų tik atsitiktinumo ar būtinybės vaisius, arba jei jam tektų nuleisti savo siekius iki riboto pasaulio, kuriame jis gyvena, horizontų, jei visa tikrovė būtų tik istorija ir kultūra, o žmogus neturėtų prigimties, skirtos pranokti save antgamtiniame gyvenime, tada būtų galima kalbėti apie augimą ar evoliuciją, bet ne apie vystymąsi. Kai valstybė skatina, moko ar net primeta praktinio ateizmo formas, ji atima iš savo piliečių moralinę ir dvasinę stiprybę, būtinus visapusiškam žmogaus vystymuisi, ir trukdo jiems judėti į priekį su atnaujintu dinamizmu, siekiant dosniau atsakyti į dieviškąją meilę. Kultūrinių, komercinių ar politinių santykių kontekste taip pat kartais atsitinka, kad ekonomiškai išsivysčiusios ar besivystančios šalys eksportuoja šią redukcinę asmens ir jo likimo viziją į vargšų šalis. Tai yra žala, kurią „super vystymasis“ daro autentiškam vystymuisi, kai jis lydimas „moralinio neišsivystymo“.

30. Šiame kontekste visapusiško žmogaus vystymosi tema įgauna dar platesnį reikšmių spektrą: jo daugelio elementų koreliacija reikalauja įsipareigojimo skatinti įvairių žmogaus žinių lygių sąveiką, kad būtų skatinamas autentiškas tautų vystymasis. Dažnai manoma, kad vystymasis ar su juo susijusios socioekonominės priemonės reikalauja tik įgyvendinimo per bendrą veiksmą. Tačiau šis bendras veiksmas turi būti nukreiptas, nes „visas socialinis veiksmas apima doktriną“. Atsižvelgiant į klausimų sudėtingumą, akivaizdu, kad įvairios disciplinos turi dirbti kartu per tvarkingą tarpdisciplininį mainą. Meilė nepašalina žinių, bet jas reikalauja, skatina ir įkvepia iš vidaus. Žinios niekada nėra vien proto darbas. Jos, žinoma, gali būti redukuotos iki skaičiavimų ir eksperimentų, bet jei jos siekia būti išmintimi, gebančia nukreipti žmogų pagal jo pradžios ir galutinius tikslus, jos turi būti „pagardintos“ meilės „druska“. Veiksmai be žinių yra akli, o žinios be meilės yra nevaisingos. Iš tiesų, „asmuo, kurį įkvepia tikra meilė, sumaniai dirba, kad atrastų skurdo priežastis, rastų būdus jam įveikti, ryžtingai jį nugalėtų“. Susidūrus su prieš mus esančiais reiškiniais, meilė tiesoje pirmiausia reikalauja, kad mes pažintume ir suprastume, pripažindami ir gerbdami kiekvieno žinių lygio specifinę kompetenciją. Meilė nėra pridėtinė, tarsi priedas prie jau užbaigto darbo kiekvienoje iš įvairių disciplinų: ji įtraukia jas į dialogą nuo pat pradžių. Meilės reikalavimai neprieštarauja proto reikalavimams. Žmogaus žinios yra nepakankamos, ir mokslų išvados pačios savaime negali nurodyti kelio į visapusišką žmogaus vystymąsi. Visada reikia stumtis toliau: to reikalauja meilė tiesoje. Tačiau peržengimas niekada nereiškia atsiskyrimo nuo proto išvadų ar prieštaravimo joms. Intelektas ir meilė nėra atskiruose skyriuose: meilė yra turtinga intelektu, o intelektas yra pilnas meilės.
    
31. Tai reiškia, kad moralinis vertinimas ir moksliniai tyrimai turi eiti koja kojon, o meilė turi juos įkvėpti harmoningame tarpdisciplininiame visume, pažymėtame vienybe ir skirtumu. Bažnyčios socialinė doktrina, turinti „svarbią tarpdisciplininę dimensiją“, šioje perspektyvoje gali atlikti nepaprastai veiksmingą funkciją. Ji leidžia tikėjimui, teologijai, metafizikai ir mokslui susijungti bendradarbiaujant žmogaus tarnyboje. Būtent čia Bažnyčios socialinė doktrina labiausiai išreiškia savo išminties dimensiją. Paulius VI aiškiai matė, kad tarp neišsivystymo priežasčių yra išminties ir apmąstymo trūkumas, trūksta mąstymo, galinčio suformuluoti vadovaujančią sintezę, kuriai reikalinga „aiški visų ekonominių, socialinių, kultūrinių ir dvasinių aspektų vizija“. Pernelyg didelis žinių segmentavimas, žmogaus mokslų metafizikos atmetimas, dialogo tarp mokslo ir teologijos sunkumai kenkia ne tik žinių vystymuisi, bet ir tautų vystymuisi, nes tai apsunkina visapusiško žmogaus gėrio matymą įvairiose jo dimensijose. „Mūsų proto ir jo taikymo praplėtimas“ yra būtinas, jei norime sėkmingai įvertinti visus vystymosi klausime dalyvaujančius elementus ir socioekonominių problemų sprendimą.
    
32. Reikšmingi nauji tautų vystymosi paveikslo elementai daugeliu atvejų reikalauja naujų sprendimų. Juos reikia rasti kartu, gerbiant kiekvieno elemento savitus dėsnius ir visapusiškos žmogaus vizijos šviesoje, atspindinčios įvairius žmogaus asmens aspektus, kontempliuojamus per meilės išvalytą lęšį. Tuomet atsiskleis nuostabūs sutapimai ir galimi sprendimai, neužtemdant jokio esminio žmogaus gyvenimo komponento.
    Asmens orumas ir teisingumo reikalavimai, ypač šiandien, reikalauja, kad ekonominiai pasirinkimai nesukeltų pernelyg didelių ir morališkai nepriimtinų turto skirtumų, ir kad mes toliau prioritetą teiktume stabiliam visų užimtumui. Apskritai, to reikalauja ir „ekonominė logika“. Dėl sisteminio socialinės nelygybės didėjimo, tiek vienoje šalyje, tiek tarp skirtingų šalių gyventojų (t. y. masinio santykinio skurdo augimo), kenčia ne tik socialinė sanglauda, taip keldama pavojų demokratijai, bet ir ekonomika, dėl progresyvaus „socialinio kapitalo“ – pasitikėjimo, patikimumo ir taisyklių gerbimo santykių tinklo, kuris yra būtinas bet kokiam pilietiniam sambūviui – erozijos.
    Ekonomikos mokslas mums sako, kad struktūrinis nesaugumas generuoja neproduktyvius požiūrius, švaistančius žmogiškuosius išteklius, nes darbuotojai linkę pasyviai prisitaikyti prie automatinių mechanizmų, o ne išlaisvinti kūrybiškumą. Šiuo klausimu taip pat yra ekonomikos mokslo ir moralinio vertinimo sutapimas. Žmogiškosios išlaidos visada apima ekonomines išlaidas, o ekonominiai disfunkcijos visada apima žmogiškas išlaidas.
    Reikia prisiminti, kad kultūrų redukavimas į technologinę dimensiją, net jei tai skatina trumpalaikį pelną, ilgalaikėje perspektyvoje trukdo abipusiam praturtėjimui ir bendradarbiavimo dinamikai. Svarbu atskirti trumpalaikes ir ilgalaikes ekonomines ar sociologines svarstymus. Darbuotojų teisių apsaugos lygio mažinimas ar turto perskirstymo mechanizmų atsisakymas siekiant padidinti šalies tarptautinį konkurencingumą trukdo pasiekti ilgalaikį vystymąsi. Be to, dabartinių tendencijų link trumpalaikės ekonomikos – kartais labai trumpalaikės – žmogaus pasekmės turi būti kruopščiai įvertintos. Tai reikalauja tolesnio ir gilesnio apmąstymo apie ekonomikos prasmę ir jos tikslus, taip pat gilios ir toliaregiškos dabartinio vystymosi modelio peržiūros, kad būtų ištaisyti jo disfunkcijos ir nukrypimai. To bet kuriuo atveju reikalauja žemės ekologinės sveikatos būklė; visų pirma to reikalauja žmogaus kultūrinė ir moralinė krizė, kurios simptomai jau kurį laiką akivaizdūs visame pasaulyje.

33. Praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų po Populorum Progressio, jos pagrindinė tema – pažanga – išlieka atviru klausimu, dar labiau paaštrintu ir skubiu dėl dabartinės ekonominės ir finansinės krizės. Jei kai kurios pasaulio sritys, turinčios skurdo istoriją, patyrė pastebimų pokyčių savo ekonominio augimo ir dalyvavimo pasaulio gamyboje požiūriu, kitos zonos vis dar gyvena nepritekliaus situacijoje, panašioje į tą, kuri buvo Pauliaus VI laikais, o kai kuriais atvejais net galima kalbėti apie pablogėjimą. Svarbu, kad kai kurios šios situacijos priežastys buvo identifikuotos Populorum Progressio, tokios kaip aukšti tarifai, kuriuos taiko ekonomiškai išsivysčiusios šalys, vis dar apsunkinantys vargšų šalių produktų patekimą į turtingų šalių rinkas. Kitos priežastys, enciklikoje paminėtos tik prabėgomis, vėliau iškilo aiškiau. Pavyzdžiui, dekolonizacijos proceso, tuomet buvusio savo aukščiausioje stadijoje, vertinimas. Paulius VI tikėjosi, kad kelionė link autonomijos vyks laisvai ir taikiai. Praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, turime pripažinti, kaip sunku buvo šis kelias, tiek dėl naujų kolonializmo formų ir nuolatinės priklausomybės nuo senų ir naujų užsienio galių, tiek dėl didelio neatsakingumo pačiose nepriklausomybę gavusiose šalyse.
    Pagrindinis naujas bruožas buvo pasaulinės tarpusavio priklausomybės, paprastai vadinamos globalizacija, sprogimas. Paulius VI ją iš dalies numatė, bet jos įnirtingo tempo nebuvo galima numatyti. Prasidėjęs ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, šis procesas savo prigimtimi išplito, apimdamas visas ekonomikas. Tai buvo pagrindinė varomoji jėga, padėjusi iškilti iš neišsivystymo ištisiems regionams, ir savaime tai yra didelė galimybė. Vis dėlto, be meilės tiesoje vadovavimo, ši pasaulinė jėga gali sukelti precedento neturinčią žalą ir sukurti naujus skilimus žmonijos šeimoje. Todėl meilė ir tiesa kelia mums visiškai naują ir kūrybingą iššūkį, kuris neabejotinai yra platus ir sudėtingas. Tai susiję su proto ribų plėtimu ir jo gebėjimu pažinti bei nukreipti šias galingas naujas jėgas, įkvepiant jas „meilės civilizacijos“ perspektyva, kurios sėklą Dievas pasėjo kiekvienoje tautoje, kiekvienoje kultūroje.

TREČIASIS SKYRIUS

BROLYBĖ, EKONOMINIS VYSTYMASIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ

34. Meilė tiesoje pastato žmogų prieš nuostabią dovanos patirtį. Neatlygintinumas mūsų gyvenime yra įvairiomis formomis, kurios dažnai lieka neatpažintos dėl grynai vartotojiško ir utilitaristinio gyvenimo požiūrio. Žmogus yra sukurtas dovanai, kuri išreiškia ir įkūnija jo transcendentinę dimensiją. Kartais šiuolaikinis žmogus klaidingai įsitikinęs, kad jis yra vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės autorius. Tai išankstinė prielaida, kylančia iš savanaudiško užsidarymo savyje, ir tai yra – išreiškiant tikėjimo terminais – pirminės nuodėmės pasekmė. Bažnyčios išmintis visada nurodė pirminės nuodėmės buvimą socialinėse sąlygose ir visuomenės struktūroje: „Nesuvokimas, kad žmogus turi sužeistą prigimtį, linkusią į blogį, sukelia rimtas klaidas švietimo, politikos, socialinio veikimo ir moralės srityse“. Tarp sričių, kuriose akivaizdūs žalingi nuodėmės padariniai, jau kurį laiką yra ir ekonomika. Šiuo metu turime aiškų to įrodymą. Įsitikinimas, kad žmogus yra savarankiškas ir gali sėkmingai pašalinti istorijoje esantį blogį vien savo veiksmais, paskatino jį painioti laimę ir išganymą su imanentinėmis materialinio klestėjimo ir socialinio veikimo formomis. Tada įsitikinimas, kad ekonomika turi būti autonomiška, kad ji turi būti apsaugota nuo „moralinio pobūdžio įtakų“, paskatino žmogų visiškai destruktyviai piktnaudžiauti ekonominiu procesu. Ilgalaikėje perspektyvoje šie įsitikinimai lėmė ekonomines, socialines ir politines sistemas, kurios trypia asmens ir socialinę laisvę ir todėl negali užtikrinti žadamo teisingumo. Kaip sakiau savo enciklikoje Spe Salvi, taip istorija netenka krikščioniškos vilties, netenka galingo socialinio ištekliaus, tarnaujančio visapusiškam žmogaus vystymuisi, siekiamam laisvėje ir teisingume. Viltis skatina protą ir suteikia jam stiprybės nukreipti valią. Ji jau yra tikėjime, iš tiesų ji kyla iš tikėjimo. Meilė tiesoje maitinasi viltimi ir tuo pat metu ją išreiškia. Kaip absoliučiai neatlygintina Dievo dovana, viltis įsiveržia į mūsų gyvenimus kaip kažkas, kas mums nepriklauso, kas pranoksta kiekvieną teisingumo įstatymą. Dovana savo prigimtimi peržengia nuopelnus, jos taisyklė yra pertekliaus taisyklė. Ji užima pirmąją vietą mūsų sielose kaip Dievo buvimo mumyse ženklas, kaip to, ko jis iš mūsų tikisi, ženklas. Tiesa – kuri pati yra dovana, kaip ir meilė – yra didesnė už mus, kaip moko šventasis Augustinas. Taip pat ir mūsų pačių tiesa, mūsų asmeninės sąžinės tiesa, pirmiausia mums yra duota. Kiekviename pažinimo procese tiesa nėra tai, ką mes pagaminame, ji visada randama arba, tiksliau, gaunama. Tiesa, kaip ir meilė, „nėra nei planuojama, nei norima, bet kažkaip primetama žmogui“.
    Kadangi tai yra visų gaunama dovana, meilė tiesoje yra jėga, kuri kuria bendruomenę, ji sujungia visus žmones be barjerų ar ribų. Žmogiškoji bendruomenė, kurią mes statome patys, vien savo jėgomis niekada negali būti visiškai broliška bendruomenė, nei įveikti kiekvieną skilimą ir tapti tikrai visuotine bendruomene. Žmonijos rasės vienybė, broliška bendrystė, pranokstanti kiekvieną barjerą, yra pašaukta į būtį Dievo- kuris-yra-Meilė žodžiu. Spręsdami šį esminį klausimą, turime aiškiai parodyti, viena vertus, kad dovanos logika nepašalina teisingumo, nei tiesiog sėdi šalia jo kaip antrasis elementas, pridėtas iš išorės; kita vertus, ekonominis, socialinis ir politinis vystymasis, jei jis turi būti autentiškai žmogiškas, turi suteikti vietos neatlygintinumo principui kaip brolybės išraiškai.

35. Abipusio pasitikėjimo klimate rinka yra ekonominė institucija, leidžianti asmenims susitikti, kaip ekonominiams subjektams, kurie naudoja sutartis reguliuoti savo santykius, keisdami prekes ir paslaugas, turinčias lygiavertę vertę, kad patenkintų savo poreikius ir norus. Rinka yra pavaldi vadinamojo komutatyvinio teisingumo principams, kurie reguliuoja davimo ir gavimo santykius tarp sandorio šalių. Tačiau Bažnyčios socialinė doktrina nuolat pabrėžė distributyvinio teisingumo ir socialinio teisingumo svarbą rinkos ekonomikai, ne tik todėl, kad ji priklauso platesniam socialiniam ir politiniam kontekstui, bet ir dėl platesnio santykių tinklo, kuriame ji veikia. Iš tikrųjų, jei rinką valdo tik lygiavertės keičiamų prekių vertės principas, ji negali sukurti socialinės sanglaudos, kurios jai reikia, kad gerai veiktų. Be vidinių solidarumo ir abipusio pasitikėjimo formų, rinka negali visiškai įgyvendinti savo tinkamos ekonominės funkcijos. Ir šiandien būtent šis pasitikėjimas išnyko, o pasitikėjimo praradimas yra rimtas nuostolis. Buvo laiku, kai Paulius VI Populorum Progressio pabrėžė, kad pati ekonominė sistema naudos iš plataus teisingumo praktikavimo, nes pirmieji, kurie laimėtų iš vargšų šalių vystymosi, būtų turtingosios. Anot Popiežiaus, tai nebuvo tik disfunkcijų taisymas per pagalbą. Vargšai nelaikytini „našta“, o ištekliumi, net grynai ekonominiu požiūriu. Vis dėlto klaidinga manyti, kad rinkos ekonomika turi įgimtą poreikį tam tikram skurdo ir neišsivystymo kvotui, kad veiktų geriausiai. Rinkos interesas yra skatinti emancipaciją, tačiau, kad tai darytų efektyviai, ji negali remtis tik savimi, nes negali pati sukurti to, kas yra už jos kompetencijos ribų. Ji turi semtis moralinių energijų iš kitų subjektų, galinčių jas generuoti.
    
36. Ekonominė veikla negali išspręsti visų socialinių problemų paprastu komercinės logikos taikymu. Ji turi būti nukreipta į bendrojo gėrio siekimą, už kurį ypač turi prisiimti atsakomybę politinė bendruomenė. Todėl reikia turėti omenyje, kad rimti disbalansai kyla, kai ekonominis veiksmas, laikomas tik turto kūrimo varikliu, atskiriamas nuo politinio veikimo, laikomo priemone teisingumui siekti per perskirstymą.
    Bažnyčia visada laikėsi nuomonės, kad ekonominis veiksmas neturi būti laikomas kažkuo, kas prieštarauja visuomenei. Savaime rinka nėra ir neturi tapti vieta, kur stiprieji pavergia silpnuosius. Visuomenė neturi apsisaugoti nuo rinkos, tarsi jos vystymasis savaime reikštų autentiškų žmogiškų santykių mirtį. Pripažįstama, kad rinka gali būti neigiama jėga, ne todėl, kad tokia yra savo prigimtimi, bet todėl, kad tam tikra ideologija gali ją tokią padaryti. Reikia prisiminti, kad rinka egzistuoja ne grynoje būsenoje. Ją formuoja kultūrinės konfigūracijos, kurios ją apibrėžia ir nukreipia. Ekonomika ir finansai, kaip instrumentai, gali būti naudojami blogai, kai vadovaujantys asmenys yra motyvuoti grynai savanaudiškų tikslų. Instrumentai, kurie patys savaime yra geri, taip gali būti paversti žalingais. Tačiau tai žmogaus aptemęs protas sukelia šias pasekmes, o ne pats instrumentas. Todėl ne instrumentas turi būti laikomas atsakingu, o individai, jų moralinė sąžinė ir jų asmeninė bei socialinė atsakomybė.
    Bažnyčios socialinė doktrina teigia, kad autentiškai žmogiški socialiniai draugystės, solidarumo ir abipusiškumo santykiai taip pat gali būti vykdomi ekonominėje veikloje, o ne tik už jos ribų ar „po“ jos. Ekonominė sfera nėra nei etiškai neutrali, nei iš prigimties nežmoniška ar prieštaraujanti visuomenei. Ji yra žmogaus veiklos dalis ir būtent todėl, kad yra žmogiška, turi būti struktūrizuota ir valdoma etiškai.
    Didelis iššūkis, su kuriuo susiduriame, paaštrintas vystymosi problemų šioje globalioje eroje ir dar skubesnis dėl ekonominės ir finansinės krizės, yra parodyti, tiek mąstyme, tiek elgesyje, ne tik tai, kad tradiciniai socialinės etikos principai, tokie kaip skaidrumas, sąžiningumas ir atsakomybė, negali būti ignoruojami ar susilpninti, bet ir tai, kad komerciniuose santykiuose neatlygintinumo principas ir dovanos logika kaip brolybės išraiška gali ir turi rasti savo vietą įprastoje ekonominėje veikloje. Tai yra žmogaus reikalavimas šiuo metu, bet tai taip pat reikalauja ekonominė logika. Tai yra tiek meilės, tiek tiesos reikalavimas.

37. Bažnyčios socialinė doktrina visada tvirtino, kad teisingumas turi būti taikomas kiekviename ekonominės veiklos etape, nes jis visada susijęs su žmogumi ir jo poreikiais. Ištekių suradimas, finansavimas, gamyba, vartojimas ir visi kiti ekonominio ciklo etapai neišvengiamai turi moralinių pasekmių. Taigi kiekvienas ekonominis sprendimas turi moralinę pasekmę. Socialiniai mokslai ir šiuolaikinės ekonomikos kryptis rodo tą pačią išvadą. Galbūt kadaise buvo įsivaizduojama, kad pirmiausia turto kūrimas gali būti patikėtas ekonomikai, o tada jo paskirstymo užduotis gali būti priskirta politikai. Šiandien tai būtų sunkiau, nes ekonominė veikla nebeapsiriboja teritorinėmis ribomis, o vyriausybių autoritetas tebėra daugiausia vietinis. Todėl teisingumo kanonai turi būti gerbiami nuo pat pradžių, kai vyksta ekonominis procesas, o ne tik po to ar atsitiktinai. Taip pat reikia sukurti erdvę rinkoje ekonominei veiklai, vykdomai subjektų, kurie laisvai pasirenka veikti pagal kitus principus nei gryno pelno, nesumažindami ekonominės vertės kūrimo proceso metu. Daugelis ekonominių subjektų, kilusių iš religinių ir pasaulietinių iniciatyvų, rodo, kad tai yra konkrečiai įmanoma.
    Globalioje eroje ekonomiką veikia konkurenciniai modeliai, susiję su labai skirtingomis kultūromis. Skirtingos ekonominės įmonės formos, kurias jos sukuria, randa savo pagrindinį susitikimo tašką komutatyviniame teisingume. Ekonominis gyvenimas neabejotinai reikalauja sutarčių, kad reguliuotų keitimosi santykius tarp lygiavertės vertės prekių. Tačiau jam taip pat reikia teisingų įstatymų ir perskirstymo formų, valdomų politikos, ir, be to, jam reikia darbų, alsuojančių dovanos dvasia. Ekonomika globalioje eroje, atrodo, teikia pirmenybę pirmajai logikai, tai yra sutartinio keitimosi logikai, bet tiesiogiai ar netiesiogiai ji taip pat demonstruoja savo poreikį kitoms dviem: politinei logikai ir besąlyginės dovanos logikai.

38. Mano pirmtakas Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į šį klausimą Centesimus Annus, kai kalbėjo apie trijų subjektų sistemos poreikį: rinkos, valstybės ir pilietinės visuomenės. Jis matė pilietinę visuomenę kaip natūraliausią aplinką neatlygintinumo ir brolybės ekonomikai, bet nenorėjo paneigti jos vietos kitose dviejose aplinkose. Šiandien galime pasakyti, kad ekonominis gyvenimas turi būti suprantamas kaip daugiasluoksnis reiškinys: kiekviename iš šių sluoksnių, įvairiais laipsniais ir specifiniais būdais, turi būti broliško abipusiškumo aspektas. Globalioje eroje ekonominė veikla negali apsieiti be neatlygintinumo, kuris skatina ir platina solidarumą ir atsakomybę už teisingumą bei bendrąjį gėrį tarp skirtingų ekonominių veikėjų. Tai akivaizdžiai specifinė ir gili ekonominės demokratijos forma. Solidarumas visų pirma yra kiekvieno atsakomybės jausmas visų atžvilgiu, ir todėl jis negali būti vien deleguotas valstybei. Nors praeityje buvo galima teigti, kad teisingumas turi būti pirmas, o neatlygintinumas gali sekti po to, kaip papildymas, šiandien akivaizdu, kad be neatlygintinumo iš viso negali būti teisingumo. Todėl reikalinga rinka, kuri leistų laisvai veikti, lygių galimybių sąlygomis, įmonėms, siekiančioms skirtingų institucinių tikslų. Šalia pelno orientuotų privačių įmonių ir įvairių tipų viešųjų įmonių turi būti vietos komerciniams subjektams, pagrįstiems abipusiškumo principais ir siekiantiems socialinių tikslų, įsitvirtinti ir išreikšti save. Būtent iš jų abipusio susitikimo rinkoje galima tikėtis, kad atsiras hibridinės komercinio elgesio formos, ir todėl dėmesys ekonomikos civilizavimui. Meilė tiesoje šiuo atveju reikalauja, kad būtų suteikta forma ir struktūra tiems ekonominės iniciatyvos tipams, kurie, neatmesdami pelno, siekia aukštesnio tikslo nei vien tik lygiaverčių keitimosi logika, pelno kaip tikslo savaime.
    
39. Paulius VI Populorum Progressio ragino sukurti rinkos ekonomikos modelį, galintį apimti visas tautas, o ne tik geriau gyvenančius. Jis kvietė dėti pastangas kuriant žmogiškesnį pasaulį visiems, pasaulį, kuriame „visi galėtų duoti ir gauti, be vienos grupės pažangos kitų sąskaita“. Taip jis globaliu mastu taikė įžvalgas ir siekius, išdėstytus Rerum Novarum, parašytą, kai, dėl Pramonės revoliucijos, pirmą kartą buvo pasiūlyta – šiek tiek anksčiau nei laikas – idėja, kad pilietinei tvarkai, jos savireguliacijai, taip pat reikalinga valstybės intervencija perskirstymo tikslais. Ši vizija šiandien yra ne tik griaunama dėl to, kaip rinkos ir visuomenės atsiveria, bet ir akivaizdžiai nepakankama, kad patenkintų visiškai žmogiškos ekonomikos reikalavimus. Tai, ką Bažnyčios socialinė doktrina visada palaikė, remdamasi savo žmogaus ir visuomenės vizija, šiandien patvirtina globalizacijos dinamika.
    Kai rinkos logika ir valstybės logika susitaria, kad kiekviena ir toliau vykdys monopolį savo atitinkamoje įtakos srityje, ilgalaikėje perspektyvoje daug kas prarandama: solidarumas tarp piliečių santykiuose, dalyvavimas ir įsipareigojimas, neatlygintinumo veiksmai, kurie visi prieštarauja davimui, kad įsigytum (keitimosi logika) ir davimui iš pareigos (viešosios prievolės logika, primetama valstybės įstatymų). Norint įveikti neišsivystymą, reikalingi veiksmai ne tik gerinant keitimosi pagrįstus sandorius ir įdiegiant viešosios gerovės struktūras, bet visų pirma laipsniškai didinant atvirumą, pasauliniame kontekste, ekonominės veiklos formoms, pažymėtoms neatlygintinumo ir bendrystės kvotomis. Išskirtinai dvejetainis rinkos ir valstybės modelis ardo visuomenę, tuo tarpu ekonominės formos, pagrįstos solidarumu, kurios natūraliai randasi pilietinėje visuomenėje, nesiribodamos ja, kuria visuomenę. Neatlygintinumo rinka neegzistuoja, ir neatlygintinumo nuostatų negalima nustatyti įstatymu. Vis dėlto tiek rinka, tiek politika reikalauja individų, kurie yra atviri abipusei dovanai.

ENCYKLIKA
CARITAS IN VERITATE
(Tęsinys)

40. Šiandienos tarptautinė ekonominė scena, pažymėta rimtais nukrypimais ir nesėkmėmis, reikalauja visiškai naujo verslo įmonės supratimo. Seni modeliai nyksta, tačiau horizonte formuojasi perspektyvūs nauji. Be abejo, vienas didžiausių pavojų verslams yra tai, kad jie beveik išimtinai atsakingi savo investuotojams, taip ribodami savo socialinę vertę. Dėl jų masto augimo ir vis didėjančio kapitalo poreikio vis rečiau pasitaiko, kad verslo įmones valdytų stabilus vadovas, jaučiantis atsakomybę ilgalaikėje, ne tik trumpalaikėje perspektyvoje už savo įmonės gyvenimą ir rezultatus, taip pat vis rečiau verslai priklauso nuo vienos teritorijos. Be to, vadinamoji gamybos perkėlimas gali susilpninti įmonės atsakomybės jausmą suinteresuotoms šalims – darbuotojams, tiekėjams, vartotojams, gamtinei aplinkai ir platesnei visuomenei – akcininkų, kurie nėra susiję su konkrečia geografine vietove ir todėl turi neeilinį mobilumą, naudai. Šiandienos tarptautinė kapitalo rinka siūlo didelę veiksmų laisvę. Vis dėlto taip pat didėja supratimas apie didesnės verslo socialinės atsakomybės poreikį. Net jei etiniai svarstymai, šiuo metu formuojantys diskusijas apie korporacijų socialinę atsakomybę, ne visi yra priimtini iš Bažnyčios socialinės doktrinos perspektyvos, vis dėlto auga įsitikinimas, kad verslo valdymas negali rūpintis tik savininkų interesais, bet taip pat turi prisiimti atsakomybę už visas kitas suinteresuotas šalis, kurios prisideda prie verslo gyvenimo: darbuotojus, klientus, įvairių gamybos elementų tiekėjus, atitinkamą bendruomenę. Pastaraisiais metais iškilo nauja kosmopolitinė vadovų klasė, kuri dažnai atsako tik akcininkams, paprastai sudarytiems iš anoniminių fondų, kurie de facto nustato jų atlyginimą. Tačiau, priešingai, daug toliaregiškų vadovų šiandien vis labiau suvokia gilius ryšius tarp jų įmonės ir teritorijos ar teritorijų, kuriose ji veikia. Paulius VI kvietė rimtai atkreipti dėmesį į žalą, kurią gali sukelti savo šaliai kapitalo perkėlimas į užsienį vien dėl asmeninės naudos. Jonas Paulius II mokė, kad investicijos visada turi moralinę, taip pat ekonominę reikšmę. Visa tai – reikia pabrėžti – tebegalioja ir šiandien, nepaisant to, kad kapitalo rinka buvo gerokai liberalizuota, o šiuolaikinis technologinis mąstymas gali teigti, kad investicija yra tik techninis veiksmas, o ne žmogiškas ir etinis. Nėra pagrindo neigti, kad tam tikras kapitalo kiekis gali duoti naudos, jei investuojamas užsienyje, o ne namuose. Vis dėlto teisingumo reikalavimai turi būti apsaugoti, deramai atsižvelgiant į tai, kaip kapitalas buvo sugeneruotas ir kokią žalą asmenims sukels, jei jis nebus naudojamas ten, kur buvo pagamintas. Reikia vengti spekuliatyvaus finansinių išteklių naudojimo, kuris pasiduoda pagundai siekti tik trumpalaikio pelno, neatsižvelgiant į ilgalaikį įmonės tvarumą, jos naudą realiai ekonomikai ir dėmesį tolesnių ekonominių iniciatyvų, tinkamais ir atitinkamais būdais, skatinimui šalyse, kurioms reikia vystymosi. Tiesa, investicijų ir įgūdžių eksportas gali būti naudingas priimančios šalies gyventojams. Darbas ir techninės žinios yra visuotinė gėrybė. Tačiau nėra teisinga eksportuoti šiuos dalykus tik siekiant gauti palankias sąlygas ar, dar blogiau, išnaudojimo tikslais, neprisidedant realiai prie vietos visuomenės, padedant sukurti tvirtą gamybinę ir socialinę sistemą, būtą stabilaus vystymosi veiksnį.
    
41. Šios diskusijos kontekste naudinga pastebėti, kad verslo įmonė apima platų vertybių spektrą, kuris nuolat plečiasi. Besitęsianti dvejetainio rinkos ir valstybės modelio hegemonija pripratino mus galvoti tik apie kapitalistinio polinkio privačių verslo lyderį vienoje pusėje ir valstybinį vadovą kitoje. Iš tikrųjų verslas turi būti suprantamas artikuliuotai. Tam yra keletas priežasčių, metaekonominio pobūdžio. Verslo veikla turi žmogiškąją reikšmę, kuri yra svarbesnė už jos profesinę. Ji yra visuose darbuose, suprantamuose kaip asmeninis veiksmas, „actus personae“, todėl kiekvienas darbuotojas turėtų turėti galimybę prisidėti, žinodamas, kad tam tikra prasme „jis dirba ‚sau‘“. Ne be pagrindo Paulius VI mokė, kad „kiekvienas, kuris dirba, yra kūrėjas“. Atsižvelgiant į darbuotojo poreikius ir orumą, taip pat visuomenės poreikius, egzistuoja įvairūs verslo įmonių tipai, neapsiribojant paprastu skirtumu tarp „privačių“ ir „viešųjų“. Kiekvienas iš jų reikalauja ir išreiškia specifinį verslo gebėjimą. Norint sukurti ekonomiką, kuri netrukus galėtų tarnauti nacionaliniam ir globaliam bendrajam gėriui, tikslinga atsižvelgti į šią platesnę verslo veiklos reikšmę. Tai skatina skirtingų verslo veiklos tipų kryžminį apvaisinimą, kompetencijų perkėlimą iš „nepelno“ pasaulio į „pelno“ pasaulį ir atvirkščiai, iš viešojo pasaulio į pilietinės visuomenės, iš pažangių ekonomikų į besivystančias šalis.
    Politinė valdžia taip pat apima platų vertybių spektrą, kurio negalima nepaisyti kuriant naują ekonomiškai produktyvią, socialiai atsakingą ir žmogiško masto tvarką. Be to, kad reikia puoselėti skirtingas verslo veiklos formas globalioje plotmėje, taip pat būtina skatinti išsklaidytą politinę valdžią, veiksmingą įvairiais lygmenimis. Šių dienų integruota ekonomika nepadaro valstybių vaidmens nereikalingu, bet veikiau įpareigoja vyriausybes glaudžiau bendradarbiauti. Išmintis ir atsargumas siūlo neskubėti skelbti valstybės mirties. Sprendžiant dabartinę krizę, valstybės vaidmuo, regis, yra skirtas augti, nes ji atgauna daugelį savo kompetencijų. Kai kuriose šalyse, be to, valstybės kūrimas ar atkūrimas išlieka pagrindiniu jų vystymosi veiksniu. Tarptautinės pagalbos dėmesys, solidarumu pagrįstame plane sprendžiant šios dienos ekonomines problemas, turėtų būti nukreiptas į konstitucinių, teisinių ir administracinių sistemų konsolidavimą šalyse, kurios dar visiškai nesinaudoja šiais gėriais. Šalia ekonominės pagalbos būtina pagalba, skirta stiprinti teisinės valstybės garantijas: viešosios tvarkos sistemą ir veiksmingą įkalinimą, gerbiantį žmogaus teises, tikrai demokratines institucijas. Valstybė neturi būti vienoda visur: parama, skirta stiprinti silpnus konstitucinius sistemas, gali lengvai būti lydima kitų politinių veikėjų, kultūrinio, socialinio, teritorinio ar religinio pobūdžio, plėtros šalia valstybės. Politinės valdžios artikuliavimas vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis yra vienas geriausių būdų suteikti kryptį ekonominės globalizacijos procesui. Tai taip pat būdas užtikrinti, kad ji iš tikrųjų nesugriauna demokratijos pamatų.

42. Kartais globalizacija vertinama fatalistiškai, tarsi jos dinamika būtų anonimiškų neasmeninių jėgų ar struktūrų, nepriklausomų nuo žmogaus valios, produktas. Šiuo atžvilgiu naudinga prisiminti, kad nors globalizacija neabejotinai turi būti suprantama kaip socioekonominis procesas, tai nėra vienintelė jos dimensija. Po labiau matomu procesu žmonija pati tampa vis labiau tarpusavyje susijusi; ją sudaro individai ir tautos, kurioms šis procesas turėtų siūlyti naudos ir vystymosi, kai jos prisiima savo atsakomybes, tiek atskirai, tiek kolektyviai. Sienų griūtis nėra tik materialus faktas: tai taip pat kultūrinis įvykis tiek savo priežastyse, tiek pasekmėse. Jei globalizacija vertinama iš deterministinės perspektyvos, prarandami kriterijai, kuriais ją galima vertinti ir nukreipti. Kaip žmogiškoji tikrovė, ji yra įvairių kultūrinių tendencijų, kurioms reikia įžvalgos proceso, produktas. Globalizacijos kaip proceso tiesa ir jos pagrindinis etinis kriterijus yra žmogaus šeimos vienybė ir jos vystymasis link to, kas gera. Todėl būtinas nuolatinis įsipareigojimas skatinti asmens ir bendruomenės orientuotą pasaulinės integracijos kultūrinį procesą, atvirą transcendencijai.
    Nepaisant kai kurių jos struktūrinių elementų, kurių nei reikia neigti, nei perdėti, „globalizacija a priori nėra nei gera, nei bloga. Ji bus tokia, kokią žmonės ją padarys“. Neturėtume būti jos aukomis, o veikiau jos veikėjais, veikiančiais proto šviesoje, vadovaujamais meilės ir tiesos. Aklas pasipriešinimas būtų klaidinga ir išankstinė nuostata, nesugebanti pripažinti teigiamų proceso aspektų, su tuo susijusia rizika praleisti galimybę pasinaudoti daugybe jos siūlomų vystymosi galimybių. Globalizacijos procesai, tinkamai suprantami ir nukreipti, atveria precedento neturinčią galimybę didelio masto turto perskirstymui pasauliniu mastu; tačiau, jei jie blogai valdomi, gali padidinti skurdą ir nelygybę, ir netgi sukelti pasaulinę krizę. Būtina ištaisyti gedimus, kai kurie iš jų rimti, kurie sukelia naujus skilimus tarp tautų ir jų viduje, taip pat užtikrinti, kad turto perskirstymas nevyktų per skurdo perskirstymą ar didinimą: tai reali rizika, jei dabartinė situacija būtų blogai valdoma. Ilgą laiką buvo manoma, kad vargšų tautos turėtų likti fiksuotame vystymosi etape ir tenkintis išsivysčiusių tautų filantropijos pagalba. Paulius VI griežtai priešinosi šiam mentalitetui Populorum Progressio. Šiandien materialiniai ištekliai, prieinami šiems žmonėms iš skurdo išgelbėti, yra potencialiai didesni nei anksčiau, tačiau jie daugiausia atsidūrė išsivysčiusių šalių žmonių rankose, kurie labiau pasinaudojo liberalizacija, įvykusia kapitalo ir darbo jėgos mobilumo srityje. Todėl pasaulinis gerovės formų plitimas neturėtų būti stabdomas savanaudiškais, protekcionistiniais ar privačių interesų tarnaujančiais projektais. Iš tiesų besivystančių ar besivystančių šalių įtraukimas leidžia geriau valdyti krizę šiandien. Globalizacijos procese būdingas perėjimas kelia didelių sunkumų ir pavojų, kurie gali būti įveikti tik jei sugebėsime aproprioti pagrindinį antropologinį ir etinį dvasią, skatinančią globalizaciją link humanizuojančio solidarumo tikslo. Deja, šią dvasią dažnai užgožia ar slopina etiniai ir kultūriniai individualistinio ir utilitaristinio pobūdžio svarstymai. Globalizacija yra daugialypis ir sudėtingas reiškinys, kurį reikia suvokti visų jo skirtingų dimensijų įvairovėje ir vienybėje, įskaitant teologinę dimensiją. Taip bus įmanoma patirti ir nukreipti žmonijos globalizaciją santykių terminais, bendrystės ir gėrybių dalijimosi terminais.

KETVIRTASIS SKYRIUS

ŽMONIŲ VYSTYMASIS
TEISĖS IR PAREIGOS
APLINKA

43. „Žmogiškojo solidarumo tikrovė, kuri mums yra nauda, taip pat uždeda pareigą“. Daugelis žmonių šiandien teigtų, kad jie niekam nieko neskolingi, išskyrus save. Jie rūpinasi tik savo teisėmis, ir dažnai jiems sunku prisiimti atsakomybę už savo ir kitų žmonių visapusišką vystymąsi. Todėl svarbu raginti atnaujintą apmąstymą, kaip teisės presuponuoja pareigas, kad jos netaptų vien licencija. Šiandien stebime rimtą nenuoseklumą. Viena vertus, apeliuojama į tariamas teises, savavališkas ir neesmines savo prigimtimi, kartu reikalaujama, kad jos būtų pripažintos ir skatinamos viešųjų struktūrų, kita vertus, elementarios ir pagrindinės teisės lieka nepripažintos ir pažeidžiamos didelėje pasaulio dalyje. Dažnai pastebėtas ryšys tarp reikalavimų „perteklinės teisės“, net iki pažeidimų ir ydų, turtingose visuomenėse, ir maisto, geriamojo vandens, pagrindinio švietimo ir elementarios sveikatos priežiūros trūkumo neišsivysčiusio pasaulio srityse ir didelių metropolinių centrų pakraščiuose. Ryšys slypi tame: individualios teisės, kai atskiriamos nuo pareigų sistemos, kuri suteikia joms pilną prasmę, gali tapti nevaldomos, vedančios į neribotų ir nediskriminuojančių reikalavimų eskalaciją. Per didelis dėmesys teisėms lemia pareigų nepaisymą. Pareigos nustato ribą teisėms, nes jos nurodo antropologinę ir etinę sistemą, kurios dalis yra teisės, taip užtikrindamos, kad jos netaptų licencija. Pareigos taip sustiprina teises ir ragina jas ginti bei skatinti kaip užduotį, vykdomą bendrojo gėrio tarnyboje. Priešingu atveju, jei žmogaus teisių pagrindas yra tik piliečių asamblėjos sprendimai, tos teisės gali būti bet kada pakeistos, todėl pareiga jas gerbti ir siekti išblėsta iš bendros sąmonės. Vyriausybės ir tarptautinės institucijos tuomet gali prarasti teisių objektyvumo ir „neliečiamumo“ matymą. Kai taip atsitinka, pavojus kyla autentiškam tautų vystymuisi. Toks mąstymo ir veikimo būdas kompromituoja tarptautinių institucijų autoritetą, ypač tų šalių, kurioms labiausiai reikia vystymosi, akyse. Iš tikrųjų pastarosios reikalauja, kad tarptautinė bendruomenė prisiimtų pareigą padėti joms tapti „savo likimo kūrėjomis“, tai yra, prisiimti savo pareigas. Abipusių pareigų dalijimasis yra galingesnis veiksmo stimulas nei vien teisių tvirtinimas.
    
44. Teisių ir pareigų samprata vystymesi taip pat turi atsižvelgti į problemas, susijusias su gyventojų augimu. Tai labai svarbus autentiško vystymosi aspektas, nes jis liečia neatimamas gyvybės ir šeimos vertybes. Laikyti gyventojų augimą pagrindine neišsivystymo priežastimi yra klaidinga, net ekonominiu požiūriu. Pakanka apsvarstyti, viena vertus, reikšmingą kūdikių mirtingumo sumažėjimą ir vidutinės gyvenimo trukmės padidėjimą ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kita vertus, krizės požymius, pastebimus visuomenėse, kuriose registruojamas nerimą keliantis gimstamumo mažėjimas. Akivaizdu, kad reikia skirti deramą dėmesį atsakingam gimdymui, kuris, be kita ko, teigiamai prisideda prie visapusiško žmogaus vystymosi. Bažnyčia, rūpindamasi autentišku žmogaus vystymusi, ragina žmogų visiškai gerbti žmogiškąsias vertybes vykdant savo seksualumą. Jo negalima redukuoti tik į malonumą ar pramogą, taip pat sekso švietimas negali būti sumažintas iki techninės instrukcijos, skirtos tik apsaugoti suinteresuotus asmenis nuo galimų ligų ar gimdymo „rizikos“. Tai būtų seksualumo gilesnės prasmės nuskurdinimas ir nepaisymas, prasmės, kurią reikia pripažinti ir atsakingai aproprioti ne tik individams, bet ir bendruomenei. Neatsakinga laikyti seksualumą tik malonumo šaltiniu, taip pat reguliuoti jį per privalomos gimstamumo kontrolės strategijas. Bet kuriuo atveju veikia materialistinės idėjos ir politikos, o individai galiausiai patiria įvairias smurto formas. Prieš tokias politikas reikia ginti pirminę šeimos kompetenciją seksualumo srityje, priešingai nei valstybė ir jos ribojančios politikos, ir užtikrinti, kad tėvai būtų tinkamai pasirengę prisiimti savo atsakomybes.
    Morališkai atsakingas atvirumas gyvybei yra turtingas socialinis ir ekonominis išteklius. Gausios tautos sugebėjo išeiti iš skurdo ne mažiau dėl savo gyventojų skaičiaus ir jų žmonių talentų. Kita vertus, anksčiau klestėjusios tautos šiuo metu išgyvena neaiškumo, o kai kuriais atvejais ir nuosmukio fazę, būtent dėl mažėjančio gimstamumo; tai tapo esmine problema labai turtingose visuomenėse. Gimstamumo mažėjimas, kartais nukrentantis žemiau vadinamojo „pakeitimo lygio“, taip pat kelia įtampą socialinės gerovės sistemoms, didina jų kainą, mažina santaupas ir todėl finansinius išteklius, reikalingus investicijoms, mažina kvalifikuotų darbininkų prieigą ir siaurina „proto fondą“, iš kurio tautos gali semtis savo poreikiams. Be to, mažesnės ir kartais labai mažos šeimos rizikuoja nuskurdinti socialinius santykius ir nesugeba užtikrinti veiksmingų solidarumo formų. Šios situacijos yra menkos pasitikėjimo ateitimi ir moralinio nuovargio simptomas. Todėl tampa socialine ir net ekonomine būtinybe vėl iškelti būsimoms kartoms santuokos ir šeimos grožį, ir tai, kad šios institucijos atitinka giliausius asmens poreikius ir orumą. Atsižvelgiant į tai, valstybės kviečiamos vykdyti politiką, skatinančią šeimos, pagrįstos vyro ir moters santuoka, centralumą ir vientisumą, kaip pagrindinę visuomenės gyvybinę ląstelę, ir prisiimti atsakomybę už jos ekonominius ir fiskalinius poreikius, gerbiant jos esminį santykių pobūdį.

45. Siekis patenkinti giliausius asmens moralinius poreikius taip pat turi svarbių ir naudingų pasekmių ekonomikos lygmenyje. Ekonomikai reikalinga etika, kad ji veiktų teisingai – ne bet kokia etika, o žmogų orientuota etika. Šiandien daug kalbama apie etiką ekonomikos, finansų ir verslo pasaulyje. Verslo etikos tyrimų centrai ir seminarai daugėja; etinio sertifikavimo sistema plinta išsivysčiusiame pasaulyje kaip idėjų judėjimo, susijusio su verslo atsakomybe visuomenei, dalis. Bankai siūlo „etinius“ sąskaitas ir investicinius fondus. Vystomas „etinis finansavimas“, ypač per mikro kreditus ir, plačiau, mikro finansavimą. Šie procesai yra pagirtini ir nusipelno daug palaikymo. Jų teigiami efektai jaučiami ir mažiau išsivysčiusiose pasaulio srityse. Vis dėlto būtų patartina sukurti tvirtą įžvalgos kriterijų, nes būdvardis „etinis“ gali būti piktnaudžiaujamas. Kai šis žodis naudojamas bendrai, jis gali būti pritaikomas įvairioms interpretacijoms, net iki tokio taško, kai apima sprendimus ir pasirinkimus, prieštaraujančius teisingumui ir autentiškam žmogaus gerovei.
    Daug kas priklauso nuo pagrindinės moralės sistemos. Šiuo klausimu Bažnyčios socialinė doktrina gali padaryti specifinį indėlį, nes ji pagrįsta žmogaus sukūrimu „pagal Dievo paveikslą“ (Pr 1, 27), kas suteikia neatimamą žmogaus asmens orumą ir transcendentinę natūralių moralinių normų vertę. Kai verslo etika atsiskiria nuo šių dviejų ramsčių, ji neišvengiamai rizikuoja prarasti savo išskirtinį pobūdį ir tampa išnaudojimo formų auka; tiksliau, ji rizikuoja tapti pavaldžia egzistuojančioms ekonominėms ir finansinėms sistemoms, o ne taiso jų disfunkcinius aspektus. Be kita ko, ji rizikuoja būti naudojama pateisinti projektų, kurie iš tikrųjų yra neetiški, finansavimą. Todėl žodis „etinis“ neturėtų būti naudojamas ideologiniams skirtumams žymėti, tarsi siūlant, kad iniciatyvos, neformaliai taip pavadintos, nebūtų etiškos. Reikalingos pastangos – ir būtina tai pasakyti – ne tik kurti „etinius“ ekonomikos ar finansų sektorius ar segmentus, bet užtikrinti, kad visa ekonomika – visas finansų pasaulis – būtų etiškas, ne tik dėl išorinės etiketės, bet dėl pagarbos reikalavimams, būdingiems jos pačios prigimčiai. Bažnyčios socialinis mokymas šiuo klausimu yra labai aiškus, primindamas, kad ekonomika, visose jos šakose, sudaro žmogaus veiklos sektorių.

46. Kai svarstome klausimus, susijusius su verslo ir etikos santykiu, taip pat su šiuo metu vykstančia gamybos metodų evoliucija, atrodo, kad tradiciškai galiojantis skirtumas tarp pelno siekiančių įmonių ir nepelno organizacijų nebegali visiškai atspindėti tikrovės ar pasiūlyti praktinių gairių ateičiai. Pastaraisiais dešimtmečiais tarp šių dviejų įmonių tipų atsirado plati tarpinė sritis. Ją sudaro tradicinės įmonės, kurios vis dėlto prisijungia prie socialinės pagalbos susitarimų, remiančių neišsivysčiusias šalis, su atskiromis įmonėmis susijusios labdaros fondai, įmonių grupės, orientuotos į socialinę gerovę, ir įvairus vadinamosios „pilietinės ekonomikos“ bei „bendrystės ekonomikos“ pasaulis. Tai nėra tik „trečiasis sektorius“, bet plati nauja sudėtinė tikrovė, apimanti privačią ir viešąją sferas, kuri nepašalina pelno, bet laiko jį priemone žmogaus ir socialiniams tikslams pasiekti. Ar tokios įmonės paskirsto dividendus, ar jų teisinė struktūra atitinka vieną ar kitą nustatytą formą, tampa antraeiliu dalyku, palyginti su jų noru laikyti pelną priemone pasiekti humaniškesnės rinkos ir visuomenės tikslą. Tikimasi, kad šie nauji įmonių tipai kiekvienoje šalyje ras tinkamą teisinę ir fiskalinę struktūrą. Nepakenkiant tradicinių verslo formų svarbai ir ekonominei bei socialinei naudai, jos nukreipia sistemą link aiškesnio ir pilnesnio ekonominių subjektų pareigų prisiėmimo. Ir ne tik tai. Paties verslo institucinių formų įvairovė sukuria rinką, kuri yra ne tik labiau civilizuota, bet ir konkurencingesnė.
    
47. Įvairių verslo tipų, ypač tų, kurie sugeba laikyti pelną priemone humaniškesnės rinkos ir visuomenės tikslui pasiekti, stiprinimas taip pat turi būti vykdomas tose šalyse, kurios yra išstumtos ar marginalizuotos iš įtakingų globalios ekonomikos ratų. Šiose šalyse labai svarbu judėti į priekį su projektais, pagrįstais subsidiarumu, tinkamai suplanuotais ir valdomais, skirtais teisių patvirtinimui, tačiau taip pat numatant atitinkamų atsakomybių prisiėmimą. Vystymosi programose būtina išlaikyti žmogaus asmens, kaip pagrindinio vystymosi atsakingo subjekto, centralumo principą. Pagrindinis rūpestis turi būti pagerinti faktines žmonių gyvenimo sąlygas tam tikrame regione, taip suteikiant jiems galimybę vykdyti tas pareigas, kurių jų skurdas šiuo metu neleidžia įvykdyti. Socialinis rūpestis niekada neturi būti abstraktus požiūris. Vystymosi programos, jei jos turi būti pritaikytos individualioms situacijoms, turi būti lanksčios; o žmonės, kurie iš jų gauna naudos, turėtų būti tiesiogiai įtraukti į jų planavimą ir įgyvendinimą. Taikomi kriterijai turėtų siekti laipsniško vystymosi solidarumo kontekste – su kruopščiu rezultatų stebėjimu – nes nėra visuotinai galiojančių sprendimų. Daug kas priklauso nuo to, kaip programos valdomos praktikoje. „Pačios tautos turi pagrindinę atsakomybę dirbti dėl savo vystymosi. Bet jos to nepasieks izoliacijoje“. Šie Pauliaus VI žodžiai yra dar aktualesni šiandien, kai mūsų pasaulis tampa vis labiau integruotas. Įtraukimo dinamika nėra automatinė. Sprendimai turi būti kruopščiai sukurti, atitinkantys konkrečius žmonių gyvenimus, remiantis atsargiu kiekvienos situacijos vertinimu. Šalia makroprojektų yra vietos mikroprojektams, ir, svarbiausia, būtinas aktyvus visų pilietinės visuomenės subjektų, tiek juridinių, tiek fizinių asmenų, mobilizavimas.
    Tarptautinis bendradarbiavimas reikalauja žmonių, kurie gali būti ekonominio ir žmogiškojo vystymosi proceso dalimi per savo buvimo solidarumą, priežiūrą, mokymą ir pagarbą. Šiuo požiūriu tarptautinės organizacijos galėtų suabejoti savo biurokratinio ir administracinio aparato, kuris dažnai yra pernelyg brangus, faktine veiksmingumu. Kartais atsitinka, kad pagalbos gavėjai tampa pavaldūs pagalbos teikėjams, o vargšai tarnauja brangioms biurokratijoms, kurios sunaudoja pernelyg didelę lėšų, skirtų vystymuisi, dalį, išlaikyti. Todėl tikimasi, kad visos tarptautinės agentūros ir nevyriausybinės organizacijos įsipareigos visiškam skaidrumui, informuodamos donorus ir visuomenę apie jų pajamų dalį, skirtą bendradarbiavimo programoms, tų programų tikrąjį turinį ir, galiausiai, pačios institucijos išlaidų detales.

48. Šiandien vystymosi tema taip pat glaudžiai susijusi su pareigomis, kylančiomis iš mūsų santykio su gamtine aplinka. Aplinka yra Dievo dovana visiems, ir mūsų naudojimasis ja uždeda atsakomybę vargšams, būsimoms kartoms ir visai žmonijai. Kai gamta, įskaitant žmogų, laikoma tik atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo rezultatu, mūsų atsakomybės jausmas silpsta. Gamtoje tikintysis atpažįsta nuostabų Dievo kūrybinės veiklos rezultatą, kurį galime atsakingai naudoti savo teisėtiems poreikiams, materialiems ar kitokiems, patenkinti, gerbdami vidinį kūrinijos balansą. Jei ši vizija prarandama, mes arba laikome gamtą neliečiamu tabu, arba, priešingai, piktnaudžiaujame ja. Nei vienas, nei kitas požiūris neatitinka krikščioniškos gamtos kaip Dievo kūrinijos vizijos.
    Gamta išreiškia meilės ir tiesos dizainą. Ji yra pirma mūsų ir mums duota Dievo kaip mūsų gyvenimo aplinka. Gamta kalba mums apie Kūrėją (plg. Rom 1, 20) ir jo meilę žmonijai. Ji skirta būti „atkartota“ Kristuje laikų pabaigoje (plg. Ef 1, 9-10; Kol 1, 19-20). Taigi ji taip pat yra „pašaukimas“. Gamta mums prieinama ne kaip „išmėtytų atliekų krūva“, bet kaip Kūrėjo dovana, turinti įgimtą tvarką, leidžiančią žmogui iš jos semtis principų, reikalingų „ją dirbti ir saugoti“ (Pr 2, 15). Tačiau taip pat reikia pabrėžti, kad autentiškam vystymuisi prieštarauja laikyti gamtą svarbesne už žmogaus asmenį. Ši pozicija veda prie neopagonybės ar naujo panteizmo nuostatų – žmogaus išganymas negali ateiti vien iš gamtos, suprantamos grynai natūralistine prasme. Taip pat būtina atmesti priešingą poziciją, kuri siekia visiško techninio dominavimo gamtoje, nes gamtinė aplinka yra daugiau nei žaliava, kurią galima manipuliuoti mūsų malonumui; tai nuostabus Kūrėjo darbas, turintis „gramatiką“, kuri nustato tikslus ir kriterijus jos išmintingam naudojimui, o ne beatodairiškam išnaudojimui. Šiandien daug žalos vystymuisi daroma būtent dėl šių iškreiptų sampratų. Gamtos redukavimas vien į atsitiktinių duomenų rinkinį galiausiai sukelia smurtą aplinkai ir net skatina veiklą, kuri negerbia pačios žmogaus prigimties. Mūsų prigimtis, sudaryta ne tik iš materijos, bet ir iš dvasios, ir kaip tokia, turinti transcendentinę prasmę ir siekius, taip pat yra normatyvi kultūrai. Žmonės interpretuoja ir formuoja gamtinę aplinką per kultūrą, kuri savo ruožtu yra nukreipiama atsakingu laisvės naudojimu, pagal moralinio įstatymo diktuojamas taisykles. Todėl visapusiško žmogaus vystymosi projektai negali ignoruoti būsimų kartų, bet turi būti pažymėti solidarumu ir kartų teisingumu, atsižvelgiant į įvairius kontekstus: ekologinį, teisinį, ekonominį, politinį ir kultūrinį.

49. Klausimai, susiję su aplinkos priežiūra ir išsaugojimu, šiandien turi deramai atsižvelgti į energijos problemą. Tai, kad kai kurios valstybės, galios grupės ir įmonės kaupia neatkuriamus energijos išteklius, yra rimta kliūtis vystymuisi vargšų šalyse. Tos šalys neturi ekonominių priemonių nei prieigai prie esamų neatkuriamų energijos šaltinių, nei finansuoti tyrimus į naujas alternatyvas. Gamtinių išteklių kaupimas, kurie daugeliu atvejų randami pačiose vargšų šalyse, sukelia išnaudojimą ir dažnus konfliktus tarp tautų ir jų viduje. Šie konfliktai dažnai vyksta tų pačių šalių teritorijoje, sukeldami didelį mirčių, naikinimo ir tolesnio nykimo kainą. Tarptautinė bendruomenė turi skubią pareigą rasti institucinius būdus reguliuoti neatkuriamų išteklių išnaudojimą, įtraukiant vargšų šalis į procesą, kad kartu planuotų ateitį.
    Šioje srityje taip pat yra skubus moralinis poreikis atnaujintam solidarumui, ypač santykiuose tarp besivystančių šalių ir labai industrializuotų šalių. Technologiškai pažangios visuomenės gali ir privalo sumažinti savo vidaus energijos vartojimą, arba per gamybos metodų evoliuciją, arba per didesnį ekologinį jautrumą tarp savo piliečių. Reikia pridurti, kad šiuo metu įmanoma pasiekti geresnį energijos efektyvumą, tuo pat metu skatinant tyrimus į alternatyvias energijos formas. Vis dėlto taip pat reikalingas pasaulinis energijos išteklių perskirstymas, kad šalys, neturinčios šių išteklių, galėtų prie jų prieiti. Tų šalių likimas negali būti paliktas tiems, kas pirmieji pareikalauja grobio, ar tiems, kas sugeba įveikti kitus. Čia susiduriame su dideliais klausimais; jei jie turi būti tinkamai sprendžiami, kiekvienas privalo atsakingai pripažinti poveikį, kurį jie turės būsimoms kartoms, ypač daugeliui jaunų žmonių vargšesnėse tautose, kurie „prašo prisiimti savo aktyvią dalį kuriant geresnį pasaulį“.

50. Ši atsakomybė yra globali, nes ji susijusi ne tik su energija, bet su visa kūrinija, kurios išteklių negalima palikti būsimoms kartoms išeikvotų. Žmonės teisėtai vykdo atsakingą gamtos priežiūrą, kad ją apsaugotų, mėgautųsi jos vaisiais ir naujais būdais kultivuotų, pasitelkdami pažangias technologijas, kad ji galėtų oriai priimti ir išmaitinti pasaulio gyventojus. Šioje žemėje yra vietos visiems: čia visa žmonijos šeima turi rasti išteklių oriai gyventi, padedama pačios gamtos – Dievo dovanos savo vaikams – ir per sunkų darbą bei kūrybiškumą. Tuo pat metu privalome pripažinti savo sunkią pareigą perduoti žemę būsimoms kartoms tokioje būklėje, kad jos taip pat galėtų oriai joje gyventi ir toliau ją puoselėti. Tai reiškia įsipareigojimą priimti bendrus sprendimus „po atsakingo apmąstymo apie kelią, kurį reikia pasirinkti, sprendimus, skirtus stiprinti tą sandorą tarp žmonių ir aplinkos, kuri turėtų atspindėti kūrybinę Dievo meilę, iš kurio mes kilę ir į kurį keliaujame“. Tikėkimės, kad tarptautinė bendruomenė ir atskiros vyriausybės sugebės pasipriešinti žalingiems aplinkos traktavimo būdams. Taip pat būtina, kad kompetentingos institucijos dėtų visas pastangas, kad ekonominės ir socialinės bendrų aplinkos išteklių naudojimo išlaidos būtų skaidriai pripažįstamos ir visiškai padengiamos tų, kurie jas patiria, o ne kitų tautų ar būsimų kartų. Aplinkos, išteklių ir klimato apsauga įpareigoja visus tarptautinius lyderius veikti kartu ir parodyti pasirengimą dirbti gera valia, gerbiant įstatymus ir skatinant solidarumą su silpniausiais planetos regionais. Vienas didžiausių ekonomikos iššūkių yra pasiekti efektyviausią – ne piktnaudžiaujantį – gamtos išteklių naudojimą, remiantis suvokimu, kad „efektyvumo“ sąvoka nėra vertybiškai neutrali.
    
51. Tai, kaip žmonija elgiasi su aplinka, daro įtaką tam, kaip ji elgiasi su savimi, ir atvirkščiai. Tai skatina šiuolaikinę visuomenę rimtai peržiūrėti savo gyvenimo būdą, kuris daugelyje pasaulio dalių yra linkęs į hedonizmą ir vartotojiškumą, nepaisant jų žalingų pasekmių. Reikalingas efektyvus mentaliteto pokytis, kuris gali paskatinti priimti naujus gyvenimo būdus, „kuriuose tiesos, grožio, gėrio ir bendrystės su kitais siekis dėl bendro augimo yra veiksniai, lemiantys vartotojų pasirinkimus, taupymą ir investicijas“. Kiekvienas solidarumo ir pilietinės draugystės pažeidimas kenkia aplinkai, kaip ir aplinkos blogėjimas savo ruožtu trikdo visuomenės santykius. Gamta, ypač mūsų laikais, yra taip integruota į visuomenės ir kultūros dinamiką, kad jau beveik nesudaro nepriklausomo kintamojo. Dykumėjimas ir produktyvumo mažėjimas kai kuriose žemės ūkio srityse taip pat yra gyventojų nuskurdimo ir neišsivystymo rezultatas. Kai skatinamas jų ekonominis ir kultūrinis vystymasis, pati gamta yra apsaugoma. Be to, kiek gamtos išteklių iššvaistoma karuose! Taika tarp tautų ir jų viduje taip pat suteiktų didesnę gamtos apsaugą. Ištekių, ypač vandens, kaupimas gali sukelti rimtus konfliktus tarp susijusių tautų. Taikus susitarimas dėl išteklių naudojimo gali apsaugoti gamtą ir tuo pat metu susijusių visuomenių gerovę.
    Bažnyčia turi atsakomybę už kūriniją ir privalo šią atsakomybę tvirtinti viešojoje erdvėje. Taip darydama, ji turi ginti ne tik žemę, vandenį ir orą kaip kūrinijos dovanas, priklausančias visiems. Ji visų pirma turi apsaugoti žmogų nuo savęs sunaikinimo. Reikalinga tai, ką galima pavadinti žmogaus ekologija, teisingai suprasta. Gamtos blogėjimas iš tikrųjų yra glaudžiai susijęs su kultūra, formuojančia žmogiškąjį sambūvį: kai visuomenėje gerbiama „žmogaus ekologija“, naudos gauna ir aplinkos ekologija. Kaip žmogaus dorybės yra tarpusavyje susijusios, tad vienos silpnėjimas kelia pavojų kitoms, taip ir ekologinė sistema remiasi pagarba planui, kuris veikia tiek visuomenės sveikatą, tiek jos gerus santykius su gamta.
    Norint apsaugoti gamtą, nepakanka įsikišti su ekonominėmis paskatomis ar atgrasymo priemonėmis; net tinkamas švietimas nėra pakankamas. Tai svarbūs žingsniai, bet lemiamas klausimas yra bendras visuomenės moralinis tonas. Jei trūksta pagarbos teisei į gyvybę ir natūralią mirtį, jei žmogaus pradėjimas, nėštumas ir gimdymas tampa dirbtiniais, jei žmogaus embrionai aukojami tyrimams, visuomenės sąžinė galiausiai praranda žmogaus ekologijos sąvoką ir kartu su ja aplinkos ekologijos sąvoką. Prieštaringa reikalauti, kad būsimos kartos gerbtų gamtinę aplinką, kai mūsų švietimo sistemos ir įstatymai nepadeda jiems gerbti savęs. Gamtos knyga yra viena ir nedaloma: ji apima ne tik aplinką, bet ir gyvybę, seksualumą, santuoką, šeimą, socialinius santykius – žodžiu, visapusišką žmogaus vystymąsi. Mūsų pareigos aplinkai yra susijusios su mūsų pareigomis žmogaus asmeniui, laikomam savyje ir santykyje su kitais. Būtų klaidinga laikytis vienos pareigų grupės, trypiant kitas. Čia slypi rimtas mūsų šių dienų mentaliteto ir praktikos prieštaravimas: toks, kuris žemina asmenį, trikdo aplinką ir kenkia visuomenei.

52. Tiesa ir meilė, kurią ji atskleidžia, negali būti pagamintos: jos gali būti tik priimtos kaip dovana. Jų galutinis šaltinis nėra ir negali būti žmogus, o tik Dievas, kuris pats yra Tiesa ir Meilė. Šis principas yra itin svarbus visuomenei ir vystymuisi, nes nei viena, nei kita negali būti grynai žmogiškas produktas; pašaukimas vystymuisi tiek individų, tiek tautų nėra pagrįstas vien žmogaus pasirinkimu, bet yra neatskiriama plano, kuris yra pirmesnis už mus ir visiems mums sudaro pareigą, kurią reikia laisvai priimti. Tai, kas yra pirmesnis už mus ir mus sudaro – esminė Meilė ir Tiesa – rodo mums, kas yra gėris ir kame slypi mūsų tikroji laimė. Tai rodo mums kelią į tikrąjį vystymąsi.

PENKTASIS SKYRIUS

ŽMONIJOS ŠEIMOS BENDRADARBIAVIMAS

53. Viena giliausių skurdo formų, kurią žmogus gali patirti, yra izoliacija. Atidžiau pažvelgę į kitas skurdo rūšis, įskaitant materialias, matome, kad jos kyla iš izoliacijos, iš to, kad žmogus nėra mylimas ar jam sunku mylėti. Skurdas dažnai kyla iš Dievo meilės atmetimo, iš pagrindinės ir tragiškos žmogaus tendencijos užsidaryti savyje, laikant save savarankišku ar tik nereikšmingu ir laikinu faktu, „svetimu“ atsitiktinėje visatoje. Žmogus yra susvetimėjęs, kai yra vienas, kai yra atskirtas nuo tikrovės, kai nustoja mąstyti ir tikėti pagrindu. Visa žmonija yra susvetimėjusi, kai pernelyg daug pasitikėjimo dedama vien į žmogiškus projektus, ideologijas ir klaidingas utopijas. Šiandien žmonija atrodo daug interaktyvesnė nei praeityje: šis bendras artumo vienas kitam jausmas turi būti transformuotas į tikrą bendrystę. Tautų vystymasis visų pirma priklauso nuo pripažinimo, kad žmonijos rasė yra viena šeima, dirbanti kartu tikroje bendrystėje, o ne tik subjektų grupė, kurie atsitiktinai gyvena greta vienas kito.
    Popiežius Paulius VI pastebėjo, kad „pasaulis kenčia dėl mąstymo trūkumo“. Jis pateikė pastebėjimą, bet taip pat išreiškė norą: reikalinga nauja mąstymo trajektorija, kad būtų geriau suprastos mūsų kaip vienos šeimos pasekmės; tautų sąveika pasaulyje kviečia mus leistis į šią naują trajektoriją, kad integracija reikštų solidarumą, o ne marginalizaciją. Toks mąstymas reikalauja gilesnio kritinio santykio kategorijos vertinimo. Tai užduotis, kurios negali atlikti vien socialiniai mokslai, nes reikalingas tokių disciplinų kaip metafizika ir teologija indėlis, jei žmogaus transcendentinis orumas turi būti tinkamai suprastas.
    Kaip dvasinė būtybė, žmogus apibrėžiamas per tarpasmeninius santykius. Kuo autentiškiau jis ar ji gyvena šiais santykiais, tuo labiau bręsta jo ar jos asmeninė tapatybė. Ne izoliacija žmogus įtvirtina savo vertę, bet užmegzdamas santykius su kitais ir su Dievu. Todėl šie santykiai įgauna esminę svarbą. Tas pats galioja ir tautoms. Metafizinis santykių tarp asmenų supratimas todėl yra labai naudingas jų vystymuisi. Šiuo atžvilgiu protas randa įkvėpimo ir krypties krikščioniškame apreiškime, pagal kurį žmogaus bendruomenė nesugeria individo, naikindama jo autonomiją, kaip atsitinka įvairiose totalitarizmo formose, bet veikiau labiau jį vertina, nes santykis tarp individo ir bendruomenės yra santykis tarp vienos visumos ir kitos. Kaip šeima nesugeria savo narių tapatybių, kaip Bažnyčia džiaugiasi kiekvienu „nauju kūriniu“ (Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17), įtrauktu per Krikštą į jos gyvąjį Kūną, taip ir žmonijos šeimos vienybė nesugeria individų, tautų ir kultūrų tapatybių, bet daro jas skaidresnes viena kitai ir glaudžiau susieja jų teisėtoje įvairovėje.

54. Vystymosi tema gali būti tapatinama su visų individų ir tautų įtraukimu į vieną žmonijos šeimos bendruomenę, kuriama solidarumu, pagrįstu esminėmis teisingumo ir taikos vertybėmis. Ši perspektyva ypač ryškiai apšviečiama Trejybės Asmenų santykiu vienoje dieviškoje Esybėje. Trejybė yra absoliuti vienybė, nes trys dieviškieji Asmenys yra gryna santykiškumas. Abipusis skaidrumas tarp dieviškųjų Asmenų yra visiškas, o ryšys tarp kiekvieno iš jų yra tobulas, nes jie sudaro unikalią ir absoliučią vienybę. Dievas trokšta įtraukti mus į šią bendrystės tikrovę: „kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22). Bažnyčia yra šios vienybės ženklas ir įrankis. Žmonių santykiai per visą istoriją neišvengiamai praturtinami remiantis šiuo dieviškuoju modeliu. Ypač Trejybės paslapties šviesoje suprantame, kad tikras atvirumas nereiškia individualios tapatybės praradimo, bet gilų tarpusavio persiskverbimą. Tai taip pat iškyla iš bendrų žmogiškų meilės ir tiesos patirčių. Kaip sakramentinė sutuoktinių meilė dvasiškai sujungia juos į „vieną kūną“ (Pr 2, 24; Mt 19, 5; Ef 5, 31) ir daro iš dviejų tikrą ir santykišką vienybę, taip analogiškai tiesa sujungia dvasias ir skatina jas mąstyti unisonu, traukdama jas kaip vienybę prie savęs.
    
55. Krikščioniškasis žmogaus rasės vienybės apreiškimas presuponuoja metafizinį „humanum“ interpretaciją, kurioje santykiškumas yra esminis elementas. Kitos kultūros ir religijos moko brolybės ir taikos, todėl yra labai svarbios visapusiškam žmogaus vystymuisi. Tačiau kai kurios religinės ir kultūrinės nuostatos ne visiškai priima meilės ir tiesos principą, todėl galiausiai stabdo ar net trukdo autentiškam žmogaus vystymuisi. Šiandien pasaulyje yra tam tikrų religinių kultūrų, kurios neįpareigoja vyrų ir moterų gyventi bendrystėje, bet veikiau atskiria juos vienus nuo kitų, ieškodamos individualios gerovės, apribotos psichologinių troškimų patenkinimu. Be to, tam tikras skirtingų religinių „kelių“ plitimas, pritraukiantis mažas grupes ar net pavienius individus, kartu su religiniu sinkretizmu, gali sukelti atskyrimą ir atsiskyrimą. Vienas galimas neigiamas globalizacijos proceso poveikis yra tendencija skatinti tokio tipo sinkretizmą, skatinant „religijos“ formas, kurios, užuot suartinusios žmones, atitolina juos vienus nuo kitų ir nutolina nuo tikrovės. Tuo pat metu kai kurios religinės ir kultūrinės tradicijos išlieka, kurios sustingdo visuomenę griežtose socialinėse grupėse, magiškuose tikėjimuose, kurie negerbia asmens orumo, ir nuostatose, pavergiančiose okultinėms jėgoms. Šiuose kontekstuose meilei ir tiesai sunku įsitvirtinti, o autentiškas vystymasis yra trukdomas.
    Dėl šios priežasties, nors gali būti tiesa, kad vystymuisi reikalingos skirtingų tautų religijos ir kultūros, lygiai taip pat tiesa, kad reikalinga tinkama įžvalga. Religinė laisvė nereiškia religinio indiferentizmo, nei tai, kad visos religijos yra lygios. Reikalinga įžvalga dėl kultūrų ir religijų indėlio, ypač tų, kurie turi politinę valdžią, jei socialinė bendruomenė turi būti kuriama pagarba bendrajam gėriui. Tokia įžvalga turi būti pagrįsta meilės ir tiesos kriterijumi. Kadangi asmens ir tautų vystymasis yra ant kortos, ši įžvalga turės atsižvelgti į emancipacijos ir įtraukties poreikį, tikrai universalios žmogaus bendruomenės kontekste. „Visas žmogus ir visi žmonės“ taip pat yra kriterijus vertinant kultūras ir religijas. Krikščionybė, „Dievo, turinčio žmogišką veidą“, religija, savyje turi šį kriterijų.

56. Krikščionių religija ir kitos religijos gali pasiūlyti savo indėlį vystymuisi tik tuo atveju, jei Dievas turi vietą viešojoje erdvėje, ypač kultūros, socialinėje, ekonominėje ir ypač politinėje dimensijose. Bažnyčios socialinė doktrina atsirado tam, kad pareikalautų „pilietybės statuso“ krikščionių religijai. Teisės viešai išpažinti savo religiją ir teisės tikėjimo tiesas taikyti viešajam gyvenimui neigimas turi neigiamų pasekmių tikram vystymuisi. Religijos išstūmimas iš viešosios erdvės – ir, kitoje kraštutinumoje, religinis fundamentalizmas – trukdo asmenų susitikimui ir jų bendradarbiavimui žmonijos pažangai. Viešasis gyvenimas praranda motyvaciją, o politika įgauna dominuojantį ir agresyvų pobūdį. Žmogaus teisės rizikuoja būti ignoruojamos arba todėl, kad jos netenka savo transcendentinio pagrindo, arba todėl, kad asmeninė laisvė nėra pripažįstama. Sekuliarizmas ir fundamentalizmas pašalina galimybę vaisingam dialogui ir efektyviam bendradarbiavimui tarp proto ir religinio tikėjimo. Protas visada turi būti apsivalomas tikėjimu: tai galioja ir politiniam protui, kuris neturi laikyti savęs visagaliu. Savo ruožtu, religija visada turi būti apsivaloma protu, kad parodytų savo autentišką žmogišką veidą. Bet koks šio dialogo pažeidimas kainuoja didžiulę kainą žmogaus vystymuisi.
    
57. Vaisingas tikėjimo ir proto dialogas neišvengiamai daro meilės darbą visuomenėje efektyvesnį ir sudaro tinkamiausią pagrindą skatinti brolišką bendradarbiavimą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų jų bendrame įsipareigojime dirbti teisingumo ir žmonijos šeimos taikos labui. Pastoracinėje Konstitucijoje Gaudium et Spes Tėvai teigė, kad „tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuomonės beveik vienbalsiai sutaria, kad viskas žemėje turi būti orientuota į žmogų kaip jų centrą ir viršūnę“. Tikintiesiems pasaulis nekyla nei iš aklo atsitiktinumo, nei iš griežtos būtinybės, bet iš Dievo plano. Tai gimdo tikinčiųjų pareigą suvienyti savo pastangas su visų geros valios vyrų ir moterų, kitų religijų sekėjų ir netikinčiųjų pastangomis, kad mūsų pasaulis efektyviai atitiktų dieviškąjį planą: gyventi kaip šeima po Kūrėjo budria akimi. Ypatinga meilės apraiška ir vadovaujantis kriterijus broliškam bendradarbiavimui tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų neabejotinai yra subsidiarumo principas, neatimamos žmogaus laisvės išraiška. Subsidiarumas visų pirma yra pagalbos forma žmogaus asmeniui per tarpinių institucijų autonomiją. Tokia pagalba teikiama, kai individai ar grupės negali patys kažko pasiekti, ir ji visada skirta jų emancipacijai, nes skatina laisvę ir dalyvavimą per atsakomybės prisiėmimą. Subsidiarumas gerbia asmens orumą, pripažindamas jame subjektą, kuris visada sugeba kažką duoti kitiems. Laikydamas abipusiškumą žmogaus esmės šerdimi, subsidiarumas yra efektyviausias priešnuodis bet kokiai visa apimančiai gerovės valstybei. Jis sugeba atsižvelgti tiek į planų įvairovę – ir todėl subjektų įvairovę – tiek į šių planų koordinavimą. Todėl subsidiarumo principas ypač tinka valdyti globalizaciją ir nukreipti ją į autentišką žmogaus vystymąsi. Kad nebūtų sukurta pavojinga visuotinė tiraniško pobūdžio galia, globalizacijos valdymas turi būti pažymėtas subsidiarumu, artikuliuojamas į kelis sluoksnius ir apimantis skirtingus lygius, kurie gali dirbti kartu. Globalizacija neabejotinai reikalauja autoriteto, nes kelia pasaulinio bendrojo gėrio, kurį reikia siekti, problemą. Tačiau šis autoritetas turi būti organizuojamas subsidiariniu ir sluoksniuotu būdu, jei jis neturi pažeisti laisvės ir jei jis turi duoti efektyvių rezultatų praktikoje.
    
58. Subsidiarumo principas turi išlikti glaudžiai susijęs su solidarumo principu ir atvirkščiai, nes pirmasis be antrojo virsta socialiniu privatizmu, o antrasis be pirmojo virsta paternalistine socialine pagalba, kuri žemina tuos, kuriems jos reikia. Ši bendroji taisyklė taip pat turi būti plačiai atsižvelgiama sprendžiant tarptautinės vystymosi pagalbos klausimus. Tokia pagalba, nepaisant donorių ketinimų, kartais gali įkalinti žmones priklausomybės būsenoje ir net skatinti vietinės priespaudos ir išnaudojimo situacijas gavėjo šalyje. Ekonominė pagalba, kad būtų ištikima savo tikslui, neturi siekti antrinių tikslų. Ji turi būti paskirstoma įtraukiant ne tik gavėjų šalių vyriausybes, bet ir vietinius ekonominius agentus bei kultūros nešėjus pilietinėje visuomenėje, įskaitant vietines Bažnyčias. Pagalbos programos vis labiau turi įgauti dalyvavimo ir užbaigimo iš apačios savybes. Iš tikrųjų vertingiausi ištekliai šalyse, gaunančiose vystymosi pagalbą, yra žmogiškieji ištekliai: čia slypi tikrasis kapitalas, kuris turi būti kaupiamas, kad būtų užtikrinta tikrai autonomiška skurdžiausių šalių ateitis. Taip pat reikia prisiminti, kad ekonominėje srityje pagrindinė pagalbos forma, kurios reikia besivystančioms šalims, yra leidimas ir skatinimas laipsniškai įsiskverbti jų produktams į tarptautines rinkas, taip suteikiant galimybę šioms šalims pilnai dalyvauti tarptautiniame ekonominiame gyvenime. Per dažnai praeityje pagalba tarnavo tik periferinių rinkų kūrimui donorų šalių produktams. Tai dažnai buvo dėl tikrojo šių produktų paklausos trūkumo: todėl būtina padėti tokioms šalims pagerinti savo produktus ir efektyviau juos pritaikyti prie esamos paklausos. Be to, yra tų, kurie baiminasi konkurencijos poveikio importuojant produktus – paprastai žemės ūkio produktus – iš ekonomiškai skurdžių šalių. Vis dėlto reikia prisiminti, kad tokioms šalims galimybė prekiauti savo produktais dažnai yra tai, kas garantuoja jų išlikimą tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Teisinga ir sąžininga tarptautinė prekyba žemės ūkio prekėmis gali būti naudinga visiems, tiek tiekėjams, tiek klientams. Dėl šios priežasties reikalinga ne tik komercinė orientacija tokio tipo gamybai, bet ir tarptautinių prekybos taisyklių nustatymas ją remti bei stipresnis finansavimas vystymuisi, kad padidėtų šių ekonomikų produktyvumas.
    
59. Bendradarbiavimas vystymosi labui neturi apsiriboti vien ekonomine dimensija: jis siūlo puikią galimybę kultūrų ir tautų susitikimui. Jei bendradarbiaujančios šalys iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių pusės – kaip kartais atsitinka – neatsižvelgia į savo ar kitų kultūrinę tapatybę ar ją formuojančias žmogiškąsias vertybes, jos negali užmegzti prasmingo dialogo su skurdžių šalių piliečiais. Jei pastarieji savo ruožtu nekritiškai ir nediskriminuodami atviri kiekvienam kultūriniam pasiūlymui, jie nebus pajėgūs prisiimti atsakomybės už savo autentišką vystymąsi. Technologiškai pažangios visuomenės neturi painioti savo technologinio išsivystymo su tariamu kultūriniu pranašumu, bet veikiau turi iš naujo atrasti savyje dažnai pamirštas dorybes, kurios leido joms klestėti per jų istoriją. Besivystančios visuomenės turi išlikti ištikimos viskam, kas yra tikrai žmogiška jų tradicijose, vengdamos pagundos automatiškai uždėti ant jų globalizuotos technologinės civilizacijos mechanizmus. Visose kultūrose yra etinio konvergencijos pavyzdžių, kai kurie izoliuoti, kai kurie tarpusavyje susiję, kaip vienos žmogaus prigimties, Kūrėjo norėtos, išraiška; etinės išminties tradicija tai žino kaip natūralųjį įstatymą. Šis universalus moralinis įstatymas suteikia tvirtą pagrindą visam kultūriniam, religiniam ir politiniam dialogui ir užtikrina, kad daugiabriaunis kultūrinės įvairovės pliuralizmas neatsiskirtų nuo bendro tiesos, gėrio ir Dievo siekio. Todėl laikymasis įstatymo, įrašyto žmogaus širdyse, yra visos konstruktyvios socialinės bendradarbiavimo sąlyga. Kiekviena kultūra turi naštas, nuo kurių ji turi būti išlaisvinta, ir šešėlius, iš kurių ji turi išeiti. Krikščioniškasis tikėjimas, įsikūnijantis kultūrose ir tuo pat metu jas pranokstantis, gali padėti joms augti universalia brolyste ir solidarumu, skatinant globalų ir bendruomeninį vystymąsi.
    
60. Ieškant sprendimų dabartinei ekonominei krizei, vystymosi pagalba skurdžioms šalims turi būti laikoma tinkama priemone kurti turtą visiems. Kokia pagalbos programa gali pasiūlyti tokias reikšmingas augimo perspektyvas – net pasaulio ekonomikos požiūriu – kaip parama gyventojams, kurie vis dar yra pradiniuose ar ankstyvuosiuose ekonominio vystymosi etapuose? Šia perspektyva ekonomiškai išsivysčiusios šalys turėtų dėti visas pastangas, kad skirtų didesnes savo bendrojo vidaus produkto dalis vystymosi pagalbai, taip gerbdamos tarptautinės bendruomenės šiuo klausimu prisiimtus įsipareigojimus. Vienas būdas tai padaryti yra peržiūrėti jų vidaus socialinės pagalbos ir gerovės politiką, taikant subsidiarumo principą ir kuriant geriau integruotas gerovės sistemas, aktyviai dalyvaujant privatiems asmenims ir pilietinei visuomenei. Tokiu būdu iš tikrųjų įmanoma pagerinti socialines paslaugas ir gerovės programas, tuo pat metu taupant išteklius – pašalinant švaistymą ir atmetant apgaulingus reikalavimus – kurie vėliau galėtų būti paskirti tarptautiniam solidarumui. Labiau decentralizuota ir organiška socialinio solidarumo sistema, mažiau biurokratiška, bet ne mažiau koordinuota, leistų panaudoti daug miegančios energijos tautų solidarumo naudai.
    Vienas galimas požiūris į vystymosi pagalbą būtų efektyviai taikyti tai, kas žinoma kaip fiskalinis subsidiarumas, leidžiant piliečiams nuspręsti, kaip paskirstyti dalį mokesčių, kuriuos jie moka valstybei. Jei tai nevirsta specialių interesų skatinimu, tai gali padėti stimuliuoti gerovės solidarumo formas iš apačios, su akivaizdžia nauda solidarumo vystymosi srityje.

61. Didesnis solidarumas tarptautiniu lygmeniu ypač matomas nuolat skatinant – net ekonominės krizės metu – didesnį prieigą prie švietimo, kuris tuo pat metu yra esminė efektyvaus tarptautinio bendradarbiavimo sąlyga. Terminas „švietimas“ reiškia ne tik mokymą klasėse ir profesinį mokymą – abu yra svarbūs vystymosi veiksniai – bet visapusišką asmens formavimą. Šiuo atžvilgiu reikia iškelti problemą: norint šviesti, būtina žinoti žmogaus asmens prigimtį, žinoti, kas jis ar ji yra. Didėjantis reliatyvistinio šios prigimties supratimo paplitimas kelia rimtas problemas švietimui, ypač moraliniam švietimui, trukdydamas jo universaliam plėtojimui. Pasidavimas šiam reliatyvizmo tipui daro visus skurdesnius ir neigiamai veikia pagalbos efektyvumą labiausiai nepasiturinčioms populiacijoms, kurioms trūksta ne tik ekonominių ir techninių priemonių, bet ir švietimo metodų bei išteklių, padedančių žmonėms realizuoti savo visą žmogiškąjį potencialą.
    Šios problemos reikšmės iliustracija yra tarptautinio turizmo fenomenas, kuris gali būti pagrindinis ekonominio vystymosi ir kultūrinio augimo veiksnys, bet taip pat gali tapti išnaudojimo ir moralinio degradavimo proga. Dabartinė situacija siūlo unikalių galimybių ekonominiams vystymosi aspektams – tai yra pinigų srautui ir reikšmingos vietinės įmonės atsiradimui – būti derinamiems su kultūriniais aspektais, iš kurių pagrindinis yra švietimas. Daugeliu atvejų taip ir vyksta, bet kitais atvejais tarptautinis turizmas turi neigiamą švietėjišką poveikį tiek turistui, tiek vietos gyventojams. Pastarieji dažnai susiduria su amoraliu ar net iškrypusiu elgesiu, kaip, pavyzdžiui, vadinamojo sekso turizmo atveju, kuriam aukojami net labai jauni žmonės. Liūdna pastebėti, kad šioje veikloje dažnai dalyvauja vietos vyriausybės, tylint turistų kilmės šalių valdžiai ir su daugelio kelionių operatorių bendrininkavimu. Net ir mažiau kraštutiniais atvejais tarptautinis turizmas dažnai seka vartotojišku ir hedonistiniu modeliu, kaip pabėgimo forma, planuojama būdingai kilmės šalims, todėl neskatina autentiško asmenų ir kultūrų susitikimo. Todėl reikia plėtoti kitokį turizmo tipą, kuris sugeba skatinti tikrą abipusį supratimą, neatimdamas poilsio ir sveikos rekreacijos elemento. Tokio tipo turizmas turi augti, iš dalies per glaudesnį koordinavimą su patirtimi, įgyta iš tarptautinio bendradarbiavimo ir įmonių vystymosi.

62. Kitas visapusiško žmogaus vystymosi aspektas, vertas dėmesio, yra migracijos fenomenas. Tai ryškus reiškinys dėl didžiulio įtrauktų žmonių skaičiaus, keliamų socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių ir religinių problemų bei dramatiškų iššūkių, kuriuos jis kelia tautoms ir tarptautinei bendruomenei. Galima sakyti, kad susiduriame su epochą formuojančiu socialiniu reiškiniu, kuris reikalauja drąsių, toliaregiškų tarptautinio bendradarbiavimo politikos, jei jis turi būti efektyviai valdomas. Tokios politikos turėtų prasidėti nuo glaudžios bendradarbiavimo tarp migrantų kilmės šalių ir jų paskirties šalių; jos turėtų būti lydimos tinkamų tarptautinių normų, galinčių koordinuoti skirtingas teisines sistemas, siekiant apsaugoti individualių migrantų ir jų šeimų poreikius bei teises, taip pat priimančių šalių interesus. Jokia šalis negali tikėtis viena pati spręsti šių dienų migracijos problemų. Mes visi esame migrantų srautą lydinčių kančių, perkėlimo ir siekių liudininkai. Kaip visi žino, šis reiškinys yra sunkiai valdomas; tačiau nėra abejonių, kad užsienio darbuotojai, nepaisant integracijos sunkumų, reikšmingai prisideda prie priimančios šalies ekonominio vystymosi per savo darbą, be to, prisideda prie savo kilmės šalies per siunčiamus pinigus. Akivaizdu, kad šių darbininkų negalima laikyti preke ar tik darbo jėga. Todėl jie neturi būti traktuojami kaip bet kuris kitas gamybos veiksnys. Kiekvienas migrantas yra žmogus, kuris kaip toks turi pagrindines, neatimamas teises, kurias visi ir visomis aplinkybėmis privalo gerbti.
    
63. Joks vystymosi problemų svarstymas negali nepabrėžti tiesioginio ryšio tarp skurdo ir nedarbo. Daugeliu atvejų skurdas kyla iš žmogaus darbo orumo pažeidimo, arba todėl, kad darbo galimybės yra ribotos (per nedarbą ar nepakankamą užimtumą), arba „dėl to, kad darbas ir iš jo kylančios teisės, ypač teisė į teisingą atlyginimą ir darbuotojo bei jo šeimos asmens saugumą, yra menkai vertinami“. Dėl šios priežasties 2000 m. gegužės 1 d., Darbininkų jubiliejaus proga, mano garbingas pirmtakas popiežius Jonas Paulius II paskelbė raginimą „pasaulinei koalicijai už ‚orinį darbą‘“, remdamas Tarptautinės darbo organizacijos strategiją. Tokiu būdu jis suteikė stiprų moralinį impulsą šiam tikslui, laikydamas jį kiekvienos pasaulio šalies šeimų siekiu. Ką reiškia žodis „oris“ kalbant apie darbą? Tai reiškia darbą, kuris išreiškia esminį kiekvieno vyro ir moters orumą jų konkrečios visuomenės kontekste: laisvai pasirinktą darbą, efektyviai siejantį darbuotojus, tiek vyrus, tiek moteris, su jų bendruomenės vystymusi; darbą, leidžiantį darbuotojui būti gerbiamam ir laisvam nuo bet kokios diskriminacijos; darbą, kuris leidžia šeimoms patenkinti savo poreikius ir suteikti mokslą savo vaikams, neversdamas pačių vaikų dirbti; darbą, kuris leidžia darbuotojams laisvai organizuotis ir išreikšti savo balsą; darbą, kuris palieka pakankamai vietos iš naujo atrasti savo šaknis asmeniniu, šeimos ir dvasiniu lygmeniu; darbą, kuris garantuoja pensiją gavusiems orų gyvenimo lygį.
    
64. Mąstant apie darbo temą, tikslinga prisiminti, kokia svarbi yra tai, kad profesinės sąjungos – kurias Bažnyčia visada skatino ir rėmė – būtų atviros naujoms perspektyvoms, atsirandančioms darbo pasaulyje. Žvelgdamos už specifinės darbo kategorijos, kuriai jos buvo suformuotos, ribų, sąjungų organizacijos kviečiamos spręsti kai kuriuos naujus mūsų visuomenėje kylančius klausimus: turiu omenyje, pavyzdžiui, sudėtingą klausimų kompleksą, kurį socialiniai mokslininkai apibūdina kaip konfliktą tarp darbuotojo ir vartotojo. Nebūtinai pritardamos tezei, kad centrinis dėmesys darbuotojui užleido vietą centriniam dėmesiui vartotojui, tai vis tiek atrodo nauja dirva sąjungoms kūrybiškai tyrinėti. Globalus kontekstas, kuriame vyksta darbas, taip pat reikalauja, kad nacionalinės profesinės sąjungos, kurios dažnai apsiriboja savo registruotų narių interesų gynimu, atkreiptų dėmesį į tuos, kurie yra už jų narystės ribų, ypač į darbuotojus besivystančiose šalyse, kur socialinės teisės dažnai pažeidžiamos. Šių darbuotojų apsauga, iš dalies pasiekta per tinkamas iniciatyvas, nukreiptas į jų kilmės šalis, leis profesinėms sąjungoms parodyti autentiškas etines ir kultūrines motyvacijas, kurios leido joms, kitokiame socialiniame ir darbo kontekste, atlikti lemiamą vaidmenį vystymesi. Bažnyčios tradicinis mokymas daro pagrįstą skirtumą tarp atitinkamų profesinių sąjungų ir politikos vaidmenų bei funkcijų. Šis skirtumas leidžia sąjungoms identifikuoti pilietinę visuomenę kaip tinkamą erdvę jų būtinei veiklai ginant ir skatinant darbą, ypač išnaudojamų ir neatstovaujamų darbuotojų vardu, kurių apgailėtina būklė dažnai lieka nepastebėta išsiblaškiusios visuomenės akyse.

ENCYKLIKA
CARITAS IN VERITATE
(Tęsinys)

65. Todėl finansai – per atnaujintas struktūras ir veikimo metodus, kurie turi būti sukurti po jų piktnaudžiavimo, sukėlusio tokį chaosą realioje ekonomikoje – dabar turi grįžti prie to, kad būtų instrumentas, skirtas geresniam turto kūrimui ir vystymuisi. Kadangi jie yra instrumentai, visa ekonomika ir finansai, ne tik tam tikri sektoriai, turi būti naudojami etiškai, kad būtų sukurtos tinkamos sąlygos žmogaus ir tautų vystymuisi. Be abejo, naudinga, o tam tikromis aplinkybėmis būtina, pradėti finansines iniciatyvas, kuriose vyrautų humanitarinė dimensija. Tačiau tai neturi užgožti fakto, kad visa finansų sistema turi būti orientuota į tikrojo vystymosi palaikymą. Visų pirma, ketinimas daryti gera neturi būti laikomas nesuderinamu su efektyviu gebėjimu gaminti prekes. Finansininkai turi iš naujo atrasti tikrąjį etinį savo veiklos pagrindą, kad nepiktnaudžiautų sudėtingais instrumentais, kurie gali būti naudojami išduoti taupytojų interesus. Teisingas ketinimas, skaidrumas ir teigiamų rezultatų siekis yra tarpusavyje suderinami ir niekada neturi būti atskirti vienas nuo kito. Jei meilė yra išmintinga, ji gali rasti būdų veikti pagal apdairų ir teisingą tikslingumą, kaip tai reikšmingai iliustruoja daugelio kredito unijų patirtis.

Tiek finansų sektoriaus reguliav planetary, kad būtų apsaugotos silpnesnės šalys ir atgrasoma nuo skandalingos spekuliacijos, tiek eksperimentavimas su naujomis finansų formomis, skirtomis remti vystymosi projektus, yra teigiamos patirtys, kurias reikėtų toliau tyrinėti ir skatinti, pabrėžiant investuotojo atsakomybę. Be to, mikrofinansavimo patirtis, kurios šaknys slypi pilietinių humanistų mąstyme ir veikloje – ypač galvoju apie lombardų atsiradimą – turėtų būti stiprinama ir tobulinama. Tai ypač būtina šiais laikais, kai finansiniai sunkumai gali tapti itin sunkūs daugeliui pažeidžiamų gyventojų sluoksnių, kurie turėtų būti apsaugoti nuo lupikavimo rizikos ir nevilties. Silpniausius visuomenės narius reikia padėti apsiginti nuo lupikavimo, kaip ir skurdžias tautas reikia padėti gauti realią naudą iš mikrofinansavimo, kad būtų užkirstas kelias išnaudojimui, galimam šiose dviejose srityse. Kadangi turtingos šalys taip pat patiria naujas skurdo formas, mikrofinansavimas gali suteikti praktinę pagalbą, pradedant naujas iniciatyvas ir atveriant naujus sektorius silpnesniems visuomenės elementams, net ir visuotinio ekonominio nuosmukio metu.

66. Pasaulinis tarpusavio susietumas paskatino naują politinę galią – vartotojų ir jų asociacijų. Tai reiškinys, kurį reikia toliau tyrinėti, nes jame yra teigiamų elementų, kuriuos reikia skatinti, taip pat perteklių, kurių reikia vengti. Gerai, kad žmonės suvokia, jog pirkimas visada yra moralinis, o ne vien ekonominis veiksmas. Todėl vartotojas turi specifinę socialinę atsakomybę, kuri eina koja kojon su įmonės socialine atsakomybe. Vartotojai turėtų būti nuolat šviečiami apie jų kasdienį vaidmenį, kuris gali būti vykdomas gerbiant moralinius principus, nepakenkiant vidiniam pirkimo akto ekonominiam racionalumui. Mažmeninės prekybos pramonėje, ypač tokiais laikais, kai perkamąją galią sumažėjo ir žmonės turi gyventi taupiau, būtina ieškoti kitų kelių: pavyzdžiui, kooperatinio pirkimo formų, tokių kaip vartotojų kooperatyvai, veikiantys nuo XIX a., iš dalies katalikų iniciatyva. Be to, gali būti naudinga skatinti naujus būdus prekiauti produktais iš skurdžių pasaulio regionų, kad jų gamintojams būtų užtikrinta tinkama grąža. Tačiau tam reikia tam tikrų sąlygų: rinka turėtų būti tikrai skaidri; gamintojai, be pelno maržų didinimo, turėtų gauti geresnį profesinių įgūdžių ir technologijų formavimą; galiausiai, tokio tipo prekyba neturi tapti partinių ideologijų įkaite. Ryškesnis vartotojų vaidmuo, jei jie patys nėra manipuliuojami asociacijų, kurios jų tikrai neatstovauja, yra pageidautinas elementas kuriant ekonominę demokratiją.
67. Atsižvelgiant į nenumaldomą pasaulinės tarpusavio priklausomybės augimą, jaučiamas stiprus poreikis, net ir pasaulinės recesijos metu, reformuoti Jungtinių Tautų Organizaciją, taip pat ekonomines institucijas ir tarptautinius finansus, kad tautų šeimos koncepcija įgautų realią jėgą. Taip pat jaučiamas skubus poreikis rasti naujoviškus būdus įgyvendinti atsakomybės apsaugoti principą ir suteikti skurdesnėms tautoms efektyvų balsą bendrame sprendimų priėmime. Tai atrodo būtina, kad būtų pasiektas politinis, juridinis ir ekonominis tvarkos modelis, kuris galėtų padidinti ir nukreipti tarptautinį bendradarbiavimą visų tautų vystymuisi solidarume. Valdyti pasaulinę ekonomiką; atgaivinti krizes paveiktas ekonomikas; išvengti dabartinės krizės blogėjimo ir didesnių disbalansų, kurie iš to kiltų; pasiekti visapusišką ir savalaikį nusiginklavimą, maisto saugumą ir taiką; garantuoti aplinkos apsaugą ir reguliuoti migraciją: visa tai reikalauja tikros pasaulinės politinės valdžios, kaip prieš keletą metų nurodė mano pirmtakas palaimintasis Jonas XXIII. Tokia valdžia turėtų būti reguliuojama įstatymų, nuosekliai laikytis subsidiarumo ir solidarumo principų, siekti bendrojo gėrio ir įsipareigoti užtikrinti autentišką visapusišką žmogaus vystymąsi, įkvėptą meilės tiesoje vertybių. Be to, tokia valdžia turėtų būti visuotinai pripažinta ir turėti efektyvią galią užtikrinti saugumą visiems, pagarba teisingumui ir teisėms. Akivaizdu, kad ji turėtų turėti autoritetą užtikrinti, kad visi laikytųsi jos sprendimų, taip pat koordinuotų priemonių, priimtų įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Be to, nepaisant didelės pažangos, pasiektos įvairiuose sektoriuose, tarptautinė teisė rizikuoja būti sąlygojama stipriausių tautų galios pusiausvyros. Tautų visapusiškas vystymasis ir tarptautinis bendradarbiavimas reikalauja didesnio tarptautinės tvarkos laipsnio, pažymėto subsidiarumu, globalizacijos valdymui. Jie taip pat reikalauja sukurti socialinę tvarką, kuri pagaliau atitiktų moralinę tvarką, moralinės ir socialinės sferų tarpusavio ryšį ir politikos bei ekonominės ir pilietinės sferų ryšį, kaip numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.

ŠEŠTASIS SKYRIUS

TAUTŲ VYSTYMASIS IR TECHNOLOGIJA

68. Tautų vystymasis yra glaudžiai susijęs su individų vystymusi. Žmogaus asmuo pagal savo prigimtį aktyviai dalyvauja savo vystymesi. Minėtas vystymasis nėra tiesiog natūralių mechanizmų rezultatas, nes, kaip visi žino, mes visi esame pajėgūs priimti laisvus ir atsakingus sprendimus. Taip pat jis nėra vien mūsų užgaidų malonė, nes visi žinome, kad esame dovana, o ne kažkas, kas pats save sukūrė. Mūsų laisvė yra giliai formuojama mūsų būties ir jos ribų. Niekas savavališkai neformuoja savo sąžinės, bet mes visi statome savo „aš“ ant mums duoto „savęs“. Ne tik kiti asmenys yra už mūsų kontrolės ribų, bet kiekvienas iš mūsų yra už savo paties kontrolės ribų. Asmens vystymasis yra kompromituojamas, jei jis teigia esąs vienintelis atsakingas už tai, kuo tampa. Analogiškai, tautų vystymasis pakrypsta klaidinga linkme, jei žmonija mano, kad gali save perkurti per technologijos „stebuklus“, kaip ir ekonominis vystymasis pasirodo esąs destruktyvus apgaulė, jei remiasi finansų „stebuklais“, kad palaikytų nenatūralų ir vartotojišką augimą. Susidūrę su tokia prometėjiška puikybe, turime stiprinti savo meilę laisvei, kuri nėra vien savavališka, bet tampa tikrai žmogiška pripažįstant gėrį, kuris yra jos pagrindas. Šiam tikslui žmogus turi pažvelgti į save, kad atpažintų pagrindines natūralaus moralinio įstatymo normas, kurias Dievas įrašė į mūsų širdis.
    
69. Šiandienos vystymosi iššūkis yra glaudžiai susijęs su technologine pažanga, su jos stulbinančiais taikymais biologijos srityje. Technologija – verta pabrėžti – yra giliai žmogiška tikrovė, susijusi su žmogaus autonomija ir laisve. Technologijoje mes išreiškiame ir patvirtiname dvasios hegemoniją prieš materiją. „Žmogaus dvasia, ‘vis labiau išlaisvinta iš vergovės kūriniams, gali lengviau būti traukiama į Kūrėjo garbinimą ir kontempliaciją’“. Technologija leidžia mums valdyti materiją, mažinti rizikas, taupyti darbą, gerinti mūsų gyvenimo sąlygas. Ji liečia žmogaus darbo pašaukimo šerdį: technologijoje, laikomoje jo genio produktu, žmogus atpažįsta save ir kuria savo žmogiškumą. Technologija yra objektyvioji žmogaus veiksmo pusė, kurios kilmė ir raison d’être slypi subjektyviame elemente: pačiame darbininke. Dėl šios priežasties technologija niekada nėra tik technologija. Ji atskleidžia žmogų ir jo siekius vystymuisi, išreiškia vidinę įtampą, kuri skatina jį laipsniškai įveikti materialius apribojimus. Technologija šia prasme yra atsakas į Dievo įsakymą dirbti ir saugoti žemę (plg. Pr 2, 15), kurią jis patikėjo žmonijai, ir ji turi tarnauti stiprinant sandorą tarp žmonių ir aplinkos, sandorą, kuri turėtų atspindėti Dievo kūrybinę meilę.
    
70. Technologinė plėtra gali sukelti idėją, kad technologija yra savarankiška, kai per daug dėmesio skiriama „kaip“ klausimams, o nepakankamai – daugeliui „kodėl“ klausimų, pagrindžiančių žmogaus veiklą. Dėl šios priežasties technologija gali atrodyti ambivalentiška. Sukurta per žmogaus kūrybiškumą kaip asmeninės laisvės įrankis, technologija gali būti suprantama kaip absoliučios laisvės apraiška, laisvės, kuri siekia atsiskirti nuo dalykams būdingų ribų. Globalizacijos procesas gali pakeisti ideologijas technologija, leisdamas pastarajai tapti ideologine galia, kuri grasina mus įkalinti a priori, trukdančiame susitikti su būties ir tiesos. Jei taip atsitiktų, mes visi žinotume, vertintume ir priimtume sprendimus apie mūsų gyvenimo situacijas iš technokratinės kultūrinės perspektyvos, kuriai mes struktūriškai priklausytume, niekada negalėdami atrasti prasmės, kuri nėra mūsų pačių sukurta. „Techninis“ pasaulėžiūra, kylančia iš šios vizijos, dabar yra tokia dominuojanti, kad tiesa pradėta tapatinti su tuo, kas įmanoma. Bet kai vienintelis tiesos kriterijus yra efektyvumas ir naudingumas, vystymasis automatiškai atmetamas. Tikrasis vystymasis nėra pirmiausia susijęs su „darymu“. Vystymosi raktas yra protas, gebantis mąstyti technologiniais terminais ir suvokti visiškai žmogišką žmogaus veiklos prasmę, individo būties holistinės prasmės kontekste. Net kai dirbame per palydovus ar nuotolinius elektroninius impulsus, mūsų veiksmai visada išlieka žmogiški, mūsų atsakingos laisvės išraiška. Technologija yra labai patraukli, nes ištraukia mus iš mūsų fizinių apribojimų ir praplečia mūsų horizontą. Bet žmogaus laisvė yra autentiška tik tada, kai ji atsako į technologijos žavesį sprendimais, kurie yra moralinės atsakomybės vaisius. Todėl yra skubus poreikis formuoti etiškai atsakingą technologijos naudojimą. Peržengdami technologijos keliamą žavesį, turime iš naujo aproprioti tikrąją laisvės prasmę, kuri nėra apsvaigimas visiška autonomija, bet atsakas į būties pašaukimą, pradedant nuo mūsų pačių asmeninės būties.
    
71. Šis nukrypimas nuo tvirtų humanistinių principų, kurį gali sukelti techninis mąstymas, matomas šiandien tam tikrose technologijų taikymo srityse vystymosi ir taikos srityse. Dažnai tautų vystymasis laikomas finansinės inžinerijos, rinkų liberalizavimo, muitų panaikinimo, investicijų į gamybą ir institucinių reformų klausimu – kitaip tariant, grynai techniniu klausimu. Visi šie veiksniai yra labai svarbūs, bet turime savęs paklausti, kodėl iki šiol priimti techniniai pasirinkimai davė gana mišrius rezultatus. Turime rimtai mąstyti apie priežastį. Vystymasis niekada nebus visiškai garantuotas per automatines ar neasmenines jėgas, nesvarbu, ar jos kiltų iš rinkos, ar iš tarptautinės politikos. Vystymasis yra neįmanomas be dorybingų vyrų ir moterų, be finansininkų ir politikų, kurių sąžinės yra subtiliai suderintos su bendrojo gėrio reikalavimais. Reikalinga tiek profesinė kompetencija, tiek moralinis nuoseklumas. Kai technologija ima dominuoti, rezultatas yra tikslų ir priemonių supainiojimas, toks, kad vieninteliu veiksmų kriterijumi versle laikomas pelno maksimizavimas, politikoje – galios konsolidavimas, o moksle – tyrimų rezultatai. Dažnai, po sudėtingų ekonominių, finansinių ir politinių tarpusavio ryšių, lieka nesusipratimai, sunkumai ir neteisybė. Technologinių žinių srautas didėja, bet naudos gauna tie, kurie jas turi, o situacija vietoje tautų, gyvenančių jų šešėlyje, išlieka nepakitusi: joms yra mažai emancipacijos galimybių.
    
72. Net taika gali rizikuoti būti laikoma techniniu produktu, tiesiog vyriausybių susitarimų ar iniciatyvų, skirtų užtikrinti efektyvią ekonominę pagalbą, rezultatu. Tiesa, kad taikos kūrimas reikalauja nuolatinio diplomatinių kontaktų, ekonominių, technologinių ir kultūrinių mainų, susitarimų dėl bendrų projektų, taip pat bendrų strategijų, skirtų karinių konfliktų grėsmei suvaldyti ir terorizmo pagrindinėms priežastims pašalinti. Vis dėlto, jei tokios pastangos turi turėti ilgalaikį poveikį, jos turi būti pagrįstos vertybėmis, įsišaknijusiomis žmogaus gyvenimo tiesoje. Tai yra, paveiktų tautų balsas turi būti išgirstas, o jų situacija turi būti atsižvelgta, kad jų lūkesčiai būtų teisingai interpretuojami. Reikia, taip sakant, susilyginti su daugelio individų, giliai įsipareigojusių suartinti tautas ir skatinti vystymąsi meilės ir abipusio supratimo pagrindu, tyliais darbais. Tarp jų yra krikščionių tikinčiųjų, įsitraukusių į didelę užduotį palaikyti visiškai žmogišką vystymosi ir taikos dimensiją.
    
73. Su technologine plėtra susijusi vis labiau plintanti socialinės komunikacijos priemonių buvimas. Šiandien beveik neįmanoma įsivaizduoti žmonijos šeimos gyvenimo be jų. Gerai ar blogai, jos yra tokia neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis, kad atrodo gana absurdiška teigti, jog jos yra neutralios – ir todėl nepaveikiamos jokių moralinių svarstymų, susijusių su žmonėmis. Dažnai tokios nuomonės, pabrėžiančios griežtai techninį žiniasklaidos pobūdį, efektyviai remia jų pavaldumą ekonominiams interesams, siekiantiems dominuoti rinkoje, ir, ne mažiau, bandymus primesti kultūrinius modelius, tarnaujančius ideologinėms ir politinėms darbotvarkėms. Atsižvelgiant į esminę žiniasklaidos svarbą formuojant požiūrio į tikrovę ir žmogaus asmenį pokyčius, turime atidžiai apsvarstyti jų įtaką, ypač atsižvelgiant į etinę-kultūrinę globalizacijos dimensiją ir tautų vystymąsi solidarume. Atspindint tai, kas reikalinga etiškam požiūriui į globalizaciją ir vystymąsi, taip pat žiniasklaidos prasmė ir tikslas turi būti ieškomas antropologinėje perspektyvoje. Tai reiškia, kad jos gali turėti civilizuojantį poveikį ne tik tada, kai, dėka technologinės plėtros, jos padidina informacijos komunikacijos galimybes, bet visų pirma, kai jos yra orientuotos į asmens ir bendrojo gėrio viziją, kuri atspindi tikrai universalias vertybes. Vien todėl, kad socialinės komunikacijos padidina tarpusavio ryšių ir idėjų sklaidos galimybes, nereiškia, kad jos skatina laisvę ar internacionalizuoja vystymąsi ir demokratiją visiems. Norint pasiekti tokius tikslus, jos turi būti sutelktos į asmens ir tautų orumo skatinimą, aiškiai įkvėptos meilės ir tarnauti tiesai, gėriui bei natūraliai ir antgamtinei brolystei. Iš tikrųjų žmogaus laisvė yra neatskiriamai susijusi su šiom aukštesnėmis vertybėmis. Žiniasklaida gali reikšmingai prisidėti prie žmonijos šeimos bendrystės augimo ir visuomenės etoso, kai jos naudojamos skatinti visuotinį dalyvavimą bendrame teisingumo paieškos procese.
    
74. Ypatingai svarbi mūšio laukas šių dienų kultūrinėje kovoje tarp technologijos viršenybės ir žmogaus moralinės atsakomybės yra bioetikos sritis, kur pati visapusiško žmogaus vystymosi galimybė yra radikaliai kvestionuojama. Šioje itin subtilioje ir kritiškoje srityje pagrindinis klausimas iškyla su jėga: ar žmogus yra savo darbų produktas, ar jis priklauso nuo Dievo? Moksliniai atradimai šioje srityje ir technologinės intervencijos galimybės atrodo tokios pažangios, kad verčia rinktis tarp dviejų mąstymo tipų: proto, atviro transcendencijai, ar proto, uždaro imanencijoje. Susiduriame su aiškiu „arba-arba“. Vis dėlto savanaudiško technologijos naudojimo racionalumas pasirodo esąs iracionalus, nes jis reiškia ryžtingą prasmės ir vertės atmetimą. Ne atsitiktinai uždarymas transcendencijai atveda prie sunkumo: kaip būtis galėjo kilti iš nieko, kaip intelektas galėjo gimti iš atsitiktinumo? Susidūrę su šiais dramatiškais klausimais, protas ir tikėjimas gali ateiti vienas kitam į pagalbą. Tik kartu jie išgelbės žmogų. Užhipnotizuotas išskirtinio pasikliovimo technologija, protas be tikėjimo yra pasmerktas klajoti savo visagalybės iliuzijoje. Tikėjimas be proto rizikuoja būti atskirtas nuo kasdienio gyvenimo.
    
75. Paulius VI jau buvo atpažinęs ir atkreipęs dėmesį į pasaulinę socialinio klausimo dimensiją. Sekdami jo pavyzdžiu, turime šiandien tvirtinti, kad socialinis klausimas tapo radikaliai antropologiniu klausimu, ta prasme, kad jis liečia ne tik tai, kaip gyvenimas yra suvokiamas, bet ir kaip jis yra manipuliuojamas, nes biotechnologija vis labiau atiduoda jį žmogaus kontrolei. In vitro apvaisinimas, embrionų tyrimai, klonavimo ir žmogaus hibridų gamybos galimybė: visa tai dabar iškyla ir yra skatinama šių dienų labai nusivylusioje kultūroje, kuri mano, kad įvaldo visas paslaptis, nes gyvenimo kilmė dabar yra mūsų rankose. Čia matome aiškiausią technologijos viršenybės išraišką. Tokio tipo kultūroje sąžinė tiesiog kviečiama priimti technologines galimybes. Vis dėlto neturime nuvertinti nerimą keliančių scenarijų, kurie grasina mūsų ateičiai, ar galingų naujų instrumentų, kuriuos turi „mirties kultūra“. Prie tragiškos ir plačiai paplitusios abortų rykštės ateityje galime turėti pridėti – iš tikrųjų tai jau slapta yra – sistemingą eugeninį gimimų programavimą. Kitame spektro gale eutanazijos mentalitetas įsitvirtina kaip ne mažiau žalingas gyvenimo, kuris tam tikromis aplinkybėmis laikomas nebevertu gyventi, kontrolės teiginys. Šių scenarijų pagrindą sudaro kultūriniai požiūriai, neigiantys žmogaus orumą. Šios praktikos savo ruožtu skatina materialistinį ir mechanistinį žmogaus gyvenimo supratimą. Kas galėtų išmatuoti šio mentaliteto neigiamą poveikį vystymuisi? Kaip galime stebėtis abejingumu, rodomu žmogaus degradacijos situacijoms, kai toks abejingumas apima net mūsų požiūrį į tai, kas yra ir kas nėra žmogiška? Stebina savavališkas ir selektyvus sprendimas, ką šiandien laikyti vertu pagarbos. Nesvarbūs dalykai laikomi šokiruojančiais, tačiau precedento neturinčios neteisybės atrodo plačiai toleruojamos. Kol pasaulio vargšai toliau beldžiasi į turtingųjų duris, turtų pasaulis rizikuoja nebegirdėti tų beldimų dėl sąžinės, kuri nebegali atskirti, kas yra žmogiška. Dievas atskleidžia žmogų žmogui; protas ir tikėjimas dirba ranka rankon, kad parodytų mums, kas yra gera, jei tik norime tai matyti; natūralusis įstatymas, kuriame šviečia kūrybinis Protas, atskleidžia mūsų didybę, bet taip pat mūsų varganą būklę, kai nepaisome moralinės tiesos pašaukimo.
    
76. Vienas šiuolaikinio technologinio mentaliteto aspektas yra tendencija vidaus gyvenimo problemas ir emocijas laikyti grynai psichologine perspektyva, net iki neurologinio redukcionizmo. Tokiu būdu žmogaus vidujybė ištuštinama iš savo prasmės, ir pamažu prarandamas mūsų suvokimas apie žmogaus sielos ontologines gelmes, kurias tyrinėjo šventieji. Vystymosi klausimas yra glaudžiai susijęs su mūsų žmogaus sielos supratimu, nes dažnai mes redukuojame save į psichiką ir painiojame sielos sveikatą su emocine gerove. Šie pernelyg supaprastinimai kyla iš gilaus dvasinio gyvenimo nesupratimo, ir jie užgožia faktą, kad individų ir tautų vystymasis iš dalies priklauso nuo dvasinės prigimties problemų sprendimo. Vystymasis turi apimti ne tik materialinį augimą, bet ir dvasinį augimą, nes žmogaus asmuo yra „kūno ir sielos vienybė“, gimusi iš Dievo kūrybinės meilės ir skirta amžinajam gyvenimui. Žmogus vystosi, kai auga dvasioje, kai jo siela pažįsta save ir tiesas, kurias Dievas giliai į ją įdėjo, kai jis užmezga dialogą su savimi ir savo Kūrėju. Kai jis yra toli nuo Dievo, žmogus yra neramus ir jaučiasi nepatogiai. Socialinė ir psichologinė atskirtis bei daugybė neurozių, kamuojančių turtingas visuomenes, iš dalies priskirtinos dvasiniams veiksniams. Klestinti visuomenė, labai išsivysčiusi materialine prasme, bet slegianti sielą, pati savaime nėra palanki autentiškam vystymuisi. Naujos vergovės narkotikams formos ir vilties trūkumas, į kurį patenka tiek daug žmonių, gali būti paaiškinti ne tik sociologiniais ir psichologiniais terminais, bet ir iš esmės dvasiniais terminais. Tuštuma, kurioje siela jaučiasi apleista, nepaisant daugybės kūno ir psichikos terapijų, veda prie kančios. Neįmanomas holistinis vystymasis ir universalus bendrasis gėris, jei neatsižvelgiama į žmonių dvasinę ir moralinę gerovę, laikant juos kūno ir sielos visuma.
    
77. Technologijos viršenybė linkusi trukdyti žmonėms pripažinti tai, ko negalima paaiškinti vien materijos terminais. Vis dėlto kiekvienas patiria daug nematerialių ir dvasinių gyvenimo dimensijų. Žinojimas nėra vien materialus veiksmas, nes pažįstamas objektas visada slepia kažką daugiau nei empiriniai duomenys. Visos mūsų žinios, net pačios paprasčiausios, visada yra mažas stebuklas, nes jos niekada negali būti visiškai paaiškintos materialiais instrumentais, kuriuos mes joms taikome. Kiekvienoje tiesoje yra kažkas daugiau, nei mes tikėjomės, meilėje, kurią gauname, visada yra elementas, kuris mus stebina. Mes niekada neturėtume liautis stebėtis šiais dalykais. Visame žinojime ir kiekviename meilės akte žmogaus siela patiria kažką „virš ir anapus“, kas labai panašu į dovaną, kurią gauname, ar aukštumą, į kurią esame pakeliami. Individų ir tautų vystymasis taip pat yra aukštumoje, jei laikome dvasinę dimensiją, kuri turi būti, kad toks vystymasis būtų autentiškas. Tai reikalauja naujų akių ir naujos širdies, gebančių pakilti virš materialistinės žmogaus įvykių vizijos, gebančių įžvelgti vystymesi „aną pusę“, kurios technologija negali suteikti. Eidami šiuo keliu, galima siekti visapusiško žmogaus vystymosi, kuris savo kryptį gauna iš meilės tiesoje varomosios jėgos.

IŠVADA

78. Be Dievo žmogus nei žino, kur eiti, nei net supranta, kas jis yra. Susidūrę su didžiulėmis tautų vystymosi problemomis, kurios beveik verčia mus pasiduoti nusivylimui, paguodą randame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus posakiuose, kurie mus moko: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5) ir tada mus drąsina: „Aš esu su jumis visada, iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Mąstydami apie didžiulį darbą, kurį reikia atlikti, esame palaikomi savo tikėjimo, kad Dievas yra šalia tų, kurie susiburia jo vardu dirbti teisingumo labui. Paulius VI Populorum Progressio priminė, kad žmogus negali pats vienas pasiekti savo pažangos, nes pats savaime negali sukurti autentiško humanizmo. Tik jei esame sąmoningi savo pašaukimui, kaip individai ir kaip bendruomenė, būti Dievo šeimos dalimi kaip jo sūnūs ir dukterys, galėsime generuoti naują viziją ir sutelkti naują energiją, tarnaujančią tikrai visapusiškam humanizmui. Didžiausia vystymosi tarnystė, taigi, yra krikščioniškasis humanizmas, kuris uždega meilę ir vadovaujasi tiesa, priimdamas abu kaip ilgalaikę Dievo dovaną. Atvirumas Dievui daro mus atvirus mūsų broliams ir seserims ir gyvenimo supratimui kaip džiaugsmingai užduočiai, atliekamai solidarumo dvasioje. Kita vertus, ideologinis Dievo atmetimas ir abejingumo ateizmas, pamirštantis Kūrėją ir rizikuojantis tapti taip pat abejingu žmogaus vertybėms, sudaro vienus pagrindinių vystymosi kliūčių šiandien. Humanizmas, kuris išstumia Dievą, yra nežmoniškas humanizmas. Tik humanizmas, atviras Absoliutui, gali mus vadovauti skatinant ir kuriant socialinio ir pilietinio gyvenimo formas – struktūras, institucijas, kultūrą ir etosą – neapsaugodamas mūsų nuo rizikos būti įviliotiems į momento madas. Dievo amžinos meilės suvokimas palaiko mus mūsų sunkiame ir skatinančiame darbe teisingumo ir tautų vystymosi labui, tarp sėkmių ir nesėkmių, nuolat siekiant teisingos žmogaus reikalų tvarkos. Dievo meilė kviečia mus peržengti ribotą ir laikiną, ji suteikia mums drąsos toliau ieškoti ir dirbti visų labui, net jei tai negali būti pasiekta iš karto ir jei tai, ką sugebame pasiekti, kartu su politinėmis valdžiomis ir dirbančiais ekonomikos srityje, visada yra mažiau, nei mes galėtume norėti. Dievas suteikia mums jėgų kovoti ir kentėti dėl meilės bendrajam gėriui, nes jis yra mūsų Viskas, mūsų didžiausia viltis.
    
79. Vystymuisi reikalingi krikščionys, iškėlę rankas į Dievą maldoje, krikščionys, paskatinti žinojimo, kad tiesa pripildyta meilė, caritas in veritate, iš kurios kyla autentiškas vystymasis, nėra mūsų pagaminta, bet mums duota. Dėl šios priežasties, net ir sunkiausiais bei sudėtingiausiais laikais, be to, kad pripažintume, kas vyksta, visų pirma turime atsigręžti į Dievo meilę. Vystymasis reikalauja dėmesio dvasiniam hidupimui, rimto patirčių, susijusių su pasitikėjimu Dievu, dvasine bendryste Kristuje, pasikliovimu Dievo apvaizda ir gailestingumu, meile ir atleidimu, savęs išsižadėjimu, kitų priėmimu, teisingumu ir taika, svarstymo. Visa tai yra būtina, jei „akmens širdys“ turi būti paverstos „kūno širdimis“ (Ez 36, 26), kad gyvenimas žemėje taptų „dieviškas“ ir taip vertesnis žmonijos. Visa tai yra žmogaus, nes žmogus yra savo egzistencijos subjektas; ir tuo pat metu tai yra Dievo, nes Dievas yra viso, kas gera, viso, kas veda į išganymą, pradžia ir pabaiga: „pasaulis ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis – viskas yra jūsų, o jūs esate Kristaus, ir Kristus yra Dievo“ (1 Kor 3, 22-23). Krikščionys ilgisi, kad visa žmonijos šeima šauktųsi Dievo kaip „mūsų Tėvo!“ Vienybėje su vieninteliu Sūnumi tegul visi žmonės mokosi melstis Tėvui ir prašyti jo, Jėzaus mokytais žodžiais, malonės šlovinti jį gyvenant pagal jo valią, gauti kasdienę duoną, kurios mums reikia, būti supratingiems ir dosniems savo skolininkams, nebūti gundomiems virš mūsų ribų ir būti išgelbėtiems nuo pikto (plg. Mt 6, 9-13).
    Pauliaus metų pabaigoje džiaugsmingai išreiškiu šią viltį paties Apaštalo žodžiais, paimtais iš Laiško romiečiams: „Tegul jūsų meilė būna tikra; nekęskite to, kas pikta, laikykitės to, kas gera; mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite vieni su kitais rodydami pagarbą“ (Rom 12, 9-10). Tegul Mergelė Marija – Pauliaus VI paskelbta Mater Ecclesiae ir krikščionių gerbiama kaip Speculum Iustitiae ir Regina Pacis – apsaugo mus ir per savo dangiškąjį užtarimą išprašo mums stiprybės, vilties ir džiaugsmo, reikalingų toliau dosniai atsiduoti užduočiai įgyvendinti „viso žmogaus ir visų žmonių vystymąsi“.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2009 m. birželio 29 d., šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmėje, penktaisiais mano pontifikato metais.

BENEDIKTAS XVI