Ekumeninė chartija

Ekumeninė chartija, žinoma lotynišku pavadinimu Charta Oecumenica, o italų kalba vadinama Carta Ecumenica, kilo iš Europos bažnyčių noro užmegzti tvirtesnius ryšius po Šaltojo karo padalintos žemyno. 2001-ųjų pavasarį Strasbūre, kur per Velykų laikotarpį susirinko šimtai katalikų, protestantų ir stačiatikių lyderių – jie pasirašė dokumentą, primenantį viduramžių taikos susitarimus, pavyzdžiui, 1215 metų Laterano susirinkimas, kai popiežius Inocentas III kvietė krikščionis vienytis prieš vidinius skilimus. Originalus lotyniškas vardas Charta Oecumenica atskleidžia graikišką šaknį „oikoumene“, reiškiančią visą apgyvendintą pasaulį, tarsi aliuziją į apaštalo Pauliaus laiškus, kur jis ragino tikinčiuosius gyventi kaip vienam kūnui. Italai, pratę prie renesanso epochos dialogų tarp konfesijų, šį tekstą vadina Carta Ecumenica, pabrėždami „carta“ kaip chartiją, panašią į senovės Florencijos respublikos sutartis, kurios siekė harmonijos tarp skirtingų pusių. Dokumentas ragina kasdienybėje dalintis malda ir veiksmais, pavyzdžiui, bendrose socialinėse iniciatyvose, kur 2025 metų atnaujintoje versijoje akcentuojama jaunimo įtraukimas – tarsi priminimas apie 1960-ųjų Taizé bendruomenės susibūrimus Prancūzijoje, kur tūkstančiai jaunuolių iš įvairių kraštų dainavo psalmes po atviru dangumi, kurdami nematomas vienybės gijas.

Ji reikalinga, nes Europa keičiasi greičiau nei bet kada: sekuliarizacija mažina bažnyčių įtaką, karai Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose kelia migracijos bangas, o klimato kaita grasina visiems. Chartija padeda bažnyčioms ne konkuruoti, o liudyti Evangeliją bendrai – nuo bendrų maldos savaičių iki pagalbos pabėgėliams. Įsivaizduokite, kaip 11-ajame amžiuje Didysis skilimas atskyrė Rytus nuo Vakarų, o dabar chartija gydo tas žaizdas, primindama, kad vienybė – ne uniforma, o mozaika iš skirtingų tradicijų.

Pirmą kartą ji gimė 2001-ųjų balandį, parengta Europos Bažnyčių Konferencijos (CEC, jungiančios protestantus, anglikonus, stačiatikius) ir Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos (CCEE, katalikų). Ne popiežiai rašė asmeniškai – Jonas Paulius II palaimino idėją, bet tekstą kūrė bendra darbo grupė po kelerių metų konsultacijų. Tai ne dogminis dokumentas, o gairės, kurias bažnyčios priima laisvai.

Atnaujinta 2025-aisiais, lapkričio 5-ąją Romoje, minint 1700 metų nuo Nikajos susirinkimo – to paties, kuris suformulavo Tikėjimo išpažinimą. Kodėl? Per 24 metus Europa patyrė migracijos krizę 2015-aisiais, pandemiją, Rusijos invaziją į Ukrainą, dirbtinio intelekto šuolį. Senoji versija neturėjo skyrių apie jaunimą, technologijas ar pabėgėlius. Naujoji pridėjo juos, kad atlieptų realybę – pavyzdžiui, kaip bažnyčios padeda sirų ar afganistaniečių šeimoms, kurios atvyksta ieškodamos prieglobsčio, primindamos Jėzaus pabėgėlio istoriją Egipte.

Dabartinėje versijoje (2025 m., 15 puslapių, su Kristaus Pantokratoriaus ikona viršelyje, nutapyta Nikos Kosmidžio) struktūra pertvarkyta: prasideda tikėjimu, eina prie vienybės kelių, tada susitikimų sričių ir bendrų atsakomybių. Štai kas joje slypi, su nestandartiniais akcentais:

Pirmoji dalis – tikėjimas į „vieną šventą katalikišką ir apaštališką Bažnyčią“. Ragina ieškoti bendro mokiniškumo Kristuje, atgailauti už skilimus, pripažinti krikštą abipusiai. Įdomu, kad mini 381 m. Konstantinopolio susirinkimą, kur Šventoji Dvasia buvo pavadinta „gyvybės teikėju“ – tarsi kvietimas kvėpuoti kartu.

Antroji – kelias į regimą vienybę. Klausytis Dievo žodžio (bendros Biblijos vertimai, malda už vienybę), artėti vieni prie kitų (gydyti atminties žaizdas, atšaukti prakeiksmus), liudyti kartu (be konkurencijos, gerbiant laisvę), tęsti dialogą (tarpbažnytinės šeimos kaip ekumenizmo laboratorijos), įtraukti jaunimą (jie – ne ateitis, o dabar; prisiminkite Taizé susitikimus, kur tūkstančiai jaunuolių iš viso žemyno gieda lotyniškai ir slavų kalbomis).

Trečioji – susitikimai Europoje. Kurti Europą (kovoti su populizmu, remti moterų teises), stiprinti ryšius su žydais (atminti Šoa, skaityti Šventąjį Raštą kartu, atsisakyti pakeitimo teologijos), musulmonais (Abraomo palikuonys, dialogas prieš ekstremizmą), kitomis religijomis (sekuliarizmas kaip iššūkis, bet ir galimybė bendriems darbams).

Ketvirtoji – bendros atsakomybės. Siekti taikos (ne karas, o teisingumas; prisiminkite Bosnijos karo pamokas 1990-aisiais), saugoti kūriniją (ekologinė atgaila, rugsėjo 1-osios Kūrinijos šventė, pradėta patriarcho Baltramiejaus), keliauti su migrantais (svetingumas kaip Jėzaus paliepimas, kova su prekyba žmonėmis), įsitraukti į naujas technologijas (DI etika, kad nebūtų poliarizacijos; įsivaizduokite, kaip bažnyčios naudoja virtualią realybę biblinėms kelionėms).

Palyginimui versijos: originali 2001 m. (CEC ir CCEE, Strasbūras, fokusas į dialogą po Šaltojo karo pabaigos), atnaujinta 2025 m. (ta pati organizacija, Roma, pridėti skyriai apie jaunimą, migraciją, tech – reaguoja į 21 a. krizes). Abi ne privalomos, bet įkvepiančios, tarsi žemėlapis kelionei nuo Atlanto iki Uralo.

Angliškai charta-oecumenicaAtsisiųsti PDF

ŠVENTOJO TĖVO LEONO XIV PASVEIKINIMAS
JUNGTINIO KOMITETO NARIAMS
IŠ EUROPOS VYSKUPŲ KONFERENCIJŲ TARYBOS (CCEE),
EUROPOS BAŽNYČIŲ KONFERENCIJOS (CEC)
IR EUROPOS KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIŲ ATSTOVAMS,
EKUMENINĖS CHARTIJOS SIGNATARAMS

Konsistorijos salė
2025 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

«Malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties» (1 Tim 1, 2). Sveikinu jus, Jungtinio komiteto nariai iš Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos (CCEE) ir Europos Bažnyčių Konferencijos (CEC), šiais Tautų apaštalo žodžiais – šalia jo kankinystės vietos pasirinkote pasirašyti naująją Ekumeninę chartiją.

Žinoma, iššūkiai, su kuriais krikščionys susiduria ekumeniniame kelyje, nuolat kinta. Todėl po dvidešimt penkerių metų nuo pirmojo Chartijos pasirašymo prireikė peržiūrėti dokumento kontekstą, iš naujo pažvelgti į Europos situaciją ir bendras šiuolaikines rūpesčius dėl Evangelijos skelbimo misijos. Iš tiesų būtina nuolatinė ir atidi įžvalga, kad įvykdytume Didįjį įsakymą: «Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios» (Mt 28, 19).

Nors kai kuriose Europos dalyse tikrai matyti teigiamų ir viltingų augimo ženklų, tuo pat metu daugelis krikščionių bendruomenių vis labiau jaučiasi mažuma. Be to, dabartinė situacija apima naujas kartas ir neseniai atvykusius tautiečius su labai skirtingomis istorijomis ir kultūrinėmis išraiškomis. Todėl yra daug naujų balsų, kuriuos reikia išklausyti, ir istorijų, kurias reikia priimti per kasdienius susitikimus bei artimesnius santykius, jau nekalbant apie skubų poreikį skatinti dialogą, santarvę ir brolybę triukšmingame smurto ir karo fone, kurio aidai girdimi visame žemyne. Visose šiose situacijose Viešpaties malonė, gailestingumas ir ramybė tikrai gyvybiškai svarbūs, nes tik dieviškoji pagalba parodys įtikinamiausią kelią skelbti Kristų šiuose labai sudėtinguose kontekstuose.

Mes tikime, kad Visagalis Dievas kalba savo šventajai tautai ir per ją. Jis ją myli ir praturtina dieviškomis dovanomis, kad ji galėtų augti ir pasiekti Dievo pilnatvę (plg. Ef 3, 19). Savo ruožtu naujoji Ekumeninė chartija yra liudijimas apie Europos Bažnyčių pasirengimą žvelgti į mūsų istoriją Kristaus akimis. Be to, Šventosios Dvasios pagalba galėsime suprasti, kur mums pavyko, kur suklydome ir kur turime eiti, kad iš naujo skelbtume Evangeliją. Chartija ne tik siūlo metodus, bet ir pabrėžia kelionės draugų būtinybę bei galimus kelius. Tai darydami visada liekame atviri Šventosios Dvasios pasiūlymams ir netikėtumams!

Katalikų Bažnyčioje sinodinis kelias yra ekumeninis, kaip ir ekumeninis kelias yra sinodinis (plg. Pranciškus, XVI Paprastojo visuotinio Vyskupų sinodo asamblėjos galutinis dokumentas Už sinodinę Bažnyčią: bendrystė, dalyvavimas, misija, 23 p.). Šiuo atžvilgiu naujoji Ekumeninė chartija pabrėžia bendrą kelią, kurį eina įvairių tradicijų krikščionys Europoje – gebantys klausytis vienas kito ir kartu įžvelgti, kad Evangelija būtų skelbiama veiksmingiau.

Vienas reikšmingiausių Chartijos peržiūros proceso rezultatų buvo gebėjimas turėti bendrą požiūrį į šiuolaikinius iššūkius ir nustatyti žemyno ateities prioritetus, išlaikant tvirtą pasitikėjimą begaline Evangelijos svarba. Tam tikra prasme tai galima apibūdinti kaip „sinodinį“ pastangą eiti kartu.

Kaip žinote, ruošiuosi vykti į vietą, kur vyko Nikėjos susirinkimas, kad susitikčiau ir melstųsi su Bažnyčių vadovais ir krikščionių bendruomenių lyderiais, kartu švęsdami Jėzų Kristų kaip mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Be to, šiais Jubiliejaus metais noriu visai Europos tautai paskelbti, kad «Jėzus Kristus yra mūsų Viltis», nes Jis yra ir kelias, kuriuo turime eiti, ir galutinis mūsų dvasinės kelionės tikslas.

Su šiomis mintimis ir jausmais iš naujo reiškiu nuoširdžius linkėjimus jūsų pastangoms ir suteikiu visiems jums bei jūsų artimiesiems savo karštą palaiminimą. Labai dėkoju.

Melskimės kartu. Tėve mūsų…

L’Osservatore Romano, Kasdienis leidimas, CLXV metai, Nr. 255, 2025 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis, p. 2.

Ekumeninė chartija (Charta Oecumenica)

Gairės augančiam Bažnyčių bendradarbiavimui Europoje

2025

TURINYS

PRATARMĖ IR REKOMENDACIJA
ĮVADAS IR BENDROS PASTABOS

I.

MES TIKIME Į „VIENĄ, ŠVENTĄ, KATALIKIŠKĄ IR APAŠTALIŠKĄ BAŽNYČIĄ“

  1. Pašaukti drauge į vienybę tikėjime

II.

KELYJE Į MATOMĄ BAŽNYČIŲ VIENYBĘ

  1. Klausytis Dievo žodžio ir melstis drauge
  2. Artėti vieni prie kitų
  3. Liudyti drauge
  4. Tęsti dialogą ir veikti kartu
  5. Jaunimas Bažnyčiose ir ekumenizme

III.

EUROPOS SUSITIKIMO SRITYS

  1. Dalyvauti kuriant Europą besikeičiančiame pasaulyje
  2. Stiprinti santykius su žydais ir judaizmu
  3. Stiprinti santykius su musulmonais ir islamu
  4. Įsitraukti į dialogą su kitomis religijomis ir pasaulėžiūromis

IV.

BENDROS ATSAKOMYBĖS IR ĮSIPAREIGOJIMO SRITYS EUROPOJE

  1. Siekti taikos ir susitaikymo
  2. Saugoti kūriniją
  3. Keliauti drauge su migrantais, pabėgėliais ir perkeltaisiais asmenimis
  4. Įsitraukti į naująsias technologijas

PRATARMĖ

IR REKOMENDACIJA

„Garbė Dievui Tėvui,
ir Sūnui,
ir Šventajai Dvasiai“

Kaip Europos Bažnyčių Konferencija (CEC) ir Europos Vyskupų Konferencijų Taryba (CCEE), dėkojame Dievui už augantį bendrystės ryšį tarp Bažnyčių Europoje nuo Charta Œcumenica pasirašymo 2001 metais. Daugiau nei du dešimtmečius ši Chartija atliko svarbų vaidmenį skatindama ir formuodama ekumeninius procesus įvairiose Europos vietose.

Charta Œcumenica buvo skirtingai priimta Bažnyčių visoje Europoje. Kai kuriose srityse ji mažai naudota; kitose ji tapo pagrindu ekumeniniam dialogui ir bendradarbiavimui. Chartija buvo naudojama kuriant ekumenines partnerystes ar susitarimus, įkvėpė projektus ir renginius, prisidėjo prie tarpusavio Krikšto pripažinimo regioniniu lygmeniu.

Nuo pirmojo Chartijos pasirašymo 2001 m. Europa, Bažnyčios ir ekumenizmas pasikeitė. Atsižvelgdami į šiuos pokyčius, pripažinome būtinybę atnaujinti Charta Œcumenica tekstą. Šis atnaujinimas atspindi mūsų nuolatinę viltį ir pastangas gilinti vienybę Bažnyčių įvairovėje, klausantis Kristaus maldos, kad „visi būtų viena“ (Jn 17,21).

Dėkojame už pasitikėjimą ir draugystę, už galimybes drauge klausytis Dievo žodžio, liudyti ir veikti. Tuo pačiu pripažįstame ir apgailestaujame dėl išliekančių Bažnyčių susiskaldymų bei mūsų žmogiškų trūkumų tikėjime, meilėje ir vilties dorybėje. Priimame šią atnaujintą Chartiją pasitikėjimo dvasioje, kad Dievas ves mus bendroje kelionėje į gilesnę bendrystę ir supratimą, ir stiprins mūsų bendrą atsakomybę – ne tik vieni už kitus, bet ir už Europos bei pasaulio ateitį.

ĮVADAS

IR BENDROS PASTABOS

„Jėzus Kristus, vienos Bažnyčios Viešpats,
yra mūsų didžiausia viltis dėl susitaikymo ir taikos.
Jo vardu įsipareigojame tęsti bendrą kelią Europoje.
Meldžiamės, kad Dievas per Šventosios Dvasios galybę mus vestų.
Tegu Dievas padaro mus tobulus kiekviename gerame darbe
ir priima mūsų vienybę kaip žmonių, tapusių viena
Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje. Amen.“

Kaip Europos Bažnyčių Konferencijos ir Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos prezidentai, rekomenduojame šią atnaujintą Charta Œcumenica versiją visoms Bažnyčioms ir Vyskupų Konferencijoms Europoje, kad ji būtų priimta ir pritaikyta kiekviename vietiniame kontekste.

Su šia rekomendacija pasirašome atnaujintą Charta Œcumenica versiją trečiadienį, 2025 m. lapkričio 5 d., minint 1700-ąsias pirmojo ekumeninio susirinkimo – Nikėjos Susirinkimo – metines.
Roma, 2025 m. lapkričio 5 d.

  • Nikitas
    Tijatyrų ir Didžiosios Britanijos arkivyskupas
    Europos Bažnyčių Konferencijos prezidentas
  • Gintaras Grušas
    Vilniaus arkivyskupas
    Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos prezidentas

Norą pateikti atnaujintą Charta Œcumenica versiją lėmė daugybė pokyčių, kuriuos per pastaruosius du dešimtmečius patyrė Europa, Bažnyčios ir ekumenizmas. Kaip krikščionys, su viltimi žvelgiame į ateitį, nes gyvename laukdami Dievo karalystės, kuri dar tik ateis, bet jau yra šiame pasaulyje. Mes – Chartijos signatarai, CEC ir CCEE – pripažįstame Kristaus Evangelijos vaisius mūsų visuomenių gyvenime. Vis dėlto taip pat suvokiame, kad klimato krizė tapo dar skubesnė; karas, perkėlimas, skurdas, populizmas, religijos išnaudojimas ir daugybė tarpusavyje susijusių sunkumų sukėlė didelį kančios ir nerimo mastą. Spartus technologijų vystymasis pakeitė mūsų tikrovę taip, kad dar tik stengiamės ją suprasti. Europa taip pat tampa vis labiau sekuliarizuota, ir daugelyje jos vietų Bažnyčių vaidmuo nebegali būti laikomas savaime suprantamu. Šio įtakos praradimo priežastys įvairios, tarp jų – patikimumo stoka dėl asmeninių ir struktūrinių nuodėmių Bažnyčiose.

Šioje situacijoje ekumeninio dalijimosi poreikis tapo dar akivaizdesnis. Mūsų misija šiandien – liudyti savo tikėjimą, įsitraukiant į dialogą, net ir už krikščioniškų santykių ribų, bei tarnauti Europos žmonėms – nuo Atlanto iki Uralo, nuo Šiaurės Kyšulio iki Viduržemio jūros. Panašiai kaip ši plati Europos samprata, Chartija liudija Kristaus vieną visuotinę Bažnyčią, kuri pasireiškia įvairiose vietinėse Bažnyčiose. Kviečiame visas Bažnyčias, Bažnyčių tarybas, ekumeninius organus ir iniciatyvas prisijungti prie atnaujintos Chartijos.

Atnaujinta Chartija turi naują struktūrą: ji prasideda mūsų tikėjimu, mūsų klausymusi Dievo žodžio ir bendru liudijimu, tuomet pereina prie susitikimo sričių įvardijimo, o galiausiai aptaria bendros atsakomybės ir įsipareigojimo sritis Europoje. Kai kurios iš šių sričių pareikalavo naujų skyrių įtraukimo – būtent apie taiką ir susitaikymą, apie migraciją ir apie naująsias technologijas.

Pripažindami jaunimo centrinį vaidmenį, kurį jis visada atliko Bažnyčiose ir ekumenizme, skyrėme atskirą skyrių jaunimui ir jo įsitraukimui. Be to, atnaujinta Chartija turi daugiau įsipareigojimų, kurie yra ir detalesni. Jie atspindi ekumeninių santykių augimą, bet kartu ir jų įvairovę. Tuo pačiu šie įsipareigojimai apima konkrečias rekomendacijas, ragindami Bažnyčias ir ekumeninius veikėjus imtis apčiuopiamų žingsnių ir naudoti Chartiją tiek kaip visumą, tiek ir dalimis – priklausomai nuo jų konteksto, situacijų ir poreikių.

I. MES TIKIME Į „VIENĄ, ŠVENTĄ, KATALIKIŠKĄ IR APAŠTALIŠKĄ BAŽNYČIĄ“

Nors atnaujinimą koordinavo bendra CEC–CCEE darbo grupė, Bažnyčios ir ekumeniniai organai visoje Europoje parodė didelį susidomėjimą ir įsitraukimą į konsultacijų procesą, kuris informavo šį atnaujintą tekstą. Jų platus ir gilus įsitraukimas, įžvalgūs komentarai, subtilūs ir konstruktyvūs atsakymai buvo lemiami peržiūros procesui. Be to, jų indėlis liudija vaisius, kurie gali būti subrandinti įsitraukiant į tekstą ir jo įsipareigojimus. Tikimės, kad toks įsitraukimas tęsis.

Kaip ir anksčiau, atnaujinta Charta Œcumenica apibrėžia esmines ekumenines atsakomybes visoms Bažnyčioms Europoje, iš kurių kyla gairės ir įsipareigojimai. Chartija siekia skatinti ekumeninę dialogo ir bendradarbiavimo kultūrą visais Bažnyčios gyvenimo lygmenimis ir pateikti sutartus kriterijus šiai kultūrai. Tačiau pripažįstame, kad ji neturi magisterinio ar dogmatinio pobūdžio; ji nėra teisiškai privaloma pagal Bažnyčios teisę. Jos autoritetas ir tikslas kyla iš savanoriško Europos Bažnyčių ir ekumeninių organizacijų įsipareigojimo naudoti, pritaikyti ir įgyvendinti Chartiją taip, kad ji būtų tinkama ir vaisinga įvairiais lygmenimis bei skirtinguose kontekstuose. Ši atnaujinta versija siekia tęsti pirminės Charta Œcumenica dvasią ir palikimą bei prisidėti prie jos nuolatinio aktualumo ir naudingumo.

„Stenkimės išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir buvote pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį, vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris yra virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4,3–6).

1. Pašaukti drauge į vienybę tikėjime

Su Jėzaus Kristaus Evangelija, pagal Šventojo Rašto liudijimą ir kaip išreikšta ekumeniniame Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinime (325/381), tikime į vieną Dievą, „Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją“; vieną Viešpatį Jėzų Kristų, kuris savo įsikūnijimu, nukryžiavimu ir prisikėlimu mums atskleidžia Dievo meilę ir susitaikinimo slėpinį; ir į Šventąją Dvasią, „gyvybės teikėją“, kuri kviečia mus gyventi koinonia (bendrystėje ir dalijimęsi) su Juo ir su visais Dievo žmonėmis. Kadangi išpažįstame „vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią“, mūsų svarbiausia ekumeninė užduotis yra liudyti šią vienybę.

Paklusdami Kristaus paskutiniam paliepimui ir vedami Šventosios Dvasios (Apd 2,46–47), esame pasirengę „skelbti Gerąją Naujieną visai kūrinijai“ (Mk 16,15), ypač visoms Europos tautoms; ir skelbti ją drauge. Tikime ir jau patiriame šios Gerosios Naujienos (kerygmos) skelbimą kaip galingą mūsų vienybės ženklą ir šaltinį, kuris visuomet yra Dievo dovana.

Vis dėlto kai kurie skirtumai yra kliūtys matomai vienybei, tarp jų – mūsų supratimas apie Bažnyčią, sakramentus ir tarnystę. Giliai dėl to apgailestaujame, nes žinome, kad tai, ką dalijamės drauge, yra gilesnė ir didesnė tikrovė už visa, kas mus skiria.

II. KELYJE Į MATOMĄ BAŽNYČIŲ VIENYBĘ

Įsipareigojame:
• sekti apaštališkuoju raginimu į vienybę ir intensyvinti bendro mokinystės Kristuje paieškas;
• atgailauti ir ieškoti atleidimo bei susitaikymo, dedant visas pastangas įveikti Bažnyčias skiriančius susiskaldymus;
• atpažinti ir priimti tą įvairovę, kuri atskleidžia turtingą Dievo sumanymą;
• toliau siekti matomos Jėzaus Kristaus Bažnyčios vienybės viename tikėjime, paklusnumu Dievo Žodžiui Šventajame Rašte, sekant Šventosios Dvasios vedimu, artėjant prie tarpusavio Krikšto pripažinimo, eucharistinės bendrystės bei bendro liudijimo ir tarnystės.

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).

2. Klausytis Dievo žodžio ir melstis drauge

Ekumeninis judėjimas yra Šventosios Dvasios darbas, kuris skatina tikinčiuosius ir Bažnyčias augti meilėje vieni kitiems ir atsiliepti į pašaukimą vienybei. Jis gyvas iš mūsų klausymosi Dievo žodžio ir leidimo Šventajai Dvasiai veikti mumyse ir per mus. Dievo malonės galia daugybė įvairių iniciatyvų per maldą ir liturgiją siekia pagilinti dvasinę Bažnyčių bendrystę, meldžiantis už matomą Kristaus Bažnyčios vienybę.

Žinodami, kad „vienoje Dvasioje mes visi buvome pakrikštyti į vieną kūną“ (1 Kor 12,13), švenčiame vilties ženklus: drauge klausomės Dievo žodžio, kai kurie naudojasi bendrais Biblijos vertimais ir lekcionarijais. Meldžiamės Viešpaties išmoktais žodžiais, drauge studijuojame Bibliją, drauge garbiname, susirenkame ekumeninėms maldoms ir bendradarbiaudami minime Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Nepaisant reikšmingų pastangų dėl eucharistinės svetingumo ir bendrystės, vis dėlto išlieka susiskaldymai. Krikščioniškos Bažnyčios ir tarpkonfesinės šeimos gyvena su šiuo skausmu.

Įsipareigojame:
• klausytis Šventosios Dvasios ir dalytis dvasinėmis dovanomis;
• skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą, drauge atpažinti Dievo žodį;
• pažinti ir vertinti kitų Bažnyčių liturgiją bei kitas dvasinio gyvenimo formas.
• susirinkti drauge melstis vieni su kitais ir už vieni kitus bei už krikščionių vienybę;
• toliau eiti link tarpusavio eucharistinės svetingumo ir bendrystės;
• skatinti bendrų Biblijos vertimų ir giesmynų naudojimą.

3. Artėti vieniems prie kitų

Evangelijos dvasioje norime liudyti krikščionišką vienybę ir bendruomenę. Vis dėlto pripažįstame savo istorinius ir dabartinius susiskaldymus, kurie trukdo mūsų bendram liudijimui pasauliui. Suvokiame, kad žmogiška kaltė, meilės stoka ir tikėjimo bei Bažnyčios išnaudojimas politiniams ar savanaudiškiems tikslams rimtai pakenkė krikščioniško liudijimo patikimumui. Todėl ekumenizmas prasideda nuo mūsų širdžių atsinaujinimo, meilės kultūros kūrimo, svetingumo ir pasitikėjimo ugdymo.

Remdamiesi Jėzaus Kristaus Evangelija, siekiame susitaikyti vieni su kitais ir su savo istorija. Toliau giliname vieni kitų teologijų ir tradicijų supratimą.

Įsipareigojame:
• prisidėti prie bendro mūsų tikėjimo istorijos studijavimo, atminties gydymo ir susitaikymo;
• siekti panaikinti tarpusavio pasmerkimus;
• įveikti savarankiškumo, izoliacijos, abejingumo ar išankstinio nusistatymo pagundas kiekvienoje Bažnyčioje;
• toliau stengtis dėl gilesnio krikščioniškų tradicijų supratimo ir tęsti ekumeninius dialogus;
• skatinti ekumeninį atvirumą ir bendradarbiavimą labdaringoje veikloje, socialinio teisingumo iniciatyvose bei krikščioniškame ir teologiniame ugdyme, mokyme ir tyrimuose.

4. Liudyti drauge

Evangelijos skelbimas prasideda liudijimu tiek žodžiu, tiek darbu. Pripažįstame naujausią Europos istoriją, pažymėtą sekuliarizacija, pliuralizmu ir individualizmu. Pastebime ir įvairius bei sudėtingus santykius tarp valstybių ir religijų Europos šalyse. Todėl itin svarbu liudyti taip, kad tai būtų patrauklu ir atsižvelgtų į skirtingus kontekstus bei poreikius.

Tikime, kad žmogaus orumas ir laisvė kyla iš mūsų sukūrimo pagal Dievo paveikslą. Todėl mūsų liudijimas gerbia religijos laisvę kaip esminę Evangelijos kvietimo atsaką. Tai reiškia, kad susilaikome nuo žmonių vertimo atsiversti moraliniu spaudimu ar materialine paskata, kartu netrukdydami niekam laisva valia priimti tikėjimą.

Patikimas liudijimas reikalauja, kad Gerąją Naujieną skelbtume drauge, o ne konkuruodami tarpusavyje. Svarbu drauge gyventi ir skelbti Evangeliją šeimose, tarp draugų, darbo vietose, bendruomenėse, švietime, pastoracijoje – tiek asmeniniuose susitikimuose, tiek skaitmeninėje erdvėje. Tikėjimo skelbimas, taip pat viešojoje erdvėje, turėtų teikti gyvenimo kryptį, palaikyti žmones, susiduriančius su etiniais, socialiniais ir politiniais klausimais.

Liudijimas taip pat reikalauja sąžiningai pripažinti savo klaidas. Todėl išpažįstame, kad mūsų Bažnyčios kartais užsiėmė nuodėmingais ir skandalingais veiksmais vietoje liudijimo, sukeldamos ir leisdamos didelę žalą. Esminė mūsų liudijimo dalis yra siekti gydyti žaizdas, padarytas pažeidžiamiems mūsų Bažnyčių nariams.

Įsipareigojame:
• kreiptis į tas Bažnyčias mūsų kontekstuose, su kuriomis dar neturime santykių, aktyviai ir atvirai ieškodami bendro liudijimo ir bendradarbiavimo galimybių;
• dalytis liudijimu ir evangelizacija su kitomis Bažnyčiomis, sudarant su jomis susitarimus, kad būtų ugdomas tarpusavio pasitikėjimas ir išvengta žalingos konkurencijos bei naujų susiskaldymų rizikos;
• ginti minties, sąžinės ir religijos laisvės teisę;
• aktyviai prisidėti prie nukentėjusiųjų pripažinimo ir palaikymo, klausytis jų istorijų ir gerbti jų atminimą;
• demaskuoti smurtinį elgesį, patraukiant atsakomybėn kaltininkus ir tuos, kurie juos dengia;
• drauge kurti svetingumo, apsaugos, gerumo, tiesos ir taikos kultūras.

5. Tęsti dialogą ir veikti drauge

Pastaraisiais dešimtmečiais, vedami Šventosios Dvasios, nuėjome ilgą kelią dialoge ir susitikimuose tarp mūsų Bažnyčių. Daugelis krikščionių iš skirtingų Bažnyčių gyvena greta savo kaimynystėje, darbe ir šeimose, bendraudami draugystėje. Tarpkonfesinės šeimos tapo šaltiniu ir įkvėpimu, modeliuodamos ekumeninį gyvenimą, atkreipdamos dėmesį į iššūkius, kylančius dėl konfesinių skirtumų, ir atverdamos naujus kelius drauge meilėje.

Dvišaliai ir daugiašaliai ekumeniniai organai buvo įsteigti ir palaikomi bendradarbiavimui vietiniu, regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis. Jie parengė dokumentus ir susitarimus, turinčius didelę reikšmę, kurie padėjo mūsų Bažnyčioms plėtoti teologinę refleksiją ir suteikė išteklių bendram veikimui. Esame dėkingi Viešpačiui už tai, kas pasiekta.

Europos lygmeniu būtina stiprinti bendradarbiavimą tarp Europos Bažnyčių Konferencijos (CEC), Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos (CCEE) ir kitų tarpkonfesinių Bažnyčių organizacijų. Taip pat svarbu į šiuos pokalbius įtraukti pasaulinių Bažnyčių perspektyvas.

Kilusių konfliktų tarp Bažnyčių ir Bažnyčių šeimų atveju reikia pradėti ir remti pastangas dėl tarpininkavimo ir taikos. Svarbu reaguoti sąžiningumo, nuolankumo, atgailos ir nedviprasmiško įsipareigojimo Kristaus išlaisvinančiai Evangelijai dvasioje į bet kokias tendencijas ekstremizmo ar poliarizacijos Bažnyčiose, ar religijos išnaudojimo atvejus. Pripažindami, kad išlieka klausimų, keliančių sunkumų mūsų dialoge, stiprėjame iš bendro kelio, kuriuo jau einame.

Įsipareigojame:
• gyventi ir veikti drauge visais Bažnyčios gyvenimo lygmenimis, kur tik sąlygos leidžia ir nėra tikėjimo ar svarbių priežasčių, trukdančių tai daryti;
• tęsti sąžiningą, intensyvų dialogą įvairiais lygmenimis tarp mūsų Bažnyčių ir skatinti ekumeninių dokumentų priėmimą bei įgyvendinimą;
• remti ir palaikyti ekumeninius tinklus, religines bendruomenes ir vietos iniciatyvas;
• ginti religinių mažumų teises, spręsti nesusipratimus ir įveikti išankstinius nusistatymus tarp daugumos ir mažumos Bažnyčių mūsų šalyse;
• skatinti dialogą ir drauge aptarti tikėjimo bei etikos klausimus Evangelijos šviesoje.

6. Jaunimas Bažnyčiose ir ekumenizme

Jauni žmonės yra ne tik Bažnyčių ir ekumenizmo ateitis, bet ir dabartis. Jie yra gyvybiškai svarbūs Bažnyčios nariai (1 Tim 4,12) ir teikia perspektyvas bei energiją, padedančią Bažnyčioms atliepti šiuolaikinės visuomenės poreikius ir iššūkius. Tuo pačiu sekuliarizacijos augimas Europoje ir mažesnis pasitikėjimas religinėmis institucijomis apsunkina jauniems žmonėms priklausymo jausmą ir prasmingą įsitraukimą į Bažnyčios ar ekumeninę veiklą bei šio priklausymo išraišką. Vis dėlto patvirtiname lemiamą vaidmenį, kurį jaunimo ir studentų organizacijos bei jaunimo susitikimai visada atliko Bažnyčiose ir ekumenizme.

Ekumeniniai procesai ir šventės dažnai stokoja pilnaverčio jaunimo įsitraukimo, iš dalies todėl, kad jų kultūra ir kalba mažai ką reiškia jaunesnėms kartoms. Nepaisant to, daugeliui jaunų tikinčiųjų šiandien būti krikščioniu reiškia būti ekumeniniu. Todėl kelyje į matomą Bažnyčių vienybę turime užtikrinti, kad jauni žmonės rastų ir kurtų erdves bendruomenei, dvasiniam augimui, socialinei atsakomybei ir prasmingam dialogui su kitais.

Įsipareigojame:
• įtraukti jaunus žmones, jų patirtis ir lūkesčius į visus Bažnyčios gyvenimo aspektus, aktyviai skatinti jų visavertį dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose ir remti jaunimo vadovaujamas iniciatyvas;
• sudaryti, drauge su pačiais jaunaisiais, galimybes dvasiniam augimui ir lyderystės ugdymui per jaunimo programas, mentorystę ir mokymus;
• skatinti tarpgeneracinius santykius tarp ir Bažnyčių viduje, ugdant tarpusavio mokymąsi ir supratimą tarp jaunų ir vyresnių narių;
• ginti jaunų žmonių teises ir gerovę platesnėje visuomenėje, sprendžiant tokias problemas kaip švietimas, įsidarbinimas, tarpgeneracinis teisingumas ir psichikos sveikata.

III. SUSITIKIMO SRITYS EUROPOJE

„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9)

7. Dalyvauti kuriant Europą besikeičiančiame pasaulyje

Bažnyčios supranta savo įsipareigojimą kurti Europą kaip dalį savo misijos. Europos vienybė yra vaisius, kylantis iš daugybės jos žmonių įvairovės teikiamų turtų dalijimosi. Krikščioniškas tikėjimas prisidėjo prie Europos kultūrų ir vertybių formavimo ir yra neatsiejamai susijęs su Europos istorija. Tuo pačiu išpažįstame, kad krikščionys nesugebėjo užkirsti kelio kančioms ir sunaikinimui, kuriuos sukėlė europiečiai tiek pačioje Europoje, tiek už jos ribų.

Esame įsitikinę, kad krikščionybės dvasinis paveldas yra įkvepiantis ir praturtinantis šaltinis Europai. Remdamiesi savo krikščionišku tikėjimu, siekiame humaniškos, socialiai sąmoningos Europos, kurioje vyrautų žmogaus teisės ir esminės taikos, teisingumo, laisvės, tolerancijos, dalyvavimo ir solidarumo vertybės (Iz 1,17). Taip pat pabrėžiame pagarbą gyvybei; žmogaus santykių, įskaitant santuoką ir šeimą, svarbą; pirmenybę vargšams; pasirengimą atleisti; ir visur – užuojautą.

Smerkiame bet kokią smurto formą prieš žmogų, ypač prieš pažeidžiamiausius ir mažumas. Bažnyčios turi ypatingą atsakomybę užtikrinti, kad jų mokymas neįkalintų moterų ir vaikų smurto šeimoje ar prievartos situacijose. Pripažįstame savo atsakomybę rūpintis pažeidžiamaisiais, žmonėmis su negalia ir marginalizuotaisiais, kurti jiems saugias erdves bei skatinti teisingumą ir lygybę visiems.

Krikščionys Europoje yra pasaulinės žmonijos šeimos dalis. Įvairovę – regioninę, nacionalinę, kultūrinę ir religinę – laikome praturtinančia. Vis dėlto skirtinga kilmė gali sukelti ginčų dėl etikos ir tikėjimo klausimų. Kaip krikščionys esame pašaukti bendrauti klausantis, atpažįstant ir mylinčia dvasia. Turime rūpintis santykių ir draugystės kūrimu su partneriais iš kitų pasaulio vietų. Viltis kurti teisingesnį pasaulį, teisingesnę Europą, labiau vertą žmogaus, turi būti lydima suvokimo, kad žmogaus pastangos yra bevaisės, jei jų nepalaiko Dievo malonė.

Įsipareigojame:
• prisidėti prie Europos vienybės, įvardijant ir siekiant įveikti geopolitinius bei socialinius-ekonominius susiskaldymus;
• skatinti dalyvavimą demokratiniuose procesuose, siekiant bendrojo gėrio;
• drauge artikuliuoti Bažnyčių rūpesčius ir vizijas Europos institucijoms;
• priešintis bet kokioms dehumanizacijos ir nepagarbos žmogaus gyvybei tendencijoms, skatinant viso žmogaus ir kiekvieno žmogaus, ypač pažeidžiamųjų, klestėjimą;
• stiprinti moterų padėtį Bažnyčioje ir visuomenėje, ginti jų lygias teises;
• pasmerkti religinį ekstremizmą ir viską, kas grasina mūsų ryšiams;
• priešintis bet kokiems religijos ir Bažnyčios išnaudojimo etniniais, nacionalistiniais, politiniais ar populistiniais tikslais bandymams;
• kovoti su nacionalizmo formomis, kurios veda prie tautų ir mažumų priespaudos, įsipareigodami skatinti nesmurtines strategijas ir sprendimus bei ginti žmogaus ir mažumų teises;
• atsisakyti europocentristinių nuostatų, kartu pripažįstant ir įgyvendinant savo tinkamą vaidmenį siekiant visos žmonijos gerovės.

8. Stiprinti santykius su žydais ir judaizmu

Esame susieti ypatinga bendryste su žydų tauta. Žydų–krikščionių santykiai išlieka svarbia kiekvieno krikščionio tapatybės dalimi. Žydai yra Sandoros tauta, kurios Dievas niekada neatmetė. Jie vis dar yra „mylimi“ ir išrinkti; „nes Dievo dovanos ir pašaukimas yra neatšaukiami“. Jie yra mūsų gyvas ir palaikantis šaknis (Rom 11,18.28–29). „Iš jų, pagal kūną, yra kilęs Mesijas“ (Rom 9,5). Žydų tauta niekada nebuvo pakeista krikščionių Bažnyčia, hebrajų Biblija niekada nebuvo pakeista Naujuoju Testamentu, o pirmoji Sandora niekada nebuvo pakeista naująja.

Pripažįstame kaip Šventosios Dvasios dovaną augantį suvokimą apie gilų ryšį, esantį tarp krikščionių ir žydų. Galime drauge skaityti Šventąjį Raštą ir būti praturtinti vieni kitų interpretacijomis. Smerkiame ir pasmerkiame visas antisemitizmo formas, visus neapykantos ir persekiojimo protrūkius. Prašome Dievo atleidimo už antijudaistines nuostatas tarp krikščionių ir prašome žydų susitaikymo. Drauge su jais krikščionys turi tapti žydų buvimo ir paveldo Europoje atminties saugotojais, sugriautos ir beveik ištrintos per Šoą.

Įsipareigojame:
• priešintis visoms antisemitizmo ir antijudaizmo formoms Bažnyčioje ir visuomenėje;
• ieškoti ir intensyvinti dialogą su žydais visais lygmenimis, siekiant bendro žydų–krikščionių darbo ir veiklos Europoje bei pasaulyje;
• stiprinti žydų paveldo suvokimą mūsų teologijoje ir liturgijoje;
• peržiūrėti liturginius, katechetinius ir homiletinius tekstus, kad būtų išrauta pakeitimo teologija;
• atsisakyti institucinės prozelitizmo misijos žydams, visada išliekant pasirengusiems duoti asmeninį liudijimą apie Jėzų.

9. Stiprinti santykius su musulmonais ir islamu

Žydams, krikščionims ir musulmonams Abraomas yra pradinė figūra. Krikščionys su musulmonais dalijasi tikėjimu į vieną gailestingą Dievą. Mūsų bendrumai ir skirtumai gali padėti geriau suprasti save ir vieni kitus. Esame dėkingi už daugybę tarpreliginio dialogo formų – gyvenimo, veiklos, teologinės patirties ir religinės patirties. Apmąstymai apie islamo ir krikščionybės santykius leidžia krikščionims puoselėti savo ryšius Abraominėse religijose.

Musulmonai ir krikščionys Europoje dalijasi tiek praeitimi, tiek dabartimi. Šią istoriją ženklino taikus sugyvenimas ir kaimyniški santykiai, bet taip pat karai ir skausminga patirtis, stiprūs rezervai ir išankstinis nusistatymas abiejose pusėse. Siekdami geriau suprasti vieni kitus ir padėti gyventi drauge, skatiname intensyvesnius krikščionių ir musulmonų susitikimus bei musulmonų–krikščionių dialogo stiprinimą visais lygmenimis.

Įsipareigojame:
• ieškoti ir skatinti dialogą su musulmonais visais lygmenimis, atpažįstant ir sprendžiant bendrus rūpesčius, siekiant bendro musulmonų–krikščionių darbo ir veiklos Europoje bei pasaulyje;
• priešintis priešiškumui ir išankstiniam nusistatymui prieš islamą Bažnyčioje ir visuomenėje, diskriminacijai prieš musulmonus tiek institucinėje, tiek individualioje plotmėje;
• drauge su musulmonais dirbti taikos labui prieš ekstremizmą ir religijos išnaudojimą.

10. Įsitraukti į dialogą su kitomis religijomis ir pasaulėžiūromis

Dvasinis Europos peizažas nuolat keičiasi, jame gausu religinių tikėjimų ir nekonfesinių pasaulėžiūrų bei gyvenimo būdų, taip pat Rytų religijų ir naujų religinių bendruomenių. Be to, vis daugiau žmonių priima sekuliarias ir ateistines pasaulėžiūras, yra abejingi tikėjimui arba laikosi kitų gyvenimo filosofijų. Vis dėlto galime gyventi ir veikti drauge, remdamiesi bendrais rūpesčiais ir atsakomybe už kitus žmones bei visuomenę.

Pripažįstame, kad krikščionių Bažnyčioms reikia atpažinti, su kokiomis grupėmis jos gali ir nori rimtai įsitraukti. Ten, kur įmanomas bendravimas su asmenimis ir bendruomenėmis, turėtų būti ugdomas tarpusavio supratimas, stiprinami ir gilinami santykiai. Gerbdami vieni kitus, rimtai žiūrime į kritinius klausimus, visada siekdami sąžiningų diskusijų.

Įsipareigojame:
• skatinti tarpkultūrinį ir tarpreliginį mokymąsi, palaikant tarpusavio pagarbą ir taikų sugyvenimą;
• ginti minties, sąžinės ir religijos laisvę, siekiant drauge formuoti Europą, remiantis visų teisėmis ir bendruoju gėriu;
• būti atviriems dialogui su visais geros valios žmonėmis ir drauge su jais spręsti bendrus rūpesčius, kurie mums taip pat bus krikščioniško tikėjimo liudijimas.

IV. BENDROS ATSAKOMYBĖS IR ĮSIPAREIGOJIMO SRITYS EUROPOJE

„Štai kaip gera ir malonu, kai broliai gyvena vienybėje!“ (Ps 133,1)

11. Siekti taikos ir susitaikymo

Istorija rodo, kad karas yra neveiksmingas sprendžiant ginčus tarp tautų. Nors nesmurtiniai sprendimai visada yra pageidautini, pripažįstame, kad kartais susiduriame su tragiška realybe – rinktis tarp smurto tęsimosi arba jėgos panaudojimo jam sustabdyti. Kaip Bažnyčios, turime maldauti taikos iš Dievo kaip Jo dovanos, pripažindami, kad taiką taip pat reikia aktyviai kurti kasdien, per teisingumo ir meilės darbus.

Taika nėra vien karo nebuvimas. Nėra tikros taikos be teisingumo, tiesos, sąžiningumo ir solidarumo. Todėl tvirtiname, kad karas ir smurtas yra žmonijos pralaimėjimas, ir kad tik taikoje ir per taiką gali būti užtikrinta pagarba žmogaus orumui ir jo neatimamoms teisėms. Į taiką atsiverčiame, kai „kalavijus perkaldiname į arklus“ (Iz 2,4).

Kristus moko mus mylėti savo priešus (Mt 5,44). Mūsų tikėjimas neleidžia nusivilti priešininkais. Mes nesutapatiname klystančiųjų su jų klaidomis ir neprarandame vilties dėl jų. Susitaikymas apima prašymą atleidimo ir jo suteikimą, taip pat susitarimą dėl tinkamos žalos atlyginimo. Siekti taikos ir susitaikymo reiškia kurti erdves, kuriose geros valios žmonės susitinka, yra pasirengę nuoširdžiam ir nuolatiniam dialogui, paruošdami dirvą naujiems teisingumo žingsniams taikaus visų žmonių sugyvenimo link.

Įsipareigojame:
• dirbti taikos labui Europoje ir visame pasaulyje, kaip žmonės, sukurti pagal Dievo – Taikos Viešpaties – paveikslą;
• išlikti nebijant karo, siekiant kurti erdves žmonių susitikimui ir bendram darbui;
• semtis religinių išteklių gydymui ir taikai, kur įmanoma – bendradarbiaujant su kitomis grupėmis;
• skatinti, remti ir palaikyti susitaikymo bei atleidimo procesus, visada pirmenybę teikiant nesmurtiniams konfliktų sprendimo būdams.

12. Saugoti kūriniją

Tikėdami į Dievą, kuris myli visus kūrinius, dėkingai pripažįstame kūrinijos dovaną, gamtos vertę ir grožį bei mūsų visišką priklausomybę nuo kūrinijos visai mūsų egzistencijai. Smerkiame žemės gėrybių perteklinį išnaudojimą, vedantį į ekologinę krizę, neatsižvelgiant į jų ribotą prigimtį ir būsimų kartų poreikius.

Ekologinė krizė atskleidžia dvasinį ir etinį nesugebėjimą įgyvendinti mūsų krikščionišką pašaukimą santykyje su gamtu pasauliu, įskaitant mūsų artimus žmones. Ji reikalauja atsako, įsišaknijusio mūsų liturgijoje, garbinime ir mokinystėje. Tikėdami gyvybę teikiančia ir atperkančia Šventosios Dvasios buvimu kūrinijoje, pripažįstame ekologinio atsivertimo būtinybę, kad būtų atkurti mūsų santykiai su visa kūrinija, prisimindami, kad Kristus yra „visos kūrinijos pirmgimis“ (Kol 1,15).

Kviečiame vieni kitus dirbti, kad būtų sukurta tvari gyvenimo aplinka visiems. Atsiskaitydami prieš Dievą, turime parengti ir taikyti bendrus kriterijus, kad atpažintume, kas yra etiškai pageidautina dabartinėms ir būsimoms kartoms, nepernelyg pasikliaudami technologiniais sprendimais. Raginame visus krikščionis rūpintis bendruomenėmis ir aplinka, kurioje jie gyvena, taip saugant mūsų bendrus namus. Norėdami pažymėti pagarbą ir dėkingumą Kūrėjo veikimui, skatiname Bažnyčias liturgiškai branginti kūriniją visus metus, ypač Kūrinijos šventėje (rugsėjo 1 d.) ir per su ja susijusį Kūrinijos laikotarpį.

Įsipareigojame:
• pakeisti savo kūrinijos supratimą – pereiti nuo savinimosi prie kontempliacijos ir pripažinti visišką priklausomybę nuo sukurto pasaulio;
• keisti elgesį asmeniniu, bažnytiniu, socialiniu, bendruomeniniu ir politiniu lygmenimis, kad būtų saugoma ir puoselėjama kūrinija;
• veikti drauge siekiant teisingesnio ir tvaresnio gyvenimo būdo, keičiant savo gyvenimo stilių, teikiant pirmenybę saikingumui ir susilaikymui naudojant išteklius, kurie yra Dievo dovana mums ir ateities kartoms;
• remti bažnytines organizacijas ir ekumeninius tinklus, dirbančius tam, kad gilintų mūsų žinias ir supratimą apie kūriniją bei jos apsaugą;
• remti bendruomenes, kurias paveikė klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ir kiti aplinkos pokyčių padariniai.

13. Keliauti drauge su migrantais, pabėgėliais ir perkeltaisiais asmenimis

Migracija keičia Europos ir Europos Bažnyčių veidą. Migraciją gali lemti daugybė veiksnių: ekonominės sąlygos, politiniai motyvai, darbo paieška, persekiojimas, priverstinis perkėlimas ar klimato kaita. Judantys žmonės apima pabėgėlius, prieglobsčio ir apsaugos ieškančius asmenis, ekonominius migrantus ir daugelį kitų grupių. Pripažįstame, kad priverstinė ar nedobrovolinė migracija dažnai sukelia gilią kančią dėl išrovimo iš gimtosios vietos ar ryšio su ja praradimo. Patvirtindami kiekvieno žmogaus orumą ir teises, smerkiame bet kokią priverstinę migraciją, šiuolaikinę vergiją ir ypač prekybą žmonėmis – visa tai laikome nusikaltimais prieš žmoniją. Įsipareigojame toliau dirbti, kad aukas sutiktume su pagarba ir žmogiška užuojauta, suteikdami joms galimybę kurti naują gyvenimą.

Pripažindami situacijos sudėtingumą, pabrėžiame ir laikomės biblinio motyvo apie svetimšalį (Įst 10,18), įskaitant paties Jėzaus patirtį būti perkeliamam (Mt 2,13–23; 25,35). Laikomės krikščioniško imperatyvo pratęsti svetingumą svetimšaliams ir todėl kviečiame visus žmones priimti, saugoti, skatinti ir integruoti migrantus.

Migracija į Europą ir migracija pačioje Europoje sukūrė daugiakultūrę ir daugiareliginę visuomenę, reikšmingai pakeitusią etninį, socialinį, kultūrinį ir konfesinį kraštovaizdį priimančiose šalyse ir perkeitusią bendruomenių sudėtį. Tuo pačiu migracija dažnai palieka dideles spragas kilmės šalyse ir jų Bažnyčiose.

Vis dėlto migracija taip pat praturtina priimančios visuomenės kultūrinę ir religinę įvairovę. Daugelis vietinių krikščioniškų bendruomenių savo egzistavimą skolingos migrantų buvimui, patiems labai įvairiems. Kontekstuose, kur kyla nerimas tiek vietinių, tiek migrantų pusėje, skatiname Bažnyčias kurti susitikimo erdves ir puoselėti solidarumo kultūrą, siekiant įkvėpti pasitikėjimą ir tarpusavio pagarbą. Religiniai ištekliai, menas ir kultūra turi didelį potencialą vienyti žmones per įvairias kultūrines kilmes, kalbas ir tikėjimus.

Įsipareigojame:
• drauge jungtis į diakoniją, skatinant ir praktikuojant svetingumo bei solidarumo kultūrą;
• įsitraukti į transformuojančią veiklą, atspindinčią teisingumo, meilės ir įtraukties vertybes, būdingas krikščioniškam tikėjimui;
• teikti pastoracinę globą, įskaitant prieigą prie socialinės ir teisinės pagalbos, skatinti bendruomenių kūrimą ir sudaryti sąlygas žmonėms gyventi drauge taikiai ir su tarpusavio pagarba;
• bendradarbiauti su politinėmis institucijomis – arba, jei reikia, jas konfrontuoti – siekiant ginti migrantų teises ir gerovę: formuojant vidaus ir tarptautinę politiką, saugant žmogaus teises, didinant visuomenės sąmoningumą, sprendžiant sisteminius iššūkius ir skatinant bendradarbiavimą su organizacijomis, skirtomis migrantų labui;
• atsispirti ksenofobijai ir visiems neigiamiems migrantų vaizdavimams, taip pat priešintis bet kokiai priverstinei migracijai, suteikiant prieglobstį ir apsaugą tiems, kuriems jos reikia.

14. Įsitraukti į naująsias technologijas

Patvirtiname, kad žmogaus intelektas yra Dievo dovana žmonijai; esame pašaukti jį naudoti Dievo garbei (Ps 8,5–9). Pripažįstame, kad mokslas ir technologijos yra žavūs – ir kartais bauginantys – žmogaus kūrybinio potencialo vaisiai, kurie formuoja mūsų santykius su pasauliu, vieni su kitais ir su pačiais savimi.

Dirbtinis intelektas ir kitos autonominės skaitmeninės sistemos, klonavimas ir žmogaus tobulinimas, naujos komunikacijos formos iš esmės keičia socialinius santykius, visuomenę apskritai bei tiek žmogiškųjų, tiek gamtinių išteklių valdymą. Jos vis labiau daro įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui, turėdamos toli siekiančių ir dar iki galo nesuprastų pasekmių asmeniniams santykiams, švietimui, viešajam administravimui, politinėms sistemoms ir mūsų santykiui su aplinka.

Sparčios technologijų raidos akivaizdoje pabrėžiame būtinybę valdyti visas technologijas bendrojo gėrio labui, o ne leisti joms prisidėti prie neapykantos, poliarizacijos, melų ir baimės plitimo. Viltis ir nerimas, susiję su naujosiomis technologijomis, turi būti subalansuoti su Jėzaus vizija apie klestinčią žmoniją, gerbiančią asmens integralumą ir prigimtinį orumą, asmeninių santykių bei žmogiškųjų žinių vertę. Priešingu atveju žmonių susvetimėjimas, atitolimas ir nelygybė toliau nekontroliuojamai didės, leisdami žinioms ir turtui kauptis nedaugelio rankose ir keldami rimtą grėsmę demokratinėms visuomenėms bei taikiam sugyvenimui. Skatiname Bažnyčias ir krikščionis nedemonizuoti naujųjų technologijų, bet matyti jas kaip galimybę, kviečiančią kritiškai mąstyti ir gilinti žmogiškos atsakomybės suvokimą.

Įsipareigojame:
• skatinti skaitmeninį raštingumą ir kritišką technologijų naudojimą, suteikiant žmonėms galimybę suprasti skaitmeninius įrankius ir technologijas, tinkamai jais naudotis ir priimti informuotus sprendimus dėl jų taikymo;
• skatinti dialogą su veikėjais viešojoje erdvėje ir pramonėje apie etinius, politinius, ekonominius ir socialinio teisingumo klausimus, kuriuos kelia naujosios technologijos;
• remti etinių sistemų ir gairių kūrimą, nukreipiant naujų ir besiformuojančių technologijų taikymą;
• palaikyti nuolatinį tokių technologijų etinių pasekmių vertinimą, siekiant užtikrinti, kad jos atitiktų bendrąjį gėrį, stiprintų tiesos paiešką ir būtų įsišaknijusios pagarbos kiekvieno žmogaus vertei ir orumui pagrindu.

Conference of European Churches (CEC) / Europos Bažnyčių Konferencija Ecumenical Centre / Ekumeninis centras rue Joseph II, 174 / Juozapo II g. 174 BE-1000 Brussels / Briuselis, Belgija

Council of European Bishops’ Conferences (CCEE) / Europos Vyskupų Konferencijų Taryba Via della Pigna, 13A / Pignos g. 13A 00186 Roma / Roma, Italija

Gal būt jums bus įdomu: