Gardamo koplyčia minima 1636 ir 1688 m. Kvėdarnos seniūno Paco rūpesčiu 1706 m. pastatyta bažnyčia. Ji buvo Žemaičių Naumiesčio parapijos filija. 1806 m. bažnyčioje nebuvo liturginių reikmenų, suolų. 1908–1910 m. veikė „Saulės“ draugijos pradžios mokykla. 1911 m. perstatytas bažnyčios bokštas.
1913 m. balandžio 25 d. bažnyčia sudegė. Pastatyta laikina koplyčia. 1922 m. pradėta vežti akmenis bažnyčiai statyti. Mūryti pradėta 1929 m. Valstybė skyrė 10000 litų pašalpą. Klebono Stasio Ignatavičiaus rūpesčiu pastatyta bažnyčia. 1932 m. rugsėjo 25 d. pašventinta, įkurta parapija.
Skaitykite daugiau..
Gardamo Šv. Roko bažnyčia yra svarbus dvasinis centras, kurio globėjas šventasis Rokas nuo seno laikomas sergančiųjų užtarėju. Istoriškai tikintieji šį šventąjį rinkosi kaip apsaugą nuo maro bei kitų užkrečiamųjų ligų, todėl bažnyčios pavadinimas liudija gilią bendruomenės viltį išlikti sveikais ir stipriais. Įdomu tai, kad po 1913 metų gaisro parapijiečiai nepasidavė nevilčiai, o vieningai susitelkė maldai ir darbui. Statant dabartinį mūrinį pastatą, žmonės nešė akmenis iš savo laukų, taip paversdami statybą savotiška auka Dievui. Tai rodo, jog bažnyčia tapo ne vien pastatu, o gyvu tikėjimo paminklu. Klebonas Stasys Ignatavičius, kurio pastangomis iškilo šventovė, buvo žinomas kaip itin rūpestingas ganytojas, skatinęs žmones puoselėti krikščioniškas vertybes kasdieniame gyvenime. Bažnyčios viduje esantys altoriai ir šventųjų paveikslai kviečia lankytojus trumpam sustoti ir pamąstyti apie dvasinę ramybę. Ši vieta išsaugojo savo unikalų charakterį per visus istorinius išbandymus, išlikdama svarbiu traukos tašku tiems, kurie ieško paguodos ar nori padėkoti už suteiktas malones. Gardamo tikintieji iki šiol saugo tradiciją gerbti šventąjį Roką, taip išlaikydami ryšį su protėvių puoselėtu tikėjimu.