Hermesas Trismegistas – viena paslaptingiausių figūrų senosios filosofijos ir mistikos istorijoje. Jo vardas reiškia „Trisyk Didis Hermis“ (Hermes Trismegistus – graikiškai).
Hermesas Trismegistas nėra istorinis žmogus, o labiau mitinis išminčiaus archetipas. Jis atsirado helenistiniame Egipte, maždaug I–III mūsų eros amžiuje, kai graikų filosofija susiliejo su senąja Egipto religija. Graikų dievas Hermis buvo siejamas su egiptiečių dievu Totu (rašymo, magijos, išminties dievu). Iš šių dviejų tradicijų gimė legendinis „Trismegistas“.
Rašytiniuose šaltiniuose Hermesas minimas ankstyvųjų mūsų eros amžių tekstuose. Jis vaizduojamas kaip labai senovinis išminčius, gyvenęs „prieš faraonus“. Istorikai mano, kad hermetiniai tekstai susiformavo I–III a. po Kr. Aleksandrijoje, kai ten susidūrė graikų filosofija, žydų misticizmas ir Egipto religija.
Hermesui Trismegistui priskiriami hermetiniai raštai (Corpus Hermeticum, „Smaragdo lentelė“). Jie nagrinėja kosmologiją, dievišką vienovę, žmogaus sielos kelią. Hermetizmas padarė didžiulę įtaką alchemijai, astrologijai, magijai ir filosofijai. Viduramžiais ir Renesanse jis laikytas beveik pranašu, kuris perteikė dievišką išmintį dar iki Mozės ir Kristaus.
Vėlesniais amžiais jis tapo simboliu:
- Renesanse Marsilio Ficino išvertė hermetinius raštus į lotynų kalbą (XV a.), jie darė didelę įtaką tokiai figūrai kaip Giordano Bruno ar Paracelsas.
- XVII a. mokslininkai suprato, kad hermetiniai raštai nėra „senovės Egipto paslaptis“, o vėlyvosios antikos kūriniai. Tačiau jų mistinė galia liko.
- Šiandien Hermesas Trismegistas laikomas kolektyviniu išminties simboliu, jungiančiu religiją, filosofiją ir magiją.
Mažai kas žino, kad hermetinė tradicija skelbė žmogų esant dieviškos prigimties būtybe, kuri turi galią valdyti pasaulį per žinias apie gamtos dėsnius. Tai nebuvo paprasta magija, o veikiau dvasinė disciplina, skirta sielos apvalymui. Smaragdo lentelėje minima frazė apie tai, kas apačioje, yra tarsi veidrodis to, kas viršuje, tapo pagrindu visai vėlesnei Vakarų ezoterikai. Viduramžiais šie tekstai buvo laikomi tokiais svarbiais, kad net bažnytinės bibliotekos saugojo juos kaip slaptą lobį. Hermesas buvo vaizduojamas kaip mokytojas, kuris atskleidžia, jog Dievas yra visur, o visata – tai gyvas, kvėpuojantis organizmas. Ši idėja buvo revoliucinė, nes ji kvietė žmogų ne bijoti dievybės, o pažinti ją per stebėjimą ir vidinį tobulėjimą. Tai buvo savotiškas dvasinis nuotykis, siekiantis sujungti dangų su žeme.