Sąvoka „Dievo šlovės buveinė“, dažnai lydima lotyniško termino Gloria arba hebrajiško Shekhinah, yra viena mistiškiausių ir giliausių religinės minties koncepcijų. Ji žymi ne tiesiog vietą žemėlapyje, o tašką, kuriame begalinis, neapčiuopiamas Dievas tampa matomas, juntamas ir „apsigyvena“ materialiame pasaulyje. Nors ši idėja ryškiausiai išskleista etiopų epas „Kebra Nagast“, jos šaknys driekiasi per seniausias civilizacijas, jungdamos judaizmą, krikščionybę, islamą ir net senovės Egipto bei Mesopotamijos dvasinį palikimą.
Norint suprasti, kas yra Dievo šlovės buveinė, būtina pažvelgti į žodžių etimologiją. Lotyniškas žodis Gloria kyla iš graikiško doxa, kuris Biblijos vertimuose reiškia ne tik garbę ar pagyrimą, bet ir fizinį spindesį, svorį bei galią. Hebrajų kalboje tam vartojamas žodis Kavod. Įdomu tai, kad šaknis kvd tiesiogiai reiškia „sunkumą“ arba „svorį“. Tad Dievo šlovė nėra tik abstrakti idėja – tai „sunki“ realybė, kažkas, kas turi tokią didelę dvasinę masę, jog keičia aplinką, kurioje pasirodo.
Hebrajiškoje tradicijoje atsirado dar vienas terminas – Shekhinah (Šekina). Šis žodis kilęs iš veiksmažodžio shakan, reiškiančio „apsigyventi“ arba „įsikurti palapinėje“. Šekina yra moteriškoji Dievo apraiška pasaulyje, jo „buvimas“ čia ir dabar. Kai sakome „Dievo šlovės buveinė“, mes kalbame apie konkretų indą (žmogų, objektą ar pastatą), kuris sugeba išlaikyti šią galingą dvasinę energiją.
Dievo buveinė judaizmo ir krikščionybės tradicijoje
Senajame Testamente pirmasis ryškus buveinės pavyzdys yra Mokančioji palapinė (Tabernakulis), pastatyta dykumoje po Sinajaus kalno įvykių. Mozė gavo instrukcijas sukurti erdvę, kurioje Dievas galėtų „vaikščioti“ kartu su savo tauta. Šios palapinės centre stovėjo Sandoros skrynia.
Būtent Sandoros skrynia tapo pirmąja oficialia Dievo šlovės buveine. Pasakojama, kad kai skrynia būdavo įnešama į šventyklą, ją užpildydavo tirštas debesis (Anan), toks intensyvus, kad kunigai negalėdavo tęsti tarnystės. Tai buvo fizinis įrodymas, kad Šlovė nusileido ant žemės.
Krikščionybėje ši koncepcija įgauna naują, antropomorfinį matmenį. Naujajame Testamente teigiama, kad pati aukščiausia Dievo šlovės buveinė yra Jėzaus Kristaus kūnas. Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Žodis tapo kūnu ir gyveno (eskēnōsen – pažodžiui „pasistatė palapinę“) tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę“. Vėliau ši garbė perkeliama ir Mergelei Marijai, kuri vadinama „Naująja Sandoros skrynia“, nes ji savo įsčiose nešiojo Dievo šlovę.
„Kebra Nagast“ ir etiopiškoji Siono samprata
Etiopijos tradicijoje, aprašytoje knygoje „Kebra Nagast“, Dievo šlovės buveinė pasiekia savo mistinę kulminaciją per Sioną. Čia Sionas nėra tik kalvos Jeruzalėje pavadinimas. Tai dvasinė esybė, dangiškoji šviesa, kuri apsigyveno Sandoros skrynioje.
„Kebra Nagast“ teigia, kad ši Šlovė pasirinko Etiopiją kaip savo naujuosius namus. Tai radikaliai keičia valstybės sampratą: Etiopija tapo ne šiaip šalimi, o „Šventąja Žeme“, nes joje fiziškai saugoma Šlovės buveinė. Etiopų mąstyme Sionas yra gyvas, jis gali judėti, skraidyti ir apsaugoti tuos, kurie jį gerbia. Tai aukščiausias „Gloria“ pavyzdys, kur materialus auksas ir medis tampa tik apvalkalu dangiškai energijai.
Paralelės kitose kultūrose
Nors terminas „Gloria“ yra krikščioniškas, pati idėja apie specialią vietą ar objektą, kuriame reziduoja dievybės esmė, yra universali:
- Senovės Egiptas: Šventyklų gilumoje esančios dievų statulos nebuvo laikomos tik akmeniu. Po specialių „burnos atvėrimo“ ritualų buvo tikima, kad dievo Ka (gyvybinė jėga) apsigyvena statuloje. Tai buvo dievo šlovės buveinė, kurią reikėjo maitinti ir rengti.
- Induizmas: Murti (dievybės atvaizdas) šventykloje veikia panašiu principu. Per Prana Pratishtha ritualą dievybė kviečiama „įsikurti“ atvaizde. Tikintieji eina į šventyklą atlikti Darshan – tai reiškia „matyti ir būti matomam dievybės“. Šis abipusis regėjimas yra tiesioginis susidūrimas su dieviškąja šlove.
- Islamas: Nors islame vengiama Dievo įvaizdinimo objektuose, Kaaba Mekoje laikoma „Dievo namais“ (Bayt Allah). Tai dvasinis ašigalis, aplink kurį telkiasi dieviškoji palaima (Barakah).
Kodėl žmonijai taip svarbu turėti „šlovės buveinę“? Tai susiję su žmogaus poreikiu apčiuopti tai, kas neapčiuopiama. Visata yra begalinė ir bauginanti, o Dievas – nepasiekiamas. Dievo šlovės buveinė veikia kaip fokusavimo lęšis: ji sutelkia visą kosminę galią į vieną tašką, kurį žmogus gali suprasti, paliesti ar bent jau prie jo priartėti.
Psichologiškai tai reiškia „šventovės“ poreikį žmogaus viduje. Mistinėje tradicijoje sakoma, kad galutinis „Gloria“ tikslas yra apsigyventi žmogaus širdyje. Jei žmogus tampa tyras, jis pats tampa Dievo šlovės buveine.
Citatos
1. Išėjimo knyga 40, 34-35 (Biblija)
„Tuomet debesis apgaubė Susitikimo palapinę, ir Viešpaties šlovė (Kavod) pripildė buveinę. Mozė negalėjo įeiti į Susitikimo palapinę, nes ant jos stovėjo debesis ir Viešpaties šlovė buvo pripildžiusi buveinę.“
2. Kebra Nagast, 17 skyrius (Etiopų epas)
„Sionas, Dievo Įstatymo Tabernakulis: pačioje pradžioje, kai tik Dievas sutvėrė dangus, Jis nustatė, kad jis taps Jo šlovės buveine žemėje. Jis nuleido jį į žemę ir leido Mozei padaryti jo atvaizdą.“
3. Evangelija pagal Joną 1, 14 (Naujasis Testamentas)
„Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“
(Graikiškame originale žodis „gyveno“ – eskenosen – tiesiogiai reiškia „pasistatė palapinę/buveinę“).
4. 1 Karalių knyga 8, 10-11 (Saliamono šventyklos pašventinimas)
„Kunigams išeinant iš šventosios vietos, Viešpaties namus pripildė debesis. Kunigai negalėjo stovėti ir tarnauti dėl debesies, nes Viešpaties šlovė pripildė Viešpaties namus.“
5. Koranas, Sūra Al-Baqarah (2:248) apie Sandoros skrynią
„Jų pranašas jiems tarė: ‘Jo valdžios ženklas bus tas, kad pas jus ateis Skrynia, kurioje bus ramybė (Sakinah – etimologiškai giminingas Shekhinah) iš jūsų Viešpaties ir tai, ką paliko Mozės šeima bei Arono šeima.’“
6. Šv. Efremas Siras (IV a. teologas, apie Mariją kaip buveinę)
„Sveika, Mergele, nes tavyje apsigyveno Šlovė, kurios negali sutalpinti visa kūrinija. Tu tapai dangiškuoju vežimu, nešančiu Tą, kuris laiko visatą.“
7. Kebra Nagast, 51 skyrius (Saliamono žodžiai apie Sioną)
„Sionas yra dangiška ir dvasinė, ji yra šviesos pilna; ji yra laisvės šalis ir Dievystės buveinė, kurios namai danguje, bet judėjimo vieta – žemėje.“
8. Pranašas Ezechielis 43, 2-4 (Apie šlovės sugrįžimą)
„Ir štai Izraelio Dievo šlovė atėjo iš rytų. […] Žemė švytėjo nuo Jo šlovės. […] Viešpaties šlovė įžengė į šventyklą pro vartus, atsuktus į rytus.“
9. Talmūdas, traktatas Megillah 29a (Apie Shekhinah tremtyje)
„Ateik ir pamatyk, kokie brangūs Izraelio vaikai Šventajam, palaimintas Jis; visur, kur tik jie būdavo ištremti, Šekina (Dievo buvimas/šlovė) keliaudavo kartu su jais.“
10. Šv. Jonas Damaskietis (Apie ikoną kaip buveinę)
„Senovėje Dievas, neturintis nei kūno, nei pavidalo, niekada nebuvo vaizduojamas. Bet dabar, kai Dievas pasirodė kūne ir gyveno tarp žmonių, aš vaizduoju tai, kas regima Dieve. Aš netapau materijos garbintoju, bet garbinu materijos Kūrėją, kuris dėl manęs tapo materija ir per materiją pasiekė mano išganymą bei padarė ją Savo šlovės buveine.“