Čidambaramas, įsikūręs Mauricijaus šiaurės vakaruose, Rivière du Rempart rajone, kur cukranendrių laukai supa kalvas ir upės vingius, vadinamas pagal garsųjį Indijos šventyklą Čidambaramą Tamilnade. Ten Šiva šoka kosminį šokį, o čia, saloje, vardas neša tą patį atminimą – tamilų kalboje “čid” reiškia sąmonę, o “ambaram” – erdvę, taigi “sąmonės erdvė”. Mauricijaus hindu bendruomenė, kilusi iš XIX amžiaus indėnų darbininkų, pavadino šį kaimelį ir jo šventyklą garbindama tą tradiciją, kur Šiva lieka judesio ir kūrimo centru.
Religinė istorija ir įvykiai, kurie suformavo vietą
Ši vieta gimė iš kolonijinio paveldo: 1834 metais britai atvežė indėnų darbo jėgą cukraus plantacijoms, daugiausia iš pietų Indijos, kur Šiva garbinimas – kasdienybė. Pirmieji hindu ritualai prasidėjo kaimuose kaip Triolet ar Terre Rouge, bet Čidambaram šventykla, pastatyta apie 1860 metus, tapo šiaurės centru. Ji skirta Nataradžai – Šivai kaip šokėjui, atkartojančiam Indijos Thillai Nataraja šventyklos vaizdą. Vietiniai panditai, kaip Ramsoondur šeima iš Kalkutos, atvežė šivlingus ir statulas, statydami akmeninius altorius su lotoso ornamentais ir varpine stogais, primenančiais tamilų architektūrą.
XIX amžiaus pabaigoje, 1898 metais, panditas Giri Gossayne iš Terre Rouge surengė pirmąją piligrimystę į Ganga Talao – ežerą salos centre, laikomą Gangos atspindžiu. Iš Čidambaramo ir aplinkinių kaimų žygiavo grupės su kanvar – bambukiniais nešuliais, puoštais Šivos, Hanumano ir Ganešos atvaizdais. Jie nešė šventą vandenį atgal, aukodami vietinėse šventyklose. Šis paprotys įsišaknijo Maha Šivaratri festivalyje, kai tūkstančiai eina basi, dainuodami bhajanas, o kelias virsta maldos procesija. 1888 metais netoliese, Triolete, įkurta Maheswarnath Mandir – didžiausia Šivos šventykla saloje, kur Panditas Sajeebunlall Ramsoondur pastatė 90 pėdų bokštą, atkartodamas fabriko kaminą, kurį sugriovė, siekdamas laisvės tikėjimui.
XX amžiuje, po nepriklausomybės 1968 metais, hinduizmas Mauricijuje tapo valstybine dalimi – 48 procentai gyventojų hindu. Čidambaram šventykla išgyveno audras ir cunamį 2004 metais, kai vanduo užliejo altorius, bet bendruomenė atstatė, pridėdama naujų freskų su Šivos šokio pozomis iš Natja Šastos – 108 karanos, įkvėptos Bharatanatyam. 2007 metais prie Ganga Talao pastatyta 33 metrų Šivos statula, kopija iš Indijos, o piligrimai iš Čidambaramo neša jos palaiminimus. Šie įvykiai sujungė salą su šaknimis: kolonijiniai vergai virto laisvais piligrimais, o Šiva – iš plantacijų dievu į tautos globėju.
Šiandienos religinė gyvybė ir vietos vieta
Čidambaramas pulsuoja Šivaratri ritmu: vasario gale tūkstančiai renkasi prie šventyklos, kur kunigai atlieka abhišeką – šivlingo plovimą pienu ir medumi, o naktį dega aliejinės lempos, skambant būgnams ir fleitoms. Šventykloje – sidabrinis Nataradža su ugnies aureole, supamas Parvati ir Ganešos, o piligrimai liečia akmenis, prašydami derlingumo ir apsaugos nuo salos audrų. Netoliese – mažesnės kovilės Hanumanui ir Durga, kur moterys aukoja sarijų juostas, o vaikai mokosi tamilų giesmių. Bendruomenė organizuoja bhandaras – nemokamus pietus, kur visi dalijasi ryžiais ir daržovėmis, stiprindami faamilijų saitus.
Ši šventykla – Mauricijaus hinduizmo perlas, kur Šiva moko pusiausvyros: šokis kuria ir naikina, kaip salos ciklonai. Čia gimsta naujos tradicijos – jaunimas kuria YouTube bhajanas, o panditai verčia Tevaram himnus kreolų kalba. Sukurta knygų kaip “Mauricijaus Šivos kelias” (2000), pasakojanti piligrimystės istorijas, o šventykla saugo relikvijas iš Indijos – šivlingus, atvežtus 1850-aisiais. Net musulmonai ir krikščioniai lanko, nešdami gėles, rodydami salos darną.