Chaldėjų orakulai (gr. Logia Chaldaika, lot. Oracula Chaldaica, angl. The Chaldean Oracles, istoriškai taip pat žinomi kaip Zoroastro orakulai) yra vienas svarbiausių vėlyvosios Antikos religinių ir filosofinių tekstų rinkinių, turėjusių didelę įtaką neoplatonizmo tradicijai. Šis kūrinys atsirado II amžiuje po Kristaus Romos imperijos laikotarpiu ir buvo laikomas autoritetingu šaltiniu tiems filosofams, kurie siekė suderinti graikų metafiziką su religine praktika. Tekstas neišliko kaip vientisa knyga. Iki mūsų dienų išliko tik fragmentai, kuriuos savo veikaluose cituoja vėlesni filosofai ir komentatoriai. Dėl to šiuolaikinis tekstas rekonstruojamas iš citatų, pateikiamų įvairiuose neoplatonikų raštuose.

Senovės tradicija kūrinį siejo su dviem asmenimis – tėvu ir sūnumi, vadinamais Julianus Chaldaeus (Julijanu Chaldėjumi) ir Julianus Theurgus (Julijanu Teurgu). Jie gyveno II amžiuje ir buvo laikomi religinės filosofijos mokytojais. Pagal vėlesnius šaltinius, orakulai buvo perduoti per teurginę patirtį, tai yra per ritualus ir mistinį bendravimą su dieviškomis jėgomis. Vis dėlto patys tekstai nepateikia aiškių istorinių duomenų apie jų autorius. Šiuolaikiniai tyrinėtojai paprastai laiko šiuos vardus tradiciniais priskyrimais, o ne patikimai nustatytais autoriais.

Pavadinimas „chaldėjų“ taip pat nėra tiesioginė nuoroda į Babilonijos ar Mesopotamijos kunigus, nors žodis chaldėjai graikų ir romėnų literatūroje dažnai reiškė astrologus ir Rytų išminčius. Vėlyvojoje Antikoje šis terminas tapo simboliniu žymeniu senovinei rytietiškai išminčiai. Todėl pavadinimas labiau rodo kultūrinį autoriteto įvaizdį negu tikrą geografinę kilmę.

Orakulų fragmentuose pateikiama sudėtinga kosmologinė sistema, kuri daug kuo artima vėlyvajam neoplatonizmui. Pagrindinis principas yra aukščiausias dieviškasis šaltinis, dažnai vadinamas Tėvu. Iš jo kyla kosminė tvarka ir visos būties pakopos. Tekstuose svarbi vieta tenka dieviškajai ugniai, laikomai pirminiu kūrybiniu principu. Ši ugnis nėra paprastas fizinis elementas. Ji apibūdinama kaip dvasinė galia, per kurią dieviškoji tikrovė pasireiškia visame kosmose.

Kosmologijoje taip pat išskiriama tarpinė dieviškoji figūra, dažnai vadinama Hekate. Ji veikia kaip jungtis tarp aukščiausiojo principo ir materialaus pasaulio. Hekatė apibūdinama kaip galia, kuri perduoda dievišką energiją žemesniems būties lygmenims ir palaiko visatos tvarką. Tokia struktūra primena neoplatonizmo emanacijos modelį, kuriame būties lygmenys kyla vienas iš kito palaipsniui tolstant nuo pirmojo šaltinio.

Svarbi vieta orakuluose skiriama žmogaus sielai. Tekstai aiškina, kad siela kilusi iš aukštesnės dieviškosios srities, tačiau įsikūnijusi materialiajame pasaulyje ji tampa susieta su kūnu ir kosmine tvarka. Dėl to žmogaus gyvenimo tikslas yra sielos pakilimas į aukštesnes dvasines sferas. Šis pakilimas nėra pasiekiamas vien teoriniu mąstymu. Orakulai pabrėžia ritualų ir religinių veiksmų reikšmę.

Tokie ritualai vadinami teurgija (gr. theourgia – „dieviškas veikimas“). Ši praktika siekė užmegzti ryšį su dieviškomis jėgomis per simbolinius veiksmus, maldas ir sakralinius ženklus. Skirtingai nuo paprastos magijos, teurgija buvo laikoma religine disciplina, kurios tikslas – dvasinis apsivalymas ir sielos suartėjimas su dieviškąja tikrove. Vėlesni neoplatonikai laikė Chaldėjų orakulus vienu svarbiausių teurginės tradicijos autoritetų.

Didelę reikšmę šiam tekstui suteikė vėlesni filosofai. IV–V amžiuje Chaldėjų orakulai tapo svarbia filosofinės religijos dalimi neoplatonizmo mokyklose. Juos komentavo ir citavo tokie autoriai kaip Jamblichas (Iamblichus), Proklas (Proclus), Damaskijus (Damascius) ir kiti. Šie mąstytojai laikė orakulus senovine išmintimi, papildančia Platono filosofiją. Kai kurie jų net vadino šiuos fragmentus dieviškuoju apreiškimu, galinčiu atskleisti kosminės tvarkos paslaptis.

Viduramžiais tekstas buvo žinomas daugiausia per Bizantijos autorius. XI amžiuje filosofas Mykolas Pselas (Michael Psellos) parašė komentarus ir surinko dalį fragmentų. Jo veikla padėjo išsaugoti tradiciją, kuri vėliau pasiekė Renesanso mokslininkus. Būtent šiuo laikotarpiu, XV amžiuje, Bizantijos filosofas Georgijus Gemistas Pletonas (Gemistus Pletho) šiuos tekstus klaidingai priskyrė senovės persų išminčiui Zoroastrui. Dėl šios priežasties Renesanso metu ir vėlesnėje Vakarų ezoterinėje tradicijoje šis kūrinys išpopuliarėjo „Zoroastro orakulų“ (lot. Oracula Zoroastris) vardu.

Kadangi originali knyga neišliko, šiuolaikiniai mokslininkai tekstą rekonstruoja iš įvairių citatų. Iš viso žinoma keli šimtai fragmentų, tačiau jų tikslus skaičius priklauso nuo skirtingų leidimų ir interpretacijų. Šie fragmentai atskleidžia pasaulėžiūrą, kurioje filosofija, religija ir ritualas laikomi vienos dvasinės tradicijos dalimis. Tokia sintezė buvo būdinga laikotarpiui, kai graikų filosofija susitiko su rytietiškomis religijos formomis ir sukūrė naują religinės metafizikos modelį. Chaldėjų orakulai tapo vienu svarbiausių šio intelektinio pasaulio liudijimų.

Chaldėjų orakulai (Oracula Chaldaica)

ZOROASTRO ORAKULAI

Istoriškai (ypač Renesanso laikotarpiu, dėka filosofo G. Gemisto Pletono, ir vėliau XIX a. ezoterinėje literatūroje) šie tekstai dažnai buvo vadinami „Zoroastro orakulais“, nes anuomet klaidingai manyta, kad juos parašė senovės persų išminčius Zoroastras. Tačiau šiuolaikiniame moksle ir istorijoje šie fragmentai žinomi išskirtinai tik kaip „Chaldėjų orakulai“ (lot. Oracula Chaldaica), priskiriami II a. gyvenusiems Julianui Chaldėjui ir jo sūnui Julianui Teurgui.

PRIEŽASTIS. DIEVAS. TĖVAS. PROTAS. UGNIS. MONADA. DIADA. TRIADA.

(1) Bet Dievas yra Tas, kuris turi Sakalo galvą. Jis yra pirmasis, negendantis, amžinas, negimęs, nedalomas, nepanašus į nieką kitą: visų gėrybių dalytojas; nesunaikinamas; geriausias iš gerųjų, Išmintingiausias iš išmintingųjų; Jis yra Lygybės ir Teisingumo Tėvas, savamokslis, fizinis, tobulas ir išmintingas – Tas, kuris įkvepia Šventąją Filosofiją.

(2) Teurgai teigia, kad Jis yra Dievas, ir šlovina jį kaip vyresnį ir jaunesnį, kaip cirkuliuojantį ir amžiną Dievą, kaip suprantantį visą pasaulyje judančių dalykų skaičių, ir, be to, begalinį savo galia bei suteikiantį energiją spiralinei jėgai.

(3) Visatos Dievas, amžinas, beribis, kartu jaunas ir senas, turintis spiralinę jėgą.

(4) Nes Amžinasis Eonas, pasak Orakulo, yra niekada neišsenkančios gyvybės, nepavargstančios galios ir neblėstančios energijos priežastis.

(5) Todėl nesuvokiamą Dievą dieviškieji vadina tyliu ir sakoma, kad jis sutaria su Protu, ir yra pažįstamas žmonių sieloms tik per Proto galią.

(6) Chaldėjai Dievą vadina Dionisu (arba Bakchu), finikiečių kalba – Jao (vietoj Suprantamosios Šviesos), ir jis taip pat vadinamas Cebaotu, kas reiškia, kad jis yra virš Septynių polių, tai yra Demiurgas.

(7) Talpindamas visus dalykus vienoje savo paties Hiparksės viršūnėje, Jis pats visiškai egzistuoja anapus.

(8) Matuojantis ir ribojantis visus dalykus.

(9) Nes iš Tėviškojo Principo nesklinda niekas, kas netobula.

(10) Tėvas neskleidė Baimės, bet Jis įliejo įtikinėjimą.

(11) Tėvas suvokė Pats Save ir neapribojo savo Ugnies vien savo intelektualia galia.

(12) Toks yra Protas, kuris yra energizuojamas prieš atsirandant energijai, kai jis dar nebuvo išėjęs, bet pasiliko Tėviškojoje Gelmėje ir Dievo Aditume maitino tylą.

(13) Visi dalykai išėjo iš tos vienos Ugnies. Tėvas ištobulino visus dalykus ir perdavė juos Antrajam Protui, kurį visos Žmonių Tautos vadina Pirmuoju.

(14) Antrasis Protas valdo Empirėjaus Pasaulį.

(15) Ką Suprantamasis sako, jis sako per supratimą.

(16) Galia yra su jais, bet Protas yra iš Jo.

(17) Tėvo Protas, jojantis ant subtilių Vedlių, kurie spindi nepalenkiamos ir negailestingos Ugnies pėdsakais.

(18) … Po Tėviškojo Pradėjimo
Aš, Siela, apsigyvenu kaip šiluma, atgaivinanti visus dalykus.
… Nes jis įdėjo
Suprantamąjį į Sielą, o Sielą – į blankų kūną,
Taip ir Dievų bei Žmonių Tėvas įdėjo juos į mus.

(19) Gamtos darbai egzistuoja kartu su intelektualia Tėvo šviesa. Nes būtent Siela papuošė plačiuosius Dangus ir ji puošia juos po Tėvo, bet jos viešpatavimas įtvirtintas aukštybėse.

(20) Siela, būdama spindinti Ugnis, Tėvo galia išlieka nemirtinga, yra Gyvybės Valdovė ir užpildo daugybę Pasaulio prieglobsčio gelmių.

(21) Kanalams susimaišius, juose ji atlieka negendančios Ugnies darbus.

(22) Nes Ugnis, kuri yra pirmajame anapusybėje, savo aktyvios Galios neįkalino Materijoje, bet Prote; nes Ugningojo Pasaulio kūrėjas yra Proto Protas.

(23) Kuris pirmasis iškilo iš Proto, apgaubdamas vieną Ugnį kita Ugnimi, sujungdamas jas kartu, kad galėtų sumaišyti šaltinių kraterius, išlaikydamas nesuteptą Savo paties Ugnies spindesį.

(24) Ir iš ten Ugningas Sūkurys, traukiantis žemyn blyksinčios liepsnos spindesį, prasiskverbiantis į Visatos bedugnes; nes iš ten žemyn driekiasi jų nuostabūs spinduliai.

(25) Monada egzistavo pirmoji, ir Tėviškoji Monada vis dar išlieka.

(26) Kai Monada išplečiama, sukuriama Diada.

(27) Ir šalia Jo sėdi Diada, kuri spindi intelektualiniais pjūviais, kad valdytų visus dalykus ir sutvarkytų viską, kas nesutvarkyta.

(28) Tėvo Protas pasakė, kad visi dalykai turi būti padalinti į Tris, kurio Valia sutiko, ir nedelsiant visi dalykai buvo taip padalinti.

(29) Amžinojo Tėvo Protas padalino į Tris, valdydamas visus dalykus Protu.

(30) Tėvas sumaišė kiekvieną Dvasią iš šios Triados.

(31) Visi dalykai aprūpinami iš šios Triados prieglobsčio.

(32) Visi dalykai yra valdomi ir egzistuoja šioje Triadoje.

(33) Nes tu privalai žinoti, kad visi dalykai lenkiasi prieš Tris Aukščiausiuosius.

(34) Iš ten išteka Triados Forma, būdama iš anksto egzistuojanti; ne pirmoji Esencija, bet tai, kuo visi dalykai matuojami.

(35) Ir joje pasirodė Dorybė, Išmintis ir visažinė Tiesa.

(36) Nes kiekviename Pasaulyje spindi Triada, kurią valdo Monada.

(37) Pirmasis Kelias yra Šventas, vidurinėje vietoje skrieja Saulė, trečiojoje Žemė šildoma vidinės ugnies.

(38) Iškeltas Aukštybėse ir gyvybę teikiantis Šviesai, Ugniai, Eteriui ir Pasauliams.

IDĖJOS. SUPRANTAMIEJI (INTELLIGIBLES), INTELEKTUALIEJI (INTELLECTUALS), JINGAI (IYNGES), SINOCHAI (SYNOCHES), TELETARCHAI (TELETARCHÆ), ŠALTINIAI, PRINCIPAI, HEKATĖ IR DEMONAI.

(39) Tėvo Protas sukosi pirmyn skardžiu riaumojimu, nenugalima Valia apimdamas visų formų Idėjas; kurios, išskrisdamos iš to vieno šaltinio, pasklido; nes iš Tėvo vienodai kilo ir Valia, ir Pabaiga (kuriomis jos yra sujungtos su Tėvu pagal kintantį gyvenimą, per įvairias nešykles). Tačiau jos buvo padalintos, Intelektualios Ugnies paskirstytos į kitus Intelektualiuosius. Nes visų Karalius prieš polimorfinį Pasaulį iš anksto padėjo Tipą, intelektualų, negendantį, kurio formos atspaudas siunčiamas per Pasaulį, ir per kurį Visata nušvito papuošta pačiomis įvairiausiomis Idėjomis, kurių pamatas yra Vienas, Vienas ir vienintelis. Iš jo kiti veržiasi paskirstyti ir atskirti per įvairius Visatos kūnus, ir spiečiais nešami per jos neaprėpiamas bedugnes, amžinai besisukdami neribotoje radiacijoje.

Tai yra intelektualios sampratos iš Tėviškojo Šaltinio, gausiai dalyvaujančios Ugnies spindesyje nerimstančio Laiko kulminacijoje.

Bet pirminis, pats savyje tobulas Tėvo Šaltinis išliejo šias pirmagimes Idėjas.

(40) Jų esant daug, jos žaibiškai nusileidžia ant spindinčių Pasaulių, ir juose telpa Trys Aukščiausieji.

(41) Jos yra Tėvo darbų ir Vieno Proto, Suprantamojo, sergėtojos.

(42) Visi dalykai egzistuoja kartu Suprantamajame Pasaulyje.

(43) Bet visas Intelektas supranta Dievybę, nes Intelektas neegzistuoja be Suprantamojo, kaip ir be Intelekto Suprantamasis neegzistuoja.

(44) Nes Intelektas neegzistuoja be Suprantamojo; be jo jis neegzistuoja.

(45) Intelektu Jis talpina Suprantamuosius ir įveda Sielą į Pasaulius.

(46) Intelektu Jis talpina Suprantamuosius ir įveda Jutimą į Pasaulius.

(47) Nes šis Tėviškasis Intelektas, kuris apima Suprantamuosius ir puošia neapsakomus dalykus, pasėjo simbolius visame Pasaulyje.

(48) Ši Tvarka yra bet kokio padalijimo pradžia.

(49) Suprantamasis yra bet kokio padalijimo principas.

(50) Suprantamasis yra kaip maistas tam, kuris supranta.

(51) Orakulai apie Tvarkas parodo Jį kaip esantį prieš Dangus, kaip neapsakomą, ir jie prideda – Jis turi Mistišką Tylą.

(52) Orakulas Suprantamąsias priežastis vadina Greitomis; Protas tvirtina, kad, išėjusios iš Tėvo, jos vėl veržiasi pas Jį.

(53) Tos Prigimtys yra ir Intelektualios, ir Suprantamosios, kurios, pačios turėdamos Supratimą, yra Intelekto objektai kitiems.

(54) Patys Suprantamieji Jingai supranta iš Tėvo; Neapsakomų patarimų judinami tam, kad suprastų.

(55) Nes tai yra Veikėjas, nes tai yra Gyvybę Nešančios Ugnies Davėjas, nes jis pripildo Gyvybę kuriančias Hekatės įsčias; ir jis įkvepia Sinochams gaivinančią Ugnies jėgą, apdovanotą didžiule Galia.

(56) Jis atidavė Savo paties Sūkurius saugoti Aukščiausiuosius, sumaišydamas Savo paties jėgos galią Sinochuose.

(57) Bet taip pat ir visi tie, kurie tarnauja materialiems Sinochams.

(58) Teletarchai yra talpinami Sinochuose.

(59) Rėja, Palaimintųjų Intelektualiųjų Šaltinis ir Upė, pirmiausia priėmusi visų dalykų galias į Savo Neapsakomas Įsčias, išlieja nuolatinį Gimdymą visiems dalykams.

(60) Nes tai yra Tėviškosios Gelmės riba ir Intelektualiųjų Šaltinis.

(61) Nes Jis yra aplink šviečiančios jėgos Galia, spindinti Intelektualiais Pjūviais.

(62) Jis spindi Intelektualiais Pjūviais ir pripildė visus dalykus meile.

(63) Intelektualiems Intelektualios Ugnies Sūkuriams visi dalykai yra pavaldūs, dėka įtikinamo Tėvo patarimo.

(64) O! Kaip Pasaulis turi nepalenkiamus Intelektualius Valdovus.

(65) Hekatės šaltinis atitinka Šaltinių Tėvų šaltinį.

(66) Iš Jo iššoka Amiliktai – visiškai negailestingi griaustiniai, ir sūkurys, priimantis visų tėvo pagimdytos Hekatės nuostabios Jėgos Įsčias; ir Tas, kuris apgaubia Ugnies Spindesį; Ir Stipri Polių Dvasia, visiškai ugninga anapus.

(67) Yra ir kitas Šaltinis, kuris veda Empirėjaus Pasaulį.

(68) Šaltinių Šaltinis ir visų šaltinių riba.

(69) Po dviem Protais telpa Gyvybę generuojantis Sielų šaltinis.

(70) Po jais egzistuoja Pagrindinis iš Nematerialiųjų.

(71) Tėvo pagaminta Šviesa, kuri vienintelė iš Tėvo jėgos surinko proto Gėlę ir turi galią suprasti Tėviškąjį protą, ir Abu įdiegia į visus Šaltinius bei Principus supratimo galią ir nesibaigiančio sukimosi funkciją.

(72) Visi šaltiniai ir principai sukasi aplinkui ir visada pasilieka nesibaigiančiame sukimęsi.

(73) Principus, kurie suprato Intelektualius Tėvo darbus, Jis aprengė jusliniais darbais ir kūnais, būdami tarpinėmis grandimis, egzistuojančiomis sujungti Tėvą su Materija, padarydami matomus nematomų Prigimčių Atvaizdus ir įrašydami Nematomą į Matomą Pasaulio rėmą.

(74) Tifonas, Echidna ir Pitonas, būdami Tartaro ir Gajos palikuonys, kuriuos sujungė Uranas, sudaro tartum tam tikrą Chaldėjų Triadą, visų netvarkingų kūrinių Inspektorių ir Sergėtoją.

(75) Yra tam tikri Neracionalūs Demonai (beprotiški elementaliai), kurie kyla iš Oro Valdovų; todėl Orakulas sako: Būdamas Oro, Žemės ir Vandens Šunų Vežėju.

(76) Vandeninis, kai taikoma Dieviškoms Prigimtims, reiškia Valdymą, neatsiejamą nuo Vandens, todėl Orakulas Vandeninius Dievus vadina Vandens Vaikščiotojais.

(77) Yra tam tikri Vandens elementaliai, kuriuos Orfėjas vadina Nereidėmis, gyvenantys aukštesniuose Vandens garuose, tokiuose, kokie pasirodo drėgname, debesuotame Ore, kurių kūnus kartais mato (kaip mokė Zoroastras) aštresnės akys, ypač Persijoje ir Afrikoje.

PAVIENĖS SIELOS. SIELA, GYVYBĖ, ŽMOGUS.

(78) Tėvas suvokė idėjas, ir visi mirtingi kūnai buvo Jo atgaivinti.

(79) Nes Dievų ir žmonių Tėvas įdėjo Protą (nous) į Sielą (psyche); ir abu įdėjo į (žmogaus) kūną.

(80) Tėviškas Protas pasėjo simbolius Sieloje.

(81) Sumaišęs Gyvybinę Kibirkštį iš dviejų atitinkamų substancijų, Proto ir Dieviškosios Dvasios, kaip trečiąją Jis pridėjo Šventąją Meilę, garbingąjį Vežėją, sujungiantį visus dalykus.

(82) Pripildantis Sielą gilia Meile.

(83) Žmogaus siela tam tikru būdu priglaudžia Dievą prie savęs. Neturėdama nieko mirtingo, ji yra visiškai apsvaigusi nuo Dievo. Nes ji didžiuojasi harmonija, pagal kurią egzistuoja mirtingas kūnas.

(84) Galingesnės Sielos suvokia Tiesą per save ir yra išradingesnės Prigimties. Tokios Sielos yra išgelbėjamos per savo pačių jėgą, pagal Orakulą.

(85) Orakulas sako, kad Kylančios Sielos gieda Peaną.

(86) Iš visų Sielų tos neabejotinai yra labiausiai palaimintos, kurios yra išliejamos iš Dangaus į Žemę; ir jos yra laimingos bei turi neapsakomą ištvermę, tiek kiek jų kyla iš Tavo Spindinčiojo Aš, O Karaliau, arba iš paties Jupiterio, stiprioje Mitro būtinybėje.

(87) Sielos tų, kurie palieka kūną smurtu, yra pačios tyriausios.

(88) Sielos ramsčiai, kurie suteikia jai kvėpavimą, yra lengvai atpalaiduojami.

(89) Nes kai matai Sielą išlaisvintą, Tėvas siunčia kitą, kad skaičius būtų pilnas.

(90) Suprasdami Tėvo darbus, jie išvengia begėdžio Likimo Sparno; jie yra patalpinti Dieve, pritraukdami stiprius šviesos nešėjus, nusileidžiančius iš Tėvo, iš kurio jiems nusileidžiant, Siela renka iš empirėjaus vaisių sielą maitinančią gėlę.

(91) Ši Animastinė Dvasia, kurią palaiminti vyrai vadino Pneumatine Siela, tampa dievu, visokeriopu Demonu ir Atvaizdu (bekūniu), ir tokioje Sielos formoje kenčia savo bausmes. Orakulai taip pat sutinka su šiuo teiginiu; nes jie lygina Sielos užimtumą Hade su apgaulingomis sapno vizijomis.

(92) Vienas gyvenimas po kito, iš plačiai paskirstytų šaltinių. Pereinant iš viršaus, kiaurai į priešingą dalį; per Žemės Centrą; ir į penktąjį vidurinįjį, ugningą centrą, kur gyvybę nešanti ugnis nusileidžia iki pat materialaus pasaulio.

(93) Vanduo yra gyvybės simbolis; todėl Platonas ir dievai prieš Platoną vienu metu vadina ją (Sielą) visu gyvybės vandeniu, o kitu metu – tam tikru jo šaltiniu.

(94) O Žmogau, drąsios prigimties, tu subtilus kūriny.

(95) Tavo inde apsigyvens Žemės žvėrys.

(96) Kadangi Siela nuolat bėga ir praeina per daugelį patirčių tam tikrame laiko tarpe; po kurių, ji netrukus yra priversta pereiti atgal per visus dalykus, ir išvynioti panašų kartų tinklą Pasaulyje, pagal Zoroastrą, kuris mano, kad kuo dažniau sugrįžta tos pačios priežastys, tuo labiau bus užtikrinta, kad seks panašūs padariniai.

(97) Pagal Zoroastrą, mumyse eterinis Sielos drabužis nuolat sukasi (reinkarnuojasi).

(98) Dievų perduoti Orakulai šlovina kiekvienos Sielos esminį šaltinį; Empirėjaus, Eterinį ir Materialų. Šį šaltinį jie atskiria nuo gyvybę teikiančios Deivės (Rėjos), iš kurios (pakabindami visą Likimą) jie sudaro dvi serijas ar tvarkas; vieną animastinę, arba priklausančią Sielai, o kitą priklausančią Likimui. Jie teigia, kad Siela yra kilusi iš animastinės serijos, bet kartais ji tampa pavaldi Likimui, kai pereidama į neracionalią būties būseną, ji tampa pavaldi Likimui užuot buvusi pavaldi Apvaizdai.

MATERIJA. PASAULIS IR GAMTA.

(99) Matrica, talpinanti visus dalykus.

(100) Visiškai daloma, ir vis dėlto nedaloma.

(101) Iš ten gausiai ištrykšta įvairialypės Materijos kartos.

(102) Jos kuria atomus, apčiuopiamas formas, fizinius kūnus ir dalykus, skirtus materijai.

(103) Šaltinių Nimfos ir visos Vandens Dvasios bei žemiškos, orinės ir astralinės formos yra visos Materijos Mėnulio Jojikai ir Valdovai, Dangiškos, Žvaigždėtos ir tos, kuri glūdi Bedugnėse.

(104) Pagal Orakulus, Blogis yra silpnesnis nei Neegzistavimas.

(105) Mes sužinome, kad Materija persmelkia visą pasaulį, kaip tvirtina ir Dievai.

(106) Visos Dieviškos Prigimtys yra bekūnės, bet kūnai prie jų pririšami dėl jūsų. Kūnai negali talpinti bekūnių dalykų dėl Kūniškos Prigimties, kurioje jūs esate sukoncentruoti.

(107) Nes Tėviškas Savęs pagimdytas Protas, suprasdamas Savo darbus, pasėjo visame kame ugninius meilės ryšius, kad visi dalykai galėtų toliau mylėti begalinį laiką. Kad susijusi dalykų seka galėtų intelektualiai išlikti Tėvo Šviesoje; kad Pasaulio elementai galėtų tęsti savo kursą abipusėje traukoje.

(108) Visų dalykų Kūrėjas, veikdamas pats, sukūrė Pasaulį. Ir ten buvo tam tikra Ugnies Masė: visus šiuos dalykus Veikdamas Pats Jis sukūrė, kad Visatos Kūnas galėtų būti suformuotas, kad Pasaulis galėtų būti matomas ir neatrodytų membraniškas.

(109) Nes Jis prilygina atvaizdus sau, apgaubdamas jais savo paties formą.

(110) Nes jie yra Jo Proto imitacija, bet tai, kas sukurta, turi savyje Kūno dalį.

(111) Yra Garbingas Vardas, su bemiege revoliucija, iššokantis į pasaulius per greitus Tėvo tonus.

(112) Todėl ten yra Elementų Eteriai.

(113) Orakulai tvirtina, kad Charakterių ir kitų Dieviškų vizijų tipai pasirodo Eteryje (arba Astralioje Šviesoje).

(114) Jame dalykai, neturintys figūros, yra sufigūruojami.

(115) Neapsakomi ir Išreiškiami Pasaulio atspaudai.

(116) Šviesos nekenčiantis Pasaulis ir vingiuojančios srovės, kuriomis daugelis yra nutraukiami žemyn.

(117) Jis sukuria visą Ugnies, Oro, Vandens, Žemės ir viską maitinančio Eterio Pasaulį.

(118) Patalpindamas Žemę viduryje, bet Vandenį po Žeme, o Orą virš abiejų.

(119) Jis įtvirtino didžiulę daugybę neklajojančių Žvaigždžių, ne varginančia ir žalinga įtampa, bet su stabilumu be judesio, stumdamas Ugnį į Ugnį.

(120) Tėvas surinko Septynias Kosmoso Tvirtumas, apribodamas Dangus išgaubta forma.

(121) Jis sukūrė klajojančių Egzistencijų (Planetinių gaublių) Septenarą.

(122) Pakabindamas jų netvarką Gerai išdėstytose Zonose.

(123) Jis padarė juos šešis skaičiumi, o Septintajam Jis įmetė į jų vidurį Ugningą Saulę.

(124) Centras, iš kurio visos (linijos), kad ir kuriuo būdu, yra lygios.

(125) Ir kad Greitoji Saulė, kaip visada, skrieja aplink Centrą.

(126) Uoliai verždamasi link to skambančios Šviesos Centro.

(127) Didžiulė Saulė ir Spindintis Mėnulis.

(128) Kaip Šviesos spinduliai, jo garbanos teka pirmyn, baigdamosi aštriais smaigaliais.

(129) Ir apie Saulės Ratus, ir apie Mėnulio susidūrimus, ir apie Oro Slėptuves; Eterio Melodiją, ir Saulės, ir Mėnulio fazių, ir Oro.

(130) Pats mistiškiausias iš diskursų mums praneša, kad Jo visuma yra Viršpasaulėse Tvarkose, nes ten egzistuoja Saulės Pasaulis ir Beribė Šviesa, kaip teigia Chaldėjų Orakulai.

(131) Tikresnė Saulė matuoja visus dalykus laiku, pati būdama laiko laikas, pagal Dievų Orakulą apie ją.

(132) Diskas (Saulės) yra nešamas Bežvaigždėje karalystėje virš Neklystančios Sferos; ir todėl jis yra ne Planetų viduryje, bet Trijų Pasaulių, pagal telestinę Hipotezę.

(133) Saulė yra Ugnis, Ugnies Kanalas ir Ugnies dalytojas.

(134) Todėl Kronas, Saulė kaip Vertintojas, stebi tikrąjį polių.

(135) Eterio Kelias, didžiulis Mėnulio judėjimas ir Oro srautai.

(136) O Eteri, Saule ir Mėnulio Dvasia, jūs esate Oro vadai.

(137) Ir platusis Oras, Mėnulio Kelias, ir Saulės Polius.

(138) Nes Deivė atneša Didžiulę Saulę ir švytintį Mėnulį.

(139) Ji surenka jį, priimdama Eterio, Saulės, Mėnulio ir visų kitų dalykų, esančių Ore, Melodiją.

(140) Nepavargstanti Gamta valdo Pasaulius ir darbus, kad Dangūs, traukiami žemyn, galėtų bėgti amžinu keliu, ir kad kiti Saulės, Mėnulio, Metų laikų, Nakties ir Dienos periodai būtų įvykdyti.

(141) Ir virš tos Didžiosios Deivės pečių Gamta išaukštinta savo platybe.

(142) Patys garsiausi iš Babiloniečių, kartu su Ostanu ir Zoroastru, labai teisingai žvaigždėtas Sferas vadina „Bandomis“; ar dėl to, kad vien tik jos tarp fizinių dydžių tobulai nešamos aplink Centrą, ar atsižvelgiant į Orakulus, nes jie jas laiko tam tikru atžvilgiu fizinių priežasčių raiščiais ir surinkėjais, kurias jie savo šventajame diskurse taip pat vadina „Bandomis“ (agelous) ir įterpus gamą (aggelous) – Angelais. Todėl Žvaigždės, kurios vadovauja kiekvienai iš šių bandų, laikomos Dievybėmis ar Demonais, panašiais į Angelus, ir yra vadinamos Arkangelais; o jų skaičius yra septyni.

(143) Zoroastras materialių formų atitikimą Sielos Pasaulio idealams vadina Dieviškais Gundymais.

MAGIŠKI IR FILOSOFIŠKI NURODYMAI

(144) Nekreipk savo proto į plačius Žemės paviršius; nes Tiesos Augalas neauga ant žemės. Taip pat nematuok Saulės judesių, rinkdamas taisykles, nes ją neša Amžina Tėvo Valia, ir ne vien dėl tavęs. Atmesk (iš savo proto) audringą Mėnulio kelią, nes ji visada juda iš būtinybės. Žvaigždžių progresija nebuvo sukurta dėl tavęs. Platus paukščių skrydis ore neduoda jokio tikro žinojimo, nei aukų vidurių skrodimas; visa tai tėra žaislai, savanaudiškos apgaulės pagrindas: bėk nuo jų, jei nori įžengti į šventą pamaldumo rojų, kur susirinkusios Dorybė, Išmintis ir Lygybė.

(145) Nesilenk prie Tamsiai Spindinčio Pasaulio; kuriame nuolat slypi klastinga Gelmė, ir Hadas, apgaubtas debesų, besidžiaugiantis nesuprantamais atvaizdais, status, vingiuotas, juoda nuolat besiritanti Bedugnė; visada susituokiantis su Kūnu, nešvytinčiu, beformiu ir tuščiu.

(146) Nesilenk, nes po Žeme slypi praraja, pasiekiama besileidžiančiomis Kopėčiomis, kurios turi Septynias Pakopas, ir joje įtvirtintas piktos ir lemtingos jėgos Sostas.

(147) Nepasilik Prarajoje su Materijos šlakais, nes ten yra vieta tavo Atvaizdui amžinai spindinčioje karalystėje.

(148) Nešauk matomo Gamtos Sielos Atvaizdo.

(149) Nežvelk į Gamtą, nes jos vardas lemtingas.

(150) Tau nederėtų jų matyti prieš tai, kol tavo kūnas bus inicijuotas, nes nuolat viliodami jie atitraukia sielas nuo šventų paslapčių.

(151) Neištrauk jos, kad išeidama ji ko nors nepasiliktų.

(152) Nesutepk Dvasios ir nepagilink paviršiaus.

(153) Nepraplėsk savo Likimo.

(154) Nemesdamas, pagal Orakulą, transcendentinės pėdos link pamaldumo.

(155) Nekeisk barbariškų Iššaukimo Vardų, nes kiekvienoje kalboje yra šventi Vardai, kuriuos davė Dievas, turintys Šventose Apeigose Neapsakomą Galią.

(156) Neik laukan, kai pro šalį eina Liktorius.

(157) Tegul ugninga viltis maitina tave Angeliniame lygmenyje.

(158) Švytinčios Ugnies samprata užima pirmąją vietą, nes mirtingasis, kuris prisiartina prie tos Ugnies, turės Šviesą iš Dievo; ir atkakliam mirtingajam Palaimintieji Nemirtingieji yra greiti.

(159) Dievai ragina mus suprasti spinduliuojančią Šviesos formą.

(160) Tau dera skubėti į Šviesą ir į Tėvo Spindulius, iš kurio tau buvo atsiųsta Siela (Psyche), apdovanota dideliu protu (Nous).

(161) Ieškok Rojaus.

(162) Pažink Suprantamąjį, nes jis egzistuoja anapus Proto.

(163) Yra tam tikras Suprantamasis, kurį tau dera suprasti su Proto Gėle.

(164) Bet Tėviškasis Protas nepriima sielos siekio tol, kol ji nepraeina iš savo užmaršties būsenos ir neištaria Žodžio, atgaudama gryno tėviško Simbolio Atmintį.

(165) Kai kuriems Jis suteikia gebėjimą priimti Šviesos Žinojimą; o kitus, net ir miegančius, Jis padaro vaisingus iš Savo paties jėgos.

(166) Nederėtų to Suprantamojo suprasti veržliai, bet su išplėsta toli siekiančio Proto liepsna, matuojančia visus dalykus, išskyrus tą Suprantamąjį. Bet tai būtina suprasti; nes jei tu palenksi savo Protą, tu tai suprasi, tik ne karštligiškai; bet dera atsinešti su savimi tyrą ir tyrinėjantį jutimą, išplėsti tuščią savo Sielos protą link Suprantamojo, kad galėtum pažinti Suprantamąjį, nes jis egzistuoja anapus Proto.

(167) Tu jo nesuvoksi taip, kaip suprasdamas kokį nors paprastą dalyką.

(168) Jūs, kurie suprantate, pažinkite Viršpasaulinę Tėviškąją Gelmę.

(169) Dieviški dalykai nėra pasiekiami mirtingiesiems, kurie supranta vien tik kūną, bet tik tiems, kurie nusimetę savo drabužius pasiekia viršūnę.

(170) Apsivilkęs visiškai ginkluotą skambančios Šviesos jėgą, triguba galia sutvirtindamas Sielą ir Protą, Jis privalo įdėti į Protą įvairius Simbolius ir nevaikščioti išsisklaidęs empirėjaus taku, bet su koncentracija.

(171) Nes būdamas aprūpintas visokiausiais Šarvais ir ginkluotas, jis yra panašus į Deivę.

(172) Tyrinėk Sielos Upę, iš kur arba kuria tvarka tu atėjai: kad nors ir tapai kūno tarnu, vėl galėtum pakilti į tą Tvarką, iš kurios nusileidai, sujungdamas darbus su šventuoju protu.

(173) Visais keliais į išlaisvintą Sielą tiesiasi Ugnies spinduliai.

(174) Tegul tave veda nemirtinga tavo Sielos gelmė, bet nuoširdžiai pakelk akis aukštyn.

(175) Žmogus, būdamas protingas Mirtingasis, privalo pažaboti savo Sielą, kad ji nepatirtų žemiškos nelaimės, bet būtų išgelbėta.

(176) Jei išplėsi Ugningąjį Protą į pamaldumo darbą, tu išsaugosi srautams pavaldų kūną.

(177) Telestinis gyvenimas per Dievišką Ugnį pašalina visas dėmes kartu su viskuo, kas yra svetimos ir neracionalios prigimties, ką Sielos dvasia pritraukė iš gimimo, kaip Orakulas moko mus tikėti.

(178) Dievų Orakulai skelbia, kad per apvalančias ceremonijas ne tik Siela, bet ir patys kūnai tampa verti priimti didelę pagalbą ir sveikatą, nes, sako jie, mirtingas grubios Materijos drabužis šiuo būdu bus apvalytas. Ir tai Dievai raginančiu būdu praneša patiems švenčiausiems Teurgams.

(179) Pagal Orakulą, mes turėtume bėgti nuo daugybės žmonių, einančių bandoje.

(180) Kas pažįsta save, tas viską savyje pažįsta.

(181) Orakulai dažnai atiduoda pergalę mūsų pačių pasirinkimui, o ne vien tik Pasaulietinių periodų Tvarkai. Kaip, pavyzdžiui, kai jie sako: „Pamatęs save, bijok!“ Ir vėl: „Tikėk, kad esi aukščiau Kūno, ir toks esi.“ Ir dar daugiau, kai jie tvirtina: „Kad mūsų savanoriški sielvartai mumyse daigina to konkretaus gyvenimo, kurį gyvename, augimą.“

(182) Bet tai yra paslaptys, kurias aš išvynioju gilioje Proto Bedugnėje.

(183) Kaip toliau sako Orakulas: Dievas niekada nebūna taip nusisukęs nuo žmogaus ir niekada taip stipriai nesiunčia jam naujų kelių, kaip tada, kai jis kyla į dieviškas spekuliacijas arba dirba sumišusiu ir netvarkingu būdu, ir kaip pridedama, nešventomis lūpomis arba nenuplautomis kojomis. Nes tų, kurie yra taip neatsargūs, pažanga yra netobula, impulsai – tušti, o takai – tamsūs.

(184) Nežinodami, kad kiekvienas Dievas yra geras, jūs be vaisiaus budite.

(185) Teurgai nepuola taip, kad būtų priskirti prie bandos, pavaldžios Likimui.

(186) Skaičius devyni yra dieviškas, gauna savo išsipildymą iš trijų triadų ir pasiekia teologijos viršūnes, pagal Chaldėjų filosofiją, kaip mums praneša Porfirijus.

(187) Kairėje Hekatės pusėje yra Dorybės šaltinis, kuris visiškai pasilieka joje, neišleisdamas savo nekaltybės.

(188) Ir žemė juos apraudojo, net iki jų vaikų.

(189) Furijos yra Žmonių Suvaržytojos.

(190) Kad nebūdamas pakrikštytas Žemės Furijoms ir gamtos būtinybėms (kaip sako vienas iš Dievų), tu pražūtum.

(191) Gamta mus įtikina, kad egzistuoja tyri Demonai ir kad pikti Materijos mikrobai lygiai taip pat gali tapti naudingi ir geri.

(192) Tris dienas ir neilgiau jums reikia aukoti.

(193) Taigi todėl pirmiausia Šventikas, kuris vadovauja Ugnies darbams, privalo apšlakstyti garsiai skambančios Jūros Vandeniu.

(194) Dirbk tu aplink Hekatės Strofalą.

(195) Kai pamatysi artėjantį Žemišką Demoną, Garsiai šauk! Ir paaukok akmenį Mnizourin.

(196) Jei dažnai iššauksi, pamatysi, kaip viskas temsta; ir tada, kai tau nebebus matomas Aukštai išlenktas Dangaus Skliautas, kai Žvaigždės praras savo Šviesą, o Mėnulio Lempa bus apgaubta, Žemė neišliks, ir aplink tave smigs Žaibo Liepsna, ir viskas pasirodys tarp griaustinių.

(197) Iš Žemės Ertmių iššoka žemiški Šungavliai demonai, nerodydami jokio tikro ženklo mirtingam žmogui.

(198) Panaši Ugnis, žaibiškai besidriekianti per Oro srautus, arba beformė Ugnis, iš kurios kyla Balso Atvaizdas, arba netgi gausiai žaibuojanti Šviesa, besisukanti, išskriejanti, garsiai šaukianti. Taip pat yra ugningai žaibuojančio Šviesos Žirgo vizija, arba taip pat Vaikas, nešamas aukštai ant Dangiškojo Žirgo pečių, ugningas, arba apsirengęs auksu, arba nuogas, arba šaudantis Šviesos strėlėmis iš lanko, ir stovintis ant žirgo pečių; tuomet, jei tavo meditacija tęsis toliau, tu sujungsi visus šiuos Simbolius į Liūto Formą.

(199) Kai pamatysi tą šventą ir beformę Ugnį, žaibiškai spindinčią per Visatos gelmes: Klausyk Ugnies Balso.

ORAKULAI IŠ PORFIRIJAUS

(1) Virš Dangiškųjų Šviesų yra Negendanti Liepsna, visada kibirkščiuojanti; Gyvybės Pavasaris, visų Būtybių Formavimasis, visų dalykų Originalas! Ši Liepsna kuria visus dalykus ir niekas nepražūva, išskyrus tai, ką ji sunaudoja. Ji leidžia pažinti Save per Save. Šios Ugnies neįmanoma sutalpinti jokioje Vietoje, ji yra be Kūno ir be Materijos. Ji apgaubia Dangus. Ir iš jos išeina mažos Kibirkštys, kurios sukuria visas Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių Ugnis. Štai! Ką aš žinau apie Dievą! Nesistenk sužinoti apie Jį daugiau, nes tai pranoksta tavo sugebėjimus, kad ir koks išmintingas būtum. Dėl viso kito žinok, kad neteisingas ir nedoras Žmogus negali pasislėpti nuo Dievo Artumo!

Jokia subtilybė ar pasiteisinimas negali nieko užmaskuoti nuo Jo veriančių Akių. Viskas yra pilna Dievo, ir Dievas yra Visame kame!

(2) Dieve slypi Neišmatuojama Liepsnos Gelmė! Vis dėlto, Širdis neturėtų bijoti prisiartinti prie šios Garbintinos Ugnies arba būti jos paliesta; ji niekada nebus sudeginta šios saldžios Ugnies, kurios švelnus ir Raminantis Karštis sukuria Pasaulio Ryšį, Harmoniją ir Trukmę. Niekas neegzistuoja kitaip, kaip tik per šią Ugnį, kuri yra Pats Dievas. Joks Asmuo Jo nepagimdė; Jis yra be Motinos; Jis žino viską ir Jam nieko neįmanoma išmokyti.

Jis yra Neklystantis savo sumanymuose, o Jo vardas yra neapsakomas, Štai dabar, koks yra Dievas! O mes, kurie esame Jo pasiuntiniai, esame tik Maža Dievo Dalis.

Šiose dalyse išverstas klasikinis „Chaldėjų orakulų“ (istoriškai dažnai klaidingai vadintų „Zoroastro orakulais“) rinkinys, remtasi 1895 m. W. Wynn Westcott’o angliškuoju leidimu. Kadangi originalus vientisas orakulų tekstas istorijos bėgyje neišliko, tai, ką matote, yra visi žinomiausi ir svarbiausi išlikę fragmentai – iš viso 199 orakulai bei 2 papildomi tekstai iš filosofo Porfirijaus raštų, – kuriuos per amžius išsaugojo ir savo veikaluose citavo vėlesni neoplatonizmo mąstytojai (Proklas, Damaskijus, Pselas ir kt.). Nors šiuolaikiniai akademiniai tyrinėtojai šiuos fragmentus kartais grupuoja šiek tiek kitaip ar priskaičiuoja dar keletą smulkių nuotrupų, šis išverstas tekstas reprezentuoja praktiškai visą pilną, tradicinį „Chaldėjų orakulų“ korpusą, suskirstytą temomis: nuo aukščiausių dieviškųjų principų (Tėvo, Proto, Ugnies), idėjų ir sielos prigimties iki Visatos sandaros bei konkrečių magiškų, teurginių ir filosofinių nurodymų.