Keltų mitologija buvo glaudžiai susijusi su gamta, karo narsa ir pomirtiniu gyvenimu. Šie dievai atsirado geležies amžiuje (apie 800–400 m. pr. Kr.), o jų kultas klestėjo iki romėnų užkariavimų. Skirtingai nei graikų ar romėnų dievai, keltų dievybės dažnai buvo susietos su konkrečiomis vietovėmis – upėmis, miškais ar kalnais – ir buvo garbinamos lokaliai, neturėdamos vieningo … [Skaityti toliau…]
Svarbiausi dievai suskirstyti į dvi grupes – aesir (kariniai ir valdžios dievai, kaip Odinas ir Toras) ir vanir (gamtos ir derlingumo dievai, kaip Njordas ir Freja). Vikingai juos garbino ne šventyklose, o lauko altoriuose, šventuose giraičiuose ar net aukojimo akmenyse. Aukojimai buvo praktiški – nuo gyvulių iki vertingų daiktų, o svarbiausi ritualai vykdavo žiemos saulėgrįžos … [Skaityti toliau…]
Mirties dievybės rodo žmonijos pastangas suvokti egzistencijos trapumą ir pasaulio tvarką, peržengiančią mums pažįstamas ribas. Nuo senovės laikų žmonės mėgino rasti prasmę iškeliavusių artimųjų likime, todėl kūrė pasakojimus, kurie paaiškina sielos kelionę po mirties. Vienuose mituose tokios dievybės užtikrina tvarką anapus, kitur jos tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir dvasių. Įvairūs naratyvai liudija žmogaus troškimą suvokti … [Skaityti toliau…]
Bendruoju požiūriu, Derliaus dievybės rodo žmogaus pastangas suvokti ir valdyti gamtos ciklus. Seniausiose bendruomenėse žmonės priklausė nuo žemės malonės, todėl kreipėsi į tam tikras antgamtines būtybes, tikėdamiesi derliaus gausos, vaisių subrendimo ir bendros gerovės. Pagrindinė mintis, kuri lydėjo tokias apeigas, rėmėsi pagarba gamtai ir siekiu palaikyti pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas ritualas atspindėjo gilesnį … [Skaityti toliau…]
Meilė nuo seno suvokiama kaip viena iš pagrindinių jėgų, galinčių daryti įtaką žmonių tarpusavio ryšiams ir pasaulio supratimui. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad šis jausmas kilo iš dieviškojo šaltinio, todėl stengėsi pagerbti dangiškus globėjus, galinčius skatinti santarvę. Mitologijoje rasime daugybę būtybių, kurių užduotis – palaikyti žmogiškąsias aistras, formuoti jautrumo ir atsidavimo vertybes. Religiniai tekstai rodo, kad … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorijoje dažnai iškildavo klausimas, kaip išsaugoti sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad egzistuoja dieviškos būtybės, saugančios kūną, padedančios atsigauti po sužalojimų arba ligų. Apeigos, skirtos dangaus globėjams, buvo viena iš priemonių pasiekti dvasinę pusiausvyrą, užtikrinančią geresnę savijautą. Šventyklose, ritualuose ir liaudies pasakojimuose išryškėdavo įvairios gydomųjų galių istorijos. Pastaroji tradicija rodė asmens … [Skaityti toliau…]
Mėnulis nuo seno laikomas dangaus kūnu, kurio cikliškas pasirodymas veikia žmogaus gyvenimą ir aplinką. Senovėje jis buvo siejamas su žemdirbystės, moteriškosios prigimties, potvynių ir atoslūgių stebėjimu. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad ši nakties šviesa turi gyvybės ir atsinaujinimo galios. Įvairiose religijose egzistavo dievybės, personifikuojančios Mėnulio ciklų mįslę, suteikiančios viltį ir naujos pradžios pojūtį. Senovės Graikijoje Selenė … [Skaityti toliau…]
Saulės dievai nuo seno užėmė reikšmingą vietą įvairiose pasaulio religijose. Dangaus šviesulio, suteikiančio šilumą ir šviesą, garbinimas dažnai atspindėjo bendruomenių siekį suvokti savo aplinką bei gamtos paslaptis. Gyvybės teikėjas, matomas kiekvieną rytą, buvo tapatinamas su ciklišku atsinaujinimu, todėl jam priskirtos ir dvasinės galios. Toks dievas dažnai laikytas keliu į dvasinį nušvitimą, simbolizuojant nenutrūkstantį gyvenimo ratą. … [Skaityti toliau…]
Nors graikų ir romėnų mitologijos dažnai painiojamos, o dievų vardai keičiami (pvz., Dzeusas = Jupiteris, Afroditė = Venera), skirtumų yra – istoriniu, kultūriniu ir net filosofiniu lygmeniu. Graikų mitai dažniausiai pradėdavo nuo Chaoso, o dievai atsirasdavo per dinastinius karus (Uranas → Kronas → Dzeusas). Jie turėjo gyvenimo istorijas: meilės nuotykius, kerštus, silpnybes. Pavyzdžiui, Dzeusas – … [Skaityti toliau…]
Baldras (arba Balduras) yra viena iškiliausių figūrų skandinavų mitologijoje. Jis laikomas dievu, siejamu su šviesa, grožiu, teisingumu, nekaltumu ir taika. Baldras yra Odino, pagrindinio dievų, ir Friggos, vaisingumo bei motinystės deivės, sūnus. Jo vardas dažnai minimas senoviniuose šiaurės tekstuose, tokiuose kaip „Eda“ ir „Skaldų poemos“, kur jis apibūdinamas kaip tobulas ir nepriekaištingas dievas, kurį dievai … [Skaityti toliau…]