At-Taghabun yra šešiasdešimt ketvirtoji Korano sura, turinti aštuoniolika eilučių. Jos pavadinimas arabų kalba reiškia „apsikeitimas nuostoliais“ arba „diena, kai paaiškės tikrieji pralaimėtojai“. Žodis kyla iš šaknies g-b-n, reiškiančios apgavystę, klaidą ar nuostolį. Ši sąvoka simbolizuoja Paskutinio teismo dieną, kai atsivers tikrasis žmonių dvasinis stovis – vieni supras, kad laimėjo amžinąjį atlygį, o kiti suvoks, jog viską prarado.
Sura priklauso vadinamajai Al-Musabbihat grupei – tai tos Korano dalys, kurios prasideda Dievo šlovinimu. Ji prasideda žodžiais „Yusabbihu lillahi ma fis-samawati wa ma fil-ard“, reiškiančiais, kad visa, kas danguje ir žemėje, šlovina Dievą. Tokia pradžia iš karto nurodo jos toną – priminimą apie kūrinijos priklausymą Kūrėjui ir žmogaus vietą tame tvarkos rate.
Tradiciškai manoma, kad At-Taghabun buvo apreikšta Medinoje, kai islamo bendruomenė jau buvo įsitvirtinusi ir susidūrė su naujais iššūkiais. Kai kurie aiškintojai mano, kad pirmosios eilutės galėjo būti apreikštos dar Mekos laikotarpiu, o vėlesnės – Medinoje. Toks mišrus pobūdis būdingas toms surų, kurios jungia universalią Dievo didybės temą su konkrečiais raginimais tikintiesiems gyventi teisingai, ištvermingai ir kukliai.
Sura sudaryta iš trijų teminių dalių. Pirmoji, apimanti pradines eilutes, kalba apie Dievo visagalybę, Jo žinojimą apie visa, kas matoma ir paslėpta. Žmogus pristatomas kaip kūrinys, kuriam suteiktas protas ir laisvė, bet kuris privalo suvokti savo priklausomybę nuo Dievo valios. Antroji dalis nukreipta į netikinčiuosius: primenami ankstesnių tautų likimai, kurios atmetė pranašus ir buvo sunaikintos, pateikiamas įspėjimas, kad neigimas visada veda į moralinį žlugimą. Trečioji dalis skirta tikintiesiems – raginama priimti likimą, pasitikėti Dievu nelaimių metu ir suvokti, kad šeima bei turtas yra ne tik palaima, bet ir išbandymas.
Vienas iš svarbiausių eilėraščių teigia, kad „nelaimė neįvyksta be Dievo leidimo, o kas tiki Dievą – Jo širdis bus nukreipta teisingai“. Tai vienas iš giliausių Korano teiginių apie tikėjimo ramybę, kviečiantis atsisakyti vidinės baimės ir įtampos. Kitoje vietoje minima „Diena, kai visi sužinos, kas iš tiesų laimėjo ir kas pralaimėjo“ – taip išreiškiamas pagrindinis suros motyvas, nuo kurio ir kilo jos pavadinimas.
At-Taghabun perteikia universalią mintį, kad žmogaus tikroji vertė matuojama ne pasaulietiniu laimėjimu, o dvasiniu sąmoningumu. Turtai, valdžia ar net šeimos ryšiai gali tapti kliūtimi, jei atitraukia nuo tikėjimo. Tuo pat metu sura skatina atsakomybę – šeimos ir bendruomenės ryšiai yra Dievo dovana, todėl jie turi būti tvarkomi su pagarba ir išmintimi.
Ši sura turi didelę religinę reikšmę. Ji dažnai skaitoma maldose ir dvasiniuose apmąstymuose, nes primena apie vidinę pusiausvyrą, kurią tikintysis privalo išlaikyti tarp materialaus pasaulio ir amžinybės. Daugelis islamo komentatorių pabrėžia, kad ją skaityti naudinga tiems, kurie išgyvena sunkumus – ji stiprina pasitikėjimą Dievu ir padeda priimti gyvenimo išbandymus kaip dvasinį ugdymą.
Sura taip pat naudojama mokymuose apie kantrybę ir pasitikėjimą. Jos eilutės dažnai cituojamos pamoksluose, kalbant apie moralę, šeimos santykius ir žmogaus atsakomybę prieš Kūrėją. Kai kurie musulmonai tiki, kad reguliarus šios suros skaitymas atneša širdies ramybę ir apsaugą nuo klaidingų sprendimų, nes jos žodžiai primena, kad viskas gyvenime vyksta neatsitiktinai, o pagal aukštesnį planą.
At-Taghabun sujungia teologinį gylį su praktiniu gyvenimo pamokymu. Ji kalba apie žmogaus trapumą, bet ir jo gebėjimą būti ištikimam tiesai. Ši sura kviečia pažvelgti į savo veiksmus ne iš išorės, o iš vidaus – suvokti, kur slypi tikrasis pelnas ir kur prasideda praradimas. Todėl ji išlieka svarbi ne tik kaip Korano tekstas, bet ir kaip moralinis kelrodis visiems, kurie ieško tikėjimo, ramybės ir dvasinės pusiausvyros.
At-Taghabun su paaiškinimais
- Visa, kas danguje ir kas žemėje, šlovina Dievą; Jam priklauso valdžia ir Jam priklauso garbė, ir Jis viską gali. Visa kūrinija liudija Dievo viešpatystę ir absoliučią galią.
- Jis yra Tas, kuris jus sukūrė, tačiau tarp jūsų yra tikinčių ir netikinčių. Dievas aiškiai mato visa, ką jūs darote. Dievas pažįsta kiekvieno žmogaus širdį ir mato tikėjimo ar netikėjimo pasirinkimą.
- Jis sukūrė dangus ir žemę pagal tiesą, ir suteikė jums formą, ir padarė jūsų pavidalus gražius. Ir pas Jį – galutinis sugrįžimas. Kūrimas nėra atsitiktinis – jis turi prasmę, o žmogaus kelias baigiasi pas Kūrėją.
- Jis žino, kas yra danguje ir kas žemėje, ir Jis žino, ką slepiate ir ką atveriate. Dievas žino, kas glūdi širdyse. Niekas nėra paslėpta nuo Dievo žvilgsnio – net mintys ir ketinimai.
- Ar neatėjo pas jus žinia apie tuos, kurie netikėjo anksčiau? Jie patyrė savo veiksmų pasekmes, ir jiems skirtas skaudus bausmės likimas. Praeities tautos liudija, kad netikėjimas visada veda į pražūtį.
- Tai todėl, kad kai jų pasiekdavo pasiuntiniai su aiškiais įrodymais, jie sakydavo: „Argi žmonės mus ves?“ ir jie atmetė tikėjimą, nusigręžė, o Dievui nereikia netikinčiųjų. Išdidumas ir panieka pranašams atnešė jiems pražūtį.
- Tie, kurie netikėjo, manė, kad jie niekada nebus prikeliami. Sakyk: „Taip, Mano Viešpačiu, jūs tikrai būsite prikeliami, ir tada jums bus pranešta, ką esate padarę.“ Tai Dievui lengva. Paskutinio teismo diena yra neišvengiama, ir kiekvienas atsiskaitys už savo darbus.
- Tikėkite Dievu ir Jo Pasiuntiniu, ir šviesa, kurią Mes atsiuntėme. Dievas gerai žino, ką jūs darote. Tikėjimas apima ne tik Dievą, bet ir Jo apreiškimą – Koraną, kaip dvasinę šviesą.
- Tą dieną, kai Jis jus surinks Paskutinio teismo dienai – „Taghabun“ dienai, kai vieni laimės, o kiti pralaimės – kas tiki Dievą ir daro gera, tas bus atleistas ir įvestas į rojų, po kurio teka upės, ten jis gyvens amžinai. Tai didžiausias laimėjimas. Tikėjimas ir geri darbai veda į amžinąją ramybę.
- O tie, kurie netikėjo ir atmetė Mūsų ženklus, pateks į ugnį, kurioje jie pasiliks amžinai – kokia bloga tai pabaiga! Netikėjimo pasekmė – dvasinė kančia ir atskyrimas nuo Dievo.
- Nė viena nelaimė neįvyksta be Dievo leidimo. Kas tiki Dievą – Jo širdį Jis nukreips teisingai. Dievas žino apie visus dalykus. Tikintysis mato prasmę net kančioje, nes viskas vyksta pagal Dievo valią.
- Klausykitės Dievo ir klausykitės Pasiuntinio; bet jei nusigręžiate, žinokite – Mūsų pasiuntiniui priklauso tik aiškus perduotas žodis. Pranašas perduoda žinią, o žmogus pats atsako už savo pasirinkimą.
- Dievas! Nėra kito dievo, tik Jis. Tebūna tikintieji pasitikintys Dievu. Tik Jis vienintelis vertas pasitikėjimo ir garbinimo.
- O jūs, kurie tikite! Tarp jūsų žmonų ir vaikų yra tokių, kurie yra jums išbandymas, todėl saugokitės jų, bet jei atleisite, būsite gailestingi ir atleisite – Dievas atlaidus, gailestingas. Šeima gali būti dvasinis išmėginimas, bet meilė ir atleidimas išlieka vertingiausi.
- Jūsų turtai ir jūsų vaikai yra tik išbandymas, o pas Dievą yra didis atlygis. Materialūs dalykai ir artimieji nėra blogis, bet tikrą vertę parodo tai, kaip juos naudojame.
- Tad bijokite Dievo, kiek pajėgiate, klausykitės, pakluskite ir aukokite – tai bus gera jums. Kas apsaugos save nuo godumo – tie bus laimėję. Tikrasis laimėjimas slypi dosnume ir pasitikėjime Dievu, o ne turto kaupime.
- Jei paskolinsite Dievui gražią paskolą, Jis jums ją grąžins daug kartų ir jus atleis. Dievas dėkingas ir švelnus. Gailestingumas ir aukojimas kitų labui sugrįžta gausia malone.
- Jis žino nematomą ir matomą, Jis – Galingasis, Išmintingasis. Dievas viską mato, viską valdo ir viską tvarko su išmintimi.