Visų pirma, Asklepijas gali būti suprantamas dvejopai: kaip medicinos ir gydymo dievas Asklepijas ir kaip hermetinis traktatas tokiu pavadinimu. Traktatas „Asklepijas“ (Asclepius, dar vadinamas Asclepius sive Dialogus Hermetis Trismegisti arba Perfectus Sermo – „Tobulasis mokymas“) Vakarų ezoterikos tradicijoje užima išskirtinę vietą. Pats vardas siejasi su garsiuoju Medicinos dievu Asklepiju (Asklēpios), kurio kultas buvo paplitęs visoje helenistinėje erdvėje ir kuris simbolizavo švelnų gydymą, sveikatą bei dvasinę šviesą. Tačiau hermetiniame tekste šis vardas įgauna kitą funkciją: čia Asklepijas pasirodo ne kaip dievybė, o kaip Hermio mokinys, kuriam atskleidžiama kosminė tvarka ir sielos kelias. Dėl to pavadinimas jungia abi plotmes – mitologinį dievą ir filosofinį kūrinį, kuriame „gydymas“ suprantamas kaip sielos išlaisvinimas per pažinimą.
Sukurtas II a. po Kr., šis kūrinys tapo esminiu tiltu tarp antikinės Egipto išminties ir lotyniškosios filosofinės tradicijos. Viduramžiais tai buvo vienintelis didelės apimties hermetinis tekstas, išlikęs lotynų kalba, kol graikiškieji „Corpus Hermeticum“ rankraščiai dar nebuvo pasiekę Vakarų Europos. Nors „Asklepijas“ dažnai pristatomas kaip filosofinis dialogas, jis iš esmės yra religinis traktatas apie dieviškąjį protą, kosminę vienovę ir žmogaus dievišką kilmę. Hermetizme religija neatsiejama nuo filosofijos, ji reiškiasi per vidinį pažinimą (gnosis) bei pagarbų santykį su dieviškomis jėgomis. Žmogus čia suvokiamas kaip Dievo atvaizdas bei bendrakūrėjas, turintis pašaukimą dalyvauti pasaulio kūrime.
Pats kūrinys pateikiamas kaip uždaras, sakralus pokalbis šventovėje. Pagrindinis mokytojas Hermis Trismegistas (Hermēs Trismegistos) atskleidžia būties paslaptis trims pasirinktiems mokiniams: Asklepijui, Tatui (Tat) ir Hammonui (Ammon). Tekstas prasideda griežtu perspėjimu, kad šis „Tobulasis mokymas“ yra šventas ir neturi būti išniekintas viešumo. Tai pabrėžia ezoterinę kūrinio prigimtį, reikalaujančią visiško dvasinio susikaupimo bei pasišventimo tiesos paieškoms, kurios gydo ne kūną, o žmogaus esybę.
Pagrindinės filosofinės temos
Traktatas pasižymi gilia ontologija ir drąsia antropologija:
- Dieviškasis protas ir vienovė: Pabrėžiama, kad visata yra vientisas organizmas, kuriame Dievas yra viskas ir viskas yra Dievas.
- Žmogaus didybė (Magnum Miraculum): Hermesas vadina žmogų „didžiu stebuklu“, nes jis vienintelis iš kūrinių sujungia dvasinę (dieviškąją) ir materialiąją prigimtis. Žmogus yra atsakingas už žemės puoselėjimą, kartu išlikdamas pajėgus susijungti su dvasine sfera.
- Teurgija ir statulų gaivinimas: Tekste detaliai aprašomas menas „kurti dievus“ – apeigos, kurių metu į šventąsias statulas pritraukiamos kosminės jėgos ar sielos, kad jos galėtų teikti pranašystes ir gydyti.
Egipto žlugimo pranašystė ir istorinis autoritetas
Viena įtakingiausių traktato dalių – apokaliptinė vizija, dar vadinama „Egipto rauda“. Joje Hermesas pranašauja laiką, kai religingumas išblės, dievai pasitrauks į dangų, o šventoji Egipto žemė liks tuščia. Šis pesimistinis pasaulio nuosmukio vaizdas viduramžiais buvo skaitomas ne tik kaip ezoterinis tekstas, bet ir kaip moralinis perspėjimas.
Nors „Asklepijas“ formaliai nebuvo įtrauktas į graikiškąjį „Corpus Hermeticum“ rinkinį, lotyniškajame pasaulyje jis turėjo neginčijamą autoritetą. Viduramžių mąstytojai jį citavo kaip autentišką antikos išmintį, o Renesanso laikais Marsilio Ficino ir kiti humanistai jį laikė esminiu hermetizmo pamatu.
Asklepijas
Mokytojas ir mokiniai
[1] – Tai Dievas, taip, Dievas atvedė tave pas mane, o Asklepijau, kad galėtum dalyvauti dieviškame pokalbyje. Šis pokalbis bus toks, kad dėl savo meilės ir pagarbos Dievui jis pagrįstai atrodys turintis daugiau dieviškos galios nei bet kuris kitas, kurį anksčiau esu sakęs, ar veikiau nei bet kuris, kurį man įkvėpė dieviškoji dvasia. Jei parodysi gebąs jį suprasti, visas tavo protas bus visiškai pripildytas viso to, kas gera, tai yra, jei yra daug gerų dalykų, o ne tik vienas, kuriame telpa visi. Iš tiesų galima pamatyti, kad šios alternatyvos dera tarpusavyje: arba visi dalykai yra iš vienio, arba jie yra vienis. Šie du teiginiai taip susiję, kad neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Bet tai sužinosi, jei atidžiai klausysies ateinančio pokalbio. Tačiau dabar, Asklepijau, turi šiek tiek pasislinkti į priekį. Pakviesk Tatą ateiti ir prisijungti prie mūsų.
Tatui įėjus, Asklepijas pasiūlė, kad dalyvautų ir Hamonas. Trismegistas tarė: „Joks piktas nusistatymas netrukdo Hamonui prisijungti prie mūsų, nes gerai pamenu, kad daug mano raštų buvo dedikuoti jam, lygiai kaip daug samprotavimų apie gamtos filosofiją ir daugybė viešų kalbų buvo dedikuoti mano mylimiausiam ir mylimam sūnui Tatui. Bet šiame traktate aš įrašysiu tavo vardą. Nekviesk nieko, išskyrus Hamoną, kad pokalbis, vertas tokios pagarbos ir tokia gilia tema, nebūtų išniekintas atvykus ir dalyvaujant daugybei žmonių. Nes tai yra nedoros sąmonės požymis – pateikti miniai žmonių pokalbį, kuris yra visiškai kupinas visos dieviškosios dvasios didybės.“
Kai Hamonas įžengė į šventovę, ir keturių vyrų įkarštis bei Dievo artumas užpildė šią šventą vietą, tyloje visų protai ir širdys pakibo ant Hermio lūpų, ir dieviška meilė pradėjo kalbėti:
Vienis ir Visuma
[2] – O Asklepijau, kiekviena žmogaus siela yra nemirtinga, tačiau jų nemirtingumo prigimtis nėra tokia pati, nes sielos skiriasi pagal elgesį ir laiką.
– Kodėl, o Trismegistai? Argi ne kiekviena siela yra tos pačios kokybės?
– O Asklepijau, kaip greitai tu atitrūkai nuo teisingo proto santūrumo! Argi nesakiau, kad visi dalykai yra viena, ir tas vienas yra viskas, nes visi šie dalykai buvo kūrėjuje prieš jam juos sukuriant? Teisingai vadinamas viskuo tas, kurio galūnės yra visi daiktai. Todėl visame šiame pokalbyje stenkis nepamiršti to, kuris vienas yra viskas, arba kuris yra visko kūrėjas.
Viskas ateina iš dangaus į žemę, į vandenį, į orą. Tik ugnis, kuri kyla aukštyn, yra gyvybę teikianti. Tai, kas juda žemyn, jai tarnauja. Tačiau tai, kas leidžiasi iš aukštybių, yra kupina kuriančiosios galios; tai, kas kyla aukštyn, teikia peną. Iš visų elementų tik žemė pasilieka savyje ir yra visų rūšių pavidalų priėmėja, ir ką ji priima, tą atiduoda.
– Taigi tai yra visuma, kaip pameni; tai yra visumos esmė ir tai yra visuma. Siela ir kosmosas, apglėbti Gamtos, yra jos išjudinami su tokia kokybių įvairove, akivaizdžia visuose atvaizduose, kad begalė pavidalų yra atpažįstami per jų savybių kontrastą. Visgi šie pavidalai taip pat yra suvienyti, kad visi dalykai atrodytų kaip viena visuma ir kilę iš vienio.
Kosmosas, gamta ir elementai
[3] – Taigi elementai, iš kurių buvo suformuotas visas kosmosas, yra keturi: ugnis, vanduo, žemė, oras. Kosmosas yra vienas, siela yra viena, Dievas yra vienas.
Dabar būk visiškai čia, kiek tik tavo protas ir gebėjimai leidžia. Nes Dievo pažinimas pasiekiamas dievišku sąmonės susitelkimu. Toks pažinimas ateina tarsi srauni upė, srūvanti srautu iš viršaus į gelmes apačioje. Savo staigiu veržlumu ji pralenkia bet kokias mūsų pastangas – tiek kaip klausytojų, tiek netgi kaip mokytojų.
Dabar dangus, regimasis dievas, valdo visus kūnus, kurių augimą ir nykimą nulemia saulė ir mėnulis. Bet dangų ir pačią sielą kartu su visu tuo, kas yra kosmose, savo ruožtu valdo Tas, kuris juos sukūrė: tai yra Dievas.
Iš visų ką tik paminėtų dangaus kūnų, kurių valdovas yra tas pats Dievas, nuolatinės įtakos sklinda per visą kosmosą ir per visas sielą turinčias klases bei individualius pavidalus, nes tokia yra kosmoso prigimtis. Kosmosas buvo paruoštas Dievo kaip talpykla visų rūšių pavidalams. Gamta tuomet įspaudžia pavidalus materijoje keturių elementų pagalba ir veda visus dalykus į dangų, kad jie būtų malonūs Dievo akyse.
Archetipai ir individualūs pavidalai
[4] – Visos būtybės, priklausomos nuo aukštesniojo pasaulio, yra suskirstytos į individualius pavidalus, kaip aš ketinu paaiškinti. Visų būtybių pavidalai atitinka savo archetipus, taigi archetipas yra visuma; individas yra archetipo dalis. Taigi dievų archetipas sukurs iš savęs dievų pavidalus; ir panašiai su daimonų, žmonių, paukščių archetipais bei visų dalykų, kurie egzistuoja kosmose, archetipais. Jie visi pagimdys į save panašius pavidalus.
Yra kita gyvų būtybių klasė, klasė be sielos, kuriai visgi netrūksta pojūčių, todėl jai naudingas geras elgesys, o blogas elgesys ją silpnina ir žaloja. Aš kalbu apie visus tuos dalykus, kurie gyvybę gauna iš savo šaknų sveikatos žemėje ir savo ūglių; jų pavidalai yra išsibarstę po visą žemę. Pats dangus yra visiškai pripildytas Dievo. Bet archetipai, apie kuriuos kalbėjau, gyvena erdvėje, kuri sutampa su jų pavidalais; ir tiek, kiek jie priklauso savo archetipams, pavidalai yra nemirtingi. Nes individualus pavidalas yra archetipo dalis, kaip žmogus yra žmonijos dalis, tad iš būtinybės individas atitinka savo archetipo charakterį. Tačiau nors visi šie archetipai yra nemirtingi, ne visi individualūs pavidalai tokie yra. Dieviškųjų būtybių atveju nemirtingi yra tiek pats archetipas, tiek individai. Visoms kitoms klasėms nemirtingumas glūdi archetipe. Nors individualiems pavidalams egzistuoja mirtis, gyvybė išsaugoma per dauginimosi vaisingumą. Taigi individualūs pavidalai yra mirtingi, archetipai – ne: žmogus yra mirtingas, žmonija – nemirtinga.
Sąsajos
[5] – Vis dėlto visų klasių individualūs pavidalai yra susimaišę su visomis kitomis klasėmis; kai kurie iš jų buvo sukurti anksti; kiti buvo sukurti iš tų, kurie buvo padaryti anksčiau. Tie, kurie yra sukurti dievų, daimonų ar žmonių, yra pavidalai, turintys didžiausią panašumą į savo archetipus. Neįmanoma kūnams būti suformuotiems be dievų pritarimo, ar individualiems pavidalams gauti savo formas be daimonų pagalbos, taip pat ir būtybės be sielos negali būti pasodintos ir auginamos be žmonių. Kai kurie daimonai pereina iš savo klasės į kitą pavidalą ir galbūt susijungia su dieviškosios klasės pavidalu, jie laikomi panašiais į dievus dėl savo artumo ir sąsajų. Tačiau šie daimonai išlaiko savo archetipo kokybę ir yra vadinami žmonijos draugais. Tas pats principas galioja ir žmonėms, bet jis yra platesnio pobūdžio. Nes žmonijos pavidalų yra daug ir jie įvairūs. Nusileisdami iš sąsajų su dieviškaisiais pavidalais, aprašytu būdu, jie sudaro daugybę sąjungų su visais kitais pavidalais, ir su dauguma jų – iš būtinybės.
Pagal tą patį principą tas, kuris per dieviškai įkvėptą religiją savo protu susijungė su dievais, priartėja prie dievų. Nes būtent per protą žmogus tampa viena su dievais, ir panašiai žmogus tampa viena su daimonais, jei prisiriša prie jų. Iš to seka, kad iš tiesų žmonės yra tie, kurie tenkinasi vidurine savo klasės padėtimi, o visi kiti žmonės bus panašūs į tą klasę, kuri priklauso individams, su kuriais jie bendrauja.
Žmogaus didybė
[6] – Taigi, o Asklepijau, Žmogus yra didis stebuklas, būtybė, kurią reikia garbinti ir gerbti. Jis pereina į Dievo prigimtį, tarsi jis būtų Dievas. Jis supranta daimonų giminę, nes žino, kad kyla iš to paties šaltinio. Jis su panieka žvelgia į tą savo prigimties dalį, kuri yra žmogiška, nes visą savo pasitikėjimą sudėjo į kitos dalies dieviškumą. Kiek laimingesnė yra žmogaus prigimtis, kai ji saikinga dėl savitvardos! Jis yra susivienijęs su dievais per bendrą dieviškumą. Jis viduje niekina tą savo dalį, dėl kurios yra pririštas prie žemės. Visas kitas būtybes, kurioms jis žino esąs reikalingas per dieviškąjį paskyrimą, jis prisiriša prie savęs meilės mazgu. Jis kelia akis į dangų, tuo pačiu rūpindamasis žeme. Taigi jis yra laimingoje vidurinėje padėtyje: jis myli tuos dalykus, kurie yra žemiau jo, ir yra mylimas aukščiau esančių būtybių. Jis greitai susijungia su elementais; savo proto aštrumu jis pasiekia jūros gelmes. Visi dalykai jam atviri. Dangus neatrodo per aukštas, nes jis išmatuoja jį savo proto gebėjimais, lyg būtų visai šalia. Miglotas oras niekada netrikdo jo dėmesio krypties; tanki žemė nėra kliūtis jo darbui; joks vandens gylis, kad ir koks didelis, neblogina jo regėjimo. Jis yra viskas ir jis yra tas pats visur.
Iš visų rūšių būtybių tos, kurios apdovanotos siela, turi šaknis, siekiančias iš viršaus žemyn, o tos be sielos stiebiasi aukštyn iš šaknies, kuri gyvena apačioje. Kai kurios būtybės maitinamos dviejų rūšių maistu, kitos – tik vienos rūšies. Dvi maisto rūšys, kuriomis egzistuoja sielą turinčios būtybės, yra sielos maistas ir kūno maistas. Pasaulio siela yra maitinama nenutrūkstamu judėjimu. Kūnai auga iš vandens ir žemės, žemutinio pasaulio maisto. Kvėpavimas, kuriuo visi dalykai yra pripildyti, maišosi su visais dalykais ir prikelia juos gyvenimui. Žmonėse intelektas yra apdovanotas sąmone. Šis intelektas yra kvintesencija ir yra suteiktas iš dangaus tik žmonėms.
Iš visų gyvų būtybių tik žmonėse sąmonė suteikia dieviškojo proto intelektą; sąmonė ir pakelia, ir palaiko šį intelektą. Bet kadangi man primenama pakalbėti apie sąmonę, aš netrukus tau ją apibūdinsiu. Ji yra kilni ir švenčiausia; ne mažiau nei paties Dievo. Tačiau dabar užbaigsiu tai, ką pradėjau.
Tyras protas, paslėptas kūno
[7] – Nes pačioje dalykų pradžioje kalbėjau apie sąjungą su dievais, per kurią tik žmonės pilnai mėgaujasi dievų pagarba; tai yra tie žmonės, kurie pasiekė tiek palaimos, kad suvokia dieviškąją sąmonę žmogiškajame intelekte; arba, tiksliau sakant, daugiau nei dievišką sąmonę, kuri yra tik Dieve ir žmogiškajame intelekte.
– Argi sąmonė nėra tokia pati visuose žmonėse, o Trismegistai?
– Ne visi žmonės, o Asklepijau, pasiekė tikrąjį supratimą, bet per neapgalvotą impulsą ir be tikrosios proto įžvalgos dauguma, besivaikydami iliuzijos, yra apgauti. Tai gimdo blogį protuose ir paverčia geriausios gyvos būtybės prigimtį į laukinio žvėries prigimtį bei priverčia elgtis kaip žiaurią pabaisą. Bet aš pateiksiu tau išsamų pasakojimą apie sąmonę ir viską, kas su ja susiję, kai kalbėsiu apie dvasią. Nes iš gyvų būtybių Žmogus vienintelis yra dvejopas: viena dalis yra vienguba, kurią graikai vadina „ousiodes“, o mes vadiname „dieviškojo panašumo grožiu“; kita yra keturguba, kurią graikai vadina „hulikon“, o mes vadiname „priklausančia materijai“. Iš šios buvo sukurtas kūnas, ir jis apvelka tai, ką jau minėjome esant dieviška žmonėse. Čia, viengubas tyro proto dieviškumas yra paslėptas kartu su tuo, kas jam gimininga; tai yra sąmonė, priklausanti tyram protui, kuri lieka visiškai rami savyje, tarsi aptverta kūno sienos.
– Kodėl buvo būtina, o Trismegistai, kad Žmogus būtų patalpintas pasaulyje, o ne toje sferoje, kuri yra Dievo buveinė, kur jis būtų galėjęs gyventi aukščiausioje palaimoje?
– Tu užduodi gerą klausimą, o Asklepijau, ir aš meldžiu Dievą suteikti man priemonių į jį atsakyti. Nes kadangi visi dalykai priklauso nuo jo valios, be abejonės, taip pat ir šios diskusijos, kurios nagrinėja absoliučią viršenybę. Šio principo mes klausiame savo dabartiniame pokalbyje.
Dvejopa žmonijos kilmė ir vaidmuo
[8] – Tad klausyk, Asklepijau. Viešpaties ir visų dalykų kūrėjas, kurį mes teisingai vadiname Dievu, sukūrė dievą, antrą po Savęs, kuris gali būti matomas ir suvokiamas jutimais. Aš nevadinu šio antrojo dievo pavaldžiu jutimams dėl to, kad jis būtų jais apdovanotas; ar taip yra, ar ne, aptarsiu kitu metu. Bet aš jį taip vadinu, nes jis yra įžvelgiamas tų, kurie mato, jutimais. Kadangi Dievas sukūrė šią dievišką būtybę, kuri pirmoji išėjo iš Jo paties ir buvo antroji po Jo, šios būtybės vaizdas Jam buvo gražus, ir kadangi ji buvo visiškai pripildyta visko gerumo, Jis pamilo ją kaip Savo paties dieviškosios prigimties vaiką.
Turėdamas tokią galią ir tokį gerumą, Jis norėjo, kad būtų dar kas nors, kas galėtų kontempliuoti tą būtybę, kurią Jis sukūrė iš Savęs. Todėl Jis sukūrė žmoniją, kad ji būtų Jo proto ir mylinčio rūpesčio pamėgdžiotoja. Dievo valia yra didžiausia tobulybė, nes norėjimas ir įvykdymas yra užbaigti tą pačią laiko akimirką. Taigi Jis sukūrė žmones iš Savo paties esmės. Jis suvokė, kad jie negalės mylėti ir rūpintis visais dalykais, nebent Jis apsaugos juos materialiu apvalkalu. Tad Dievas priglaudė juos kūniškoje buveinėje ir tą patį paskyrė visiems žmonėms, ir teisinga proporcija sumaišė bei suliejo dvi prigimtis į vieną. Taigi Dievas suformavo žmones iš dvasios ir kūno, tai yra, iš amžinos ir mirtingos prigimties, kad būdami taip suformuoti jie galėtų pateisinti savo dvejopą kilmę: jie galėtų stebėtis ir garbinti tai, kas dangiška, tuo pačiu galėdami rūpintis ir valdyti dalykus žemėje.
Bet kalbėdamas apie mirtingus dalykus, aš turiu omenyje ne tik žemę ir vandenį, du iš keturių elementų, kuriuos gamta padarė pavaldžius žmonėms, bet ir tuos dalykus, už kurių darymą šiuose elementuose arba su jais žmonės yra atsakingi: pačios žemės dirbimas, ganykla, statyba, uostai, laivyba, susisiekimas, prekyba. Visa tai sudaro stipriausią ryšį tarp žmonių ir tarp jų bei tos pasaulio dalies, kuri sudaryta iš vandens ir žemės.
Ši žemiškoji pasaulio dalis yra palaikoma žiniomis ir menų bei mokslų praktikavimu, be kurių Dievas nulėmė, kad ji nebūtų atvesta į tobulumą. Nes kas patinka Dievui, tam būtinybė paklūsta, kaip pasekmė seka paskui valią; ir neįtikėtina, kad tai, kas patiko Dievui, taptų Jam nemalonu, kadangi Jis žinojo daug anksčiau ne tik tai, kas įvyks, bet ir tai, kad tai Jam patiks.
Pagarba Dievui ir rūpestis kosmosu
[9] – Bet, Asklepijau, matau, kaip tavo greitas protas skuba išgirsti, kaip žmogus gali dangų, ar tai, kas yra danguje, padaryti savo meilės ir rūpesčio objektu. Tad klausyk, o Asklepijau. Mylėti dangaus Dievą ir viską, kas Jam priklauso, yra ne kas kita, kaip nuolatinė pagarba viskam. Tokios pagarbos nesiūlė jokia kita būtybė, nei dieviška, nei mirtinga, o tik žmonės. Žmonių nuostaba, garbinimu, šlovinimu ir pagarba džiaugiasi dangus ir jo gyventojai. Ne be priežasties Mūzų choras buvo atsiųstas žemyn iš Aukščiausiojo Dievo į žmonių draugiją, kad materialusis pasaulis neatrodytų be tvarkos ar stokojantis harmonijos saldumo. Iš tiesų vienintelis visų Tėvas atsiuntė Mūzas, kad Jis būtų pagerbtas žmonių giesmėmis ir šlovinimu, ir kad šlovinimo netrūktų danguje, o harmonijos saldumo – žemėje. Todėl labai nedaugeliui žmonių, apdovanotų tyru protu, buvo patikėta šventa pareiga kontempliuoti dangų. Tačiau yra tokių, kurie dėl painiavos, kylančios iš jų dvejopos prigimties, nusmuko atgal į žemesnįjį protą dėl savo kūno svorio; tokie buvo paskirti valdyti elementus ir dalykus, susijusius su šiuo žemesniuoju pasauliu. Taigi Žmogus yra kūrinys, bet aš nesakau, kad jis yra prastesnis dėl to, kad iš dalies yra mirtingas; veikiau dėl šios priežasties jis yra geriau prisitaikęs ir veiksmingesnis savo specifiniam tikslui, nes jo didybė, regis, buvo padidinta jo mirtingumo. Iš tiesų, kadangi jis nebūtų galėjęs išlaikyti abiejų sferų, jei nebūtų buvęs suformuotas iš abiejų substancijos, jis buvo taip suformuotas, kad galėtų rūpintis žemės dalykais ir taip pat mylėti tai, kas dieviška.
Šlovė Žmogui
[10] – Ir dabar, Asklepijau, aš trokštu, kad tu suvoktum principą to, ką ketinu pasakyti, ne tik su įdėmiu dėmesiu, bet ir su proto gyvumu. Be abejo, daugumai žmonių šis principas viršija tikėjimą, bet dvasingesnių protų jis gali būti suprastas kaip teisingas ir pilnas.
Taigi aš pradėsiu. Pirmasis Dievas yra Amžinybės Viešpats, antrasis – kosmosas, o trečiasis – Žmogus. Dievas yra kosmoso ir tų, kurie jame gyvena, autorius. Jis yra visų dalykų valdytojas kartu su Žmogumi, kuris yra to, kas sudėtina, valdytojas. Kadangi Žmogus žvelgia į visumą, kuri yra tinkamas jo meilės ir rūpesčio objektas, iš to seka, kad jis yra papuošalas kosmosui, kaip ir kosmosas jam. Dėl savo dieviškos sandaros, atrodo, Žmogus buvo pavadintas pasauliu [mundus], bet graikiškas „kosmosas“ yra tikslesnis. Žmogus pažįsta save ir jis pažįsta kosmosą, todėl prisimena, kas tinka jo vaidmeniui, ir atpažįsta, kas jam naudinga ir kam jis turėtų tarnauti. Teikdamas didžiausius šlovinimus ir padėkas Dievui bei gerbdamas jo atvaizdą, jis vis dėlto suvokia, kad jis pats yra antrasis Dievo atvaizdas; nes yra du Dievo atvaizdai: kosmosas ir Žmogus. Iš to kyla, kad Žmogus yra skirtingų dalių sąjunga. Iš dalies jis sudarytas iš sielos ir sąmonės, dvasios ir proto, per kuriuos jis yra dieviškas. Šiais aukštesniaisiais elementais jis atrodo gebantis pakilti į dangų, tačiau per pasaulietiškąją dalį, kurią sudaro ugnis, žemė, vanduo ir oras, jis lieka mirtingas žemėje, kad nepaliktų apleistų ir iššvaistytų visų tų dalykų, kurie patikėti jo globai. Taigi žmonija buvo sukurta iš dalies dieviška ir iš dalies mirtinga, susidedanti iš kūno.
Žmonės, užvaldyti nuosavybės
[11] – Taigi šios dvigubos būtybės, tai yra žmogaus, matas pirmiausia yra pagarba Dievui, po kurios seka gerumas. Nes tas gerumas iš tiesų atrodo tobulas, kai jį saugo dorybė, niekinanti troškimą viskam kitam. Visi tie dalykai, kurie yra turimi dėl kūno troškimo žemiškiems dalykams, yra svetimi toms žmogaus dalims, kurios turi giminystę su tuo, kas dieviška. Jie teisingai vadinami nuosavybe (turtais), nes jie negimė su mumis, bet vėliau tapo mūsų turimi (užvaldė mus). Štai kodėl jie vadinami nuosavybe. Visi šios rūšies dalykai yra svetimi žmogui, įskaitant kūną. Todėl mes turime niekinti ne tik tuos dalykus, kurių siekiame, bet ir patį šaltinį mumyse, iš kurio kyla tas siekimas. Taigi proto jėga verčia mane manyti, kad žmogus turėtų būti vadinamas žmogumi tik tiek, kiek jis, kontempliuodamas tai, kas dieviška, žvelgia žemyn ir menkai vertina tą savo dalį, kuri yra mirtinga ir kuri prijungta prie jo tam, kad būtų pasirūpinta žemesniuoju pasauliu.
Kad abi žmogaus dalys būtų pilnos, atkreipk dėmesį, jog abi yra suformuotos iš keturių elementų. Žmogus aprūpintas poromis rankų ir kojų bei kitais kūno nariais, kad galėtų rūpintis žemesniuoju, tai yra žemiškuoju, pasauliu; tačiau su keturiais elementais – protu, sąmone, atmintimi ir įžvalga – jis gali pažinti visus dieviškus dalykus ir juos kontempliuoti. Iš čia kyla tai, kad jis tyrinėja dalykų skirtumus, jų savybes, jų poveikį ir jų kiekius su netikra paieška. Būdamas sulaikomas kūno svorio ir didelio netobulumo, jis negali lengvai įžvelgti tikrųjų gamtos dalykų priežasčių.
Taigi, jei žmogus buvo taip sukurtas ir suformuotas, ir jam suteikta tokia pareiga bei tarnystė aukščiausiojo Dievo, jei jis palaiko pasaulį [mundum] puikioje tvarkoje, teikia deramą pagarbą Dievui ir yra visiškai klusnus jo valiai abiejose šiose užduotyse, kokį atlygį, tavo manymu, jis turėtų gauti? Nes kadangi pasaulis yra Dievo kūrinys, tas, kuris rūpestingai palaiko jo grožį ir netgi jį didina, sujungia savo paties darbą su Dievo valia, nes savo kasdienio darbo ir rūpesčio atsidavimu jis suteikia tvarką grožiui, kurį Dievas sukūrė savo dieviška valia. Argi atlygis neturėtų būti tas, kurį gavo mūsų protėviai ir kurio mes patys trokštame savo giliausiose maldose, jei tik tai patiktų dieviškajam gerumui? Kad kai baigsime savo tarnybos laiką, atliksime savo pasaulietines pareigas ir būsime išlaisvinti iš mirtingumo pančių, Dievas sugrąžintų mus į mūsų aukštesniąją, tai yra dieviškąją prigimtį, be dėmės ir neliečiamą.
Siela kilpoje
[12] – Tu kalbi teisingai ir teisingai, o Trismegistai.
– Taigi tai yra atlygis tiems, kurie gyvena savo gyvenimą teikdami deramą pagarbą Dievui ir meilingą rūpestį pasauliui [mundo]. Visai kitaip yra tiems, kurie gyvena neteisingai ir kuriems neleidžiama sugrįžti į dangų. Nes jie yra priversti patirti gėdingą persikūnijimą į kūnus, kurie neverti talpinti šventos žmogaus dvasios.
– Pagal tavo pokalbio eigą, o Trismegistai, sielos, kurios viliasi būsimo nemirtingumo, labai rizikuoja šiame pasaulietiškame gyvenime.
– Tačiau kai kuriems tai, ką pasakiau, atrodo neįtikėtina; kitiems – pasaka, o kitiems, galbūt, pajuokos objektas. Nes kas branginama šiame kūno gyvenime, yra vaisius, gaunamas iš nuosavybės. Bet būtent tai laiko sielą kilpoje, kaip sakoma, todėl žmogus laikosi tos savo dalies, kuria jis yra mirtingas, ir šios dalies pagieža, pavydėdama jam nemirtingumo, neleidžia jam pripažinti tos dalies, kuri yra dieviška. Dabar kalbėsiu tau kaip pranašas: po mūsų nebus nieko, kas turėtų tą paprastą meilę, kuri yra filosofijos prigimtis. Tai susideda iš dažno kontempliavimo ir pagarbaus garbinimo, kuriais vienais galima pažinti dievybę. Daugelis sunaikina filosofiją savo painiais samprotavimais.
– Bet kaip jie padaro filosofiją nesuprantamą ir kaip jie ją sunaikina painiais samprotavimais?
Filosofija, sunaikinta painių samprotavimų
[13] – Šiuo būdu, Asklepijau. Įmantriais argumentais jie sumaišo ją su įvairių rūšių nesuprantamais mokslais: aritmetika, muzika ir geometrija. Tačiau tyra filosofija, kuri priklauso tik nuo pagarbos Dievui, turėtų domėtis šiais kitais dalykais tik tiek, kad stebėtųsi žinojimu, jog dangaus kūnai reguliariai grįžta į tas pačias iš anksto nustatytas pozicijas, ir kad jų orbitų eiga paklūsta skaičiui. Filosofija turėtų pažinti žemės matmenis, savybes ir kiekius, jūros gelmes, ugnies galią ir visų šių dalykų poveikį bei prigimtį, kad žavėtųsi, gerbtų ir šlovintų dieviškąjį meniškumą ir intelektą. Suprasti muziką reiškia suvokti visų dalykų išdėstymą, kuris yra nulemtas dieviškos proporcijos. Per šią proporciją, kuri kyla iš Aukščiausiojo Menininko, visų individualių dalykų išdėstymas yra paverčiamas į vienį, kuris sukelia gražiausią ir tikriausią harmoniją dieviškoje giesmėje.
Dievas nėra nei pagimdytas, nei gimdo
[14] – Tie žmonės, kurie ateis po mūsų, bus apgauti klastingų sofistų ir nukreipti nuo tikros, tyros ir šventos filosofijos. Garbinti Aukščiausiąją Būtybę vieningu protu ir širdimi ir gerbti tai, kas buvo sukurta iš jos substancijos, dėkoti dieviškajai valiai, kuri viena yra begaliniai pilna Gėrio: tai yra filosofija, kuri nebuvo išniekinta iškreipto proto smalsumo. Bet apie tai jau pasakyta pakankamai.
Pradėkime dabar aptarti dvasią ir tai, kas jai gimininga. Pirmiausia buvo Dievas ir hulė, ką mes laikome graikišku žodžiu „materijai“ [mundum]. Dvasia lydėjo materiją [mundo], arba veikiau dvasia buvo materijoje [mundo], bet ji buvo materijoje ne tuo pačiu būdu, kaip ji buvo Dieve, ir ne tuo pačiu būdu, kaip tie principai, iš kurių atsirado kosmosas, buvo Dieve. Tie neegzistavo, nes jie nebuvo išvesti, bet jie jau buvo Dieve, iš kurio jie turėjo galimybę gimti. Negimusiais vadinami ne tik tie, kurie dar negimė, bet ir tie, kurie neturi priemonių daugintis, todėl iš jų niekas negali gimti.
Todėl visos būtybės, kurios yra, turi savyje galią gimdyti ir taip pat būti pagimdytos; iš jų kyla galimybė gimti, net jei tos būtybės gimė iš savęs pačių. Nes nėra abejonės, kad tie, kurie gimė iš savęs, natūraliai turi galimybę būti gimę. Iš tokių būtybių viskas gimė. Tačiau Dievas yra amžinas; amžinasis Dievas negali nei būti gimęs, nei kada nors galėjo būti gimęs. Tai, kas yra, kas buvo, kas visada bus, kas yra visiškai iš savęs: tokia yra Dievo prigimtis.
Nors hulė (materija), kuri yra būdinga kosmosui, ir dvasia neatrodo gimusios nuo pradžios, vis dėlto jos turi savyje galią ir prigimtinį gebėjimą būti gimusioms ir kurti. Nes vaisingumo šaltinis yra gamtos savybė, kuri turi savyje pradėjimo ir gimimo galią bei medžiagą. Taigi gamta turi generavimo galią pati savaime, be jokios kitos esybės.
Negimęs kosmosas talpina vaisingą gamtą
[15] – Dabar turime atsigręžti į tas būtybes, kurios turi galią pradėti tik susijungdamos su kita, kadangi kosmoso erdvė su viskuo, kas joje yra, aiškiai nebuvo gimusi, bet tikrai turi savyje visą gamtos galią.
Vėlgi sakau, kad tai yra erdvė, kurioje yra visi dalykai. Visi šie dalykai nebūtų galėję egzistuoti, jei nebūtų buvę erdvės jiems visiems išlaikyti (erdvė turi būti suteikta viskam, kas turi būti). Nei savybės, nei kiekiai, nei pozicijos, nei poveikiai negalėtų būti įžvelgti dalykams, kurių niekur nebūtų.
Taigi kosmosas, nors ir nebuvo gimęs, talpina savyje visų dalykų prigimtis, arba veikiau jis suteikia vaisingiausias įsčias visko pradėjimui. Tai yra visa materijos prigimtis: kad ji turi kūrimo galią, nors pati nebuvo sukurta. Kaip materijos prigimties savybė yra daugintis, lygiai taip pat ta pati materija yra vienodai visli daugindama blogį.
Kaip galima išvengti blogio
[16] – Asklepijau ir Hamonai, aš nesakiau to, ką sako daugelis: „Ar Dievas negalėjo pašalinti arba nukreipti blogio nuo visko prigimties?“ Absoliučiai jokio atsakymo nereikėtų duoti šiems žmonėms. Bet dėl jūsų aš tęsiu tai, ką pradėjau, ir pateiksiu jums atsakymą. Tie žmonės sako, kad Dievas turėjo visiškai išlaisvinti pasaulį nuo blogio; visgi jis yra pasaulyje tokiu dideliu mastu, kad atrodo kaip viena iš jo galūnių.
Vis dėlto Aukščiausiasis Dievas numatė tai ir apsisaugojo nuo to pačiu racionaliausiu įmanomu būdu, kai teikėsi apdovanoti žmonių protus sąmone, žiniomis ir intelektu. Nes būtent tuo mes pranokstame kitas gyvas būtybes; tik tuo mes galime išvengti blogio apgaulių, klastos ir ydų. Žmogus, saugomas dieviško intelekto ir numatymo, vienu akies žvilgsniu išvengs tokių dalykų, kol dar neįsitraukė į juos. Nes žinių pagrindas glūdi Aukščiausiame Gėryje.
Viskam kosmose tarnauja ir energiją suteikia dvasia, kuri, kaip muzikinis instrumentas ar mechaninis prietaisas, yra pavaldi aukščiausiojo Dievo valiai. Kol kas tebūnie mums to gana.
Tas, kuris vadinamas aukščiausiuoju Dievu ir yra pažįstamas tik protu, yra valdovas ir valdytojas to dievo, kuris gali būti suvokiamas jutimais. Šis „juslinis“ dievas savyje talpina visą erdvę, visko substanciją ir visą prigimtį tų, kurie gimdo ir kuria. Jis apglėbia viską, kas yra, kad ir koks didelis tai būtų.
Pasaulio sandara
[17] – Visi pavidalai kosmose yra judinami ir valdomi dvasios, kiekvienas pagal savo prigimtį, suteiktą jam Dievo, bet hulė arba materija yra jų visų priėmėja. Ir visų šių dalykų valdovas yra Dievas. Jis yra jų judėjimas ir Jis yra jų susitikimas. Jis paskirsto visiems materialiems dalykams tai, kas kiekvienam būtina. Dar daugiau, jis pripildo juos visus dvasia, įkvėpta į juos pagal natūralų kiekvieno pajėgumą.
Tuščiaviduris pasaulio apvalumas, turintis sferos formą, pats savaime yra nematomas savo visumoje dėl savo savybės ir formos. Pasirink bet kurią vietą sferos viršuje, kad pažiūrėtum žemyn, iš ten negali matyti to, kas yra apačioje. Dėl to daugelis tiki, kad pasaulis turi vietos išvaizdą ir savybę. Nes tik dėl individualių dalykų formų, kurių atvaizdai atrodo įspausti sferoje, tikima, kad ji tam tikru būdu yra matoma, nes atrodo lyg paveikslas. Bet realybėje ji pati savaime yra amžinai nematoma. Iš čia kyla tai, kad sferos dugnas, jei tai būtų sferos dalis ar vieta, vadinama graikiškai Hades, nes idein graikiškai reiškia matyti, o sferos dugno negalima pamatyti. Taip pat idėjos vadinamos formomis, nes jos gali būti matomos kaip formos. Todėl ir požemio regionai graikiškai vadinami Hades, nes jie negali būti matomi, o lotyniškai Inferi, nes jie yra sferos apačioje.
Taigi tai yra pirmosios ir seniausios priežastys; visko galva ir kilmė; jose ar per jas, ar iš jų egzistuoja visi dalykai.
Saulė ir protas
[18] – Kas iš tikrųjų yra visi šie dalykai, apie kuriuos kalbi, o Trismegistai?
– Galima sakyti, kad vieninga substancija visuose individualiuose pavidaluose, kiekviename be išimties, yra kosmoso substancija. Taigi kosmosas maitina kūnus, o dvasia maitina sielas; bet supratimas yra maitinamas ta dangiška dovana, kuria viena žmonija gali būti laiminga; ne visi žmonės, bet tik nedaugelis: tie, kurių protas yra toks, kad gali priimti tokią didžią malonę. Kaip pasaulis yra apšviečiamas saulės šviesos, taip žmogaus protas tampa skaidrus dėl tos kitos šviesos; iš tiesų net labiau. Nes kad ir ką saulė apšviečia, kartais ta šviesa atimama įsiterpus žemei, mėnuliui ir atėjus nakčiai. Bet supratimas, kartą susijungęs su žmogaus siela, tampa viena substancija per visišką susiliejimą, todėl tokio tipo žmogaus protai niekada nėra trukdomi tamsos kliedesių. Todėl teisingai sakoma, kad toks supratimas yra dievų siela, bet aš sakau – ne visų dievų, o tik didžiųjų arba pagrindinių, ir iš jų – tik originalaus.
Dievai ir žvaigždės
[19] – Kokius dievus tu sakai esant pačioje dalykų viršūnėje arba pirmykščių priežasčių šaltiniu, o Trismegistai?
– Aš tau atskleidžiu didžius dalykus ir atidengiu dieviškas paslaptis. Prieš pradėdamas aš meldžiu dangaus malonės. Yra daug dievų klasių, iš kurių kai kurie yra subtilūs, o kiti – jusliniai. Pirmieji taip apibūdinami ne todėl, kad laikomi esantys už mūsų suvokimo ribų; iš tiesų mes juos suvokiame geriau nei tuos, kuriuos vadiname matomais, kaip parodys pokalbis, ir jei būsi atidus, galėsi aiškiai matyti. Nes šis pokalbis yra didingas ir tuo labiau dieviškas, kad stovi anapus žmonių protų ir tikslų. Jei neklausysi kalbėtojo žodžių su atidžiu klusnumu, kalba praskries virš tavęs ir nutekės aplink tave, arba veikiau, ji nutekės atgal ir vėl susimaišys su savo pačios šaltinio vandenimis.
Taigi yra dievai, kurie yra visų individualių dievų lyderiai. Kiti dievai seka šiuos lyderius, iš kurių pirmasis yra tyroji būtis. Šie jusliniai dievai, ištikimi savo dvejopai kilmei, įvykdo visus dalykus per savo juslinę prigimtį; kiekvienas dirba per kitą, ir kiekvienas apšviečia savo paties darbą.
Valdantysis principas arba dangaus esmė (kad ir kas suprantama tuo terminu) yra Jupiteris, nes būtent per dangaus veikimą Jupiteris suteikia gyvybę visoms būtybėms. Saulės esmė yra šviesa, nes jos šviesos gerumas išliejamas ant mūsų per jos diską. Trisdešimt šeši, kurie vadinami horoskopais*, tai yra žvaigždynai, kurie visada fiksuoti toje pačioje vietoje, turi kaip savo esmę tą, kuris vadinamas Pantomorphon, arba visapavidalis, kuris suteikia skirtingus pavidalus skirtingiems individams. Septynios sferos, kaip jos vadinamos, turi kaip savo esmę tą, kuri vadinama Fortūna arba Likimu, per kurią visi dalykai yra keičiami pagal gamtos dėsnį. Šis dėsnis yra absoliučiai nekintantis, visgi visi dalykai yra įvairinami nuolatinio judėjimo.
Oras yra visų dalykų instrumentas arba mechanizmas, per kurį viskas įvykdoma, ir jo esmė yra… [čia trūksta teksto]
Kadangi taip yra, visi dalykai tiesiasi vienas į kitą ir yra sujungti nuo žemiausio iki aukščiausio. Jie yra sujungti su tuo, kas juda link jų, ir su viskuo, kas jiems priklauso.
Mirtinga sujungta su nemirtingu, ir tai, kas suvokiama jutimais, su tuo, kas nėra. Tiesą sakant, visa kūrinija, nebūdama daugybė, bet vienis, paklūsta Tam, kuris yra Aukščiausiasis Valdovas ir Aukščiausiasis Viešpats. Nes visi dalykai priklauso nuo vienio ir visi dalykai išteka iš vienio. Žiūrint iš tolo, jie atrodo esantys begaliniai, bet žvelgiant kaip į visumą, jie iš tiesų yra viena, nors galima sakyti du: tai, iš ko viskas kyla, ir tai, kuo viskas padaryta, tai yra substancija, iš kurios viskas padaryta. Jo valia ir Jo pritarimu viskas atsiranda.
Dievo vardas
[20] – Dar kartą, koks tai mokymas, o Trismegistai?
– Tai šis, Asklepijau. Dievas, arba Tėvas, arba Visų Viešpats, arba Tas, kurį žmonės vadina bet kokiu kitu vardu, kuris yra šventesnis ir garbingesnis, turėtų būti mūsų laikomas šventu dėl mūsų intelekto. Kai mes kontempliuojame tokią didžią dieviškąją dvasią, pamatysime, kad negalime tiksliai pavadinti jo jokiu iš šių vardų. Nes tartas žodis yra tiesiog tai: garsas iš oro, kai jis suduodamas kvėpavimo, išreiškiantis visą žmogaus valią ir mintį; ką iš jutimų jis galbūt suprato savo prote. Jo vardo prigimtis yra jo visa substancija, surikiuota į kelis ribotus ir suspaustus skiemenis. Taigi žmoguje tai yra būtinas ryšys tarp balso ir ausų. Bet Dievo vardas yra prasmės, kvėpavimo, oro ir visų dalykų juose, ar per juos, ar iš jų, visuma.
Todėl aš neturiu jokios vilties, kad visumos didybės kūrėjas, visų Tėvas ir Viešpats, gali turėti vieną vardą, net ir sudarytą iš daugelio vardų. Iš tiesų, Jis neturi vardo, arba veikiau Jis turi visus vardus, nes Jis yra vienas ir Jis yra viskas, todėl reikia vadinti visus dalykus Jo vardu arba suteikti Jam visų dalykų vardą. Taigi, kadangi Jis yra vienas ir kadangi Jis yra viskas, Jis yra pripildytas abiejų lyčių galios. Būdamas visada nėščias savo paties valia, per visą laiką Jis pagimdo viską, ką norėjo sukurti. Jo valia yra ne kas kita, kaip Gėris.
Šis pats Gėris visuose dalykuose gimsta natūraliai iš Jo dieviškumo, kad visi dalykai būtų tokie, kokie yra, ir kokie jie buvo, ir kad jie galėtų įgalinti visus dalykus, kurie gali atsirasti, gebėjimu gimdyti iš savęs. Taigi, Asklepijau, paaiškinimas tau buvo suteiktas, kodėl ir kaip visi dalykai atsiranda.
Meilės slėpinys
[21] – Ką, tu sakai, kad Dievas yra abiejų lyčių, o Trismegistai?
– Ne tik Dievas, Asklepijau, bet ir kiekviena būtybė, turinti sielą, ir tos, kurios jos neturi. Nė viena iš jų negali egzistuoti nebūdama vaisinga. Nes jei vaisingumas būtų atimtas iš visų gyvų būtybių, joms būtų neįmanoma visą laiką išlikti tuo, kas jos yra; aš sakau tau, kad Gamta laiko ir saugo savyje viską, kas buvo pašaukta būti. Abi lytys yra kupinos kuriančiosios jėgos, kaip ir jų dviejų sąjunga. Iš tiesų jų sąjunga yra nesuvokiama. Tai pagrįstai gali vadinti Kupidonu arba Venera, arba gali vartoti abu vardus.
Todėl įsidėmėk tai, nes tikrai nieko nėra tikresnio ar akivaizdesnio už tai: kad amžinojo dauginimosi slėpinys buvo sumanytas Dievo ir suteiktas visiems kūriniams Jo, visos Gamtos Viešpaties, kurioje Gamtoje gyvena didžiausias švelnumas, džiaugsmas, linksmybė, ilgesys ir dieviška meilė. Aš paaiškinčiau, kokia didelė yra šio slėpinio jėga ir kokia neįveikiama jo galia, jei ne tai, kad kiekvienas iš mūsų žino tai iš savo paties giliausių jausmų apmąstymo. Nes jei stebėsi tą galutinę akimirką, kai per nuolatinę sąveiką prieiname tašką, kur kiekviena lytis išlieja savo vaisingą galią į kitą, o kita godžiai ją pagriebia ir paslepia viduje, tuomet per abipusę sąjungą tą akimirką moteris įgyja vyro jėgos, o vyras atsipalaiduoja moteriškame pasyvume.
Šio saldaus ir gyvybiškai svarbaus slėpinio atlikimas vyksta slapta, kad Gamtos dieviškumas, kylantis iš lyčių sąjungos, nebūtų verčiamas gėdytis dėl pajuokiančiųjų ir neišmanėlių, jei veiksmas būtų atliekamas atvirai; ir dar blogiau, jei tai matytų religijos priešai.
Žmonės ir dievai
[22] – Pasaulyje [mundo] yra nedaug, iš tiesų tiek mažai religingų vyrų ar moterų, kad juos galima suskaičiuoti. Taip yra todėl, kad blogis išlieka tarp žmonių dėl išminties ir žinojimo apie tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, trūkumo. Nes būtent iš dieviškojo proto intelekto, per kurį viskas yra sudaryta, gimsta panieka viso pasaulio [mundi] ydoms, ir ši panieka taip pat yra jų vaistas. Tačiau dėl nuolatinio patirties trūkumo ir žinių nebuvimo visos ydos stiprėja ir daro nepataisomą žalą sielai, kuri, jomis užkrėsta, ištinsta tarsi nuo nuodų, išskyrus atvejus tų, kurie rado aukščiausiąjį vaistą: žinojimą ir intelektą. Todėl, net jei visa tai bus naudinga tik nedaugeliui žmonių, verta tęsti ir užbaigti diskusiją apie tai, kodėl Dievybė laikė tik žmones vertais gauti iš Jos Jos pačios intelektą ir žinojimą.
Tad klausyk. Po to, kai Dievas Tėvas ir Viešpats pagimdė dievus, jis suformavo žmogų, iš dalies iš materijos irimo, bet lygiomis dalimis ir iš to, kas dieviška. Materijos netobulumai tuomet liko sumišę kūnuose kartu su kitais netobulumais, kylančiais iš maisto ir peno, kurį mes priimame iš būtinybės, kaip ir visos gyvos būtybės. Todėl neišvengiama, kad troškimai, kylantys iš godumo, ir kitos proto ydos įsėlina į žmonių sielas.
O dievai yra sudaryti iš tyriausios Gamtos dalies, ir jiems nereikia proto ir žinių paramos. Jiems nemirtingumas ir amžinos jaunystės jėga patys savaime yra intelektas ir žinojimas. Visgi, kad jie niekada nebūtų nuo to atskirti, siekiant apsaugoti Dievo plano vienovę, Jis įsteigė Būtinybės valdymą, surašytą kaip įstatymą pagal amžinąjį dėsnį. Iš visų gyvų būtybių Jis pripažino tik žmogų turint protą ir žinojimą, per kuriuos jis gali nusigręžti ir nutolinti nuo savęs kūno ydas. Jis suteikė žmogui nemirtingumo viltį ir valią jį pasiekti. Taigi Dievas padarė žmogų ir gerą, ir galintį būti nemirtingą dėl jo dviejų prigimčių: dieviškos ir mirtingos. Dievo valia buvo nulemta, kad žmogus taip sukurtas būtų pranašesnis tiek už dievus, kurie suformuoti tik iš nemirtingos prigimties, tiek už visus kitus kūrinius. Dėl to žmogus yra susietas su dievais giminyste, todėl jis garbina juos per religiją ir proto tyrumą. Savo ruožtu dievai žvelgia į visus žmonių reikalus su švelnia meile ir jais rūpinasi.
Žmogus – dievų kūrėjas
[23] – Bet tai gali būti pasakyta tik apie tuos kelis žmones, kurie apdovanoti tikinčiu protu. Apie tuos, kurie linkę į ydas, tegul nebūna nieko sakoma, kad šis itin dvasingas pokalbis nebūtų išniekintas galvojant apie juos.
Ir kadangi aš kalbėjau apie žmonių giminystę ir bendrystę su dievais, Asklepijau, pripažink Žmogaus galią ir stiprybę. Lygiai kaip Viešpats ir Tėvas, arba Dievas (tai didžiausias jo vardas), yra dangaus dievų kūrėjas, taip Žmogus yra dievų šventyklose kūrėjas, kurie džiaugiasi būdami arti žmonių. Žmogus ne tik priima šviesą, bet ir ją skleidžia. Žmogus ne tik eina link Dievo, bet jis formuoja dievus. Ar stebiesi tuo, Asklepijau, ar abejoji, kaip dauguma žmonių?
– Aš esu priblokštas, o Trismegistai, bet noriai pritariu tavo žodžiams ir laikau Žmogų laimingiausiu, kadangi jis pasiekė tokią didžią laimę.
– Ir jis, kuris yra didžiausias iš visų kūrinių, pagrįstai vertas susižavėjimo. Visi sutinka, kad dievų giminė aiškiai kilo iš tyriausios Gamtos dalies, ir jų simboliai yra tiesiog galvos, kurios atstovauja visą būtybę. Tačiau dievų pavidalai, kuriuos sukuria žmonės, yra paimti iš dviejų prigimčių: iš dieviškosios, kuri yra tyresnė ir daug labiau panaši į dievą; ir iš tos, kuri yra žmonėse, tai yra, iš materijos. Būdami suformuoti iš tokios materijos, jie vaizduojami ne vien galvomis, bet visu kūnu su visais jo nariais. Taip žmonijai nuolat primenama jos pačios prigimtis ir kilmė, kai ji šiuo būdu ir toliau vaizduoja dievybę. Taigi, lygiai kaip Tėvas ir Viešpats sukūrė amžinuosius dievus panašius į Save, taip žmonija sukūrė savo dievus pagal savo pačios bruožų panašumą.
Išpranašauta nelaimė
[24] – Ar tu kalbi apie statulas, o Trismegistai?
– Taip, statulas, Asklepijau. Ar matai, kaip tau trūksta tikėjimo? Šios statulos yra padarytos gyvos per sąmonę ir jos yra pripildytos kvėpavimo. Jos daro galingus darbus. Jos turi žinojimą apie ateitį, kurią išpranašauja per orakulus, pranašus, sapnus ir daugybę kitų būdų. Jos siunčia žmonėms ligas ir jas gydo. Jos suteikia liūdesį ir laimę pagal nuopelnus. Argi nesupranti, Asklepijau, kad Egiptas yra dangaus atvaizdas; arba, kalbant tiksliau, visi dalykai, kurie yra išjudinti ir reguliuojami danguje, buvo perkelti arba nusileido į Egiptą? Dar teisingiau sakant, mūsų žemė yra viso kosmoso šventykla.
Visgi, kadangi išmintingieji turėtų žinoti viską, kas ateis, teisinga, kad tu nebūtum nežinioje dėl dar kai ko. Ateis laikas, kai atrodys, jog egiptiečiai veltui garbino Dievą tyru protu ir nuoširdžiu atsidavimu. Visas jų šventas garbinimas pasirodys esąs neveiksmingas ir neduos jokių vaisių. Nes dievai pasitrauks iš žemės į dangų, ir Egiptas bus apleistas. Žemė, kuri buvo religijos buveinė, bus palikta dievų ir taps tuščia be jų buvimo. Ne tik svetimšaliai, plūstantys į regioną ir uždengiantys šią žemę, apleis religiją, bet, kas dar blogiau, religija, pareigos dievams ir dieviškas garbinimas bus uždrausti, numatant bausmes pagal vadinamuosius įstatymus. Ši šventa žemė, šie šventovių ir šventyklų namai, bus visiškai užpildyti kapais ir numirėliais. O Egipte, Egipte, tik tavo religijos pasakojimai išliks, ir tais tavo vaikai netikės. Tik žodžiai, iškalti akmenyje, pasakos apie tavo dievobaimingus darbus. Skitai, indai ar kiti tokie apgyvendins Egiptą; jis bus apgyvendintas barbarų kaimynų. Dievai sugrįš į dangų ir apleis žmones, kurie tada visi išmirs. Taip Egiptas, atimtas iš dievų ir žmonių, taps dykuma.
Dabar kalbu tau, švenčiausioji upe. Aš pasakoju tavo ateitį. Tu būsi pripildyta kraujo srauto, tiesiai iki pat savo krantų, ir juos tu pralauši. Ne tik tavo šventi vandenys bus užteršti krauju, bet tavo krantai atsivers, ir mirusiųjų bus daug daugiau nei gyvųjų. Bet kas, kuris išgyvens, bus atpažįstamas kaip egiptietis tik iš savo kalbos. Iš jo veiksmų jį bus galima palaikyti svetimšaliu.
Didesnės blogybės
[25] – Ko verki, Asklepijau? Pats Egiptas bus nuvestas į daug blogesnius dalykus nei šie, ir jis bus panardintas į didesnes blogybes. Ši kadaise šventa žemė, kuri turėjo tokią didžią meilę dievams, kur vienintelėje jie pelnytai įkūrė savo sostą žemėje dėl jos atsidavimo, nes ji mokė žmones religijos ir dievobaimingumo, taps žiauriausio žiaurumo pavyzdžiu. Tada žmonėms, pavargusiems gyventi, kosmosas nebeatrodys nuostabos objektu ar kažkuo, ką reikia gerbti.
Nieko geresnio nebuvo, nėra ir niekada nebus matoma už viso šio kosmoso gerumą, visgi jis taps pavojumi ir našta žmonėms. Dėl to žmonės nebe mylės, bet pradės niekinti jį: šį nepakartojamą Dievo darbą, šią šlovingą kūriniją, šią tobulybę, suformuotą su tokia vaizdinių įvairove, šį Dievo valios instrumentą, kuris savo darbu teikia malonę be šališkumo. Šis kosmosas, daugybės pavidalų pasaulis, suveda viską į vienybę, visumos vienybę. Tai kosmosas, kurį gali gerbti, šlovinti ir galiausiai mylėti tie, kurie geba jį matyti. Tamsoai iš tiesų bus teikiama pirmenybė prieš šviesą, ir mirtis bus laikoma geresne už gyvenimą. Niekas nekreips dėmesio į dangų, ir dvasingas žmogus bus laikomas bepročiu, o materialistas – išmintingu. Piktas žmogus bus laikomas stipriu, o didžiausias piktadarys laikomas geru.
Visas mokymas apie sielą, kurį aš tau paaiškinau – kad siela gimsta nemirtinga arba tikisi pasiekti nemirtingumą – bus ne tik išjuoktas, bet laikomas iliuzija. Tikėk manimi, bus laikoma mirtinu nusikaltimu žmogui atsidėti dieviškojo proto garbinimui. Bus sukurtos naujos teisės. Bus nauji įstatymai. Nieko švento, nieko religingo, nieko verto dangaus ar dievų, kurie jame gyvena, nebus nei girdima, nei tikima.
Koks skaudus bus dievų pasitraukimas nuo žmonių! Tik piktieji angelai pasiliks. Maišydamiesi su žmonija, jie vers šiuos nelaimėlius daryti visas smurto blogybes: karus, plėšimus, sukčiavimą ir visus tuos dalykus, kurie prieštarauja sielų prigimčiai. Tomis dienomis žemė nebus stabili, ir jūra nebus tinkama laivybai. Dangus nebus skrodžiamas žvaigždžių, nes žvaigždžių eiga sustos danguje. Kiekvienas dieviškas balsas iš būtinybės bus nutildytas. Žemės vaisiai nuvys, ir žemė nebebus vaisinga. Pats oras kabos sunkus negyvame sąstingyje.
Atkūrimas
[26] – Tokia bus pasaulio senatvė: bedievystė, netvarka ir neracionalumas viso to, kas gera, atžvilgiu. Kai visa tai įvyks, o Asklepijau, Viešpats ir Tėvas, dievas, kuris yra pirmasis galia ir valdytojas po Dievo, kuris yra Vienis, apsvarstys žmonių elgesį ir savavališkus darbus. Savo valia, kuri yra Dievo gerumas, jis stos prieš šias blogybes ir prieš visuotinį sugedimą. Jis sulaikys paklydimą ir kiekvieną piktą įtaką. Arba jis ištirpdys visa tai tvane, arba suvartos tai ugnimi, arba sunaikins per ligas ir marą, pasklidusius po skirtingus kraštus. Galiausiai jis sugrąžins pasauliui jo senovinį grožį, kad jis vėl atrodytų vertas pagarbos ir nuostabos, ir taip pat, kad Dievas, tokio didžio darbo kūrėjas ir atkūrėjas, būtų garbinamas tada gyvenančių žmonių nuolatiniais šlovinimo himnais ir palaiminimais. Dėl šių įvykių pasaulis atgims. Įvyks viso to, kas gera, sugrįžimas, šventas ir dvasinis pačios Gamtos atstatymas, priverstas laiko eigos per tą valią, kuri yra ir buvo, be pradžios ir be pabaigos. Nes Dievo valia neturi pradžios, bet išlieka ta pati; kaip ji yra dabar, taip ji bus visada. Nes Dievo prigimtis yra jo valios tikslas.
– Ir aukščiausiasis Gėris yra šis tikslas, o Trismegistai?
– Valia gimsta iš tikslo, Asklepijau, o norėjimo veiksmai iš valios. Ir Dievas nieko nenori per daug, nes jis turi neribotą visko gausą ir jis nori to, ką turi. Jis nori visko, kas gera, ir jis turi viską, ko nori. Todėl viskas, ką jis numato ir ko nori, yra gera. Toks yra Dievas, ir pasaulis yra to Gėrio atspindys.
Dievas ir dievai
[27] – Pasaulis yra geras, o Trismegistai?
– Jis yra geras, Asklepijau, kaip aš tave išmokysiu. Nes lygiai kaip Dievas globoja ir paskirsto visiems individams ir klasėms visus gerus dalykus, kurie yra pasaulyje [mundo] – jutimus, sielą ir gyvybę, taip pasaulis [mundus] paskirsto ir teikia visus tuos dalykus, kurie mirtingiesiems atrodo geri: gimimų seką reikiamu laiku, dygimą, augimą ir žemės vaisių nokimą bei panašius dalykus. Per visa tai Dievas, buvodamas virš aukščiausio dangaus skliauto, yra visur ir stebi viską, kas yra aplink. Nes yra vieta už dangaus, kur nėra žvaigždžių, toli nutolusi nuo visų kūniškų dalykų.
Dievas, kuris yra gyvybės dalytojas ir kurį mes vadiname Jupiteriu, turi valdas tarp dangaus ir žemės. Kalbant apie žemę ir jūrą, juos valdo Jupiteris Plutonijus. Būtent jis maitina mirtingus kūrinius ir viską, kas veda vaisius. Vaisiai, medžiai ir dirva yra pagyvinami visų šių dievų galios. Bet yra kiti dievai, kurių galios ir veiksmai yra paskirstyti viskam, kas egzistuoja. Kalbant apie tuos dievus, kurie valdo žemę, jie bus išsklaidyti ir tada įkurdinti mieste pačiame Egipto pakraštyje, kuris bus įkurtas link besileidžiančios saulės, ir į kurį visa mirtingųjų rasė skubės tiek sausuma, tiek jūra.
– Bet kur yra šie dievai dabar, o Trismegistai?
– Jie reziduoja didžiame mieste ant Libijos kalno. Ir to kol kas pakanka šia tema.
Mirtis
– Dabar turime aptarti, kas yra nemirtinga ir kas yra mirtinga, nes mirties viltis ir baimė kankina daugelį tų, kurie nežino tikrojo proto. Mirtis yra kūno irimo rezultatas, kai jis nusidėvi nuo vargo ir baigiasi dienos, kai kūno dalys buvo tinkamos gyvam naudojimui viename vienete. Taigi kūnas miršta, kai jis nustoja galėjęs atlikti gyvas žmogaus funkcijas. Tad tai yra mirtis: kūno ištirpimas ir kūniškų jutimų užgesimas. Beprasmiška dėl to nerimauti. Tačiau būtina nerimauti dėl kitų dalykų, kuriuos nežinojimas ir žmogiškas netikėjimas atmeta.
– Kas yra tai, o Trismegistai, ką žmonės ignoruoja arba tiki, kad tai negali egzistuoti?
[28] – Klausyk, Asklepijau. Kai siela paliks kūną, ji pateks į valdžią galingiausios dvasios, kuri ištirs jos nuopelnus ir ją teis. Kai ta dvasia įžvelgs, kad siela yra dievobaiminga ir teisinga, ji leis jai pasilikti regione, kurio ji nusipelnė. Bet jei pamatys ją padengtą nusikaltimo dėmėmis ir užmiršusią savo ydas, ji nusvies ją iš aukštybių į gelmes, atiduodama ją audroms ir sūkuriams, amžinai kovojantiems oro, ugnies ir vandens elementams, kad ji būtų pagauta tarp dangaus ir žemės, nuolat blaškoma įvairiomis kryptimis pasaulio neramumų. Taigi amžinybė tokiai sielai yra blogis tuo, kad nemirtingu nuosprendžiu ji nuteisiama begalinei kančiai. Žinok tad, kad norėdami to išvengti, mes turime bijoti tokio likimo, turime būti baugštūs ir saugotis to. Netikintieji po savo nusikaltimų bus priversti patikėti ne iš žodžių, bet iš patirties, ne iš grasinimų, bet iš bausmės agonijos.
– Vadinasi, jie nėra baudžiami vien tik žmogiško įstatymo, Trismegistai?
– Visų pirma, Asklepijau, viskas, kas egzistuoja žemėje, yra mirtinga. Dabar tos būtybės, kurios gyvena pagal kūno dėsnius, pasitraukia iš gyvenimo dėl tų pačių dėsnių. Jos visos paklūsta bausmėms pagal savo gyvenimo nuopelnus arba nusikaltimus, dėl kurių yra kaltos. Bet bausmės yra blogesnės po mirties, kadangi jos galėjo nuslėpti dalykus gyvenimo metu. Bausmės už visus šiuos dalykus bus skiriamos viską žinančios dievybės tiksliu matu pagal nusikaltimų pobūdį.
Teisieji apsaugoti
[29] – Kas verti didžiausių bausmių, o Trismegistai?
– Tai tie, kurie buvo pasmerkti žmogiškųjų įstatymų ir taip patyrė smurtinę mirtį, nes jie, atrodo, negrąžino savo gyvenimo Gamtai kaip skolos apmokėjimo, bet buvo pelnytai nubausti. Tačiau teisingą žmogų saugo jo tikėjimas Dievu ir intensyvi dvasinė praktika. Dievas saugo tokius žmones nuo kiekvieno blogio, nes Jis yra visų Tėvas ir Viešpats. Jis vienas yra viskas. Jis laisvai atskleidžia Save visiems, ne tarsi Jis būtų kokioje nors vietoje, ar turėtų kokią nors ypatingą savybę ar didybę, bet apšviesdamas žmogų vieninteliu savo proto intelektu. Kai paklydimo šešėliai išsklaidomi iš žmogaus širdies ir tiesos šviesa suvokiama, tas žmogus prisijungia visomis savo galiomis prie dieviškojo intelekto. Per meilę tam jis yra išlaisvinamas iš tos savo prigimties dalies, kuria jis yra mirtingas, ir jis gauna tvirtą tikėjimą būsimu nemirtingumu. Tad toks yra skirtumas tarp gerų ir blogų žmonių. Kiekvienas geras žmogus tampa apšviestas savo dievobaimingumo, savo dvasingumo, savo išminties ir savo garbinimo bei pagarbos Dievui. Viskas matoma tikrojo proto šviesoje, lyg fizinėmis akimis. Jo tikėjimo užtikrintumas pranoksta kitų žmonių tikėjimą, lygiai kaip saulė pranoksta kitų žvaigždžių šviesą. Nes saulė apšviečia kitus dangaus kūnus mažiau savo šviesos ryškumu, nei savo dieviškumu ir tyrumu.
Saulė – antrasis dievas
– Tikėk, kad ši Saulė yra antrasis dievas, o Asklepijau, kuris valdo visus dalykus ir pripildo visas būtybes kosmose šviesa, tiek tas su siela, tiek tas be sielos. Nes jei kosmosas yra būtybė, kuri gyvena amžinai; jei jis buvo, yra ir bus, niekas jame nėra pavaldu mirčiai. Kadangi kiekviena dalis gyvena amžinai (kaip ji ir daro) ir yra visada tame pačiame kosmose, ir ta vieninga būtybė yra amžinai gyva, čia nėra vietos mirčiai. Todėl, jei iš būtinybės šis kosmosas yra amžinas, jis pats turi būti gyvybės ir amžinybės pilnatvė. Kaip kosmosas yra amžinas, taip Saulė yra amžina visų gyvų dalykų ir pačios jų gyvybinės jėgos valdovė; ji skleidžia gyvybę ir daro tai nuolatos. Ji yra gyvųjų ir visų dalykų, kurie turi gyvybės potencialą kosmose, dievas. Ji yra amžina pačios gyvybės valdovė ir dalytoja. Visgi ji suteikė gyvybę tik kartą. Gyvybė yra teikiama visoms gyvoms būtybėms pagal amžinąjį dėsnį būdu, kurį aš aprašysiu.
Dievas ir amžinybė
[30] – Kosmosas juda pačiame gyvybės principe, kuris ateina iš Amžinybės: ir jo vieta yra šioje gyvoje amžinybėje. Kadangi jis yra apsuptas amžinai gyvos Amžinybės jėgos, tarsi jos laikomas, jis niekada nenustos judėti, nei kada nors bus sunaikintas. Pats kosmosas yra gyvybės dalytojas viskam, ir jis yra ten, kur egzistuoja viskas, ką valdo Saulė. Kosmoso judėjimas kyla iš dvejopo veikimo. Jis gauna gyvybę iš išorės, iš Amžinybės, ir jis teikia gyvybę viskam savo viduje, įvairindamas ją pagal skaičius ir laikus, kurie yra nustatyti ir nulemti saulės veikimo ir žvaigždžių eigos. Nes visas laiko ciklas buvo įrašytas dieviškajame įstatyme. Laikas žemėje žymimas oro kokybe ir karščio bei šalčio kaita, o dangaus laikas – žvaigždynų sugrįžimu į tas pačias vietas jų apsisukimų eigoje. Kosmosas yra laiko talpykla, ir savo eiga bei judėjimu kosmosas yra laikomas gyvas. Laikas yra išlaikomas būtyje nustatyto dėsnio. Per kaitos procesą tvarka ir laikas yra atsakingi už visko, kas yra kosmose, atsinaujinimą.
Kadangi visi dalykai yra taip surikiuoti, niekas nėra ramu, niekas nėra nusistovėję, niekas nėra nejudama, kas atsiranda, ar tai būtų dangiška, ar žemiška; išskyrus tik Dievą; Jį vieną. Nes Jis yra Savyje ir iš Savęs, ir aplink Save. Jis yra viskas. Jis yra užbaigtas ir Jis yra tobulas. Jis yra savo paties ilgalaikė ramybė ir Jis negali būti pajudintas jokio impulso iš Savo vietos, kadangi visi dalykai yra Jame ir Jis vienas yra visuose dalykuose; nebent kas nors būtų pakankamai drąsus sakyti, kad Jis juda Amžinybėje; bet tiksliau sakyti, kad Jis yra pati nejudanti Amžinybė, į kurią sugrįžta visų ciklų judėjimas ir iš kurios prasideda visų ciklų judėjimas.
Amžinybė ir laikas
[31] – Iš to seka, kad Dievas visada buvo ramus, taip pat ir Amžinybė, kuri yra panaši į Jį. Amžinybė talpino savyje dar negimusį kosmosą, kurį mes teisingai vadiname jusliniu. Šis kosmosas buvo pašauktas į būtį kaip Amžinybės atvaizdas ir kaip Amžinybės pamėgdžiotojas. Be to, laikas turi savo paties ramybės galią ir prigimtį, nes nors jis visada juda, jis neišvengiamai sukasi aplink save patį. Nors Amžinybė yra rami, nejudama ir nekintanti, laiko eiga (kuri juda) visada sugrįžta į Amžinybę, ir tą judėjimą kreipia paties laiko dėsnis. Taip atsitinka, kad Amžinybė, kuri viena yra rami per laiką, pati egzistuoja laike; visas judėjimas atrodo vykstantis laike.
Taip yra, kad Amžinybės ramybė yra judėjime, ir kad laiko judėjimas padaromas ramiu nekintančio dėsnio, kuris valdo jo eigą. Ir taip įtikėtina, kad Dievas juda Savyje, tuo pačiu nejudamumu. Iš tiesų pačioje neribotoje ramybėje judėjimas yra nejudantis, nes neribotumo dėsnis pats yra nejudantis. Tokia tad yra šios būtybės prigimtis: nesuvokiama, neribota, nepamąstoma, neišmatuojama. Ji negali būti nei sulaikyta, nei atimta; nei ji gali būti sumedžiota. Kur ji yra, kur ji eina, iš kur ji atėjo, kaip ar kas ji yra, negali būti žinoma. Nes ji juda aukščiausioje ramybėje, ir visgi ši ramybė yra joje pačioje; ar tai būtų Dievas, ar Amžinybė, ar abu, ar vienas kitame, ar abu abiejuose. Dėl to Amžinybė yra be laiko apribojimo. Bet nors laikas gali būti apibrėžtas skaičiumi, kaita, periodiniu sugrįžimu per apsisukimą, laikas yra amžinas. Taigi abu atrodo begaliniai, abu amžini. Tiek, kiek ramybė yra be judėjimo, kad galėtų palaikyti viską, kas juda, ji yra teisėtai suvereni dėl savo pastovumo.
Dieviškoji ir žmogiškoji sąmonė
[32] – Taigi Dievas ir Amžinybė yra viso to, kas yra, ištakos. Bet kosmosas, kadangi jis juda, neturi pirmenybės, nes jo judėjimas pirmesnis už jo ramybę, kadangi jo nekintantis pastovumas remiasi amžinojo judėjimo dėsniu.
Sąmonė savo visumoje, būdama panaši į dievybę, pati yra nejudanti, visgi ji judina save savo pačios ramybėje. Sąmonė yra šventa, nesugadinta ir amžina, ir visa tai, kas gali būti pavadinta aukščiau už tai, jei kas nors gali būti. Amžinybė buvoja pačioje Aukščiausiojo Dievo tiesoje. Ji visiškai pilna visų juslinių pavidalų ir viso žinojimo. Ji buvoja, taip sakant, su Dievu. Kosminė sąmonė yra visų juslinių pavidalų ir visų žinojimo šakų talpykla. Žmogaus sąmonė priklauso nuo jo atminties patvarumo, tai yra, atminties apie viską, ką jis patyrė. Bet dieviškoji sąmonė savo nusileidime pasiekia net žmogų. Nes Aukščiausiasis Dievas nenorėjo, kad dieviškoji sąmonė būtų išlieta į visas gyvas būtybes, kad ji nebūtų sugėdinta būdama sujungta su kitais kūriniais.
Dabar žmogaus sąmonės intelektas, koks jis bebūtų ar kokio pajėgumo, visiškai susideda iš praeities įvykių atminties, ir per šios atminties patvarumą jis tapo Žemės valdovu. Bet Gamtos intelektas gali būti pasiektas per kosminės sąmonės gebėjimą iš visko, kas pavaldu jutimams kosmose. Amžinybės sąmonė, kuri seka toliau, taip pat buvo suteikta ir jos kokybė padaryta žinoma per juslinį pasaulį. Bet Aukščiausiajam Dievui priklausančios sąmonės intelektas ir kokybė yra tik tiesa. Šito žemėje negalima pamatyti net menkiausio šešėlio kontūro. Nes kur kas nors yra žinoma per laiko dimensiją, ten yra melas.
Kur matai gimimą, ten matai iliuziją. Taigi matai, Asklepijau, kur mes stovime, kuo mes užsiimame ir ką mes drįstame pasiekti. Bet tau, o Aukščiausiasis Dieve, aš dėkoju, nes Tu apšvietei mane Dievybės, kuri turi būti matoma, šviesa. Ir jūs, o Tatai, Asklepijau ir Hamonai, laikykite šias dieviškas paslaptis savo širdies slaptyje. Apgaubkite jas tyla ir paslėpkite jas ramybe.
Dabar yra šis skirtumas tarp intelekto ir sąmonės: per proto susitelkimą mūsų intelektas ateina į supratimą ir įžvelgia pasauliui priklausančios sąmonės prigimtį, bet pasaulio intelektas ateina į Amžinybės ir aukščiau esančių dievų pažinimą. Ir taip nutinka mums, žmonėms, kad, tarsi per miglą, mes pamatome tai, kas yra danguje, kiek tai įmanoma per ribotą žmogaus sąmonės prigimtį. Nors ši mūsų galia įžvelgti tokius iškilius dalykus yra labai ribota, ji yra visiškai neribota, kai mato per tyros sąmonės malonę.
Nėra tuštumos
[33] – Dėl tuštumos, kuri dabar atrodo tokia svarbi daugeliui žmonių, aš manau, kad nėra tuštumos, niekada negalėjo būti tuštumos ir niekada nebus tuštumos. Visos kosmoso dalys yra visiškai pilnos, taigi pats kosmosas yra pilnas ir užbaigtas kūnų, kurie skiriasi tiek forma, tiek kokybe; ir kiekvienas turi savo išvaizdą bei dydį. Vienas gali būti didesnis už kitą, o kitas mažesnis; vienas gali būti tankesnis, o kitas subtilesnis. Tie, kurie yra tankesni, yra lengviau matomi, kaip ir tie, kurie yra didesni. Tuos, kurie yra mažesni ar subtilesni, pamatyti sunku, o kartais ir visai neįmanoma. Apie juos sužinome tik sutelkę dėmesį. Todėl daugelis žmonių tiki, kad tai ne kūnai, o tuščios vietos, kas yra neįmanoma.
Tą patį galima pasakyti ir apie erdvę, kuri, sakoma, egzistuoja už kosmoso ribų (tai yra, jei ji egzistuoja, kuo aš netikiu). Aš manau, kad ta erdvė būtų pilna būtybių, kurios gali būti suvokiamos tik protu, tai yra būtybių, panašių į jos pačios dieviškumą. Taigi šis kosmosas, kurį vadiname jusliniu, yra visiškai pilnas kūnų ir būtybių, kurios atitinka jo prigimtį ir kokybę. Mes nematome visų jų tikrųjų pavidalų; iš tiesų, kai kurie atrodo pernelyg dideli, o kiti – pernelyg maži. Taip mums atrodo arba dėl tarpo dydžio, arba dėl mūsų regėjimo silpnumo, o dėl jų pernelyg didelio mažumo daugelis tiki, kad jie apskritai neegzistuoja. Aš dabar kalbu apie dvasias, kurios, tikiu, gyvena su mumis, ir pusdievius, kurie gyvena tarp tyriausios oro dalies virš mūsų ir tų sferų, kur nėra rūko, debesų ir jokių trikdžių, kylančių iš bet kokių dangaus kūnų.
Tad būk atidus, Asklepijau, ir nevadink nieko tuščiu, nebent pasakytum, ko ten trūksta, pavyzdžiui, kad ten nėra ugnies, vandens ar panašių dalykų. Nes net jei atsitiktų pamatyti objektą, mažą ar didelį, kuriame, regis, nėra šių dalykų, nors jis gali atrodyti tuščias, jis negali būti tuščias dvasios ir oro.
Juslinis pasaulis
[34] – Tą patį reikia sakyti apie „vietą“: tai žodis, kuris pats savaime neturi prasmės. Nes „vieta“ turi prasmę tik santykyje su tuo, kieno vieta tai yra. Jei šis principas pašalinamas, tuomet žodžio prasmė yra nepilna. Štai kodėl mes teisingai kalbame apie vandens vietą, ugnies vietą ar kitų panašių dalykų vietą. Nes lygiai kaip neįmanoma niekam būti tuščiam, taip negalima žinoti, kas yra vieta pati savaime. Jei kas nors įsivaizduotų vietą be objekto, kurio vieta ji yra, tuomet vieta atrodytų tuščia, kas, aš netikiu, yra įmanoma kosmose. Jei niekas nėra tuščia, tuomet negalima žinoti, kas yra vieta, nebent pridėtum jai ilgio, pločio ir aukščio matmenis, kaip darai su žmogaus kūnais.
Kadangi taip yra, o Asklepijau, ir jūs, čia esantys, žinokite, kad priežastinis proto pasaulis, įžvelgiamas tik kontempliacija, yra nekūniškas, ir niekas kūniška negali būti sumaišyta su jo prigimtimi, niekas, kas atskiriama kokybe, kiekiu ar skaičiumi, nes jame nėra nieko tokio pobūdžio.
Kalbant apie šį kosmosą, kuris vadinamas jusliniu, jis yra visų juslinių pavidalų ir kūnų kokybių ar substancijų talpykla, ir nė vienam iš jų negali būti suteikta gyvybė be Dievo. Nes Dievas yra viskas. Viskas kyla iš Jo ir priklauso nuo Jo valios. Ši visuma yra gera, graži, išmintinga ir unikali; suvokiama ir suprantama tik Jo vieno, be kurio nieko niekada nebuvo, nėra ir nebus. Visi dalykai yra iš Jo, Jame ir per Jį: įvairios kokybės ir daugybė jų pavidalų, didžiuliai dydžiai, viršijantys bet kokias matavimo priemones, ir visų rūšių formos. Už tai, jei supranti, o Asklepijau, tu dėkosi Dievui. Jei sutelksi dėmesį į visumą, suprasi, kad iš tiesų juslinis pasaulis ir viskas jame yra iš aukštesniojo pasaulio ir yra to uždengta tarsi drabužiu.
Individai skiriasi archetipo ribose
[35] – Kiekviena būtybių klasė, o Asklepijau, ar mirtinga, ar nemirtinga, racionali ar neracionali, turinti sielą ar be sielos, turės savybes, priklausančias jos archetipui. Ir nors kiekviena būtybė turi visą savo archetipo formą, visgi kiekvienas tos pačios formos individas skiriasi nuo kitų. Nors archetipinis žmogus turi vieną formą, todėl žmogus gali būti atpažintas kaip toks iš savo išvaizdos, vis dėlto toje pačioje formoje individualūs žmonės skiriasi vienas nuo kito.
Nes ideali forma, būdama dieviška, yra nekūniška, kaip ir viskas, kas suvokiama protu. Kadangi formos susideda iš dviejų elementų – kūniško ir nekūniško, neįmanoma jokiai formai atsirasti visiškai panašiai į bet kurią kitą formą skirtingu laiku ir skirtingoje vietoje. Iš tiesų, jos keičiasi taip dažnai, kiek valanda turi akimirkų, sukantis ratui, kuriame gyvena Tas, kuris turi visas formas, ir kurį mes vadiname Dievu. Taigi ideali forma yra pastovi ir iš savęs pagimdo tiek daug ir tokių įvairių atvaizdų, kiek kosmoso apsisukimas turi akimirkų, nes pati visata keičiasi savo sukimosi eigoje, bet pati ideali forma nei keičiasi, nei sukasi. Taigi kiekvienos klasės formos išlieka, bet toje pačioje formoje yra skirtumų.
Išvaizdos pokyčiai
[36] – O ar kosmosas keičia savo išvaizdą, o Trismegistai?
– O Asklepijau, atrodo, tu miegojai, kol visa tai tau buvo aiškinama. Nes kas iš tikrųjų yra kosmosas? Ir iš ko jis padarytas? Tiesiog iš visko, kas buvo pašaukta į būtį? Taigi tai, ko tu iš tikrųjų klausi, yra dangus, žemė ir elementai. O kas keičia išvaizdą dažniau nei šie? Dangus yra arba drėgnas, arba sausas, šaltas arba karštas, giedras arba apsiniaukęs. Šios išvaizdos visos yra vienoje dangaus formoje ir jos dažnai keičiasi viena su kita.
Žemė taip pat nuolat keičia išvaizdą, kai ji veda vaisius ir tada maitina tai, ką pagimdė, kai ji teikia įvairias savo vaisių kokybes ir skirtingus kiekius, ir nustato jų vystymosi etapus bei eigą, ir, svarbiausia, kai ji sukuria medžių, gėlių ir uogų savybes, kvapus, skonius ir išvaizdą. Ugnis sukelia daug pokyčių, kurie verti dievybės. Saulės ir mėnulio atspindžiai taip pat pateikia visų rūšių formas. Tam tikra prasme jie panašūs į mūsų veidrodžių atspindžius, kurie grąžina originalų atvaizdus su palyginamu spindesiu.
Statulų sudvasinimas
[37] – Bet tegul užtenka apie tai.
Grįžkime prie žmogaus ir proto. Dėl dieviškos proto dovanos sakoma, kad žmogus yra protingas gyvūnas. Nors tai, kas jau pasakyta apie žmogų, kelia nuostabą, tai mažiau nuostabu nei ši proto dovana. Tai verta didesnio susižavėjimo nei bet kas kita: kad žmogus sugebėjo atrasti savo dievišką prigimtį ir padaryti ją akivaizdžia.
Kadangi mūsų skeptiški protėviai labai klydo savo nuomonėje apie dievus ir neskyrė dėmesio garbinimui bei dieviškai religijai, jie išrado meną, kuriuo galėjo sukurti dievus. Prie šio atradimo jie pridėjo papildomą galią, paimtą iš kosmoso prigimties, priversdami šias dvi veikti kartu. Kadangi jie negalėjo sukurti sielų, jie pašaukė demonų ar angelų sielas ir šventomis bei dieviškomis apeigomis implantavo jas į atvaizdus. Šiomis priemonėmis jie galėjo sukurti stabus, turinčius tiek gerų, tiek blogų galių.
Tavo senelis, o Asklepijau, buvo medicinos pradininkas, kuriam pašvęsta šventykla ant Libijos kalno, netoli Krokodilų kranto, kurioje guli jo žemiškoji dalis, tai yra jo kūnas. Likusi dalis, arba veikiau visas jis, jei žmogiškumas susideda iš gyvenimo sąmonės, iškeliavo į dangų geresniam tikslui. Nes dabar per savo dievišką dvasią jis vis dar teikia ligoniams visokeriopą pagalbą, kurią anksčiau teikdavo per medicinos meną. Argi netiesa, kad mano senelis Hermis, kurio vardu aš pavadintas, reziduoja savo vardo mieste, iš kur jis padeda ir gydo visus, kurie ateina pas jį iš visų kraštų? Mes žinome, kiek gero gali padaryti Izidė, Ozyrio sutuoktinė, kai ji palankiai nusiteikusi, ir kiek žalos, kai ji pikta. Lengva supykdyti žemiškuosius ir materialius dievus, kadangi jie buvo sukurti ir surinkti žmonių tiek iš dieviškos, tiek iš žmogiškos prigimties. Pagal panašų principą egiptiečiai kai kurias gyvas būtybes vadina šventomis, ir jų sielos, kurios buvo pašventintos joms dar gyvoms esant, yra garbinamos tam tikruose miestuose. Taip egiptiečiai gyvena pagal savo įstatymus ir yra vadinami savo vardais. Atrodo, kad dėl šios priežasties, Asklepijau, šios būtybės garbinamos ir gerbiamos kai kuriuose miestuose, bet kituose vertinamos kitaip. Dėl to Egipto miestai nuolat kariauja vieni su kitais.
Žemiškieji dievai
[38] – Kokia prigimtis šių dievų, kurie laikomi žemiškaisiais, Trismegistai?
– O Asklepijau, ji kyla iš žolelių, akmenų ir prieskonių, kurie patys savyje turi dieviškumo galią Gamtoje. Dėl to šie dievai džiaugiasi dažnomis aukomis, himnais, šlovinimais ir saldžiais garsais, derančiais su dangiška harmonija. Taigi tai, kas ateina iš dangaus, gali būti priviliota dažnu dangiškų priemonių naudojimu laimingai ištverti ilgus laiko periodus, tenkinantis žmonija. Taigi žmogus yra dievų kūrėjas. Ir nemanyk, kad šių žemiškųjų dievų veiksmai yra atsitiktiniai, Asklepijau. Dangiškieji dievai gyvena aukščiausioje dangaus sferoje. Kiekvienas iš jų išpildo ir saugo būtybių tvarką, kuri jam buvo paskirta. Bet šie mūsų dievai padeda mums tarsi mylintys tėvai: arba jie rūpinasi konkrečiais reikalais, arba jie išpranašauja ateitį per burtus ir pranašavimus, arba jie parūpina tam tikrus dalykus, ir šiomis priemonėmis jie ateina padėti žmonėms, kiekvienas savaip.
Likimas, būtinybė ir tvarka
[39] – Tad kokį vaidmenį dalykų sistemoje vaidina Likimas arba Lemtis, o Trismegistai? Argi dangiškieji dievai nevaldo visuotinių dalykų, o žemiškieji dievai rūpinasi individualiais?
– Tai, ką mes vadiname Likimu, o Asklepijau, yra visų įvykių, kurie nutinka, Būtinybė, ir šie įvykiai visada pririšti prie jos grandinės grandimis. Taigi ji yra arba viso ko priežastis, arba ji yra Aukščiausiasis Dievas, arba ji suformuota iš to Dievo kaip antrasis dievas, arba ji yra palaikoma visų dangiškų ir žemiškų dalykų tvarka, kuri nustatyta dieviškų įstatymų. Taigi Likimas ir Būtinybė yra neatskiriamai susiję; pirmasis iš jų yra Likimas, kuris užmezga visko sėklas, bet Būtinybė priverčia tas sėklas subręsti, kurių pradžia priklauso nuo Likimo. Tvarka seka paskui šiuos du; Tvarka yra visų dalykų, kurie turi įvykti, supynimas ir laikas. Nes niekas nėra sudaryta be Tvarkos, ir šis kosmosas yra užbaigtas kiekvienoje detalėje. Nes pati visata yra judinama Tvarkos ir visiškai remiasi Tvarka.
[40] – Taigi yra šie trys: Likimas, Būtinybė ir Tvarka. Jie pirmiausia kilo iš Dievo valios, kuris valdo kosmosą savo įstatymu ir per dievišką protą. Todėl Dievas visiškai pašalino iš jų bet kokį norėjimą ir nenorėjimą. Jie nėra nei judinami pykčio, nei nukreipiami malonės, bet tarnauja amžinojo proto Būtinybei; ši Amžinybė yra neišvengiama, nejudama ir neišardoma.
Pirmiausia tad yra Likimas, kuris, tarsi išbarstęs sėklą, sukuria viso to, kas ateis, palikuonis. Būtinybė seka paskui, kuri jėga priverčia visus dalykus veikti. Tvarka yra trečia, kuri palaiko ryšį to, kas buvo nulemta Likimo ir Būtinybės. Tokia tad yra Amžinybė; ji nei prasideda, nei nustoja būti, ir ji sukama amžinu savo sukimosi judėjimu pagal nustatytą ir nekintantį dėsnį. Jos dalys visada pakaitomis kyla ir leidžiasi, kad keičiantis laikams tos pačios dalys, kurios buvo nusileidusios, vėl pakiltų. Taigi besisukantis ratas yra jos principas, kad viskas taip tvirtai prie jos pririšta, jog nežinai, kur yra pradžia, jei apskritai yra pradžia, kadangi viskas visada atrodo ir lenkiant, ir sekant save patį. Be to, pasekmė arba lemtis yra įmaišyta į viską kosmose.
Tiek tau buvo pasakyta kiekviena iš šių temų, kiek žmogus gali išreikšti ir kiek Aukščiausioji Dievybė nori bei leidžia. Mums belieka grįžti prie kūno priežiūros, laiminant Dievą ir meldžiantis Jam. Nes diskutuodami apie dieviškus dalykus mes, galiu sakyti, pakankamai prisipildėme sielos maisto.
Padėkos malda
[41] Išeidami iš šventyklos šventovės jie pradėjo melstis Dievui, pirmiausia atsigręžę į Pietus, nes norint ko nors prašyti Dievo leidžiantis saulei, reikia atsisukti ta kryptimi, lygiai kaip tekant saulei reikia atsisukti į Rytus. Jiems pradėjus maldą, Asklepijas tarė tyliu balsu:
– O Tatai, ar manai, kad turėtume pasiūlyti tavo tėvui, kad jis lieptų naudoti smilkalus ir kvepalus, kai sakysime savo maldą Dievui?
Trismegistas, tai išgirdęs, sukruto ir tarė:
– Suteik mums daug geresnį ženklą nei šis, Asklepijau. Tai tarytum šventvagystė – deginti smilkalus ir kitus dalykus, kai meldiesi Dievui; nes Jam nieko netrūksta, Jam, kuris Pats yra viskas arba kuriame yra viskas. Veikiau garbinkime Jį dėkodami, nes tai yra geriausi smilkalai Dievui: kad mirtingieji Jam teiktų padėką.
– Mes dėkojame tau, aukščiausiasis ir galingiausiasis Dieve, nes tik tavo malone mes atėjome į tavo pažinimo šviesą. Šventas ir garbingas yra tavo vardas, tas vienintelis vardas, kuriuo vienas Dievas turi būti šlovinamas pagal mūsų tėvų religiją. Mes iš tiesų dėkojame tau, kadangi tu teikiesi suteikti visoms būtybėms savo tėvišką globą, savo religiją ir savo meilę, ir dar saldžiau – mums tu suteikei šias galias: suvokimą, protą ir intelektą; suvokimą, kad galėtume tave atpažinti; protą, kad galėtume sekti savo intuicija, ir žinojimą, kad pažindami tave galėtume rasti džiaugsmą.
Būdami išgelbėti tavo dieviškos galios mes džiūgaujame, nes tu parodei save mums savo visumoje. Mes džiūgaujame, nes kol mes vis dar esame šiuose kūnuose, tu teikiesi pašventinti mus Amžinybei. Tai yra vienintelis būdas žmonėms padėkoti: pripažinti tavo didybę. Mes pažinome tave ir aukščiausiąją šviesą tik sąmoningu intelektu. Mes suprantame tave, o tikroji gyvybės gyvybe, o vaisingosios visko, kas atsirado, įsčios. O amžinasis pastovume, mes pažinome tave tavo gausios Gamtos visumos sampratoje. Kiekvienoje maldoje, kuria mes garbiname viso gėrio Gėrį, mes prašome tik to: kad tu norėtum, jog mes toliau tarnautumėme tau tavo pažinimo meilėje ir kad niekada nebūtumėme atskirti nuo tokio gyvenimo.
Trokšdami šių dalykų mes atsigręžiame į valgį, kuris yra tyras ir nesuterštas gyvūnų kūnais.