Tai klausimas, kuris balansuoja tarp mokslo, filosofijos ir teologijos. Kasdien mes naudojame laiką kaip įrankį: matuojame valandas, skaičiuojame dienas, planuojame ateitį. Laikas atrodo kaip patogi priemonė suvaldyti gyvenimą. Bet jeigu pažvelgtume giliau, ar tikrai laikas egzistuoja objektyviai, ar tai tik mūsų proto sukurta struktūra?
Mokslas dažnai traktuoja laiką kaip ketvirtąją dimensiją. Mes judame ne tik erdvėje, bet ir laike, tarsi upėje, kuri teka viena kryptimi. Tačiau yra teorijų, kurios sako, kad praeitis, dabartis ir ateitis gali egzistuoti vienu metu, o mes tiesiog patiriame tam tikrą atkarpą. Jeigu taip, tai žmogus nėra nei laisvas, nei kūrėjas – jis tik keliautojas, pririštas prie traukinio vagono, važiuojančio nustatyta kryptimi. Bet ar šis kelionės pojūtis yra tik fizikos dėsnių pasekmė, ar dieviškos tvarkos dalis?
Filosofijoje seniai svarstoma, ar laikas yra objektyvus ar subjektyvus. Šv. Augustinas rašė, kad praeities nebėra, ateities dar nėra, o dabartis nuolat slysta iš mūsų rankų. Vadinasi, laikas tėra sąmonės matmuo, būdas suvokti pokytį. Jei tai tiesa, tada galima sakyti, kad laikas sukurtas žmogui – kaip kalba, kaip skaičiai. Jis padeda orientuotis, bet pats savaime neturi nepriklausomos substancijos. Tokiu atveju žmogus nebūtų įkalintas, nes kalėjimas neegzistuoja – tai tik mūsų proto kategorija.
Vis dėlto, kai žiūrime į savo kūną, laikas atrodo negailestingai realus. Senstame, mirštame, niekas negali to sustabdyti. Laikas mus spaudžia, verčia rinktis, kartais sukelia baimę. Galima klausti, ar tai reiškia, kad mes esame jo kaliniai? Bet tada kodėl kartais laikas „sustoja“ – pavyzdžiui, kai giliai meldžiamės, kai išgyvename meilę ar kūrybos akimirką? Šiuose momentuose žmogus tarsi išeina už laiko ribų, ir ta būsena atrodo tikresnė nei bet kokie laikrodžio dūžiai.
Jeigu Dievas yra begalinis, Jis negali būti pavaldus laikui. Tai reiškia, kad laikas yra duotas tik žmogui – kaip riba, kaip sąlyga egzistencijai. Galima sakyti, kad laikas yra Dievo dovana: jis neleidžia viskam nutikti vienu metu, sukuria erdvę pasirinkimams, suteikia istoriją, leidžia augti. Tad nors mes jame ir įkalinti, ši nelaisvė yra paradoksaliai mūsų laisvės sąlyga. Be laiko nebūtų nei praeities, nei ateities, nei prasmės keliauti, nei tikėjimo vilties.
Kita vertus, gal laikas yra mūsų proto kalėjimas, o tikroji realybė – amžinybė. Amžinybė nereiškia begalinio laikrodžio, bet visišką dabartį, kurioje nėra sekų, nėra skubėjimo. Jei Dievas yra amžinybė, tai žmogaus siela nuolat ilgisi išeiti iš laiko, grįžti į būseną, kurioje viskas yra „dabar“. Galbūt mūsų patiriamas laikas yra tik laikina būsena, kelias į amžinybę.
Ar laikas sukurtas žmogui, ar žmogus įkalintas laike? Atsakymas galbūt yra dvigubas. Žmogui laikas duotas kaip priemonė – jis padeda suvokti gyvenimo eigą. Tačiau tuo pačiu laikas mus riboja, verčia susitaikyti su mirtimi, su neišvengiamu pokyčiu. Ši įtampa gal ir yra tikroji gyvenimo prasmė: būti sąmoningam laike, bet neužmiršti, kad už jo slypi kažkas didesnio.