Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia

Bažnyčią 1765 m. pastatė dvarininkai Rozalija Drabišienė-Bielozaraitė ir Adomas Drabišius. 1771 m. jai dovanoti 8 valakai žemės su Gikonių ir Janonių kaimais; paskirtas kunigas. Apie 1773 m. įsteigta parapija.

1794 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Paežerių seniūnas Rozalimo altarijai 1797 m. dovanojo valaką žemės. Nuo 1819 m. su pertraukomis veikė parapinė mokykla. Klebonas Titas Gedvila (Rozalime 1885–1893 m.) suremontavo šventoriaus tvorą, įrengė vargonus. Klebonas Konstantinas Olšauskas (1900–1905 m.) išdažė bažnyčią, įsteigė senelių prieglaudą, padidino kleboniją, joje slaptai mokė lietuviško rašto, skelbė blaivybę. Vikaras Kazimieras Kazlauskas platino lietuviškas knygas, nesutiko evangelijos skaityti lenkiškai. Klebonas Kazimieras Grinkevičius (Rozalime 1906–1936 m.) bažnyčią apdengė skarda. Per miestelio gaisrą 1930 m. sudegė medinė varpinė. Išsilydė 3 varpai. Iš jų nulietas vienas. Rozalimo klebonas Petras Kuzmickas 1947 m. vasario 18 d. areštuotas, nuteistas kalėti Vorkutoje. Į Lietuvą grįžo 1953 m.

Skaitykite daugiau..

Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia slepia įdomių dvasinio gyvenimo detalių. Bažnyčios titulas rodo ypatingą pagarbą Marijos asmeniui, kas katalikų tradicijoje reiškia globos prašymą sunkiais istorijos tarpsniais. Senovėje parapijose gyvavo graži tradicija giedoti Marijos valandas, kurias tikintieji atlikdavo kasdien be kunigo pagalbos. Šventovės erdvėje šimtmečius aidėjo liaudiškos giesmės, jungiančios žmogiškus vargus su amžinybe. Bažnyčios sienos saugo tylių maldų dvasią, nes čia žmonės ieškodavo paguodos karo negandų bei ligų metais. Įdomu tai, kad ankstesniais amžiais prie šventovių kūrėsi gyvos rožinio brolijos, vienijusios vietos gyventojus bendrai maldai už mirusius bei nusidėjėlius. Tokios draugijos stiprino kaimynystės ryšius ir palaikė krikščioniškąją viltį. Klebonai rūpindavosi ne vien pastato išore, bet ir sielų ganyba, todėl katekezė vykdavo kasdieniniuose pokalbiuose prie valgio ar laukuose. Rozalimo tikintieji per amžius išsaugojo ištikimybę bažnyčios vertybėms, o kiekvienas remontas ar naujas daiktas buvo aukojamas Dievo garbei. Net sovietmečio priespaudos akivaizdoje parapijiečiai slapta nešdavo namo tikėjimo šviesą. Ši šventovė iki šiol išlieka gyva dvasine oaze Pakruojo krašte, primenančia praėjusių kartų pamaldumą ir kasdienį ištvermingą buvimą maldoje.