„Apaštalų kanonai“ (angl. The Apostolic Canons, gr. Κανόνες τῶν Ἁγίων Ἀποστόλων, lot. Canones Apostolorum) – tai 85 ankstyvosios krikščionybės bažnytinių nurodymų ir taisyklių (kanonų) rinkinys, apimantis Bažnyčios valdymą, dvasininkų discipliną, moralę ir liturgines praktikas. Nors tradicija šias taisykles priskiria patiems Jėzaus apaštalams (teigiant, kad jas surinko ir perdavė Klemensas Romietis), istoriniai tyrimai rodo, kad šis rinkinys galutinai susiformavo Sirijoje ar Palestinoje apie IV amžiaus pabaigą. Dažniausiai šis tekstas randamas kaip priedas prie didesnio veikalo – „Apaštališkųjų konstitucijų“ (8-osios knygos).
Šie kanonai turėjo didelę įtaką Rytų Ortodoksų ir Katalikų Bažnyčių kanonų teisei. Juose griežtai reglamentuojama, kaip turi būti įšventinami vyskupai ir kunigai (presbiteriai), kokių moralinių ir fizinių standartų iš jų reikalaujama (pvz., draudžiama užsiimti pasaulietiniais verslais, imti palūkanas ar žaisti azartinius žaidimus). Taip pat aprašoma atskyrimo nuo Bažnyčios (ekskomunikos) ir dvasininkų nušalinimo (išmetimo iš luomo) tvarka. Vienas svarbiausių ir istoriškai įdomiausių yra paskutinysis – 85-asis kanonas, kuriame pateikiamas vienas ankstyviausių oficialių Šventojo Rašto (Senojo ir Naujojo Testamento) knygų sąrašų, patvirtintų ankstyvojoje Bažnyčioje.
APAŠTALŲ KANONAI
1 kanonas
Vyskupą turi įšventinti du arba trys vyskupai.
2 kanonas
Presbiterį, diakoną ir kitus dvasininkus turi įšventinti vienas vyskupas.
3 kanonas (3 ir 4)
Jei koks nors vyskupas ar presbiteris atnašaus ant altoriaus ką nors kita, nei tai, ką Viešpats nurodė aukai (pavyzdžiui, medų, pieną, stipriuosius gėrimus vietoj vyno, paukščius, bet kokius gyvus padarus ar daržoves), tebūnie jis nušalintas. Išimtis taikoma tik naujoms javų varpoms ir vynuogėms tinkamu laiku. Taip pat neleidžiama Šventosios Aukos metu atnešti ant altoriaus nieko kito, išskyrus aliejų lempoms ir smilkalus.
4 kanonas (5)
Visi kiti vaisiai tebūnie siunčiami namo kaip pirmosios derliaus aukos vyskupams ir presbiteriams, bet ne atnašaujami ant altoriaus. Vyskupai ir presbiteriai, be abejo, turi jais pasidalinti su diakonais ir kitais dvasininkais.
5 kanonas (6)
Tegul vyskupas, presbiteris ar diakonas neatstumia savo žmonos prisidengdamas religija; bet jei jis ją atstumia, tebūnie ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios); o jei atkakliai to laikosi, tebūnie nušalintas.
6 kanonas (7)
Tegul vyskupas, presbiteris ar diakonas neužsiima pasaulietiniais verslais; priešingu atveju tebūnie nušalintas.
7 kanonas (8)
Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas švęs šventąją Velykų dieną prieš pavasario lygiadienį kartu su žydais, tebūnie nušalintas.
8 kanonas (9)
Jei koks nors vyskupas, presbiteris, diakonas ar kas nors iš dvasininkų sąrašo, kai atnašaujama auka, jos nepriima, tegul nurodo priežastį; ir jei ji svari, tebūnie atleistas. Bet jei jis jos nenurodo, tebūnie ekskomunikuotas, kaip sukėlęs papiktinimą žmonėms ir įtarimą, jog atnašautojas auką atliko netinkamai.
9 kanonas (10)
Visi tikintieji, kurie ateina ir klauso Šventojo Rašto, bet nepasilieka maldoms ir Šventajai Komunijai, turi būti ekskomunikuoti, kaip keliantys netvarką Bažnyčioje.
10 kanonas (11)
Jei kas nors melsis, net ir privačiuose namuose, su ekskomunikuotu asmeniu, tebūnie jis taip pat ekskomunikuotas.
11 kanonas (12)
Jei koks nors dvasininkas melsis kartu su nušalintu dvasininku lyg šis būtų dvasininkas, tebūnie jis taip pat nušalintas.
12 ir 13 kanonai (13)
Jei kas nors iš dvasininkų ar pasauliečių, kuris yra ekskomunikuotas arba nepriimtinas, išvyks ir bus priimtas kitame mieste be rekomendacinių laiškų, tebūnie ekskomunikuoti abu – ir priimantysis, ir priimtasis. O jei jis jau buvo ekskomunikuotas, tegul jo ekskomunikos laikas būna prailgintas.
14 kanonas
Vyskupui neleidžiama palikti savo parapijos ir pereiti į kitą, net jei daugelis jį ragintų tai padaryti, nebent atsirastų svari priežastis, verčianti jį taip pasielgti (pavyzdžiui, jei toje vietoje jis gali atnešti didesnę dvasinę naudą pamaldumo žodžiu). Ir tai turi būti daroma ne jo paties noru, bet daugelio vyskupų sprendimu ir atkakliu raginimu.
15 kanonas
Jei koks nors presbiteris, diakonas ar bet kas kitas iš dvasininkų sąrašo paliks savo parapiją, išvyks į kitą ir, visiškai apleidęs savąją, be savo vyskupo leidimo apsigyvens kitoje parapijoje, mes nurodome, kad jis daugiau nebeatliktų dieviškosios tarnystės. Ypač jei jo paties vyskupas ragino jį sugrįžti, o jis atsisakė tai padaryti ir toliau elgiasi netvarkingai. Tačiau ten tegul jis priima komuniją kaip pasaulietis.
16 kanonas
Bet jei vyskupas, pas kurį tokie asmenys apsistoja, nepaisys nurodymo, kad jie turi nustoti atlikti dieviškąsias tarnybas, ir priims juos kaip dvasininkus, tebūnie jis ekskomunikuotas kaip netvarkos mokytojas.
17 kanonas
Tas, kuris po krikšto buvo du kartus vedęs arba turėjo sugulovę, negali tapti vyskupu, presbiteriu, diakonu ar patekti į bet kurį dvasininkų sąrašą.
18 kanonas
Tas, kuris vedė našlę, išsiskyrusią moterį, paleistuvę, tarnaitę ar aktorę, negali tapti vyskupu, presbiteriu, diakonu ar būti įtrauktas į dvasininkų sąrašą.
19 kanonas
Tas, kuris vedė dvi seseris arba dukterėčią, negali tapti dvasininku.
20 kanonas
Jei dvasininkas tampa kieno nors laiduotoju, tebūnie nušalintas.
21 kanonas
Eunuchas, jei jis tokiu tapo dėl žmonių smurto ar (jei jo lyties organai buvo amputuoti) persekiojimų metu, ar jei tokiu gimė, gali būti įšventintas į vyskupus, jei kitais atžvilgiais yra to vertas.
22 kanonas
Tas, kuris pats save suluošino, negali tapti dvasininku, nes jis yra savo paties žudikas ir Dievo kūrinijos priešas.
23 kanonas
Jei dvasininkas pats save suluošins, tebūnie nušalintas, nes jis yra savo paties žudikas.
24 kanonas
Jei pasaulietis pats save suluošina, tebūnie ekskomunikuotas trejiems metams, nes jis kėsinasi į savo paties gyvybę.
25 kanonas (25 ir 26)
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas pripažįstamas kaltu dėl ištvirkavimo, melagingos priesaikos ar vagystės, tebūnie jis nušalintas, bet ne ekskomunikuotas; nes Raštas sako: „Nebausti žmogaus du kartus už tą patį nusižengimą.“ Taip pat ir kitiems dvasininkams taikoma tokia pati procedūra.
26 kanonas (27)
Dėl tų, kurie į dvasininkus buvo priimti nevedę, mes nurodome, kad tik skaitovai ir giesmininkai gali, jei nori, tuoktis.
27 kanonas (28)
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas smogs nusidėjusiam tikinčiajam ar neteisybę padariusiam netikinčiajam, norėdamas juos įbauginti, mes įsakome jį nušalinti. Nes mūsų Viešpats niekuomet mūsų to nemokė, bet, atvirkščiai, „kai buvo mušamas, jis nemušė atgal, kai buvo užgauliojamas, jis neatsakė tuo pačiu, kai kentėjo, negrasino“.
28 kanonas (29)
Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas, būdamas teisingai nušalintas dėl atvirų kaltinimų, išdrįs kištis į bet kokias jam anksčiau patikėtas dieviškąsias tarnystes, tebūnie jis visiškai atskirtas nuo Bažnyčios.
29 kanonas (30)
Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas gaus šias pareigas už pinigus, tebūnie nušalintas ir jis, ir tas, kuris jį įšventino, bei visiškai atskirti nuo bet kokios bendrystės, kaip mano, Petro, buvo atskirtas Simonas Magas.
30 kanonas (31)
Jei koks nors vyskupas, padedamas pasaulietinės valdžios, užvaldys bažnyčią, tebūnie jis nušalintas ir ekskomunikuotas, kartu su visais, kurie su juo bendrauja.
31 kanonas (32)
Jei koks nors presbiteris, paniekinęs savo vyskupą, suburs atskirą susirinkimą ir pastatys kitą altorių, neturėdamas jokio pagrindo pasmerkti vyskupą dėl religijos ar teisingumo dalykų, tebūnie jis nušalintas už savo ambicijas, nes jis yra tironas; lygiai taip pat ir kiti dvasininkai bei visi, kurie prie jo prisijungs. O pasauliečiai tebūnie ekskomunikuoti. Tačiau tai turi būti padaryta tik po pirmo, antro ir trečio vyskupo perspėjimo.
32 kanonas (33)
Jei kurį nors presbiterį ar diakoną ekskomunikavo vyskupas, jo atgal į bendrystę negali priimti niekas kitas, išskyrus tą vyskupą, kuris jį ekskomunikavo, nebent tas vyskupas būtų miręs.
33 kanonas (34)
Joks svetimos vyskupijos vyskupas, presbiteris ar diakonas negali būti priimtas be rekomendacinių laiškų; o kai jie pateikiami, asmenys turi būti ištirti; jei jie yra dievotumo skelbėjai, tebūnie priimti. Priešingu atveju, nors ir aprūpinsite juos tuo, ko jiems reikia, nepriimkite jų į bendrystę, nes daug kas daroma apgaulės būdu.
34 kanonas (35)
Kiekvienos tautos vyskupai turi pripažinti tą, kuris yra tarp jų pirmasis, laikyti jį savo galva ir nedaryti nieko svarbaus be jo sutikimo; bet kiekvienas tegul daro tik tai, kas susiję su jo paties parapija ir jai priklausančiomis vietovėmis. Tačiau ir jis (pirmasis) tenedaro nieko be visų sutikimo; nes taip bus vienybė, ir Dievas bus šlovinamas per Viešpatį Šventojoje Dvasioje.
35 kanonas (36)
Teneišdrįsta vyskupas įšventinti už savo ribų esančiuose miestuose ir vietovėse, kurios jam nepavaldžios. Bet jei bus įrodyta, kad jis tai padarė be asmenų, turinčių valdžią toms vietovėms, sutikimo, tebūnie nušalintas ir jis, ir tie, kuriuos jis įšventino.
36 kanonas (37)
Jei kuris nors asmuo, įšventintas į vyskupus, nesiima tarnystės ir nesirūpina jam patikėta tauta, tebūnie ekskomunikuotas, kol to nesiims. Tas pats galioja ir presbiteriui bei diakonui. Bet jei jis nuvyko ir nebuvo priimtas, tačiau ne dėl savo paties valios, o dėl žmonių užsispyrimo, tebūnie jis ir toliau vyskupas; o to miesto dvasininkai tebūnie ekskomunikuoti, nes nesudrausmino nepaklusnios tautos.
37 kanonas (38)
Vyskupai tesusirenka du kartus per metus ir tenagrinėja tarpusavyje religijos dekretus bei sprendžia iškilusius bažnytinius ginčus. Vienas susitikimas tebūnie surengtas ketvirtąją Sekminių savaitę [t. y. ketvirtą savaitę po Velykų], o kitas – Hiperberetėjo mėnesio 12 dieną [t. y. spalį].
38 kanonas (39)
Vyskupas tesirūpina visu Bažnyčios turtu ir tevaldo jį taip, tarsi būtų prižiūrimas Dievo. Tačiau jis negali jo atiduoti kitiems ar to, kas priklauso Dievui, atiduoti savo giminaičiams. Jei jie vargšai, tegul padeda jiems kaip vargšams; bet tegul, prisidengdamas tuo, neparduoda Bažnyčios turto.
39 kanonas (40)
Presbiteriai ir diakonai tenedaro nieko be vyskupo pritarimo; nes būtent jam patikėta Viešpaties tauta, ir iš jo bus pareikalauta ataskaitos už jų sielas.
40 kanonas (tęsinys)
Vyskupo asmeninis turtas, jei jis tokio turi, ir Viešpaties turtas turi būti aiškiai atskirti, kad vyskupas po mirties turėtų teisę palikti savo asmeninį turtą tam, kam nori, ir taip, kaip nori, kad jo nuosavybė nebūtų prarasta prisidengiant Bažnyčios nuosavybe. Juk jis gali turėti žmoną, vaikų, giminaičių ar tarnų. Prieš Dievą ir žmones teisinga, kad nei Bažnyčia nepatirtų nuostolių dėl nežinojimo apie vyskupo asmeninį turtą, nei vyskupas ar jo giminaičiai nebūtų nuskriausti prisidengiant Bažnyčia, nei kad jo artimieji neįsiveltų į ginčus ir nebūtų žeriami priekaištai po jo mirties.
41 kanonas
Mes nurodome, kad vyskupas turi turėti valdžią Bažnyčios turtui. Juk jei jam patikimos brangios žmonių sielos, tuo labiau jam turi būti patikėtas ir laikinasis turtas. Todėl jis turi jį visą valdyti savo autoritetu ir, per presbiterius bei diakonus, Dievo baimėje ir su visa pagarba aprūpinti tuos, kuriems reikia. Jis taip pat gali, jei reikia, pasiimti tai, kas būtina jo paties reikmėms ir broliams, kuriems jis turi parodyti svetingumą, kad jie nieko nestokotų. Nes Dievo įstatymas nurodė, kad tie, kurie tarnauja prie altoriaus, iš altoriaus ir maitintųsi. Joks karys nekariauja prieš priešą savo paties lėšomis.
42 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas yra priklausomas nuo kauliukų žaidimo ar girtavimo, tegul to atsisako, arba tebūnie nušalintas.
43 kanonas
Jei subdiakonas, skaitovas ar giesmininkas daro tą patį, tegul to atsisako, arba tebūnie ekskomunikuotas. Tas pats galioja ir pasauliečiams.
44 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas ima lupikavimą (palūkanas) iš tų, kurie iš jo skolinasi, tegul nustoja tai daryti, arba tebūnie nušalintas.
45 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas tik meldėsi kartu su eretikais, tebūnie ekskomunikuotas; bet jei leido jiems atlikti kokias nors dvasininko pareigas, tebūnie nušalintas.
46 kanonas
Mes nurodome, kad vyskupas ar presbiteris, pripažinęs eretikų krikštą ar auką, būtų nušalintas. Nes koks gi gali būti Kristaus sutarimas su Belialu, arba kokią dalį tikintysis turi su netikinčiuoju?
47 kanonas
Jei vyskupas ar presbiteris iš naujo pakrikštys tą, kuris jau teisingai priėmė krikštą, arba nepakrikštys to, kuris buvo suterštas bedievių, tebūnie nušalintas, kaip niekinantis Viešpaties kryžių bei mirtį ir nedarantis skirtumo tarp tikrų ir netikrų kunigų.
48 kanonas
Jei pasaulietis atstums savo žmoną ir ves kitą, arba ves moterį, kurią atstūmė kitas vyras, tebūnie ekskomunikuotas.
49 kanonas
Jei koks nors vyskupas ar presbiteris, priešingai Viešpaties nurodymui, krikštys ne vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, bet vardan trijų Nepradėtų Būtybių, arba trijų Sūnų, arba trijų Guodėjų, tebūnie nušalintas.
50 kanonas
Jei koks nors vyskupas ar presbiteris atliks vieną iniciaciją ne su trimis panardinimais, o tik su vienu panardinimu į Viešpaties mirtį, tebūnie nušalintas. Nes Viešpats nesakė: „Krikštykite į mano mirtį“, bet: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“
51 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris, diakonas ar kas nors iš dvasininkų luomo susilaiko nuo santuokos, mėsos ar vyno ne dėl religinio susilaikymo, bet bodėdamasis jais, pamiršdamas, kad Dievas viską sukūrė labai gerai ir kad Jis sukūrė žmogų vyrą ir moterį, bei piktžodžiaudamas kūrinijai, tebūnie jis pataisytas, arba tebūnie nušalintas ir išmestas iš Bažnyčios. Tas pats galioja ir pasauliečiui.
52 kanonas
Jei koks nors vyskupas ar presbiteris nepriima to, kuris nusigręžia nuo savo nuodėmės, bet jį atstumia, tebūnie nušalintas; nes jis skaudina Kristų, kuris sakė: „Danguje bus džiaugsmas dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.“
53 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas švenčių dienomis nevartoja mėsos ir vyno iš pasibjaurėjimo jais, o ne dėl religinio susilaikymo, tebūnie nušalintas, kaip susideginęs savo paties sąžinėje ir tapęs papiktinimo priežastimi daugeliui.
54 kanonas
Jei koks nors dvasininkas bus rastas valgantis smuklėje (tavernoje), tebūnie ekskomunikuotas, nebent iš būtinybės kelionės metu turėjo apsistoti užeigoje.
55 kanonas
Jei koks nors dvasininkas įžeis vyskupą, tebūnie nušalintas: nes „nekeik savo tautos valdovo“.
56 kanonas
Jei koks nors dvasininkas įžeis presbiterį ar diakoną, tebūnie ekskomunikuotas.
57 kanonas
Jei koks nors dvasininkas tyčiosis iš raišo, kurčio, aklo ar negalinčio vaikščioti, tebūnie ekskomunikuotas. Tas pats galioja ir pasauliečiams.
58 kanonas
Jei vyskupas ar presbiteris nepaiso dvasininkų ar žmonių ir nemoko jų dievotumo kelio, tebūnie ekskomunikuotas, o jei jis atkakliai tęsia savo aplaidumą ir tinginystę, tebūnie nušalintas.
59 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas, kai kuris nors dvasininkas stokoja, neaprūpina jo tuo, ko jam reikia, tebūnie ekskomunikuotas; bet jei tai tęsia, tebūnie nušalintas, kaip nužudęs savo brolį.
60 kanonas
Jei kas nors bažnyčioje viešai skaito melagingai priskirtas bedievių žmonių knygas, lyg tai būtų Šventasis Raštas, pražudydamas žmones ir dvasininkus, tebūnie nušalintas.
61 kanonas
Jei tikintysis bus apkaltintas paleistuvavimu, svetimavimu ar bet kokiu kitu draudžiamu veiksmu ir bus pripažintas kaltu, tegul jis nebūna įšventinamas į dvasininkus.
62 kanonas
Jei koks nors dvasininkas, bijodamas žmonių – žydų, pagonių ar eretikų – išsižadės Kristaus vardo, tebūnie išmestas. Jei išsižadės dvasininko vardo, tebūnie nušalintas. Jei atgailaus, tebūnie priimtas kaip pasaulietis.
63 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris, diakonas ar kas nors iš dvasininkų luomo valgys mėsą su jos krauju (gyvybe) ar tai, kas nužudyta žvėrių ar nudvėsė, tebūnie nušalintas. Nes įstatymas tai uždraudė. Jei jis pasaulietis, tebūnie ekskomunikuotas.
64 kanonas
Jei dvasininkas ar pasaulietis įeis į žydų ar eretikų sinagogą melstis, pirmasis tebūnie nušalintas, o antrasis – ekskomunikuotas.
65 kanonas
Jei koks nors dvasininkas smogs kam nors per ginčą ir užmuš jį vienu smūgiu, tebūnie nušalintas už savo smurtą. Jei taip padarys pasaulietis, tebūnie ekskomunikuotas.
66 kanonas
Jei koks nors dvasininkas bus rastas pasninkaujantis Viešpaties dieną (sekmadienį) arba šabą (šeštadienį), išskyrus tą vienintelį (Didįjį Šeštadienį), tebūnie nušalintas. Jei pasaulietis – tebūnie ekskomunikuotas.
67 kanonas
Jei kas nors prievarta išlaikys nesusižadėjusią mergelę, tebūnie ekskomunikuotas. Ir jam nevalia imti jokios kitos, bet jis turi pasilikti tą, kurią išsirinko, net jei ji yra vargšė.
68 kanonas
Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas iš ko nors priims antrąjį įšventinimą, tebūnie nušalinti abu – ir tas, kuris įšventintas, ir tas, kuris įšventino; nebent būtų įrodyta, kad jis gavo įšventinimą iš eretikų; nes tie, kurie buvo tokių asmenų pakrikštyti ar įšventinti, negali būti nei tikinčiaisiais, nei dvasininkais.
69 kanonas
Jei koks nors vyskupas, presbiteris, diakonas, skaitovas ar giesmininkas nepasninkauja per šventąjį Velykų keturiadešimties dienų pasninką (Gavėnią), arba ketvirtą dieną (trečiadienį), arba Pasirengimo dieną (penktadienį), tebūnie nušalintas, nebent jam kliudytų kūno negalia. Jei jis pasaulietis, tebūnie ekskomunikuotas.
70 kanonas
Jei koks nors vyskupas, presbiteris, diakonas ar kas nors iš dvasininkų sąrašo pasninkauja ar švenčia kartu su žydais, arba priima iš jų kokias nors švenčių dovanas, pavyzdžiui, neraugintą duoną ar kitus panašius dalykus, tebūnie nušalintas. Jei jis pasaulietis, tebūnie ekskomunikuotas.
71 kanonas
Jei koks nors krikščionis atneša aliejaus į pagonių šventyklą arba į žydų sinagogą per jų šventę, arba uždega lempas, tebūnie ekskomunikuotas.
72 kanonas
Jei koks nors dvasininkas ar pasaulietis paima vašką ar aliejų iš šventosios Bažnyčios, tebūnie ekskomunikuotas,[ir tegul sugrąžina penktadaliu daugiau, nei paėmė].
73 kanonas
Tegu niekas nepasisavina jokio auksinio ar sidabrinio indo arba pašventinto apdangalo savo reikmėms, nes tai prieštarauja įstatymui; o jei kas nors bus aptiktas tai darant, tebūnie ekskomunikuotas.
74 kanonas
Jei vyskupas yra patikimų žmonių kuo nors apkaltinamas, jis turi būti iškviestas vyskupų; ir jei atvyksta, prisipažįsta ar yra nuteisiamas, jam turi būti paskirta atitinkama bausmė. Tačiau jei jis pašauktas neatvyksta, tebūnie pašauktas antrą kartą, tam tikslui pas jį išsiunčiant du vyskupus.[Jei net tada jis neatvyks, tebūnie pašauktas trečią kartą, vėl pas jį išsiunčiant du vyskupus.] Bet jei ir tada jis ignoruos šaukimą ir neatvyks, sinodas tepaskelbia jam tokį nuosprendį, koks atrodo teisingas, kad neatrodytų, jog jis laimi vengdamas teismo.
75 kanonas
Eretikas negali būti priimtas kaip liudytojas prieš vyskupą, taip pat nepakanka ir vieno tikinčiojo; nes „dviejų ar trijų liudytojų lūpomis bus patvirtintas kiekvienas žodis“.
76 kanonas
Vyskupas neturi dėl palankumo broliui, sūnui ar bet kuriam kitam giminaičiui įšventinti į vyskupo orumą, ko tik nori; nes neteisinga daryti įpėdinius vyskupijai, atiduodant Dievo dalykus žmogiškiems prisirišimams. Taip pat nederėtų Dievo Bažnyčios perduoti įpėdiniams. Bet jei kas nors taip padarys, tegul įšventinimas būna negaliojantis, o pats įšventintojas nubaustas ekskomunika.
77 kanonas
Jei kas nors neteko akies ar yra raiša koja, bet kitais atžvilgiais yra vertas vyskupystės, jis gali būti įšventintas, nes kūno trūkumas nesuteršia žmogaus, o tik sielos sutepimas.
78 kanonas
Bet jei žmogus yra kurčias ar aklas, jis negali būti paskirtas vyskupu – ne todėl, kad būtų suterštas, bet tam, kad nebūtų trukdoma Bažnyčios reikalams.
79 kanonas
Jei kas nors turi demoną (velnią), tebūnie jis neįšventinamas į dvasininkus ir tesimeldžia atskirai nuo tikinčiųjų; bet jei jis bus išlaisvintas, tebūnie priimtas į bendrystę ir, jei yra vertas, gali būti įšventintas.
80 kanonas
Neleidžiama, kad žmogus, atėjęs iš pagoniško gyvenimo ir pasikrikštijęs, arba atsivertęs iš blogo gyvenimo būdo, būtų iškart skiriamas vyskupu, nes neteisinga, kad tas, kuris dar pats nebuvo išbandytas, taptų kitų mokytoju. Nebent tai būtų daroma dėl ypatingo Dieviškosios malonės pasireiškimo jo atžvilgiu.
81 kanonas
Mes jau sakėme, kad vyskupas ar presbiteris neturi atsiduoti viešųjų reikalų tvarkymui, bet turi pasišvęsti Bažnyčios reikalams. Tegul jis būna įtikintas tai daryti, arba tebūnie nušalintas, nes, pagal Viešpaties pareiškimą, joks žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams.
82 kanonas
Mes neleidžiame į dvasininkus priimti jokių tarnų (vergų) be jų šeimininkų sutikimo, [kad nebūtų keliamas neramumas jų namuose]. Bet jei kuris nors tarnas atrodytų vertas priimti įšventinimą, koks atrodė mūsų Onesimas, ir jo šeimininkai sutinka, išlaisvina jį ir išsiunčia iš savo namų, jis gali būti įšventintas.
83 kanonas
Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas tarnaus kariuomenėje ir norės išlaikyti tiek Romos magistrato pareigas, tiek kunigo tarnystę, tebūnie nušalintas; nes tai, kas ciesoriaus, priklauso ciesoriui, o tai, kas Dievo – Dievui.
84 kanonas
Kiekvienas, kuris be teisingos priežasties įžeis karalių ar valdovą, tebūnie nubaustas. Jei jis dvasininkas, tebūnie nušalintas; jei pasaulietis – ekskomunikuotas.
85 kanonas
Šios knygos tebūnie jūsų visų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, laikomos gerbtinomis ir šventomis. Iš Senojo Testamento: penkios Mozės knygos (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo); viena Jozuės, Nūno sūnaus; viena Teisėjų; viena Rūtos; keturios Karalių; dvi Kronikų knygos; dvi Ezros; viena Esteros;[kai kuriuose tekstuose rašoma „viena Juditos“]; trys Makabėjų; viena Jobo; viena Psalmių; trys Saliamono, t. y. Patarlių, Mokytojo (Ekleziasto) ir Giesmių Giesmė; dvylikos Pranašų knygos; viena Izaijo; viena Jeremijo; viena Ezechielio; viena Danieliaus. Be šių knygų jums rekomenduojama mokyti savo jaunimą labai išsilavinusio Siracho Išminties. Mūsų pačių knygos, t. y. Naujojo Testamento, yra šios: keturios Evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono; keturiolika Pauliaus laiškų; du Petro laiškai; trys Jono laiškai; vienas Jokūbo ir vienas Judo laiškas. Du Klemenso laiškai ir mano, Klemenso, Konstitucijos, skirtos jums, vyskupams, aštuoniose knygose, kurių nereikėtų skelbti visiems dėl jose esančių mistinių dalykų. Ir mūsų, Apaštalų, darbai.