Anuradhapura plyti Šri Lankos šiaurės centrinėje dalyje, apsupta ryžių laukų ir senovės rezervuarų. Pavadinimas kilęs iš sanskrito: „Anuradha” reiškia žvaigždę arba princą Anuradhą, o „pura” – miestas. Taigi, „Anuradhos miestas” arba „Žvaigždžių miestas”, simbolizuojantis dangiškąją šviesą ir budizmo spindesį. Ši prasmė atitinka miesto vaidmenį – jis buvo šventoji sostinė, kur žemė susilieja su nirvana.
Religinė istorija ir lemtingi momentai
Miesto šaknys siekia V amžių prieš Kristų, kai princas Anuradha įkūrė gyvenvietę. Bet tikrasis virsmas įvyko III amžiuje prieš Kristų, kai karalius Devanampiya Tissa priėmė budizmą. 288 metais prieš Kristų atvyko mahinda – imperatoriaus Ašokos sūnus iš Indijos, atnešdamas Dharmą. Karalius apsiverte: pastatė pirmąją stupą Thuparamą ir pasodino šakelę nuo Bodhi medžio Bodhi Gajoje, kur Buda pasiekė nušvitimą. Šis medis, Sri Maha Bodhi, auga iki šiol – seniausias istorinis medis pasaulyje, saugomas kaip relikvija. Mahinda mirė Anuradhapuroje apie 250 metus prieš Kristų, o jo kapas Mihintale netoliese tapo piligrimystės vieta.
III amžiuje prieš Kristų atvyko ir Sanghamita, Ašokos dukra, su dešine Buda dantimi. Karalius pastatė Thuparamą jai saugoti, o vėliau – didžiąją Ruwanwelisaya stupą, 55 metrų aukščio, papuoštą drambliais ir lotosais. II amžiuje prieš Kristų karalius Dutugemunu nugalėjo tamilų įsibrovėlį Elarą ir pastatė Mirisaveti stupą kaip atgailą už motinos mirtį. Jo valdymo laikais miestas klestėjo: statė Lovamahapaya – devynių aukštų vienuolyną su 1600 kolonų, vadinamą „Variniu rūmu”. Čia gyveno tūkstančiai vienuolių, studijuojančių Tripitaką.
Anuradhapura tapo theravada budizmo citadele. I amžiuje karalius Vattagamani pastatė Abhayagiri stupą po konflikto su mahavihara vienuolynu – tai padalijo sanghą į dvi mokyklas, bet praturtino tekstus. V amžiuje kinų keliautojas Fa Ksienas aprašė miestą kaip rojų: 5000 vienuolių, procesijos su drambliais, relikvijos garbinimas. Bet X amžiuje tamilų čolų invazija sunaikino sostinę – karalius Mahinda V pabėgo, o miestas apleistas 1073 metais. Relikvijos paslėptos, vienuolynai užžėlė džiunglėmis.
Šiandienos religinė gyvybė ir svarba
Anuradhapura atgimė XIX amžiuje, kai britai atkaso griuvėsius. Dabar UNESCO paveldas traukia piligrimus iš Azijos. Sri Maha Bodhi medis – centras: budistai aukoja gėles, meldžiasi po šakomis, tikėdami, kad paliečia nušvitimą. Ruwanwelisaya stupa, atstatyta XIX amžiuje, spindi baltai – pilnaties naktimis tūkstančiai apeina ją su žvakėmis. Thuparama saugo Buda dantį (vėliau perkeltas į Kandy), o Jetavanarama stupa, 122 metrų, buvo aukščiausias plytų statinys senovėje.
Religinės šventės pulsuoja gyvybe. Poson birželį mini Mahindos atvykimą: Mihintale laiptai užpildyti baltai apsirengusiais piligrimais, šokiais ir giesmėmis. Esala Perahera liepą – drambliai neša relikvijas, primindami senovės procesijas. Mieste veikia vienuolynai, kur jauni bhikkhu mokosi pali kalbos ir meditacijos. Net musulmonai ir hinduistai lanko šventoves, rodydami Šri Lankos toleranciją.
Anuradhapuros reikšmė – theravada budizmo išsaugojimas. Čia parašyti komentarai prie Tripitakos, išversti į singalų kalbą. Miestas įrodė, kad Dharmą galima ginti karu – Dutugemunu kovojo „už stupas”. Gimė karaliai kaip Devanampiya Tissa, mirė šventieji kaip Mahinda. Lovamahapaya griuvėsiai liudija vienuolių bendruomenę, o rezervuarai – budistišką ekologiją: vanduo kaip gailestingumas.
Su 50 tūkstančių gyventojų, Anuradhapura – gyvas muziejus. Gatvėse girdėti mantros, o po bodhi medžiu sėdintys piligrimai ieško ramybės. Miestas rodo, kad nušvitimas išgyvena invazijas, kolonijas ir modernybę – žvaigždė, šviečianti per amžius.