„Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.
Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, su giliausia pagarba aš šlovinu Tave ir aukoju Tau brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kad atsilyginčiau už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais jis įžeidžiamas. Dėl begalinių jo Švenčiausiosios Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies nuopelnų aš prašau Tave vargšų nusidėjėlių atsivertimo.”
Įdomu tai, kad angelas atnešė Komuniją vaikams, nors jie dar nebuvo priėmę Pirmosios Komunijos. Tai rodo, jog dvasinis pasirengimas ir tyra širdis yra svarbesni už formalias taisykles. Angelas taip pat mokė vaikus maldos metu nejudėti, tarsi sustingti laike, kad širdis išgirstų tylų Dievo balsą. Ši praktika šiandienos skubančiam žmogui yra tikras iššūkis. Kai meldžiamės šiais žodžiais, mes tampame tarsi tarpininkais tarp dangaus ir žemės, prašydami gailestingumo tiems, kurie patys to padaryti negali. Tai yra meilės aktas, kuris neturi sienų ir pasiekia net tolimiausius pasaulio kampelius, kur žmonės dar nepažįsta Dievo šviesos.