Al-Wāqi‘a yra 56-oji Korano sura, turinti 96 ajatų. Jos pavadinimas reiškia „Įvykis“, „Didysis įvykis“ arba „Kas neišvengiamai įvyks“. Šis pavadinimas nurodo Teismo dieną – didįjį įvykį, kuris sugriaus žemės tvarką ir padalys žmones į skirtingas grupes pagal jų darbus.
Sura priklauso mekiečių laikotarpiui ir pasižymi galingu ritmu bei poetišku vaizdingumu. Joje kalbama apie paskutinį teismą, dangaus ir žemės sukrėtimą, sielų padalijimą į tris pagrindines kategorijas: išrinktuosius (as-sābiqūn), dešiniosios pusės žmones (ashāb al-yamīn) ir kairiosios pusės žmones (ashāb aš-šimāl).
Pirmoji suros dalis (1–56 ajatų) aprašo patį Teismo dienos įvykį. „Kai Įvykis įvyks, niekas jo neišvengs: jis pažemins kai kuriuos ir išaukštins kitus.“ Kalnai bus sutrupinti, žemė sukrėsta, o žmonės pasidalys. Tie, kurie priklauso dešiniajai pusei, bus laimingi – jie bus rojuje, po šešėliais, su vaisiais, kuriuos galės pasirinkti, ir su tyromis draugėmis. Tuo tarpu kairiosios pusės žmonių laukia karštis, dūmai ir ugnis.
Antroji dalis (57–74 ajatų) kviečia mąstyti apie kūrinijos ženklus, kurie rodo prisikėlimo galimybę. Pateikiami klausimai: „Argi jūs patys sukuriate tai, ką pasėjate?“, „Ar jūs leidžiate lietų kristi, ar Mes tai darome?“, „Ar jūs sukuriate ugnį, ar Mes ją sukūrėme?“ Šie klausimai pabrėžia žmogaus priklausomybę nuo Dievo ir jo galios. Kiekvienas iš šių reiškinių – sėkla, vanduo, ugnis – tampa priminimu apie prisikėlimą ir Dievo kūrybos galią.
Trečioje dalyje (75–96 ajatų) prisiekiama žvaigždžių išsidėstymu, kaip ženklu, liudijančiu Korano kilmę. „Tai tikrai kilnus Koranas, saugomas knygoje, kurios neliečia niekas, išskyrus apvalytus.“ Tai reiškia, kad Koranas yra amžinas, dieviškas žodis, pasiekiamas tik tiems, kurie yra dvasiškai tyrūs. Šioje dalyje taip pat primenama, kad mirties valandą žmogaus siela pasitraukia, o aplinkiniai negali jos sulaikyti – tai įrodymas, jog žmogus neturi galios prieš Dievo sprendimą.
Sura užbaigiama trimis pavyzdžiais, apibrėžiančiais žmogaus būsenas po mirties: jei mirusysis buvo iš išrinktųjų – jo laukia ramybė ir artumas prie Dievo; jei jis buvo iš dešiniosios pusės žmonių – jam bus pasakyta: „Ramybė tau!“; o jei iš kairiosios pusės – jo laukia pragaro ugnis ir verdantis vanduo.
Islamo tradicijoje Al-Wāqi‘a laikoma viena iš labiausiai apmąstymą skatinančių suros. Pranašas Mahometas yra pasakęs (hadise, perduotame Ibn ‘Asakiro ir Al-Bayhaqio), kad kas kas vakarą recituoja surą Al-Wāqi‘a, nepatirs skurdo. Dėl to musulmonai ją dažnai skaito prieš miegą kaip maldą dėl Dievo palaimos, tikėjimo stiprybės ir apsaugos nuo neturto.
Sura turi stiprią moralinę žinią: priminimą apie Teismo dienos tikrovę, kvietimą į dėkingumą už kūriniją ir skatinimą gyventi atsakingai. Ji kviečia žmogų suprasti, kad kiekvienas kvėpavimas ir kiekvienas gabalėlis duonos yra Dievo malonė, o tikrasis turtas – ne šio pasaulio gėrybės, bet amžinoji būsena po prisikėlimo.
Al-Waqi’a
1
„Kai Įvykis įvyks,“
Kalbama apie Teismo dieną, kuri tikrai ateis.
2
„Nėra jokio, kuris ją paneigtų.“
Jos tikrovė neišvengiama – niekas negalės jos atmesti.
3
„Ji pažemins kai kuriuos ir išaukštins kitus.“
Kai kurie bus nubausti, o kiti išaukštinti pagal savo darbus.
4
„Kai žemė bus sukrėsta stipriai,“
Aprašomas pasaulio pabaigos sukrėtimas.
5
„Ir kalnai bus sutrupinti į dulkes,“
Net tvirčiausi kalnai išnyks.
6
„Ir taps išsibarsčiusiais dulkėmis,“
Visa kūrinija bus sunaikinta.
7
„Ir jūs būsite padalinti į tris grupes,“
Žmonės bus suskirstyti pagal tikėjimą ir darbus.
8
„Dešiniosios pusės žmonės – kokie palaiminti dešiniosios pusės žmonės!“
Tie, kurių geri darbai nusvers, bus laimingi.
9
„Kairiosios pusės žmonės – kokie vargingi kairiosios pusės žmonės!“
Tie, kurių blogis nusvers, patirs nelaimę.
10
„Ir pirmieji – tie, kurie lenktyniavo (gerais darbais) – jie bus pirmieji.“
Išrinktieji, artimi Dievui, bus pirmieji įžengiantys į rojų.
11
„Tie yra artimi (Dievui),“
Jie pasieks didžiausią artumą prie Viešpaties.
12
„Malonės soduose,“
Ramybės ir džiaugsmo buveinėse.
13
„Didelė dalis iš ankstesnių (pirmosios kartos),“
Daugelis bus iš ankstesnių pranašų ir teisiųjų tautų.
14
„Ir nedaug iš vėlesniųjų.“
Tik mažesnė dalis bus iš vėlesnių laikų.
15
„Ant auksinių sostų, inkrustuotų brangakmeniais,“
Aprašomas rojaus grožis.
16
„Atsilošę vieni prieš kitus,“
Jie bendraus veidu į veidą, be pavydo ir priešiškumo.
17
„Jų tarpe bus amžinai jauni tarnai,“
Rojuje bus jaunų tarnų, kurie patarnaus be nuovargio.
18
„Su taurėmis, ąsočiais ir puodynėmis iš tekančio šaltinio,“
Jiems bus duodami gėrimai iš rojaus šaltinių.
19
„Nuo jų neskaudės galvos ir jie nenusigėrs.“
Rojaus gėrimai neturės blogų pasekmių.
20
„Ir vaisiai, kuriuos jie pasirinks,“
Kiekvienas galės rinktis, ką nori.
21
„Ir paukštienos, kokios jiems patiks,“
Rojuje bus visi malonumai be ribų.
22
„Ir merginos, didelių, tyrų akių,“
Aprašomas simbolinis tyrumo ir grožio vaizdinys.
23
„Lyg saugomi perlai.“
Rojaus moterys bus švelnios, tyros kaip brangakmeniai.
24
„Tai atlygis už tai, ką jie darė.“
Tai Dievo dovana už jų teisingą gyvenimą.
25
„Ten jie negirdės nei tuščio plepėjimo, nei nuodėmingų žodžių,“
Rojuje nebus pykčio, melo ar apkalbų.
26
„Tik taikos žodžius ir ramybės pasisveikinimus.“
Visi kalbės tik su meile ir ramybe.
27
„Dešiniosios pusės žmonės – kokie palaiminti dešiniosios pusės žmonės!“
Antrąkart primenama jų laimė.
28
„Tarp nesidilgstančių sidabrinių medžių,“
Rojaus sodai aprašomi per augalų vaizdus.
29
„Ir bananų, sunkių nuo vaisių,“
Vaisiai gausūs ir pasiekiami be pastangų.
30
„Ir ištemptų šešėlių,“
Amžinas vėsumas ir ramybė.
31
„Ir tekančio vandens,“
Gyvas vanduo, simbolizuojantis gyvybę ir tyrumą.
32
„Ir gausybės vaisių,“
Neaprėpiama palaimos įvairovė.
33
„Ne sezoniškų ir neapribotų.“
Vaisiai bus amžini ir visada švieži.
34
„Ir aukštos lovos (ar sostai).“
Rojaus poilsis ir garbės simbolis.
35
„Mes sukūrėme jas ypatingu kūrimu,“
Kalbama apie rojaus moteris – jos sukurtos naujai, be trūkumų.
36
„Ir padarėme jas mergelėmis,“
Simbolinis tyrumo, dvasinio atsinaujinimo ženklas.
37
„Meiliomis savo vyrams ir vienodo amžiaus,“
Rojuje visi bus sujungti tobulos harmonijos būsenoje.
38
„Dešiniosios pusės žmonėms,“
Šie aprašymai skirti teisiųjų atlygį vaizduoti.
39
„Didelė dalis iš ankstesniųjų,“
Daugelis bus iš pirmųjų islamo bendruomenių.
40
„Ir didelė dalis iš vėlesniųjų.“
Skirtingai nei pirmuosiuose ajatuose, čia pabrėžiama, kad teisumo pasieks ir vėlesnės kartos.
41
„Kairiosios pusės žmonės – kokie vargingi kairiosios pusės žmonės!“
Prasideda kontrastas su nusidėjėliais.
42
„Tarp svilinančio vėjo ir verdančio vandens,“
Aprašoma pragaro kančia – karštis ir troškulys.
43
„Ir juodų dūmų šešėlyje,“
Pragaras vaizduojamas tamsus ir dusinantis.
44
„Ne vėsinantis ir ne malonus.“
Nėra atgaivos, tik kančia.
45
„Jie iš tiesų gyveno prabangiai anksčiau,“
Bausmė – už savanaudišką, tuščią gyvenimą.
46
„Ir atkakliai laikėsi didelės nuodėmės.“
Jie ne tik klydo, bet ir tęsė nuodėmes be atgailos.
47
„Ir sakydavo: Ar kai mes mirsime ir būsime dulkės bei kaulai – ar tikrai būsime prikeliami?“
Netikėjimas prisikėlimu yra jų didžiausias klaidingas įsitikinimas.
48
„Ir mūsų pirmieji protėviai?“
Jie tyčiojosi iš minties, kad visi bus prikeliami.
49
„Sakyk: Iš tiesų, pirmieji ir vėlesnieji,“
Atsakymas, kad kiekvienas žmogus bus įtrauktas.
50
„Bus surinkti paskirtoje Diena – žinomo laiko.“
Dievas nustatė tikslų Teismo dienos momentą.
51
„Tada jūs, o klystantieji, kurie atmetėte,“
Kreipimasis į netikėlius.
52
„Tikrai valgysite iš medžio Zaqqum,“
Paminimas pragaro medis, kurio vaisiai kartūs ir nuodingi.
53
„Ir pripildysite juo savo pilvus,“
Jie priversti valgyti savo kančios vaisių.
54
„Ir gersite virš jo verdančio vandens,“
Troškulys pragare bus numalšintas tik karščiu.
55
„Ir gersite kaip ištroškę kupranugariai.“
Vaizdas perteikia kančios beviltiškumą.
56
„Tai bus jų vaišės Teismo dieną.“
Ironiškas apibūdinimas – jų „vaišės“ bus bausmė.
57
„Mes sukūrėme jus, tad kodėl jūs netikite?“
Priminta, kad Dievas yra kūrėjas – tad Jis gali ir prikelti.
58
„Argi nematote, ką sėklą išleidžiate?“
Kviečiama apmąstyti žmogaus kilmę.
59
„Ar jūs ją sukuriate, ar Mes esame kūrėjai?“
Dievas primena savo vienvaldystę.
60
„Mes paskyrėme jums mirtį ir Mes neįveikiami.“
Dievas kontroliuoja gyvenimo ir mirties ribas.
61
„Kad pakeistume jus kitais ir atkurtume jus tokiu pavidalu, kokio jūs nežinote.“
Dievas pajėgus prikelti žmogų naujai formai.
62
„Jūs tikrai žinote pirmąjį kūrimą, tai kodėl jūs neatsiminsite?“
Jei žmogus pripažįsta, kad buvo sukurtas, logiška pripažinti ir prisikėlimą.
63
„Ar jūs matote, ką pasėjate?“
Pereinama prie žemdirbystės pavyzdžio – dar vieno kūrimo liudijimo.
64
„Ar jūs leidžiate tai augti, ar Mes esame tie, kurie augina?“
Dievo galia – net augalo dygimas priklauso nuo Jo.
65
„Jei Mes norėtume, Mes paverstume jį sausu trupiniu, ir jūs liktumėte stebėdamiesi,“
Priminta, kad žmogus bejėgis prieš gamtos jėgas.
66
„Sakydami: Iš tiesų, mes patyrėme nuostolį!“
Žmonės pripažins savo bejėgiškumą, kai jų sėklos nedygs, derlius žus.
67
„Mes esame palikti be derliaus!“
Tai priminimas, kad visa priklauso nuo Dievo valios.
68
„Ar jūs matėte vandenį, kurį geriate?“
Dievas kviečia mąstyti apie vandens kilmę – gyvybės pagrindą.
69
„Ar jūs jį išleidžiate iš debesų, ar Mes jį leidžiame?“
Aiškinama, kad net natūralūs procesai yra Dievo valioje.
70
„Jei Mes norėtume, Mes padarytume jį sūrų. Tad kodėl jūs nedėkojate?“
Kiekvienas gurkšnis vandens yra Dievo gailestingumo dovana.
71
„Ar jūs matėte ugnį, kurią uždegate?“
Dar vienas klausimas apie žmogaus priklausomybę nuo kūrėjo.
72
„Ar jūs sukūrėte jos medieną, ar Mes sukūrėme ją?“
Dievas primena, kad net ugnies šaltinis – Jo kūrinys.
73
„Mes padarėme ją priminimu ir naudingą keliautojams.“
Ugnis simbolizuoja ir gyvybę, ir dvasinę šviesą.
74
„Tad šlovink savo Viešpaties, didžiojo Vardo.“
Kviesdamas apmąstyti kūriniją, žmogus turėtų pagarbinti Dievą.
75
„Tad ne! Prisiekiau žvaigždžių išsidėstymu!“
Dievas prisiekia kosminiu tvarkos ženklu.
76
„Ir tai tikrai didelė priesaika, jei jūs tik žinotumėte,“
Pabrėžiamas šios priesaikos rimtumas.
77
„Tai tikrai kilnus Koranas,“
Koranas pristatomas kaip dieviškos kilmės tekstas.
78
„Saugomas knygoje,“
Jis glūdi dangiškoje „saugotoje lentelėje“ (al-lawḥ al-maḥfūz).
79
„Kurios neliečia niekas, išskyrus apvalytuosius.“
Tik dvasiniai tyrieji gali prie jo priartėti.
80
„Tai apreiškimas nuo Viešpaties pasaulių Valdovo.“
Korano šaltinis – pats Dievas.
81
„Ar jūs laikote šį pasakojimą menku dalyku?“
Dievas klausia apie žmogaus abejingumą šiam Apreiškimui.
82
„Ir jūs padarote dėkingumą melu?“
Žmonės atmeta tiesą vietoje dėkingumo.
83
„Tad kai siela pasieks gerklę,“
Aprašomas mirties momentas – siela iškyla iš kūno.
84
„Ir jūs tuo metu žiūrite aplink,“
Aplink stovintys žmonės suvokia neišvengiamybę.
85
„Bet Mes esame jam arčiau nei jūs, bet jūs nematote.“
Dievas yra arčiau mirštančiojo nei bet kas, nors žmogaus akys to nemato.
86
„Jei jūs netikite atsiskaitymu,“
Kreipimasis į netikėlius.
87
„Tai kodėl gi jūs jos (sielos) nesugrąžinate, jei esate teisingi?“
Ironiškas klausimas, parodantis žmonių bejėgiškumą prieš mirtį.
88
„Jei jis yra iš artimųjų (Dievui),“
Pirmoji kategorija po mirties – teisieji ir pamaldūs.
89
„Tada jam ramybė, gausa ir malonumas malonės sode.“
Teisieji įžengs į rojų.
90
„Jei jis yra iš dešiniosios pusės žmonių,“
Antroji grupė – tie, kurie darė gėrį, bet buvo paprasti tikintieji.
91
„Tada (jam bus pasakyta): Ramybė tau iš dešiniosios pusės žmonių!“
Jie bus sutikti palaiminimu ir pagarba.
92
„Bet jei jis yra iš tų, kurie neigė ir nuklydo,“
Trečioji grupė – netikėliai.
93
„Tada jam bus pavaišinta verdančiu vandeniu,“
Bausmė – kentėjimas pragaro karštyje.
94
„Ir degs Ugnies liepsnose.“
Jų likimas – pragaro kančia.
95
„Iš tiesų, tai yra neabejotina tiesa.“
Teismo dienos tikrumas neginčytinas.
96
„Tad šlovink savo Viešpaties, didžiojo Vardo.“
Sura užbaigiama šlovinimo raginimu – kaip grįžimu prie dvasinės ramybės po visų perspėjimų.