Vienas dažniausių klausimų tikinčio žmogaus širdyje skamba labai paprastai: kodėl vienos maldos, atrodo, būna išgirstos greitai, o kitos tarsi pakimba tyloje? Žmogus meldžiasi už sveikatą, už šeimą, už darbą, už vaiką, už išėjimą iš sunkios padėties, ir kartais atrodo, kad dangus atsidaro. O kartais – tyla. Tada kyla ne vien liūdesys, bet ir pagunda manyti, jog malda buvo neišklausyta. Vis dėlto krikščioniškas tikėjimas nuo seno moko kiek kitaip: Dievas į maldą atsako visada, tačiau Jo atsakymas ne visada sutampa su žmogaus lūkesčiu. Žmogus dažniausiai laukia vieno dalyko – kad gautų tai, ko prašo, ir kuo greičiau. Tačiau Dievo atsakymas gali būti „taip“, gali būti „ne“, o gali būti ir „dar ne“. Ir kiekvienas atsakymas turi prasmę.
Maldos paslaptis slypi ne tame, kad žmogus išmoksta tinkamą formulę ir priverčia Dievą veikti pagal savo norą ar dangiškas mygtukas, kurį paspaudus gaunamas norimas rezultatas. Ji veikiau yra santykis, kuriame žmogus kalba, laukia, ieško, kartais verkia, kartais nesupranta, bet vis tiek pasilieka prieš Dievą. Dėl to maldos vaisius ne visada matomas taip, kaip matome paprastą įvykį. Kartais pasikeičia aplinkybės. Kartais pasikeičia žmogus. Kartais atsakymas ateina per žmogų, per laiką, per netikėtą užsidariusių durų garsą, kuris vėliau pasirodo buvęs apsauga, o ne bausmė.
Kai Dievas sako „taip“
Yra akimirkų, kai Dievo atsakymas atrodo aiškus ir džiuginantis. Žmogus meldžiasi, ir įvyksta tai, ko jis prašė. Tokios patirtys stiprina tikėjimą, pripildo dėkingumo ir leidžia aiškiai pamatyti, jog Dievas nėra tolimas. Biblijoje tokių pavyzdžių netrūksta. Vienas žinomiausių – karalius Ezekijas. Sunkiai sirgdamas jis meldėsi, verkė ir prašė Viešpaties jo pasigailėti. Tada per pranašą Izaiją jam buvo perduotas atsakymas: „Aš išgirdau tavo maldą, mačiau tavo ašaras ir pridedu prie tavo gyvenimo penkiolika metų“ (Iz 38, 5). Čia atsakymas aiškus, tiesus ir paguodžiantis – Dievas sako „taip“.
Tokiomis akimirkomis žmogui lengva džiaugtis, tačiau kaip tik tada svarbu nepamiršti vieno dalyko: Dievas nėra automatas, išduodantis malones už teisingai sukalbėtas frazes. Net ir tada, kai atsakymas sutampa su mūsų noru, jis ateina ne todėl, kad žmogus „nusipelnė“, o todėl, kad Dievas savo gerumu leido prašymui susiderinti su Jo valia. Todėl išgirsta malda turėtų auginti ne išdidumą, o dėkingumą. Ne mintį „aš išsiprašiau“, bet nuostabą: „Viešpats buvo man gailestingas.“
Kartais „taip“ ateina ir daug paprastesniuose, beveik kasdieniuose dalykuose. Žmogus ilgai meldžiasi dėl darbo ir po daugelio nesėkmių atsiveria durys. Motina meldžiasi už paklydusį sūnų ir po metų tylos sulaukia jo skambučio. Šeima, išgyvenanti krizę, ne stebuklingai, bet po truputį randa kelią vieni prie kitų. Tokie atsakymai gal nėra tokie dramatiški kaip Biblijos pasakojimuose, tačiau jų jėga kartais dar stipresnė, nes jie paliečia patį žmogaus gyvenimo vidurį.
Kai Dievas sako „ne“
Kur kas sunkiau kalbėti apie tą maldos pusę, kur žmogus prašo, o atsakymas neatitinka jo troškimo. Tokiose vietose gimsta daugiausia skausmo. Žmogus meldėsi dėl išgijimo, bet liga liko. Meldėsi dėl santuokos išsaugojimo, bet šeima vis tiek subyrėjo. Meldėsi dėl vaiko, dėl taikos, dėl išsigelbėjimo iš tam tikros situacijos, tačiau durys neatsidarė. Tokiais momentais kyla skaudus klausimas: ar Dievas neišgirdo, ar nenorėjo, ar manęs tiesiog nepasigailėjo?
Biblija čia yra labai blaivi. Ji nesako, kad tikintis žmogus visada gaus tai, ko prašo. Priešingai – kartais atsakymas būna „ne“, ir kaip tik tada tikėjimas pereina iš jausmo į pasitikėjimą. Labai stiprus pavyzdys yra apaštalas Paulius. Jis rašo apie savo „dyglį kūne“ – kažkokią varginančią negalią ar išbandymą, kurio pobūdis iki galo neaiškus. Jis tris kartus meldė Viešpatį, kad tai būtų nuo jo atitraukta. Atsakymas buvo trumpas ir skausmingas: „Tau pakanka mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Kitaip tariant, Paulius gavo ne tai, ko prašė, o tai, ko jam labiau reikėjo.
Dar stipresnis pavyzdys – pats Kristus Getsemanėje. „Mano Tėve, jei įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26, 39). Tie žodžiai labai žmogiški. Ten nėra jokio vaidinamo heroizmo. Yra tikras skausmas ir troškimas, kad kančia būtų atitolinta. Vis dėlto kelias nepasikeitė. Taurė neaplenkė. Dievo valia ėjo per kryžių, nes tik per jį atsivėrė prisikėlimo kelias. Toks pavyzdys parodo, kad Dievo „ne“ nebūtinai reiškia atmetimą. Kartais jis reiškia gilesnį planą, kurio žmogus tą akimirką negali aprėpti.
Didžiausia pagunda tokiose situacijose yra pradėti galvoti, kad Dievas nebemyli. Tačiau tikėjimas sako ką kita: Dievo meilė nėra lygi mūsų momentiniam komfortui. Tėvas ne visada duoda vaikui tai, ko jis nori. Kartais kaip tik meilė reikalauja neduoti. Ne kiekviena užvertų durų diena yra nelaimė. Kai kurios užvertos durys vėliau pasirodo buvusios apsauga.
Kai Dievas sako „palauk“
Yra dar vienas atsakymas, kuris žmogui gal net sunkesnis nei „ne“. Tai neapibrėžtas „palauk“. Ne dabar. Dar ne. Laikas neatėjo. Maldos vaisius dar bręsta. Šitas atsakymas vargina, nes žmogus nori aiškumo. Jei jau ne, tai bent ne. Jei jau taip, tai bent dabar. Tačiau laukimas palieka sielą įtampoje. Reikia gyventi toliau, vis dar nežinant, kuo viskas baigsis.
Biblijoje laukimo tema labai stipri. Abraomas gavo pažadą, kad taps didelės tautos tėvu, tačiau tarp pažado ir Izaoko gimimo praėjo dešimtmečiai. Laukimas jam nebuvo dekoracija. Jis buvo tikėjimo išbandymas. Tas pats matyti ir Dovydo istorijoje: jis buvo pateptas karaliumi, tačiau iki sosto ėjo per ilgą persekiojimų, slapstymosi ir pavojų laiką. Dievo pažadas jau buvo duotas, bet jo išsipildymas neskubėjo.
Laukimas maldoje dažnai atlieka darbą su pačiu žmogumi. Kartais mes meldžiamės manydami, kad reikia pakeisti aplinkybes, o Dievas laukimo metu keičia mūsų širdį. Jis apvalo motyvus, atskiria troškimą nuo kaprizo, subrandina, išmoko kantrybės. Ne veltui Mokytojo knygoje sakoma: „Viskam yra metas ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Mok 3, 1). Žmogui nepatinka vėlavimas, tačiau Dievas dažnai dirba ne pagal mūsų skubėjimą, o pagal savo išmintį.
Gyvenime daug tokių istorijų. Moteris ilgai meldžiasi dėl vaiko ir jo susilaukia tik po metų, kai jau buvo beveik praradusi viltį. Vyras meldžiasi dėl pašaukimo krypties ir tik po ilgo blaškymosi supranta, kur jam eiti. Žmogus prašo aiškaus atsakymo, o vietoj jo gauna ilgą, tylų ėjimą, kurio metu pamažu susidėlioja visa tai, kas iš pradžių atrodė chaotiška. Dievo „palauk“ nėra abejingumas. Labai dažnai tai yra tylus ruošimas.
Malda keičia ne vien aplinkybes, bet ir žmogų
Kalbant apie maldą, lengva susikoncentruoti vien į išorinį rezultatą. Ar gavau, ko prašiau? Ar pasikeitė situacija? Ar išsisprendė problema? Tačiau vienas giliausių maldos vaisių yra pats žmogaus perkeitimas. Kartais meldiesi dėl drąsos, o gauni ne iškart išnykusį nerimą, bet jėgą per jį pereiti. Meldiesi dėl kantrybės, o gauni ne ramų pasaulį, bet situaciją, kurioje kantrybė turi augti. Meldiesi dėl meilės, o gauni žmogų, kurį mylėti sunku. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog malda liko be atsako, tačiau iš tiesų atsakymas jau vyksta gilesniu sluoksniu.
Dėl to tikras tikėjimas auga tada, kai žmogus išmoksta melstis ne tik žodžiais „duok“, bet ir „veik manyje“. Yra didelis skirtumas tarp maldos, kur žmogus nori vien pakeisti aplinkybes, ir maldos, kurioje jis pats tampa atviras perkeitimui. Pirmoji dažnai nusivilia, nes pasaulis ne visada paklūsta mūsų planui. Antroji bręsta, nes net skausme atranda prasmę.
Kaip priimti skirtingus Dievo atsakymus?
Priimti Dievo „taip“ atrodo lengviausia, tačiau ir čia reikia brandos. Kai viskas išsipildo, žmogus turi neužsidaryti vien džiaugsme, bet prisiminti Padavėją. Gauta malonė neturėtų sustoti ties savimi. Ji turėtų virsti dėkingumu, liudijimu ir nuolankumu.
Priimti Dievo „ne“ kur kas sunkiau. Čia padeda tik viena – tikėjimas, kad Dievas mato toliau nei žmogus. Kartais tik po daugelio metų paaiškėja, kodėl tam tikras prašymas nebuvo išpildytas. Kartais ir nepaaiškėja žemiškame gyvenime. Tokiose vietose tikėjimas jau remiasi ne paaiškinimu, o santykiu. Ar aš vis dar pasitikiu Dievu, kai Jo atsakymas manęs netenkina?
Priimti Dievo „palauk“ reiškia mokytis ištvermės. Reikia nenustoti melstis vien todėl, kad rezultatas vėluoja. Reikia neleisti nusivylimui užaugti į ciniškumą. Reikia gyventi toliau, ištikimai darant gera, net jei atsakymas dar nematomas. Laukimas nėra tuščias laikas. Tikėjime jis dažnai yra viena vaisingiausių atkarpų.
Dievo tyla nėra Jo nebuvimas
Vienas skaudžiausių maldos išbandymų yra ne tiek neigiamas atsakymas, kiek tyla. Kai atrodo, kad dangus nieko nesako. Tačiau dvasinė patirtis rodo, kad tyla nebūtinai reiškia atstumą. Kartais tyloje Dievas mus moko mylėti Jį ne vien dėl paguodų. Kartais tyloje užauga gilesnis, mažiau savanaudiškas tikėjimas. Didieji šventieji ir mistikai ne sykį išgyveno laikotarpius, kai Dievas atrodė toli, bet kaip tik per juos jų ištikimybė tapo tyresnė.
Todėl sakyti, kad malda neišklausyta, dažnai reiškia pernelyg skubėti. Žmogus mato trumpą atkarpą. Dievas mato visą kelią. Mes dažnai vertiname atsakymą pagal dabarties patogumą, o Dievas žvelgia iš amžinybės perspektyvos. Dėl to Jo veikimas kartais atrodo lėtas, keistas ar skaudus, tačiau vėliau paaiškėja, kad Jis dirbo daug giliau, nei žmogus pajėgė suprasti.
Jeremijo knygoje yra garsūs žodžiai: „Aš žinau sumanymus, kuriuos jums turiu, – tai gerovės, o ne nelaimės sumanymai, kad duočiau jums ateitį ir viltį“ (Jer 29, 11). Tie žodžiai nėra pigus pažadas, kad gyvenime nebus skausmo. Jie veikiau primena, kad Dievo tikslas nėra žmogų sulaužyti. Net per išbandymus Jis veda į gėrį.
Maldos kelias todėl visada yra ir pasitikėjimo kelias. Kartais gauni tai, ko prašei. Kartais negauni. Kartais tenka ilgai laukti. Tačiau visais atvejais žmogus kviečiamas laikytis vienos tiesos: Dievas nėra kurčias, abejingas ar pamiršęs. Jis atsako. Tik Jo atsakymas kyla iš išminties, kuri yra didesnė už mūsų norus, ir iš meilės, kuri kartais gydo ne taip, kaip mes tikėjomės. Kai žmogus tai priima, malda iš prašymų sąrašo tampa tikru santykiu. O tame santykyje net ir laukimas įgauna šviesą.