Al-Mu’minūn yra 23-ioji Korano sura, priklausanti mekiečių apreiškimams, sudaryta iš 118 ajatų. Pavadinimas reiškia „Tikintieji“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kurioje paskelbiama, kad tikintieji yra laimėtojai. Tai viena iš tų surų, kuriose Koranas labai išsamiai aprašo tikrojo tikinčiojo bruožus, žmogaus sukūrimą, gyvenimo trapumą, pranašų misiją bei Paskutiniojo Teismo dieną.
Sura prasideda laimės pažadu tikintiesiems. Jie apibūdinami kaip nuolankūs maldoje, vengiantys tuščių kalbų, mokantys privalomąją išmaldą (zakatą), saugantys skaistumą, ištikimi patikėjimams ir laikantys priesaikas. Tokie žmonės vadinami paveldėsiančiais rojų. Ši pradžia yra viena garsiausių Korano vietų, kur tikėjimas apibūdinamas labai praktiškai – ne tik per žodžius, bet per elgesį ir moralę.
Toliau sura primena žmogaus sukūrimą. Aprašomas žmogaus vystymasis motinos įsčiose: iš sėklos, iš kraujo krešulio, iš gumulo, iš formuotos mėsos gabalėlio, galiausiai sukuriami kaulai ir apdengiami mėsa, kol jis tampa visaverčiu kūriniu. Šis vaizdinys skirtas parodyti Dievo galybę ir žmogaus priklausomybę nuo Kūrėjo nuo pat pradžios.
Didelė suros dalis pasakoja apie pranašus ir jų tautas. Pirmiausia pateikiamas Nojus, kuris perspėjo savo tautą, bet buvo atmestas, todėl jie buvo nubausti, o jis ir jo pasekėjai išgelbėti laive. Po to minimi kiti pasiuntiniai – Mozė ir Aaronas, taip pat Jėzus, Marijos sūnus. Visuose šiuose pasakojimuose pabrėžiama, kad kiekvienas pranašas kvietė į vieną tiesą – garbinti tik vieną Dievą, bet dauguma žmonių jų atmetė.
Svarbi vieta suroje yra apie Paskutiniojo Teismo dieną. Žmonės bus paklausti apie savo gyvenimą, apie tai, ką jie garbino ir kokius darbus darė. Netikintieji tada prašys sugrįžti į gyvenimą, kad galėtų pasitaisyti, bet jiems bus atsakyta, kad laikas jau praėjo. Šis pasakojimas pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną progą gyventi ir pasirinkti savo kelią.
Sura taip pat įspėja apie žmonių polinkį į puikybę ir pasileidimą, kai jie užmiršta savo priklausomybę nuo Dievo. Tikinčiųjų bendruomenė apibūdinama kaip tie, kurie seka Dievo nurodymais, o netikintieji – kaip tie, kurie seka aistromis ir pasididžiavimu. Tokia priešprieša parodo dvasinę kovą, vykstančią kiekvieno žmogaus gyvenime.
Islamo tradicijoje Al-Mu’minūn turi ypatingą vietą. Pasakojama, kad pranašas Mahometas dažnai recituodavo šią surą maldoje. Yra hadisas, kad kas pradeda skaityti ją nuo pradžių ir siekia tų apibūdintų tikinčiųjų savybių, tas tikrai bus tarp sėkmingųjų.
Sura pabrėžia, kad tikėjimas neatsiejamas nuo moralės ir kasdienio gyvenimo: malda, dosnumas, skaistybė, sąžiningumas, nuolankumas. Ji taip pat rodo žmogaus trapumą – nuo sukūrimo iki mirties – ir primena apie neišvengiamą sugrįžimą pas Dievą.
Pabaigoje sura primena, kad žmogus negali išvengti mirties ir Teismo dienos. Tie, kurie neigia, bus įmesti į ugnį, o tikintieji bus pasveikinti ir priimti į rojų.
Al-Mu’minūn yra viena iš išsamiausių mekiečių surų, apimančių tikėjimo pagrindus, moralinius principus, žmogaus sukūrimo paslaptį ir eschatologinius įspėjimus. Ji jungia tiek teologiją, tiek etiką, tiek apreiškimo istoriją, todėl jos reikšmė islamo dvasiniame gyvenime labai didelė.
Al-Muminun
1
„Tikrai sėkmingi tikintieji.“
Dievas pradeda surą skelbdamas, kad tikintieji yra laimėtojai.
2
„Tie, kurie nuolankūs savo maldose.“
Pirmas tikinčiojo bruožas – nuolankumas prieš Dievą maldoje.
3
„Tie, kurie vengia tuščio plepėjimo.“
Tikras tikintysis nešvaisto žodžių beprasmiams dalykams.
4
„Tie, kurie moka privalomąją išmaldą.“
Dosnumas ir socialinė atsakomybė yra jų pareiga.
5
„Tie, kurie saugo savo skaistumą.“
Lytinis dorumas yra jų gyvenimo pagrindas.
6
„Išskyrus su savo žmonomis arba tuo, kas jiems teisėtai priklauso – jie dėl to nekaltinami.“
Leistini santykiai šeimoje ar teisėtose ribose neprieštarauja skaistumui.
7
„Bet kas ieško daugiau, tie yra peržengę ribas.“
Visi kiti pasileidimo būdai laikomi nuodėme.
8
„Tie, kurie ištikimi savo patikėtoms paslaptims ir įžadams.“
Sąžiningumas ir patikimumas – būtinos tikinčiojo savybės.
9
„Tie, kurie rūpestingai atlieka savo maldas.“
Jų gyvenime malda yra nuolatinė ir nepamirštama pareiga.
10
„Jie bus paveldėtojai.“
Tokie tikintieji gaus amžinąjį atlygį.
11
„Tie, kurie paveldės Firdausą, ir jie ten pasiliks amžinai.“
Jų paskirtis – aukščiausia Rojaus vieta, vadinama Firdausu.
12
„Mes sukūrėme žmogų iš molio esmės.“
Žmogaus kūrimas apibūdinamas nuo pat pradžios.
13
„Tada padarėme jį lašo pavidalu saugioje vietoje.“
Pabrėžiama žmogaus pradžia iš sėklos gimdoje.
14
„Paskui Mes padarėme iš lašo kraujo krešulį, tada krešulį pavertėme gumulu, tada gumulą – kaulais, o kaulus apdengėme mėsa. Paskui Mes sukūrėme jį kita kūrinija. Tebūna palaimintas Dievas, geriausias kūrėjas!“
Detaliai aprašomas žmogaus vystymasis įsčiose, pabrėžiant Dievo galybę.
15
„Po to jūs mirsite.“
Žmogaus gyvenimas baigiasi mirtimi.
16
„Paskui Prisikėlimo dieną būsite prikelti.“
Mirtis nėra pabaiga – laukia prisikėlimas.
17
„Mes sukūrėme virš jūsų septynis dangus, ir Mes niekada nebuvome aplaidūs dėl kūrinijos.“
Dievas pabrėžia savo kūrybos tvarką ir priežiūrą.
18
„Mes nuleidome iš dangaus vandenį pagal nustatytą kiekį ir jį laikėme žemėje, bet Mes galime ir pašalinti.“
Vanduo, kuris palaiko gyvybę, yra Dievo dovana ir Jo valioje.
19
„Tada Mes užauginome jums su juo sodus su datulėmis ir vynuogėmis, kuriuose jūs turite daug vaisių ir iš kurių jūs valgote.“
Dievas primena apie žemės vaisius kaip savo malonės ženklus.
20
„Ir medį, kuris auga iš Sinajaus kalno, duodantį aliejų ir prieskonį valgytojams.“
Minima alyvmedžio nauda – aliejus kaip maistas ir palaikymas.
21
„Jums yra pamoka galvijuose. Mes duodame jums gerti iš to, kas yra jų pilvuose, ir jūs turite daug naudos iš jų, ir jūs iš jų valgote.“
Dievas primena, kad gyvuliai yra tiek maistas, tiek įvairios naudos šaltinis.
22
„Ir ant jų jūs esate gabenami, ir ant laivų jūs esate vežami.“
Gyvuliai ir laivai paminėti kaip žmogaus transporto priemonės, Dievo dovana.
23
„Mes pasiuntėme Nojų jo tautai. Jis sakė: O mano tauta! Garbinkite Dievą – jūs neturite kito dievo, tik Jį. Ar jūs Jo nebebijote?“
Pradedamas Nojaus pasakojimas – kvietimas garbinti vienintelį Dievą.
24
„Iš jo tautos vadų atsakymas buvo: Šis yra tik žmogus kaip jūs, norintis įgyti pranašumą prieš jus. Jei Dievas būtų norėjęs, būtų pasiuntęs angelus. Mes niekada negirdėjome apie tai tarp mūsų protėvių.“
Tautos vadovai atmeta Nojaus kvietimą, laikydami jį tik paprastu žmogumi.
25
„Jis yra tik žmogus, kuris apsėstas pamišimo. Tad palaukite su juo, kol kuriam laikui.“
Nojus apšaukiamas bepročiu, siekiant nuvertinti jo žinią.
26
„Nojus sakė: Viešpatie, padėk man, nes jie mane atmeta.“
Nojus kreipiasi į Dievą dėl savo tautos neigimo.
27
„Mes jam apreiškėme: Pasistatyk laivą Mūsų akyse ir pagal Mūsų įkvėpimą, ir kai ateis Mūsų įsakymas ir išsiverš krosnis, įvesk į jį po porą iš kiekvieno gyvulio, taip pat savo šeimą, išskyrus tuos, prieš kuriuos jau yra ištartas žodis. Ir nekalbėk su Manimi apie tuos, kurie nusidėjo – jie bus paskandinti.“
Dievas duoda Nojui nurodymus, kaip pasiruošti potvyniui.
28
„Kai tu ir tie, kurie su tavimi, būsite įlipę į laivą, sakyk: Šlovė Dievui, kuris mus išgelbėjo nuo neteisiųjų žmonių!“
Nojus išmokomas padėkos maldos už išgelbėjimą.
29
„Ir sakyk: Viešpatie, įvesk mane su Tavo palaima į tinkamą vietą, Tu esi geriausias priimančiųjų.“
Nojus maldauja Dievo palaimos naujam gyvenimui po potvynio.
30
„Iš tiesų, tame yra ženklai. Mes tikrai išbandome.“
Nojaus istorija pateikiama kaip pamoka kitiems.
31
„Po jų Mes sukūrėme kitą kartą.“
Pasakojimas pereina prie vėlesnių tautų.
32
„Mes pasiuntėme jiems pasiuntinį iš jų pačių: Garbinkite Dievą, jūs neturite kito dievo, tik Jį. Ar jūs Jo nebebijote?“
Vėl pakartojamas tas pats kvietimas į monoteizmą.
33
„Iš jo tautos vadų, kurie netikėjo ir neigė susitikimą Anapus, o Mes jiems suteikėme gausą šiame gyvenime, atsakymas buvo: Šis yra tik žmogus kaip jūs, jis valgo, ką jūs valgote, ir geria, ką jūs geriate.“
Vadovai, išpuikę dėl turto, neigia pranašą dėl jo žmogiškumo.
34
„Jei paklūsite žmogui, kuris yra toks, kaip jūs, jūs tikrai būsite pralaimėję.“
Jie skatina tautą atmesti pasiuntinį.
35
„Ar jis jums žada, kad kai mirsite ir būsite dulkėse bei kauluose, jūs tikrai būsite prikelti?“
Jie išjuokia Prisikėlimo dienos pažadą.
36
„Toli, toli tai, kas jums žadama!“
Jie tvirtina, kad tai neįmanoma.
37
„Yra tik mūsų gyvenimas šiame pasaulyje. Mes mirštame ir gyvename, bet nebūsime prikelti.“
Atmetama pomirtinio gyvenimo tikrovė.
38
„Jis yra tik žmogus, kuris išgalvojo apie Dievą melą. Mes juo netikime.“
Pasiuntinys apkaltinamas melavimu.
39
„Jis sakė: Viešpatie, padėk man, nes jie mane laiko melagiu.“
Pranašas meldžia pagalbos prieš atmetimą.
40
„Jis atsakė: Po trumpo laiko jie tikrai gailėsis.“
Dievas pažada bausmę už jų netikėjimą.
41
„Teisingai užgriuvo juos šauksmas, ir Mes padarėme juos kaip šiukšles. Tebūna prakeikti neteisieji žmonės!“
Dievo bausmė sunaikino tautą, kuri atmetė pasiuntinį.
42
„Po jų Mes sukūrėme kitas kartas.“
Dievas nuolat kuria naujas tautas, pakeisdamas pražuvusiąsias.
43
„Jokia bendruomenė negali nei paspartinti, nei pavėluoti savo nustatytos valandos.“
Kiekvienai tautai nustatytas laikas gyvuoti ir mirti.
44
„Paskui Mes siuntėme pasiuntinius vieną po kito. Kiekvienai tautai atėjus jos pasiuntiniui, jie jį atmetė, tad Mes vieną po kitos sunaikinome tautas ir padarėme jas pasakomis. Tebūna prakeikti žmonės, kurie netiki!“
Visų pranašų istorija rodo tą patį dėsningumą: atmetimas ir bausmė.
45
„Tada Mes pasiuntėme Mozę ir jo brolį Aaroną su Mūsų ženklais ir aiškia galia.“
Pradedamas Mozės ir Aarono pasakojimas.
46
„Pas Faraoną ir jo vadus, bet jie pasididžiavo, nes buvo išdidūs žmonės.“
Faraonas ir jo aplinka atmetė Dievo pasiuntinius.
47
„Jie pasakė: Ar mes tikėsime dviem žmonėmis, kurie yra tokie, kaip mes, o jų tauta mums tarnauja?“
Egiptiečiai laikė save aukštesniais už izraelitus ir atmetė pasiuntinius.
48
„Jie juos atmetė, todėl jie buvo sunaikinti.“
Faraonas ir jo sekėjai patyrė Dievo bausmę.
49
„Mes davėme Mozei Knygą, kad jie vadovautųsi teisingai.“
Mozės Tora paminėta kaip vadovavimas žmonėms.
50
„Mes padarėme Marijos sūnų ir jo motiną ženklu, ir Mes suteikėme jiems pastogę ant kalvos su ramybe ir tekančiu vandeniu.“
Jėzus ir Marija vaizduojami kaip ypatingas Dievo ženklas.
51
„O pasiuntiniai! Valgykite gerus dalykus ir darykite gerus darbus. Aš gerai žinau, ką jūs darote.“
Dievas kreipiasi į pranašus, primindamas jiems apie pamaldumą.
52
„Ir iš tiesų, ši jūsų bendruomenė yra viena bendruomenė, ir Aš esu jūsų Viešpats, tad bijokite Manęs.“
Visi pasiuntiniai ir tikintieji priklauso vienai tikėjimo bendruomenei.
53
„Bet jie suskaldė savo religiją į dalis, kiekviena grupė džiaugiasi tuo, ką turi.“
Žmonės suskilo į sektas, užuot likę vieningi.
54
„Palik juos jų glūdumoje iki tam tikro laiko.“
Dievas leidžia jiems kurį laiką gyventi klaidoje.
55
„Ar jie mano, kad tai, ką Mes jiems duodame – turtą ir vaikus –“
Žmonės klaidingai supranta materialią gausą.
56
„Mes skubiname jiems gėrybes? Ne, jie to nesupranta.“
Dievo dovanos yra išbandymas, o ne patvirtinimas.
57
„Iš tiesų, tie, kurie bijo savo Viešpaties baimės,“
Pabrėžiama tikrųjų tikinčiųjų dorybė.
58
„Ir tie, kurie tiki savo Viešpaties ženklais,“
Tikėjimas ženkluose yra jų bruožas.
59
„Ir tie, kurie nepriskiria savo Viešpačiui partnerių,“
Jie laikosi gryno monoteizmo.
60
„Ir tie, kurie duoda tai, ką duoda, bet jų širdys neramios, nes jie sugrįš pas savo Viešpatį,“
Tikintieji bijo Dievo teismo, net kai daro gerus darbus.
61
„Tie yra tie, kurie skuba į gerus darbus ir lenktyniauja juose.“
Tikrieji tikintieji pirmauja dorybėse, nes trokšta artumo Dievui.
62
„Mes neapkrauname jokios sielos daugiau, negu ji gali pakelti. Pas mus yra knyga, kuri kalba tiesą, ir jie nebus nuskriausti.“
Dievas primena, kad Jo įstatymai yra teisingi ir žmogui įveikiami.
63
„Bet jų širdys abejingai nusigręžia nuo to. Ir jų darbai, be kurių jie gyvena, toliau tęsiasi.“
Netikintieji ignoruoja tiesą ir gyvena užsiėmę savo tuštybėmis.
64
„Kol Mes juos nubausime turtingumu, tada jie ims šauktis.“
Jie prisimins Dievą tik ištikus nelaimei.
65
„Nesikvieskite šiandien! Mes jums nepadėsime.“
Kai ateis bausmė, pagalbos nebebus.
66
„Mano ženklai jums buvo skaitomi, bet jūs nuo jų nusigręžėte.“
Dievo apreiškimai buvo atmetami iš pasipūtimo.
67
„Jūs buvote pasipūtę, kai buvote prie jų, šnekėdami beprasmiškai naktimis.“
Netikintieji juokėsi ir pramogavo vietoj klausymosi.
68
„Ar jie nesvarstė žodžių? Ar jiems atėjo tai, ko neatėjo jų protėviams?“
Dievas klausia, kodėl jie neapmąsto Apreiškimo, nors žinia nėra nauja.
69
„Ar jie nepažįsta savo pasiuntinio, todėl jį atmeta?“
Jie pažinojo Mahometą nuo jaunystės, bet vis tiek atmetė jo misiją.
70
„Ar jie sako: Jis yra pamišęs? Priešingai, jis jiems atnešė tiesą, bet dauguma jų nemėgsta tiesos.“
Jie kaltino pranašą beprotybe, nors jis atnešė aiškią tiesą.
71
„Jei tiesa sektų jų geiduliais, dangus, žemė ir kas juose sugriūtų. Bet Mes jiems atnešėme jų priminimą, bet jie nusigręžė nuo savo priminimo.“
Dievo tiesa saugo kūriniją nuo chaoso, bet žmonės ją atmeta.
72
„Ar tu prašai iš jų atlygio? Tavo Viešpaties atlygis yra geriausias, ir Jis geriausiai maitina.“
Pranašas neima jokio atlygio – jis tik perduoda Dievo žinią.
73
„Tikrai tu kvieti juos į tiesų kelią.“
Mahometo misija – vesti žmones teisingu keliu.
74
„Bet tikrai tie, kurie netiki Paskutiniu susitikimu, nukrypsta nuo kelio.“
Netikėjimas pomirtiniu teismu atitraukia žmones nuo tiesos.
75
„Jei Mes jiems pasigailėtume ir nuimtume, kas juos kankina, jie atkakliai laikytųsi savo aklumo, klaidžiodami.“
Netikintieji net gavę palengvėjimą iš Dievo negrįžta prie tikėjimo.
76
„Mes juos jau nubaudėme, bet jie nepasidavė savo Viešpačiui ir nebuvo nuolankūs.“
Bausmės nesugebėjo jų pakeisti.
77
„Kol Mes atversime jiems sunkių vartus, tada jie bus beviltiški.“
Kai ateis galutinė bausmė, nebebus išeities.
78
„Jis sukūrė jums klausą, regėjimą ir širdis. Bet mažai jūs dėkojate.“
Dievo dovanos žmogui dažniausiai lieka neįvertintos.
79
„Jis yra tas, kuris sukūrė jus žemėje, ir pas Jį jūs būsite surinkti.“
Žmogaus gyvenimo pradžia ir pabaiga yra Dievo valioje.
80
„Jis yra tas, kuris suteikia gyvybę ir mirtį, ir Jo yra naktos ir dienos pakaita. Ar jūs nesuprantate?“
Dievo valdžia apima visą kūriniją ir laiko tėkmę.
81
„Bet jie sakė tą patį, ką sakė ir pirmieji.“
Netikintieji kartoja ankstesnių tautų žodžius.
82
„Jie tarė: Ar kai būsime mirę, tapę dulkėmis ir kaulais, ar tikrai būsime prikelti?“
Jie neigia pomirtinio prisikėlimo galimybę.
83
„Mes ir mūsų protėviai jau buvome taip gąsdinami anksčiau. Tai tik pasakos apie pirmuosius.“
Jie vadina prisikėlimo mokymą senomis legendomis.
84
„Sakyk: Kam priklauso žemė ir kas joje, jei jūs žinote?“
Dievas per pranašą klausia apie tikrąjį kūrinijos valdovą.
85
„Jie atsakys: Dievui. Sakyk: Argi jūs tada neatsiminsite?“
Jie pripažins Dievo valdžią, bet nesusimąstys apie jos pasekmes.
86
„Sakyk: Kas yra septynių dangų Viešpats ir didžiojo sosto Viešpats?“
Pranašas primena apie Dievo visuotinumą.
87
„Jie atsakys: Dievui. Sakyk: Argi jūs Jo nebebijote?“
Jie pripažįsta Dievą, bet nepaklūsta Jam.
88
„Sakyk: Kas yra tas, kuris valdo viską savo rankoje, kuris gina ir pats nėra ginamas, jei žinote?“
Klausimas parodo, kad galutinė valdžia yra tik Dievui.
89
„Jie atsakys: Dievui. Sakyk: Kaip jūs tada galite būti apgauti?“
Pripažinimas ir netikėjimas rodo jų prieštaravimą.
90
„Priešingai, Mes atnešėme jiems tiesą, bet jie tikrai yra melagiai.“
Dievas patvirtina, kad tiesa atnešta, bet jie ją atmetė.
91
„Dievas neėmė sau jokio sūnaus, ir nėra kito dievo kartu su Juo. Jei būtų, kiekvienas dievas pasiimtų tai, ką jis sukūrė, ir jie kovotų vieni su kitais. Tebūna išaukštintas Dievas virš to, ką jie priskiria.“
Pabrėžiamas griežtas monoteizmas ir Dievo vienybė.
92
„Jis žino paslėptus ir matomus dalykus, ir Jis yra aukščiau to, ką jie priskiria.“
Dievas yra visažinis ir neprilygstamas.
93
„Sakyk: Viešpatie, jei Tu man parodysi tai, kuo jie yra grasinami,“
Pranašas prašo, kad pats nebūtų įtrauktas į jų bausmę.
94
„Viešpatie, neleisk man būti tarp nedorėlių žmonių.“
Jis maldauja apsaugos nuo neteisingųjų likimo.
95
„Mes tikrai parodysime tau tai, kuo Mes juos gąsdiname.“
Dievas patvirtina, kad bausmė ateis.
96
„Atstumk blogį tuo, kas yra geriau. Mes geriausiai žinome, ką jie sako.“
Dievas ragina pranašą atsakyti gėriu į blogį.
97
„Sakyk: Viešpatie, aš ieškau prieglobsčio Tavyje nuo demonų pagundų.“
Pranašas prašo apsaugos nuo šėtoniškų įtakų.
98
„Ir aš ieškau prieglobsčio Tavyje, Viešpatie, kad jie neprisiliestų prie manęs.“
Maldaujama asmeninės apsaugos nuo demonų.
99
„Kol, kai vienam jų ateina mirtis, jis sako: Viešpatie, grąžink mane atgal,“
Netikintieji prašo antros galimybės tik tada, kai miršta.
100
„Kad aš galėčiau daryti gerus darbus toje, kurią palikau. Ne! Tai tik žodis, kurį jis sako. Už jų yra užtvara iki tos dienos, kai jie bus prikelti.“
Po mirties nėra kelio atgal – žmogų skiria nuo prisikėlimo barzachas (užtvara).
01
„Kai bus papūsta į ragą, nebebus tarp jų nei giminystės ryšių, nei jie vienas kitą klausinės.“
Teismo dieną nutrūks visi žemiški ryšiai, net artimiausi giminaičiai nebepadės.
102
„Tie, kurių svarstyklės bus sunkios, tie bus laimėtojai.“
Tie, kurių geri darbai persvers, pateks į rojų.
103
„O tie, kurių svarstyklės bus lengvos, tie praras save ir pasiliks pragare amžinai.“
Netikėlių ir nedorėlių laukia amžina bausmė.
104
„Ugnis apgaubs jų veidus, ir jie ten bus iškreipti.“
Vaizduojamas pragaro kančių intensyvumas.
105
„Argi Mano ženklai jums nebuvo skaitomi, bet jūs juos neigėte?“
Dievas klausia netikėlių, primindamas, kad jie turėjo progą tikėti.
106
„Jie sakys: Viešpatie, mūsų nelaimės nusvėrė mus, ir mes buvome paklydę žmonės.“
Jie pripažins savo klaidas, bet per vėlai.
107
„Viešpatie, išvesk mus iš čia! Jei mes sugrįšime, tada tikrai būsime nusidėjėliai.“
Jie prašo dar vienos galimybės.
108
„Jis pasakys: Tylėkite joje ir nesikalbėkite su Manimi.“
Dievas griežtai atmeta jų maldavimus.
109
„Iš tiesų, buvo Mano tarnų, kurie sakė: Viešpatie, mes tikime, tad atleisk mums ir pasigailėk mūsų, nes Tu esi geriausias gailestingųjų.“
Priminti tikinčiųjų nuoširdūs maldavimai.
110
„Bet jūs juos išjuokėte, kol jie privertė jus pamiršti Mane, ir jūs juos laikėte juokais.“
Netikintieji išjuokė pamaldžiuosius, neįvertindami jų tikėjimo.
111
„Šiandien Aš juos apdovanosiu už jų kantrybę – jie bus laimėtojai.“
Tikinčiųjų kantrybė atsiperka galutiniu išgelbėjimu.
112
„Jis sakys: Kiek metų jūs praleidote žemėje?“
Dievas klausia netikėlių apie jų gyvenimo trukmę.
113
„Jie sakys: Mes praleidome dieną ar jos dalį. Paklausk tų, kurie skaičiavo.“
Žemiškas gyvenimas atrodo labai trumpas, palyginti su amžinybe.
114
„Jis pasakys: Jūs praleidote tik šiek tiek, jei tik būtumėte žinoję.“
Žmogaus gyvenimas yra menkas lašas amžinybėje.
115
„Ar jūs manėte, kad Mes jus sukūrėme be tikslo ir kad jūs nebusite pas Mus sugrąžinti?“
Dievas atmeta mintį, jog gyvenimas neturi prasmės.
116
„Tebūna išaukštintas Dievas, tikrasis Karalius! Nėra dievo, tik Jis, kilnaus sosto Viešpats.“
Pabrėžiamas Dievo vienybė ir valdžia.
117
„Kas garbina kitą dievą kartu su Dievu, neturėdamas tam jokio įrodymo, jo sąskaita yra pas jo Viešpatį. Tikrai netikintieji nebus laimingi.“
Primenama, kad politeizmas neturi jokio pagrindo.
118
„Sakyk: Viešpatie, atleisk ir pasigailėk, nes Tu esi geriausias gailestingųjų.“
Sura užbaigiama malda prašant atleidimo ir gailestingumo.