Al-Fadžr yra 89-oji Korano sura, turinti 30 eilučių. Pats pavadinimas reiškia „Aušra“ – pirmas dienos švytėjimas, kuris Korane dažnai suvokiamas kaip naujos pradžios, prisikėlimo ir Dievo teisingumo simbolis. Tai Mekos sura, apreikšta ankstyvuoju islamo laikotarpiu, kai pranašo Mahometo bendruomenė dar buvo silpna, tačiau gavo stiprius įspėjimus apie ankstesnių tautų pražūtį ir padrąsinimus likti ištikimiems.
Sura prasideda Dievo priesaikomis: aušra, dešimt naktų (daugelis aiškintojų šias sieja su pirmosiomis Dhul-Hidždžos mėnesio naktimis, kurios yra šventos islamo kalendoriuje), poriniais ir neporiniais skaičiais, taip pat nakčia, kai ji praeina. Šios priesaikos parodo gamtos ritmą ir žmogaus gyvenimo trapumą, kartu primindamos, kad visa kūrinija yra Dievo valios ženklas.
Toliau sura nukreipia dėmesį į ankstesnes tautas – Adą, gyvenusią Irame su didingais statiniais, Tammūdą, garsėjusią galingais uolų rūmais, ir faraoną, kuris buvo negailestingas tironas. Visi jie buvo sunaikinti, nes peržengė ribas ir išnaudojo savo galią blogiui. Šie pavyzdžiai yra pamoka Mekos gyventojams: net didžiausi imperijų valdovai negali išvengti Dievo teismo, jei atmeta Jo tiesą.
Vidurinėje suros dalyje kalbama apie žmogaus požiūrį į gyvenimo išbandymus. Kai žmogui sekasi, jis mano, kad Dievas jį pagerbė; kai patiria sunkumų, galvoja, kad Dievas jį pažemino. Koranas čia pabrėžia, kad iš tiesų tikrasis išbandymas yra ne turtai ar skurdas, o žmogaus elgesys: ar jis rūpinasi našlaičiais, ar padeda vargšams, ar vengia godumo. Tai aiškus priminimas, kad Dievo akyse svarbus yra teisingumas ir dosnumas, o ne vien materialinė gerovė.
Sura užsibaigia paveikiu vaizdiniu: Paskutinio teismo dieną žmogaus siela bus pakviesta. Tiems, kurie buvo ištikimi ir teisūs, bus tarti žodžiai: „O tu, rami siela, grįžk pas savo Viešpatį patenkinta ir Jo patenkinta. Įeik tarp Mano tarnų, įeik į Mano rojų.“ Tai vienos iš švelniausių ir viltingiausių Korano eilučių, parodančių, kad galutinis tikėjimo tikslas yra ramybė Dievo artume.
Al-Fadžr yra sura, jungianti įspėjimą ir paguodą. Ji perspėja tuos, kurie pasitiki vien galia ar turtu, bet drauge suteikia viltį tiems, kurie išlieka ištikimi Dievui net išbandymų metu. Religinėje praktikoje ši sura dažnai skaitoma rytinėse maldose, nes jos tema – aušra ir nauja pradžia – atitinka dienos pradžios dvasią. Ji taip pat yra priminimas, kad kiekviena diena yra tarsi mažas prisikėlimas, o galutinė žmogaus kelionė veda į susitikimą su Dievu.
Al-Fadžr – „Aušra“ (30 eilučių)
1 eilutė
وَالْفَجْرِ
„Prisiekia aušra.“
– Naujos pradžios ir prisikėlimo simbolis.
2 eilutė
وَلَيَالٍ عَشْرٍ
„Ir dešimčia naktų.“
– Aiškinama kaip pirmosios Dhul-Hidždžos mėnesio naktys, ypatingos islamo kalendoriuje.
3 eilutė
وَالشَّفْعِ وَالْوَتْرِ
„Ir poriniu bei neporiniu.“
– Gali reikšti visatos tvarką, kai viskas turi pusiausvyrą.
4 eilutė
وَاللَّيْلِ إِذَا يَسْرِ
„Ir nakčia, kai ji praeina.“
– Laiko tėkmės ženklas, vedantis į aušrą.
5 eilutė
هَلْ فِي ذَٰلِكَ قَسَمٌ لِذِي حِجْرٍ
„Ar nepakanka šių priesaikų žmogui, turinčiam protą?“
– Kvietimas mąstymui.
6 eilutė
أَلَمْ تَرَ كَيْفَ فَعَلَ رَبُّكَ بِعَادٍ
„Ar nematei, ką tavo Viešpats padarė Aadui?“
– Nuoroda į senovės tautą, pražuvusią dėl puikybės.
7 eilutė
إِرَمَ ذَاتِ الْعِمَادِ
„Ir Iramui su stulpais.“
– Miestas su įspūdingais statiniais, bet sunaikintas.
8 eilutė
الَّتِي لَمْ يُخْلَقْ مِثْلُهَا فِي الْبِلَادِ
„Kurio niekas kitas nepastatė žemėje.“
– Jų galybė buvo unikali, bet neišgelbėjo.
9 eilutė
وَثَمُودَ الَّذِينَ جَابُوا الصَّخْرَ بِالْوَادِ
„Ir Tammūdą, kurie kalnuose skaldė uolas slėnyje.“
– Civilizacija su galingais akmens rūmais.
10 eilutė
وَفِرْعَوْنَ ذِي الْأَوْتَادِ
„Ir faraoną su stulpais.“
– Galingasis valdovas, garsėjęs tironija.
11 eilutė
الَّذِينَ طَغَوْا فِي الْبِلَادِ
„Tie, kurie peržengė ribas žemėje.“
– Visi jie piktnaudžiavo valdžia.
12 eilutė
فَأَكْثَرُوا فِيهَا الْفَسَادَ
„Ir paskleidė daug nedorybių.“
13 eilutė
فَصَبَّ عَلَيْهِمْ رَبُّكَ سَوْطَ عَذَابٍ
„Tada tavo Viešpats užliejo juos bausmės rykšte.“
14 eilutė
إِنَّ رَبَّكَ لَبِالْمِرْصَادِ
„Tavo Viešpats tyko ir stebi.“
– Niekas neišvengia Jo teismo.
15 eilutė
فَأَمَّا الْإِنسَانُ إِذَا مَا ابْتَلَاهُ رَبُّهُ فَأَكْرَمَهُ وَنَعَّمَهُ فَيَقُولُ رَبِّي أَكْرَمَنِ
„Žmogus, kai Viešpats jį išbando pagerbdamas ir suteikdamas jam gėrybių, sako: Mano Viešpats mane pagerbė.“
16 eilutė
وَأَمَّا إِذَا مَا ابْتَلَاهُ فَقَدَرَ عَلَيْهِ رِزْقَهُ فَيَقُولُ رَبِّي أَهَانَنِ
„O kai Jis apriboja jo pragyvenimą, jis sako: Mano Viešpats mane pažemino.“
17 eilutė
كَلَّا ۖ بَل لَّا تُكْرِمُونَ الْيَتِيمَ
„Ne! Jūs negerbiate našlaičio.“
18 eilutė
وَلَا تَحَاضُّونَ عَلَىٰ طَعَامِ الْمِسْكِينِ
„Ir neraginate pamaitinti vargšo.“
19 eilutė
وَتَأْكُلُونَ التُّرَاثَ أَكْلًا لَّمًّا
„Ir rijate palikimą godžiai.“
20 eilutė
وَتُحِبُّونَ الْمَالَ حُبًّا جَمًّا
„Ir mylite turtą perdėtai.“
21 eilutė
كَلَّا ۖ إِذَا دُكَّتِ الْأَرْضُ دَكًّا دَكًّا
„Ne! Kai žemė bus sudaužyta į šipulius.“
22 eilutė
وَجَاءَ رَبُّكَ وَالْمَلَكُ صَفًّا صَفًّا
„Ateis tavo Viešpats, ir angelai stovės eilėmis.“
23 eilutė
وَجِيءَ يَوْمَئِذٍ بِجَهَنَّمَ ۚ يَوْمَئِذٍ يَتَذَكَّرُ الْإِنسَانُ وَأَنَّىٰ لَهُ الذِّكْرَىٰ
„Tą dieną bus atneštas pragaras. Tą dieną žmogus prisimins, bet kam jam bus to prisiminimo nauda?“
24 eilutė
يَقُولُ يَا لَيْتَنِي قَدَّمْتُ لِحَيَاتِي
„Jis sakys: O kad būčiau pasiruošęs savo gyvenimui!“
25 eilutė
فَيَوْمَئِذٍ لَّا يُعَذِّبُ عَذَابَهُ أَحَدٌ
„Tą dieną niekas nebaus taip, kaip Jis baudžia.“
26 eilutė
وَلَا يُوثِقُ وَثَاقَهُ أَحَدٌ
„Ir niekas nesuriš taip, kaip Jis suriša.“
27 eilutė
يَا أَيَّتُهَا النَّفْسُ الْمُطْمَئِنَّةُ
„O tu, rami siela,“
28 eilutė
ارْجِعِي إِلَىٰ رَبِّكِ رَاضِيَةً مَّرْضِيَّةً
„Sugrįžk pas savo Viešpatį, patenkinta ir Jo patenkinta.“
29 eilutė
فَادْخُلِي فِي عِبَادِي
„Įeik tarp Mano tarnų.“
30 eilutė
وَادْخُلِي جَنَّتِي
„Ir įeik į Mano rojų.“