Al-Anfal yra aštuntoji Korano sura, priklausanti Medinos laikotarpiui, ir turinti 75 eilutes. Pavadinimas reiškia „Grobis“ arba „Karo laimikis“. Šis pavadinimas susijęs su pagrindine temos ašimi – pasakojimu apie Badrų mūšį, vykusį 624 metais, kuris buvo pirmasis didelis ir lemiamas musulmonų bendruomenės susidūrimas su Mekos kariauna. Sura rodo ankstyvą musulmonų kovų etapą, kai iš nedidelės ir silpnos bendruomenės jie tapo stipria jėga, o jų pasitikėjimas Dievo pagalba sustiprėjo.
Al-Anfal buvo apreikšta netrukus po Badrų mūšio, todėl jos tekstas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine situacija. Musulmonai, nors jų buvo kur kas mažiau nei priešininkų, pasiekė netikėtą pergalę, kurią suprato kaip tiesioginį Dievo įsikišimą. Tačiau kartu kilo klausimų dėl karo grobio pasidalijimo ir bendruomenės drausmės. Štai kodėl sura pradžioje iš karto kalbama apie grobio priklausomybę Dievui ir Pasiuntiniui, taip pabrėžiant, kad tikėjimo bendruomenė turi vadovautis ne savanaudiškumu, o dieviškais įstatymais.
Religinės sąsajos šioje suroje itin stiprios. Pirmiausia pabrėžiama, kad pergalė mūšyje nebuvo žmonių jėgų, bet Dievo pagalbos rezultatas. Pasakojama, kaip angelai buvo pasiųsti sustiprinti tikinčiuosius, kaip jų širdys buvo nuramintos, kad nepasiduotų baimei, ir kaip iš mažos grupės buvo atimtas silpnumo jausmas. Tokiu būdu Al-Anfal įtvirtina mintį, jog tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra didesnė jėga už skaičių ar ginklus.
Kartu sura griežtai perspėja apie neklusnumą ir bendruomenės ardymą. Ji kalba apie veidmainius ir tuos, kurie abejojo arba nedrįso kovoti, parodant, kad tokie žmonės kenkia ne tik sau, bet ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Taip formuojamas islamo požiūris į discipliną, vienybę ir atsakomybę už bendrą tikslą.
Svarbus suros elementas – teisiniai ir moraliniai nurodymai. Kalbama apie karo grobio paskirstymą, apie belaisvių likimą, apie draudimą piktnaudžiauti Dievo dovana. Pabrėžiama, kad musulmonai turi būti teisingi net kovoje, nes tik taip jie gali išlikti Dievo malonėje. Ši sura sujungia karinę realybę su dvasiniu pamokymu: tikėjimas turi būti pagrindinė galia, kuri veda į pergalę, o ne materialus troškimas.
Kita svarbi tema – santykiai su kitomis tautomis ir bendruomenėmis. Sura ragina būti tvirtiems prieš priešus, bet kartu teisingiems su tais, kurie ieško taikos. Ji nurodo, kad jei priešininkas linkęs sudaryti taiką, musulmonai taip pat turi ją priimti, pasitikėdami Dievo apsauga. Tokiu būdu Al-Anfal įtvirtina ne tik karo, bet ir taikos etikos principus.
Islamo tradicijoje ši sura naudojama kaip pamoka apie ištikimybę Dievui, bendruomenės solidarumą ir pasitikėjimą dvasine pagalba. Ji liudija, kad tikėjimas negali būti atskirtas nuo gyvenimo iššūkių, o religija apima ir politinę, ir socialinę tikrovę. Musulmonams Al-Anfal yra priminimas, jog kiekviena pergalė yra ne žmogaus nuopelnas, bet Dievo dovana, o kartu – įsipareigojimas gyventi teisingai ir laikytis moralės net sudėtingiausiose situacijose.
Šios suros reikšmė išlieka gyva iki šiol. Ji ne tik primena apie vieną iš svarbiausių islamo istorijos momentų – Badrų mūšį, bet ir atskleidžia bendruomenės formavimosi mechanizmą: kaip mažas ir silpnas būrys tapo vieninga jėga, nes rėmėsi ne materialia galia, o tikėjimu. Al-Anfal moko, kad religija nėra atskira nuo gyvenimo, o yra kelias, vedantis per išbandymus, konfliktus ir pergales link Dievo artumo ir teisingumo.
Al-Anfal, Grobis
1 eilutė
Jie tavęs klausia apie karo grobį. Sakyk: grobis priklauso Dievui ir Pasiuntiniui. Todėl bijokite Dievo, sutvarkykite tarpusavio santykius ir klausykite Dievo bei Jo Pasiuntinio, jei esate tikintieji.
Ši eilutė įveda pagrindinę temos ašį: mūšio grobis nėra asmeninė nauda, bet Dievo sprendimas. Bendruomenė turi laikytis drausmės ir vienybės.
2 eilutė
Tikintieji yra tie, kurių širdys virpa, kai prisimenamas Dievas, ir kai jiems skaitomos Jo eilutės, jų tikėjimas stiprėja, o jie pasitiki savo Viešpačiu.
Tikro tikėjimo požymiai – jautri širdis, augantis pasitikėjimas ir nuolankumas.
3 eilutė
Tie, kurie laikosi maldos ir dalijasi iš to, kuo Mes juos apdovanojome.
Tikėjimas susiejamas su veiksmais – malda ir dosnumu.
4 eilutė
Šitie yra tikrieji tikintieji. Jiems yra laipsniai prie jų Viešpaties, atleidimas ir kilnus aprūpinimas.
Dievo pažadas tikintiesiems – atleidimas ir būsima garbė.
5 eilutė
Kaip tavo Viešpats išvedė tave iš tavo namų tiesoje, nors dalis tikinčiųjų nenorėjo.
Tai priminimas apie Badrų mūšio pradžią: dalis musulmonų dvejojo, nors Dievo sprendimas buvo aiškus.
6 eilutė
Jie ginčijosi su tavimi dėl tiesos po to, kai ji jau buvo paaiškinta, tarsi jie būtų vedami į mirtį, ir matytų ją savo akimis.
Pasipriešinimas kovoje apibūdinamas kaip baimė, kuri prilygo mirties regėjimui.
7 eilutė
Kai Dievas pažadėjo jums vieną iš dviejų grupių, kad ji bus jūsų, o jūs troškote neapsaugotos grupės, tačiau Dievas norėjo patvirtinti tiesą savo žodžiais ir sunaikinti netikėliuosius iki šaknų.
Musulmonai norėjo lengvo laimėjimo (karavano), bet Dievas nukreipė į sunkų mūšį, kad išryškėtų tikėjimo jėga.
8 eilutė
Kad patvirtintų tiesą ir sunaikintų neteisybę, nors nusikaltėliai to nemėgtų.
Dievo planas visada yra didesnis nei žmogaus norai.
9 eilutė
Kai jūs šaukėtės savo Viešpaties pagalbos, Jis atsakė jums: „Aš tikrai jus sustiprinsiu tūkstančiu angelų, kurie ateis vienas po kito.“
Badrų mūšis buvo suvoktas kaip dvasinis įvykis – Dievas suteikė tikintiesiems ne tik drąsą, bet ir antgamtinę pagalbą.
10 eilutė
Dievas tai padarė tik kaip džiugią žinią ir tam, kad jūsų širdys būtų nuramintos. Pergalė ateina tik iš Dievo. Dievas yra galingas ir išmintingas.
Akcentuojama, kad angelų buvimas buvo padrąsinimas, bet tikroji pergalė kyla tik iš Dievo.
11 eilutė
Kai Jis užmigdė jus lengvu miegu, kad suteiktų ramybę iš Jo, ir siuntė iš dangaus lietų, kad jus apvalytų, pašalintų nuo jūsų šėtono nešvarumą, sustiprintų jūsų širdis ir sutvirtintų jūsų pėdas.
Dievas paruošė tikinčiuosius kovai – suteikė fizinę ir dvasinę stiprybę.
12 eilutė
Kai tavo Viešpats įkvepė angelams: „Aš esu su jumis, todėl sutvirtinkite tuos, kurie tiki. Į netikinčiųjų širdis aš įmesiu baimę – smogkite jiems į sprandus ir į kiekvieną jų pirštą.“
Tai metafora apie netikėlių sutriuškinimą – baimė juos palaužė, o tikintieji tapo drąsūs.
13 eilutė
Tai už tai, kad jie priešinosi Dievui ir Jo Pasiuntiniui. Kas priešinasi Dievui ir Jo Pasiuntiniui, tam Dievas yra griežtas.
Aiški priežasties–pasekmės logika: pasipriešinimas pranašui yra pasipriešinimas Dievui.
14 eilutė
Štai jums! Paragaukite to. Netikintiesiems laukia Ugnies bausmė.
Priminimas, kad pasaulio mūšiai yra tik įžanga į amžiną teismą.
15 eilutė
Jūs, kurie tikite, kai susiduriate su netikinčiųjų kariuomene, nebėkite nuo jų.
Dievas draudžia paniką mūšyje – ištikimybė turi būti stipresnė už baimę.
16 eilutė
Kas tą dieną nusigręš nuo jų, nebent tam, kad susijungtų su kariais arba pasitrauktų į kitą pusę, tas užsitraukia Dievo pyktį ir jo prieglobstis – pragaras.
Pasitraukimas be priežasties laikomas didžiausiu nusižengimu – bailumas ardo bendruomenę.
17 eilutė
Jūs jų nenužudėte, bet Dievas juos nužudė. Ir kai tu, Muhammedai, metei, tai nemečiau tu, bet Dievas metė, kad išbandytų tikinčiuosius gražia išbandymu. Dievas girdi ir žino.
Pergalė priskiriama vien tik Dievui – net pranašo veiksmai yra Jo valios išraiška.
18 eilutė
Štai taip, Dievas susilpnina netikinčiųjų sąmokslą.
Netikintieji planavo, bet jų planai tapo bergždi.
19 eilutė
Jei jūs ieškojote sprendimo, sprendimas jau atėjo. Jei liausitės, tai geriau jums, bet jei grįšite, ir Mes grįšime. Ir jūsų kariuomenė jums nepadės, kad ir kiek jos būtų. Dievas yra su tikinčiaisiais.
Dievas tarsi kreipiasi į priešininkus: jei jie sustos – išsigelbės, jei tęs – bus vėl nugalėti.
20 eilutė
Jūs, kurie tikite, klausykite Dievo ir Jo Pasiuntinio, ir nenusigręžkite nuo jo, kai girdite.
Pagrindinis įpareigojimas – paklusnumas ir klausymasis.
21 eilutė
Nebūkite kaip tie, kurie sako „Mes girdime“, bet negirdi.
Tikėjimas turi būti ne žodžiais, o širdies ir darbų klausymasis.
22 eilutė
Blogiausi gyviai Dievo akyse yra tie kurčnebyliai, kurie nesupranta.
Nežinojimas ir nenoras suprasti yra blogiausia būsena.
23 eilutė
Jeigu Dievas būtų juose matęs gėrį, Jis būtų leidęs jiems išgirsti, bet jei Jis būtų leidęs išgirsti, jie vis tiek būtų nusigręžę.
Netikėjimas kyla ne iš nežinojimo, o iš sąmoningo atmetimo.
24 eilutė
Jūs, kurie tikite, atsiliepkit Dievui ir Pasiuntiniui, kai jis kviečia į tai, kas suteikia jums gyvenimą. Žinokite, kad Dievas stovi tarp žmogaus ir jo širdies ir kad pas Jį jūs būsite surinkti.
Tikras gyvenimas yra dvasinis, o ne tik kūniškas.
25 eilutė
Bijokite bandymo, kuris neištiks tik nusikaltėlių tarp jūsų, ir žinokite, kad Dievas yra griežtas bausmėje.
Išbandymas paliečia visą bendruomenę – už nuodėmingųjų veiksmus kenčia ir aplinkiniai.
26 eilutė
Atsiminkite, kai jūs buvote mažuma, pažeminta žemėje, bijodami, kad žmonės jus pagaus, bet Jis jus priglaudė, sustiprino jus Savo pagalba ir suteikė gerą pragyvenimą, kad būtumėte dėkingi.
Priminta, kaip musulmonai buvo silpni, bet Dievo malonė pakeitė jų padėtį.
27 eilutė
Jūs, kurie tikite, neišduokite Dievo ir Pasiuntinio, neišduokite patikėjimo sąmoningai.
Ištikimybė yra esminė tikėjimo dalis.
28 eilutė
Žinokite, kad jūsų turtai ir vaikai yra tik išbandymas, o prie Dievo yra didis atlygis.
Materialūs dalykai nėra tikrasis gėris, o išbandymas.
29 eilutė
Jūs, kurie tikite, jei bijosite Dievo, Jis duos jums skiriamąją galią, išlygins jūsų blogus darbus ir atleis jums. Dievas turi didelę malonę.
Dievas duoda „furqān“ – gebėjimą atskirti tiesą nuo melo.
30 eilutė
Atsiminkite, kai netikintieji rengė planą, kad tave sulaikytų, nužudytų ar išvytų. Jie planavo, o Dievas planavo, ir Dievas yra geriausias planuotojas.
Muhammedo persekiojimas buvo realus, bet Dievas apvertė sąmokslą jų nenaudai.
31 eilutė
Kai jiems skaitomos Mūsų eilutės, jie sako: „Mes girdėjome, jei norėtume, ir mes galėtume pasakyti tokį patį – tai tik senovės pasakos.“
Netikintieji menkino Korano autoritetą.
32 eilutė
Kai jie sakė: „Dieve, jei tai tiesa nuo Tavęs, tai užversk mums akmenų lietų iš dangaus arba atsiųsk mums skaudžią bausmę.“
Išdidus iššūkis Dievui, prašant bausmės vietoje atgailos.
33 eilutė
Bet Dievas neketina jų bausti, kol tu esi tarp jų, ir Dievas jų nebaus, kol jie prašo atleidimo.
Dievo gailestingumas sulaiko bausmę, kol yra pranašas ir kol dar gyva atgaila.
34 eilutė
Bet kodėl Dievas neturėtų jų bausti, kai jie sulaiko nuo šventojo Masdžido ir nėra jo valdovai? Jo valdovai yra tik dievobaimingi. Tačiau dauguma jų nežino.
Dievo Namą valdė stabmeldžiai, bet teisė priklauso tik tikintiesiems.
35 eilutė
Jų malda prie Namų buvo tik švilpimas ir plojimas. Tad paragaukite bausmės už tai, kad netikėjote.
Pagoniški ritualai parodomi kaip tušti gestai be dvasios.
36 eilutė
Tie, kurie netikėjo, leidžia savo turtus, kad atitrauktų nuo Dievo kelio. Jie leis juos, paskui tai taps jų apgailestavimu, ir jie bus nugalėti. O netikintieji bus surinkti į Pragarą.
Turto naudojimas prieš Dievo žodį yra beprasmiškas.
37 eilutė
Kad Dievas atskirtų bloguosius nuo gerųjų, kad sukrautų bloguosius vieną ant kito, ir visi būtų sumesti į pragarą. Šitie yra pralaimėję.
Dievas paverčia jų pačių veiksmus jų bausme.
38 eilutė
Sakyk netikintiesiems: jei jie liausis, jiems bus atleista, kas praėjo. Bet jei jie grįš, tai jiems bus pritaikytas ankstesnių tautų likimas.
Vis dar paliekamas kelias į atgailą.
39 eilutė
Kovokite su jais, kol nebeliks persekiojimo ir visas tikėjimas priklausys Dievui. Jei jie liausis, tada nebėra priešiškumo, tik prieš tuos, kurie daro neteisybę.
Kova pateisinama tik tam, kad būtų panaikinta priespauda.
40 eilutė
Jei jie nusigręš, žinokite, kad Dievas yra jūsų gynėjas. Koks puikus gynėjas ir koks puikus pagalbininkas!
Dievas yra tikrasis gynėjas, ne ginklai ar skaičius.
41 eilutė
Žinokite, kad iš viso, ką gaunate kaip grobį, penktadalis priklauso Dievui, Pasiuntiniui, artimiesiems, našlaičiams, vargšams ir keliautojams, jei tikite Dievu ir tuo, ką Mes nuleidome savo tarnui Atskirimo dieną, kai susitiko dvi kariuomenės. Dievas turi galią viskam.
Tai įstatymas dėl karo grobio – pabrėžiama, kad jis nėra asmeninė nauda, bet skirtas bendruomenės gerovei.
42 eilutė
Kai jūs buvote arčiau slėnio, o jie buvo toliau, o karavanas buvo žemiau jūsų, ir jei būtumėte susitarę, nebūtumėte taip susitikę. Bet tai įvyko, kad Dievas įvykdytų tai, kas turėjo įvykti, kad žūtų tas, kas turėjo žūti, su aiškumu, ir gyventų tas, kas turėjo gyventi, su aiškumu. Dievas girdi ir žino.
Dievo planas buvo virš žmonių skaičiavimų – Badrų mūšis įvyko taip, kaip turėjo.
43 eilutė
Kai Dievas tau parodė juos tavo sapne kaip mažą grupę, ir jei Jis būtų parodęs juos kaip daugumą, jūs būtumėte nusilpę ir būtumėte ginčijęsi dėl sprendimo, bet Dievas jus išgelbėjo. Jis žino, kas yra širdyse.
Dievas nuramino tikinčiuosius, parodydamas priešus mažiau, nei jų buvo.
44 eilutė
Kai jūsų ir jų akyse Jis jus parodė kaip mažai, kad Dievas įvykdytų tai, kas turėjo būti padaryta. Visi reikalai priklauso Dievui.
Dievo ranka valdė mūšio atmosferą, kad būtų nugalėta baimė.
45 eilutė
Jūs, kurie tikite, kai susiduriate su kariuomene, būkite tvirti ir dažnai minėkite Dievą, kad būtumėte sėkmingi.
Svarbiausias ginklas – Dievo prisiminimas.
46 eilutė
Pakluskite Dievui ir Jo Pasiuntiniui, nesiginčykite, nes prarasite drąsą ir jūsų jėga išnyks. Būkite kantrūs – Dievas yra su kantriaisiais.
Vienybė ir kantrybė yra pergalingos.
47 eilutė
Nebūkite kaip tie, kurie išėjo iš savo namų su puikybe, norėdami būti matomi žmonių ir atitraukti nuo Dievo kelio. Dievas žino, ką jie daro.
Mekos kariuomenės puikybė parodoma kaip jų žlugimo priežastis.
48 eilutė
Kai šėtonas jiems padarė jų darbus patrauklius ir sakė: „Nė vienas žmogus šiandien jūsų nenugalės, aš esu su jumis.“ Bet kai kariuomenės susitiko, jis atsitraukė ir pasakė: „Aš neturiu su jumis nieko, aš matau tai, ko jūs nematote, aš bijau Dievo.“ Dievas yra griežtas bausmėje.
Šėtonas išduoda savo sekėjus kritiniu momentu.
49 eilutė
Veidmainiai ir širdyse ligoti sakė: „Šitie jų tikėjimas apgavo.“ Bet kas pasikliauja Dievu, tas ras, kad Dievas yra galingas ir išmintingas.
Veidmainių abejonės parodo jų vidinį silpnumą.
50 eilutė
Jei pamatytum, kaip angelai atima sielas iš netikinčiųjų: jie plaka juos per veidus ir nugaras: „Paragaukite degančios ugnies bausmės!“
Vaizdingas netikėlių pabaigos aprašymas.
51 eilutė
Tai už tai, ką jūsų rankos padarė, nes Dievas nėra neteisingas tarnams.
Dievo bausmė visada pagrįsta žmonių darbais.
52 eilutė
Kaip buvo su faraono žmonėmis ir jų prieš buvusiaisiais – jie neigė Dievo ženklus, todėl Dievas juos nubaudė už jų nuodėmes. Dievas yra galingas ir griežtas bausmėje.
Priminta istorija, kaip pavyzdys.
53 eilutė
Taip yra todėl, kad Dievas niekada neatima malonės iš žmonių, kol jie patys jos nesunaikina. O Dievas yra girdi ir žino.
Žmonės patys uždaro sau duris į Dievo palaimą.
54 eilutė
Kaip buvo su faraono žmonėmis ir jų prieš buvusiaisiais – jie neigė savo Viešpaties ženklus, todėl Mes juos sunaikinome už jų nuodėmes ir paskandinome faraono žmones, visi jie buvo neteisingi.
Istorinis pavyzdys apie Egiptą.
55 eilutė
Blogiausi gyviai Dievo akyse yra tie, kurie neigia ir netiki.
Netikėjimas yra dvasinis nuosmukis.
56 eilutė
Tie, su kuriais tu sudarai sutartį, bet kiekvieną kartą jie ją sulaužo, ir jie nebijo.
Neištikimybė rodoma kaip pagrindinis bruožas.
57 eilutė
Jei sutiktum juos kare, išsklaidyk juos taip, kad tie, kurie už jų, išsigąstų, galbūt jie prisimins.
Bausmė yra ir atgrasymas.
58 eilutė
Jei bijai neištikimybės iš žmonių, nutrauk sutartį su jais atvirai. Dievas nemėgsta neištikimų.
Islamo teisėje pabrėžiamas atvirumas, net nutraukiant sutartis.
59 eilutė
Tegul netikintieji nemano, kad pabėgę jie laimės. Jie niekada nepabėgs.
Dievo teismas neišvengiamas.
60 eilutė
Paruoškite jiems tiek, kiek galite, jėgos ir surištų arklių, kad įbaugintumėte Dievo priešą ir savo priešą ir kitus, kurių jūs nežinote, bet Dievas juos žino. Ką išleisite Dievo kelyje, tai jums bus grąžinta ir jums nebus padaryta neteisybės.
Tai nurodymas dėl pasiruošimo gynybai – bet su sąlyga, kad tikėjimas yra aukščiau už ginklą.
61 eilutė
Jei jie linksta į taiką, tu link į ją, ir pasitikėk Dievu. Jis girdi ir žino.
Taika yra priimtina, kai priešai jos nori.
62 eilutė
Jei jie nori apgauti, tai tau pakanka Dievo. Jis sutvirtino tave savo pagalba ir tikinčiaisiais.
Dievas apsaugos nuo jų klastos.
63 eilutė
Jis sujungė jų širdis. Jei būtum išleidęs visa, kas yra žemėje, nebūtum sujungęs jų širdžių, bet Dievas jas sujungė. Jis yra galingas ir išmintingas.
Vienybė tarp tikinčiųjų yra Dievo dovana.
64 eilutė
O Pranaše, tau pakanka Dievo ir tų tikinčiųjų, kurie seka tave.
Pranašas raginamas pasitikėti tik Dievu ir bendruomene.
65 eilutė
O Pranaše, skatink tikinčiuosius kovoti. Jei tarp jūsų yra dvidešimt ištvermingų, jie nugalės du šimtus; jei šimtas, jie nugalės tūkstantį iš netikinčiųjų, nes jie yra žmonės, kurie nesupranta.
Dievas žada disproporcingą stiprybę ištvermingiems.
66 eilutė
Dabar Dievas palengvino jums: Jis žino, kad yra silpnumo jumyse. Jei tarp jūsų yra šimtas ištvermingų, jie nugalės du šimtus; jei tūkstantis, jie nugalės du tūkstančius su Dievo valia. Dievas yra su kantriaisiais.
Palengvintas reikalavimas – bet kantrybė išlieka sąlyga.
67 eilutė
Pranašui netinka, kad jis imtų belaisvius, kol žemėje nebus visiškai sutvirtinta valdžia. Jūs trokštate laikinojo gyvenimo, bet Dievas trokšta Anapusybės. Dievas yra galingas ir išmintingas.
Priekaištas dėl skubėjimo imti belaisvius ir grobį.
68 eilutė
Jei ne ankstesnis Dievo sprendimas, jus būtų palietusi didelė bausmė už tai, ką jūs paėmėte.
Dievo malonė atleido jų klaidą.
69 eilutė
Valgykite tai, ką gavote kaip grobį, kas yra leista ir gera, ir bijokite Dievo. Dievas atlaidus ir gailestingas.
Įteisintas karo grobio vartojimas pagal Dievo įstatymus.
70 eilutė
Pranaše, sakyk belaisviams, kurie yra jūsų rankose: jei Dievas mato jūsų širdyse gėrį, Jis duos jums geriau nei tai, kas iš jūsų buvo paimta, ir Jis jums atleis. Dievas yra atlaidus ir gailestingas.
Belaisviai kviečiami į tikėjimą – atgaila atneša atlygį.
71 eilutė
Bet jei jie nori tave išduoti, jie jau išdavė Dievą anksčiau, ir Jis suteikė tau valdžią prieš juos. Dievas yra žinantis ir išmintingas.
Išdavystė neturi galios prieš Dievo planą.
72 eilutė
Tie, kurie tikėjo, išvyko ir kovojo savo turtu ir gyvybe Dievo kelyje, ir tie, kurie priėmė juos ir padėjo – jie yra vieni kitų draugai. O tie, kurie tikėjo, bet neišvyko, jūs neturite globos jiems, kol jie neišvyks. Bet jei jie prašo jūsų pagalbos tikėjime, jums priklauso padėti, išskyrus prieš žmones, su kuriais turite sutartį. Dievas mato, ką darote.
Apibrėžiami ryšiai tarp Muhadžirų (emigrantų) ir Ansarų (priėmusiųjų).
73 eilutė
Netikintieji yra vieni kitų draugai. Jei jūs to nedarysite, žemėje bus sumaištis ir didelis sugriovimas.
Netikėjimo solidarumui priešpastatoma tikinčiųjų vienybė.
74 eilutė
Tie, kurie tikėjo, išvyko ir kovojo Dievo kelyje, ir tie, kurie priėmė ir padėjo – šitie yra tikrieji tikintieji. Jiems yra atleidimas ir kilnus aprūpinimas.
Dievo pripažinimas ištikimiems.
75 eilutė
Tie, kurie po to patikėjo ir išvyko, ir kovojo kartu su jumis – jie taip pat yra su jumis. Kraujo giminės yra artimesni vieni kitiems pagal Dievo Knygą. Dievas žino viską.
Sura baigiasi akcentuodama šeimos ir bendruomenės ryšius pagal dievišką įstatymą.