Al-‘Alaq yra devyniasdešimt šeštoji Korano sura, priskiriama prie mekitų surų. Ji turi devyniolika eilučių ir yra viena iš trumpesnių, bet savo svarba pranoksta daugelį kitų, nes būtent jos pradžia laikoma pirmuoju pranašo Muchamedo gautu apreiškimu. Pasakojama, kad apie 610 metus pr. mūsų eros, Hiros oloje, angelas Gabrielius pasirodė Muchamedui ir liepė jam skaityti: „Skaityk savo Viešpaties, kuris sukūrė, vardu.“ Šie žodžiai tapo islamo pranašystės pradžia, ir todėl ši sura užima ypatingą vietą tiek istoriniu, tiek religiniu požiūriu.
Sura prasideda didinga įžanga apie kūrimą. Priminta, kad Dievas sukūrė žmogų iš „al-‘alaq“ – krešulio ar sąvaržos, ankstyvosios gyvybės formos. Šis vaizdinys parodo žmogaus trapumą ir jo kilmės nuolankumą, bet tuo pat metu rodo, jog žmogaus egzistencija yra Dievo valios vaisius. Toliau sakoma, kad Dievas mokė žmogų raštu, mokė to, ko jis nežinojo. Tai pirmasis Korane pabrėžtas mokymosi, žinojimo ir rašto vaidmuo, kuris islame tapo itin svarbus. Neatsitiktinai islamo civilizacija vėliau pasižymėjo didele pagarba mokslui, švietimui ir žinių perdavimui.
Antroji suros dalis pereina prie moralinio perspėjimo. Žmogus, gavęs gyvybę ir žinias, dažnai linkęs išdidžiai manyti, jog jis nepriklausomas ir nebereikalingas savo Viešpaties. Tekste pabrėžiama, kad tokia puikybė yra klaidinga, nes galutinis žmogaus kelias visada veda pas Dievą. Tai perspėjimas neapsigauti savo padėtimi, turtais ar valdžia, nes visi šie dalykai laikini.
Kitoje eilutėje minimas žmogus, kuris trukdo kitam melstis. Tai gali būti suprasta tiesiogiai – kaip priešiškumas maldai, bet ir plačiau – kaip bet koks bandymas atitraukti žmogų nuo ryšio su Dievu. Surą užbaigia stiprus vaizdas: jei toks žmogus nenustos, Dievas jį sugriebs už pakaušio, parodydamas, kad nėra jokio prieglobsčio tiems, kurie priešinasi Jo valiai. Paskutinė eilutė skamba kaip kvietimas: „Ne, ne! Atsiklaup ir artėk prie Viešpaties.“ Tai ne tik pasmerkimas priešininkui, bet ir atvira kvietimo žinia kiekvienam tikinčiajam – tik per nuolankumą ir maldą galima priartėti prie Dievo.
Apimtis šios suros nedidelė, bet ji suskirstyta aiškiai: pirmosios penkios eilutės – apie kūrimą ir žinojimą, kitos kelios – apie žmogaus išdidumą, o paskutinės – apie priešiškumą maldai ir galutinį atsakymą Dievui. Tokia struktūra sujungia kelias temas į glaustą, bet turtingą visumą. Tai ir kosmologinė žinia apie žmogaus kilmę, ir etinė žinia apie dėkingumą, ir religinė žinia apie maldos būtinybę.
Religinės sąsajos yra akivaizdžios ir labai gilios. Pirmasis Dievo paliepimas pranašui buvo „Skaityk“, tai reiškia, kad islamo kelias prasideda nuo žinojimo. Mokymasis čia suvokiamas ne tik kaip pasaulietinė veikla, bet kaip dvasinė tarnystė, nes kiekviena tikra žinia veda prie Dievo pažinimo. Tuo pat metu sura atskleidžia ir žmogaus nuodėmingumą – nors jam duota daug malonių, jis linkęs pamiršti savo kūrėją. Todėl primenama, kad viskas bus atskleista ir įvertinta, o žmogui telieka tik nuolankiai atsiklaupti ir melstis.
Ši sura naudojama maldose, ji dažnai skaitoma kaip priminimas apie pranašystės pradžią. Ji svarbi ne tik kaip teologinis tekstas, bet ir kaip kvietimas į švietimą ir dvasinį pabudimą. Musulmonų tradicijoje ji liudija, kad Dievo žodis prasidėjo nuo mokymosi raginimo, o tai suteikė islamiškajai kultūrai ypatingą postūmį vertinti mokslą, raštą, išmintį. Dėl šios priežasties Al-‘Alaq yra ne tik trumpa sura, bet ir vienas iš kertinių tekstų, formuojančių islamo tapatybę, kurioje sujungiama kūrėjo galia, žmogaus silpnumas ir maldos reikšmė.
Al-‘Alaq (العلق – „Kraujo krešulys“)
1 eilutė
اقْرَأْ بِاسْمِ رَبِّكَ الَّذِي خَلَقَ
Iqra’ bismi rabbika alladhī khalaq
Skaityk savo Viešpaties, kuris sukūrė, vardu.
Dievas ragina pradėti nuo žinojimo ir mokymosi, o viskas turi būti daroma Jo vardu.
2 eilutė
خَلَقَ الْإِنسَانَ مِنْ عَلَقٍ
Khalaqal-insāna min ‘alaq
Jis sukūrė žmogų iš krešulio.
Primename žmogaus kilmę iš paprastos, menkos medžiagos, kad nebūtų vietos puikybei.
3 eilutė
اقْرَأْ وَرَبُّكَ الْأَكْرَمُ
Iqra’ wa rabbuka al-akram
Skaityk, nes tavo Viešpats yra dosniausias.
Dievas yra tas, kuris ne tik sukūrė, bet ir dosniai apdovanoja žmogų žiniomis.
4 eilutė
الَّذِي عَلَّمَ بِالْقَلَمِ
Alladhī ‘allama bil-qalam
Tas, kuris mokė raštu.
Čia pabrėžiama rašto ir žinių perdavimo vertė.
5 eilutė
عَلَّمَ الْإِنسَانَ مَا لَمْ يَعْلَمْ
‘Allamal-insāna mā lam ya‘lam
Jis išmokė žmogų to, ko šis nežinojo.
Visa tikra žinia ir išmintis ateina iš Dievo.
6 eilutė
كَلَّا إِنَّ الْإِنسَانَ لَيَطْغَىٰ
Kallā innal-insāna layaṭghā
Ne, žmogus tikrai linkęs peržengti ribas.
Žmogaus prigimtyje slypi polinkis puikuotis ir maištauti prieš Dievą.
7 eilutė
أَن رَّآهُ اسْتَغْنَىٰ
An ra’āhu istaghnā
Kai jis mano, kad yra nepriklausomas.
Puikybė kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad žmogus gali apsieiti be savo Kūrėjo.
8 eilutė
إِنَّ إِلَىٰ رَبِّكَ الرُّجْعَىٰ
Inna ilā rabbika r-ruj‘ā
Tačiau pas tavo Viešpatį yra sugrįžimas.
Nepaisant žmogaus išdidumo, visi keliai baigiasi grįžimu pas Dievą.
9 eilutė
أَرَأَيْتَ الَّذِي يَنْهَىٰ
A-ra’ayta alladhī yanhā
Ar matei tą, kuris draudžia.
Kalbama apie žmogų, kuris draudžia kitam melstis ir artintis prie Dievo.
10 eilutė
عَبْدًا إِذَا صَلَّىٰ
‘Abdan idhā ṣallā
Tarnui, kai šis meldžiasi.
Tai pavyzdys, kaip netikintysis priešinasi tikinčiojo maldai.
11 eilutė
أَرَأَيْتَ إِن كَانَ عَلَى الْهُدَىٰ
A-ra’ayta in kāna ‘alal-hudā
Ar matei, jei jis yra teisingame kelyje.
Priminta, kad meldžiamasis gali būti Dievo tiesos kelyje.
12 eilutė
أَوْ أَمَرَ بِالتَّقْوَىٰ
Aw amara bit-taqwā
Arba ragina bijoti Dievo.
Dievobaimingumas yra tikrasis kelias, ir jį slopinti – didelė nuodėmė.
13 eilutė
أَرَأَيْتَ إِن كَذَّبَ وَتَوَلَّىٰ
A-ra’ayta in kadhdhaba wa tawallā
Ar matei, jei jis neigė ir nusigręžė.
Kalbama apie tuos, kurie atmeta tiesą ir nenori jos priimti.
14 eilutė
أَلَمْ يَعْلَم بِأَنَّ اللَّهَ يَرَىٰ
A-lam ya‘lam bi-anna llāha yarā
Argi jis nežino, kad Dievas mato.
Priminta, kad nėra paslėptų darbų ar minčių – viską mato Viešpats.
15 eilutė
كَلَّا لَئِن لَّمْ يَنتَهِ لَنَسْفَعًا بِالنَّاصِيَةِ
Kallā la-in lam yantahi lanasfa‘an bin-nāṣiyah
Ne, jei jis nesiliaus, tikrai sugriebsime jį už pakaušio.
Dievo įspėjimas tiems, kurie trukdo melstis ir priešinasi Jo valiai.
16 eilutė
نَاصِيَةٍ كَاذِبَةٍ خَاطِئَةٍ
Nāṣiyatin kādhibatin khāṭi’ah
Pakaušio, kuris meluoja ir klysta.
Simboliškai nurodoma, kad toks žmogus yra pilnas melo ir klaidos.
17 eilutė
فَلْيَدْعُ نَادِيَهُ
Falyad‘u nādiyah
Tegu jis šaukiasi savo būrio.
Ironiškai pasakoma, kad priešininkas tegul kviečia savo pagalbininkus.
18 eilutė
سَنَدْعُ الزَّبَانِيَةَ
Sanad‘u az-zabāniyah
Mes pašauksime pragaro sargybinius.
Dievas parodys, kad Jo galia yra nepalyginamai didesnė.
19 eilutė
كَلَّا لَا تُطِعْهُ وَاسْجُدْ وَاقْتَرِبْ
Kallā lā tuṭi‘hu wasjud waqtarib
Ne, neklausyk jo, bet atsiklaup ir artėk prie Dievo.
Pabaigos žinia – nesek priešininko keliu, tikroji išeitis yra malda ir artėjimas prie Viešpaties.