Al-A‘la yra aštuoniasdešimt septintoji Korano sura, priklausanti mekitų grupei, tai reiškia, jog ji buvo apreikšta pranašui Muchamedui dar gyvenant Mekoje. Ji susideda iš devyniolikos trumpų eilučių ir yra viena glaustų, bet itin turtingų savo turiniu suros. Pavadinimas „Al-A‘la“ reiškia „Aukščiausiasis“, o jis kilo iš pirmųjų eilučių, kuriose raginama šlovinti Viešpatį, kuris yra aukščiausias visoje kūrinijoje.
Sura pradedama kvietimu šlovinti Dievą, Aukščiausiąjį, kuris sukūrė ir tobulai sutvarkė pasaulį. Pabrėžiama, kad Jis duoda formą visiems kūriniams, Jis nustato kiekvienam savo kelią ir pasirūpina maistu bei ganyklomis. Iš šių žodžių atsiveria Dievo kūrimo išmintis ir Jo globos visumą aprėpiantis pobūdis. Tai primena tikintiesiems, kad viskas pasaulyje turi savo vietą ir kad žmogus nėra paliktas likimo valiai. Dievas ne tik sukūrė, bet ir nuolat palaiko tvarką.
Toliau sura pereina prie žmogaus kelio apmąstymo. Pasakyta, kad Dievas padarys pranašo kelią lengvą, tai yra, padės jam perduoti žinią žmonėms. Kartu duodamas perspėjimas, jog reikia priminti tiesą, net jei kai kurie ją atmes. Sura iškelia priešpriešą tarp tų, kurie renkasi šio pasaulio gyvenimą, ir tų, kurie renkasi amžinybę. Tie, kurie labiau prisirišę prie laikino malonumo, pamiršta, kad Paskutinio teismo dieną laukia tikrasis atsilyginimas. Tie, kurie renkasi Viešpatį ir Jo valią, pasieks sielos ramybę ir amžinąjį atlygį.
Apimtis šios suros nedidelė, bet joje galima išskirti tris dalis. Pirmoji, pirmosios penkios eilutės, šlovina Dievą kaip kūrėją ir tvarkos davėją. Antroji dalis, vidurinės eilutės, kalba apie pranašo misiją ir apie tai, kad Dievas palengvins jo darbą. Trečioji dalis yra moralinė išvada: žmogaus pasirinkimas tarp žemiško gyvenimo ir amžinybės, tarp laikino ir tikrojo. Tokia struktūra leidžia glaustai sujungti kosmologinę, pranašišką ir etinę žinią.
Religinės sąsajos šioje suroje itin ryškios. Ji atskleidžia ne tik Dievo didybę ir aukščiausią galią, bet ir Jo artumą žmogui. Aukščiausiasis yra tas, kuris suteikia kryptį ir pragyvenimo šaltinius, bet taip pat tas, kuris įpareigoja žmogų atsakyti už savo pasirinkimus. Islamo tradicijoje ši sura dažnai recituojama maldose, ypač penktadienio bendruomeninėse pamaldose ir šventinėse Eid pamaldose. Tai parodo, jog ji ne tik perteikia teologinę tiesą, bet ir yra praktinis tikėjimo tekstas, skirtas bendruomeniniam gyvenimui.
Reikšmė šios suros platesniame islamo kontekste yra dvejopa. Viena vertus, ji yra Dievo šlovinimo tekstas, pabrėžiantis Jo didybę ir kūrimo išmintį. Kita vertus, ji yra moralinis perspėjimas, kad žmogus neprisirištų prie laikino pasaulio, bet mąstytų apie amžinybę. Tikėjimo žmogui tai yra nuolatinis priminimas, jog gyvenimo kelias nėra savitikslis, o vedantis į galutinį susitikimą su Viešpačiu. Šiuo požiūriu Al-A‘la yra glausta, bet išbaigta dvasinė pamoka, kuri jungia Dievo didybės šlovinimą, pranašo misijos patvirtinimą ir žmogaus pasirinkimo atsakomybę.
Nors ši sura labai trumpa, jos turinys darė įtaką islamo liturgijai ir maldai. Ji skaitoma kaip paguoda tikintiesiems, primenanti, kad net jeigu pasaulio gyvenimas atrodo sudėtingas, Dievas palengvins savo tarnų kelią. Ji yra padrąsinimas pranašui, bet kartu ir kiekvienam tikinčiajam, jog Viešpats suteikia pagalbą, kai žmogus renkasi nuolankumą ir maldą. Šiame tekste aiškiai parodoma, kad nuolatinis Dievo šlovinimas yra ne vien žodžių veiksmas, bet gyvenimo kelias, kuris veda į amžiną ramybę.
Al-A‘lā (الأعلى – „Aukščiausiasis“)
1 eilutė
سَبِّحِ اسْمَ رَبِّكَ الْأَعْلَى
Sabbiḥi sma rabbikal-a‘lā
Šlovink savo Viešpaties, Aukščiausiojo, vardą.
Pradžia kviečia žmogų iškelti Dievo vardą aukščiau visko, nes Jis yra didžiausias.
2 eilutė
الَّذِي خَلَقَ فَسَوَّىٰ
Alladhī khalaqa fasawwā
Tas, kuris sukūrė ir tobulai sutvarkė.
Dievas ne tik sukūrė, bet ir suteikė kūriniams tvarką bei pusiausvyrą.
3 eilutė
وَالَّذِي قَدَّرَ فَهَدَىٰ
Walladhī qaddara fahadā
Tas, kuris nustatė ir parodė kelią.
Dievas nustatė kiekvienam savo paskirtį ir davė kryptį gyvenimui.
4 eilutė
وَالَّذِي أَخْرَجَ الْمَرْعَىٰ
Walladhī akhrajal-mar‘ā
Tas, kuris išaugino ganyklas.
Dievas pasirūpina kūrinijos maistu, duodamas gėrybes žemei.
5 eilutė
فَجَعَلَهُ غُثَاءً أَحْوَىٰ
Faja‘alahū ghuthā’an aḥwā
Ir padarė jas sudžiūvusiais juodais likučiais.
Priminta, kad visa, kas žemiška, galiausiai sunyksta – tik Dievas amžinas.
6 eilutė
سَنُقْرِئُكَ فَلَا تَنسَىٰ
Sanūqri’uka falā tansa
Mes tau paskaitysime, todėl nepamirši.
Pranašui pažadama, kad apreiškimas bus įdiegtas jo širdyje ir išliks.
7 eilutė
إِلَّا مَا شَاءَ اللَّهُ ۚ إِنَّهُ يَعْلَمُ الْجَهْرَ وَمَا يَخْفَىٰ
Illā mā shā’a llāh, innahū ya‘lamul-jahr wa mā yakhfā
Tik jei Dievas panorės; Jis žino tai, kas sakoma garsiai, ir tai, kas slepiama.
Pabrėžiama, kad žmogaus atmintis ir žinios yra visiškai priklausomos nuo Dievo.
8 eilutė
وَنُيَسِّرُكَ لِلْيُسْرَىٰ
Wa nuyassiruka lilyusrā
Mes palengvinsime tau kelią į lengviausią.
Pranašo misija nebus nepakeliama – Dievas suteiks pagalbą.
9 eilutė
فَذَكِّرْ إِن نَّفَعَتِ الذِّكْرَىٰ
Fa dhakkir in nafa‘ati dh-dhikrā
Tad primink, jei priminimas naudingas.
Pranašo užduotis – nuolat priminti žmonėms apie tiesą.
10 eilutė
سَيَذَّكَّرُ مَن يَخْشَىٰ
Sayadhdhakkaru man yakhshā
Atsimins tas, kuris bijo Dievo.
Tik tie, kurie yra nuolankūs, priims šį priminimą.
11 eilutė
وَيَتَجَنَّبُهَا الْأَشْقَى
Wa yatajannabuhal-ashqā
O vengs jo nelaimingasis.
Tie, kurie užkietina širdis, atmes pranešimą.
12 eilutė
الَّذِي يَصْلَى النَّارَ الْكُبْرَىٰ
Alladhī yaṣlan-nāral-kubrā
Tas, kuris eis į didžiąją ugnį.
Tai aiški užuomina į pragarą tiems, kurie atmeta tiesą.
13 eilutė
ثُمَّ لَا يَمُوتُ فِيهَا وَلَا يَحْيَىٰ
Thumma lā yamūtu fīhā walā yaḥyā
Kur nei mirs, nei gyvens.
Tai pragarinės būsenos aprašymas – nuolatinė kančia be išsilaisvinimo.
14 eilutė
قَدْ أَفْلَحَ مَن تَزَكَّىٰ
Qad aflaḥa man tazakkā
Iš tiesų, laimingas tas, kuris apsivalo.
Tikrasis sėkmingumas priklauso nuo širdies ir gyvenimo apsivalymo.
15 eilutė
وَذَكَرَ اسْمَ رَبِّهِ فَصَلَّىٰ
Wa dhakara sma rabbihi faṣallā
Ir prisiminė savo Viešpaties vardą ir meldėsi.
Tikras apsivalymas neatsiejamas nuo maldos ir Dievo prisiminimo.
16 eilutė
بَلْ تُؤْثِرُونَ الْحَيَاةَ الدُّنْيَا
Bal tu’thirūnal-ḥayātad-dunyā
Bet jūs labiau renkatės šio pasaulio gyvenimą.
Žmonės dažnai renkasi laikinus malonumus, o ne amžinybę.
17 eilutė
وَالْآخِرَةُ خَيْرٌ وَأَبْقَىٰ
Wal-ākhiratu khayrun wa abqā
O anas pasaulis yra geresnis ir amžinas.
Amžinybė pranoksta viską, kas laikina šiame gyvenime.
18 eilutė
إِنَّ هَٰذَا لَفِي الصُّحُفِ الْأُولَىٰ
Inna hādhā lafī ṣ-ṣuḥufil-ūlā
Iš tiesų, tai yra pirmuosiuose raštuose.
Primenama, kad ši žinia nėra nauja – ji tęsia ankstesnių apreiškimų liniją.
19 eilutė
صُحُفِ إِبْرَاهِيمَ وَمُوسَىٰ
Ṣuḥufi ibrāhīma wa mūsā
Abraomo ir Mozės raštuose.
Parodyta, kad ši žinia tęsia pranašų tradiciją, jungiančią islamą su judaizmu ir krikščionybe.