Al-Ahqaf yra keturiasdešimt šeštoji Korano sura, kuri priklauso Mekos laikotarpiui ir turi trisdešimt penkias eilutes. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio smėlynus arba smėlio kopas, o tai nurodo į regioną Arabijos pietuose, kur kadaise gyveno ‘Ado tauta. Ši vietovė buvo derlinga, garsėjusi sodais ir civilizacija, tačiau jų išdidumas ir nenoras paklusti Dievo įsakymams lėmė jų pražūtį. Sura Al-Ahqaf laikoma vienu iš tekstų, kurie giliai primena apie Dievo teisumą ir žmogaus atsakomybę už savo pasirinkimus, todėl joje slypi tiek istorinis, tiek moralinis pamokymas.
Istoriškai ši sura atsirado pranašo Mahometo veiklos pradžioje, kai Mekos gyventojai dar buvo itin priešiški naujai religinei žiniai. Todėl didelė dalis teksto skirta priminti ankstesnių pranašų misijas ir tautų likimus, kad klausytojai suvoktų, jog pasipriešinimas dieviškai žiniai veda į žlugimą. Ypatingas dėmesys skiriamas ‘Ado tautai, kuri buvo galinga, turėjo didžiulius miestus ir techninius gebėjimus, tačiau paniekino pranašo Hudo raginimus. Pasakojama, kaip jie buvo nubausti pražūtingu vėju, kuris nušlavė jų miestus, palikdamas tik smėlio kopų dykras. Ši istorija tapo įspėjimu ne tik arabams, bet ir visoms kartoms, kad jokios materialinės galybės negali apsaugoti nuo Dievo valios.
Sura Al-Ahqaf taip pat turi ypatingą religinę sąsają, nes čia minima džinų bendruomenė, kuri išgirdo skaitomą Koraną ir patikėjo jo žinia. Šis epizodas sustiprina mintį, kad Dievo žodis skirtas ne vien žmonėms, bet ir kitoms būtybėms, ir kad dvasinis pasaulis reaguoja į tiesą taip pat jautriai, kaip ir žmogus. Tokia detalė išplečia islamo kosmologinį vaizdą ir parodo, jog Dievo planas apima visą kūriniją.
Religinėje praktikoje ši sura naudojama kaip priminimas apie paklusnumą Dievui ir apie tai, kad net galingiausios tautos žlunga, jei ignoruoja dvasinius principus. Tikintiesiems ji padeda išlaikyti nuolankumą, primena apie mirties ir prisikėlimo tikrumą. Dėl to Al-Ahqaf yra glaudžiai susijusi su teisingumo ir prisiminimo temomis, kurios ypač ryškios Mekos laikotarpio surose.
Svarbi šios suros dalis yra ir žmogaus gyvenimo ciklo apmąstymas. Yra eilutės, kurios kalba apie žmogų, pasiekiantį keturiasdešimt metų amžių, kai privalo dėkoti Dievui už suteiktą gyvenimą, rūpintis savo tėvais, melsti dorybės sau ir savo palikuonims. Tai padaro surą artimą ne tik istoriniams ar kosmologiniams pasakojimams, bet ir kiekvieno asmens kasdieniam gyvenimui, nes kviečia atsakingai žvelgti į savo šeimą ir moralines pareigas.
Al-Ahqaf reikšmė islamo tradicijoje yra dvejopa. Viena vertus, tai liudijimas apie Dievo galybę ir istorijos pamokas, kita vertus – tai kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, primenantis, kad tikėjimas ir geri darbai yra vienintelis kelias į išgelbėjimą. Ji naudojama tiek privačiose maldose, tiek viešuose skaitymuose, ypač kai norima sustiprinti tikėjimą Dievo teismu ir teisingumu. Būtent todėl ši sura išlieka aktuali ir šiandien, nes ji ne tik kalba apie praeitį, bet ir meta iššūkį dabartiniam žmogui, kviesdama permąstyti savo kelią.
l-Ahqāf
1 eilutė
حمٓ
Ḥā-Mīm
Ha Mim.
2 eilutė
تَنزِيلُ الْكِتَابِ مِنَ اللَّهِ الْعَزِيزِ الْحَكِيمِ
Tanzīlul-kitābi minallāhil-‘azīzil-ḥakīm
Ši Knyga yra apreikšta nuo Dievo – Galingojo, Išmintingojo.
3 eilutė
مَا خَلَقْنَا السَّمَاوَاتِ وَالْأَرْضَ وَمَا بَيْنَهُمَا إِلَّا بِالْحَقِّ وَأَجَلٍ مُّسَمًّى ۚ وَالَّذِينَ كَفَرُوا عَمَّا أُنذِرُوا مُّعْرِضُونَ
Mā khalaqnās-samāwāti wal-arḍa wa mā baynahumā illā bil-ḥaqqi wa ajalin musamman wa-llaḏīna kafarū ‘ammā unḏirū mu‘riḍūn
Mes sukūrėme dangų ir žemę ir visa, kas tarp jų, su tiesa ir nustatytam laikui. Tie, kurie netiki, nusigręžia nuo to, kuo yra įspėjami.
4 eilutė
قُلْ أَرَأَيْتُم مَّا تَدْعُونَ مِن دُونِ اللَّهِ أَرُونِي مَاذَا خَلَقُوا مِنَ الْأَرْضِ أَمْ لَهُمْ شِرْكٌ فِي السَّمَاوَاتِ ۖ ائْتُونِي بِكِتَابٍ مِّن قَبْلِ هَٰذَا أَوْ أَثَارَةٍ مِّنْ عِلْمٍ إِن كُنتُمْ صَادِقِينَ
Qul a-ra’aytum mā tad‘ūna min dūnillāhī arūnī mādhā khalaqū minal-arḍi am lahum shirkun fis-samāwāt, i’tūnī bikitābin min qabli hādhā aw āthārati min ‘ilmin in kuntum ṣādiqīn
Sakyk: ar matėte, ką jūs šaukiatės, be Dievo? Parodykite man, ką jie sukūrė žemėje, ar jie turi dalį danguose? Atneškite man knygą prieš šią arba žinių likučius, jei sakote tiesą.
5 eilutė
وَمَنْ أَضَلُّ مِمَّن يَدْعُوا مِن دُونِ اللَّهِ مَن لَّا يَسْتَجِيبُ لَهُ إِلَىٰ يَوْمِ الْقِيَامَةِ وَهُمْ عَن دُعَائِهِمْ غَافِلُونَ
Wa man aḍallu mimman yad‘ū min dūnillāhi man lā yastajību lahu ilā yawmi l-qiyāmati wa hum ‘an du‘ā’ihim ghāfilūn
Kas gali būti labiau paklydęs už tą, kuris šaukiasi kitų, be Dievo, kurie jam niekada neatsakys iki Prisikėlimo dienos, o jie net nežino, kad yra šaukiami?
6 eilutė
وَإِذَا حُشِرَ النَّاسُ كَانُوا لَهُمْ أَعْدَاءً وَكَانُوا بِعِبَادَتِهِمْ كَافِرِينَ
Wa iḏā ḥushira n-nāsu kānū lahum a‘dā’an wa kānū bi‘ibādatihim kāfirīn
Kai žmonės bus surinkti, jie taps jiems priešais ir neigs jų garbinimą.
7 eilutė
وَإِذَا تُتْلَىٰ عَلَيْهِمْ آيَاتُنَا بَيِّنَاتٍ قَالَ الَّذِينَ كَفَرُوا لِلْحَقِّ لَمَّا جَاءَهُمْ هَٰذَا سِحْرٌ مُّبِينٌ
Wa iḏā tutlā ‘alayhim āyātunā bayyinātin qāla l-laḏīna kafarū lil-ḥaqqi lammā jā’ahum hādhā siḥrun mubīn
Kai jiems skaitomos Mūsų aiškios eilutės, netikintieji apie Tiesą, kai ji jiems ateina, sako: tai aiški magija.
8 eilutė
أَمْ يَقُولُونَ افْتَرَاهُ ۚ قُلْ إِنِ افْتَرَيْتُهُ فَلَا تَمْلِكُونَ لِي مِنَ اللَّهِ شَيْئًا ۖ هُوَ أَعْلَمُ بِمَا تُفِيضُونَ فِيهِ ۚ كَفَىٰ بِهِ شَهِيدًا بَيْنِي وَبَيْنَكُمْ ۖ وَهُوَ الْغَفُورُ الرَّحِيمُ
Am yaqūlūna iftarāh, qul in iftaraytuhu falā tamlikūna lī minallāhi shay’ā, huwa a‘lamu bimā tufīḍūna fīh, kafā bihī shahīdan baynī wa baynakum, wa huwa l-ghafūru r-raḥīm
Ar jie sako: jis tai prasimano? Sakyk: jei aš tai būčiau prasimanojęs, jūs man niekuo nepadėtumėte prieš Dievą. Jis geriausiai žino, ką jūs apie tai kalbate. Užtenka Jo kaip liudytojo tarp manęs ir jūsų. Jis – Atleidžiantis, Gailestingasis.
9 eilutė
قُلْ مَا كُنتُ بِدْعًا مِّنَ الرُّسُلِ وَمَا أَدْرِي مَا يُفْعَلُ بِي وَلَا بِكُمْ ۖ إِنْ أَتَّبِعُ إِلَّا مَا يُوحَىٰ إِلَيَّ وَمَا أَنَا إِلَّا نَذِيرٌ مُّبِينٌ
Qul mā kuntu bid‘an mina r-rusul, wa mā adrī mā yuf‘alu bī wa lā bikum, in attabi‘u illā mā yūḥā ilayya wa mā anā illā naḏīrun mubīn
Sakyk: aš nesu naujiena tarp pranašų, ir aš nežinau, kas bus padaryta su manimi ar su jumis. Aš tik seku tuo, kas man apreikšta, ir esu tik aiškus įspėtojas.
10 eilutė
قُلْ أَرَأَيْتُمْ إِن كَانَ مِنْ عِندِ اللَّهِ وَكَفَرْتُم بِهِ وَشَهِدَ شَاهِدٌ مِّن بَنِي إِسْرَائِيلَ عَلَىٰ مِثْلِهِ فَآمَنَ وَاسْتَكْبَرْتُمْ ۚ إِنَّ اللَّهَ لَا يَهْدِي الْقَوْمَ الظَّالِمِينَ
Qul a-ra’aytum in kāna min ‘indillāhi wa kafartum bihī wa shahida shāhidun min banī isrā’īla ‘alā mithlihī fa-āmana wastakbartum, inna llāha lā yahdī l-qawma ẓ-ẓālimīn
Sakyk: ar matėte, jei tai yra iš Dievo, o jūs tuo netikite, o liudytojas iš Izraelio vaikų paliudija kažką panašaus ir jis patiki, o jūs išdidžiai atmetate? Iš tiesų, Dievas neveda neteisingų žmonių.
11 eilutė
وَقَالَ الَّذِينَ كَفَرُوا لِلَّذِينَ آمَنُوا لَوْ كَانَ خَيْرًا مَّا سَبَقُونَا إِلَيْهِ ۚ وَإِذْ لَمْ يَهْتَدُوا بِهِ فَسَيَقُولُونَ هَٰذَا إِفْكٌ قَدِيمٌ
Wa qāla l-laḏīna kafarū li-l-laḏīna āmanū law kāna khayran mā sabaqūnā ilayh, wa iḏ lam yahtadū bihī fa-sayaqūlūna hādhā ifkun qadīm
Netikintieji sako tiems, kurie įtikėjo: jei tai būtų gera, jie nebūtų mūsų aplenkę. O kai jie nesivadovauja juo, jie sako: tai senovinis melas.
12 eilutė
وَمِن قَبْلِهِ كِتَابُ مُوسَىٰ إِمَامًا وَرَحْمَةً ۚ وَهَٰذَا كِتَابٌ مُّصَدِّقٌ لِّسَانًا عَرَبِيًّا لِّيُنذِرَ الَّذِينَ ظَلَمُوا وَبُشْرَىٰ لِلْمُحْسِنِينَ
Wa min qablihi kitābu mūsā imāman wa raḥmah, wa hādhā kitābun muṣaddiqun lisānan ‘arabiyyan li-yunḏira l-laḏīna ẓalamū wa bushrā lil-muḥsinīn
Prieš tai buvo Mozės Knyga – vadovas ir gailestingumas. O ši Knyga patvirtinanti, arabiška kalba, kad įspėtų tuos, kurie daro neteisybę, ir neštų gerą žinią darantiems gera.
13 eilutė
إِنَّ الَّذِينَ قَالُوا رَبُّنَا اللَّهُ ثُمَّ اسْتَقَامُوا فَلَا خَوْفٌ عَلَيْهِمْ وَلَا هُمْ يَحْزَنُونَ
Inna l-laḏīna qālū rabbunā llāhu ṯumma istaqāmū falā khawfun ‘alayhim wa lā hum yaḥzanūn
Iš tiesų, tie, kurie sakė: „Mūsų Viešpats yra Dievas“ ir išliko tvirti, jiems nebus baimės ir jie neliūdės.
14 eilutė
أُو۟لَٰٓئِكَ أَصْحَٰبُ ٱلْجَنَّةِ خَٰلِدِينَ فِيهَا جَزَآءًۢ بِمَا كَانُوا۟ يَعْمَلُونَ
Ūlā’ika aṣḥābu l-jannati khālidīna fīhā jazā’an bimā kānū ya‘malūn
Šitie yra Rojaus gyventojai; jie jame gyvens amžinai – atlygis už tai, ką darė.
15 eilutė
وَوَصَّيْنَا ٱلْإِنسَٰنَ بِوَٰلِدَيْهِ إِحْسَٰنًا ۖ حَمَلَتْهُ أُمُّهُ كُرْهًا وَوَضَعَتْهُ كُرْهًا ۖ وَحَمْلُهُ وَفِصَٰلُهُ ثَلَٰثُونَ شَهْرًا ۚ حَتَّىٰٓ إِذَا بَلَغَ أَشُدَّهُۥ وَبَلَغَ أَرْبَعِينَ سَنَةً قَالَ رَبِّ أَوْزِعْنِىٓ أَنْ أَشْكُرَ نِعْمَتَكَ ٱلَّتِىٓ أَنْعَمْتَ عَلَىَّ وَعَلَىٰ وَٰلِدَىَّ وَأَنْ أَعْمَلَ صَٰلِحًا تَرْضَىٰهُ وَأَصْلِحْ لِى فِى ذُرِّيَّتِىٓ ۖ إِنِّى تُبْتُ إِلَيْكَ وَإِنِّى مِنَ ٱلْمُسْلِمِينَ
Wa waṣṣaynā l-insāna bi-wālidayhi iḥsānan, ḥamalat-hu ummuhu kurhan wa waḍa‘at-hu kurhan, wa ḥamluhu wa fiṣāluhu thalāthūna shahrā, ḥattā iḏā balagha asyuddahu wa balagha arba‘īna sanatan qāla rabbi awzi‘nī an ashkura ni‘mataka llatī an‘amta ‘alayya wa ‘alā wālidayya wa an a‘mala ṣāliḥan tarḍāhu wa aṣliḥ lī fī dhurriyyatī, innī tubtu ilayka wa innī mina l-muslimīn
Mes įsakėme žmogui daryti gera savo tėvams. Jo motina jį nešiojo su kančia ir pagimdė su kančia, jo nešiojimas ir nujunkymas trunka trisdešimt mėnesių. Kai jis pasiekia brandą ir keturiasdešimties metų amžių, jis sako: „Viešpatie, įkvėpk mane dėkoti už Tavo malonę, kurią suteikei man ir mano tėvams, ir daryti gera, kas Tau patinka. Pataisyk mano palikuonis. Iš tiesų, aš atgailauju Tau ir tikrai esu iš musulmonų.“
16 eilutė
أُو۟لَٰٓئِكَ ٱلَّذِينَ نَتَقَبَّلُ عَنْهُمْ أَحْسَنَ مَا عَمِلُوا۟ وَنَتَجَاوَزُ عَن سَيِّـَٔاتِهِمْ فِىٓ أَصْحَٰبِ ٱلْجَنَّةِ ۖ وَعْدَ ٱلصِّدْقِ ٱلَّذِى كَانُوا۟ يُوعَدُونَ
Ūlā’ika l-laḏīna nataqabbalu ‘anhum aḥsana mā ‘amilū wa natajāwazu ‘an sayyiātihim fī aṣḥābi l-jannah, wa‘da ṣ-ṣidqi l-laḏī kānū yū‘adūn
Šitie yra tie, kurių geriausius darbus Mes priimsime ir jų blogybes atleisime tarp Rojaus gyventojų. Tai yra tikras pažadas, kuris jiems buvo duotas.
17 eilutė
وَالَّذِى قَالَ لِوَٰلِدَيْهِ أُفٍّ لَّكُمَآ أَتَعِدَانِنِىٓ أَنْ أُخْرَجَ وَقَدْ خَلَتِ ٱلْقُرُونُ مِن قَبْلِى وَهُمَا يَسْتَغِيثَانِ ٱللَّهَ وَيْلَكَ ءَامِنْ إِنَّ وَعْدَ ٱللَّهِ حَقٌّ فَيَقُولُ مَا هَٰذَآ إِلَّآ أَسَٰطِيرُ ٱلْأَوَّلِينَ
Wa l-laḏī qāla li-wālidayhi uffin lakumā a-ta‘idāninī an ukhraja wa qad khalati l-qurūnu min qablī wa humā yastaghīthāni llāh, waylaka āmin inna wa‘da llāhi ḥaqq, fa-yaqūlu mā hādhā illā asāṭīru l-awwalīn
Tas, kuris sako savo tėvams: „Tfū jums! Ar žadate man, kad būsiu prikeltas, nors kartos jau praėjo prieš mane?“ O jie šaukiasi Dievo pagalbos: „Vargas tau! Tikėk! Iš tiesų, Dievo pažadas yra tiesa.“ Bet jis sako: „Tai tik senovės pasakos.“
18 eilutė
أُو۟لَٰٓئِكَ ٱلَّذِينَ حَقَّ عَلَيْهِمُ ٱلْقَوْلُ فِىٓ أُمَمٍ قَدْ خَلَتْ مِن قَبْلِهِم مِّنَ ٱلْجِنِّ وَٱلْإِنسِ ۖ إِنَّهُمْ كَانُوا۟ خَٰسِرِينَ
Ūlā’ika l-laḏīna ḥaqqa ‘alayhimu l-qawlu fī umamin qad khalat min qablihim mina l-jinni wa l-insi, innahum kānū khāsirīn
Šitie yra tie, kuriems privalomas žodis, kartu su tautomis, kurios praėjo prieš juos – iš džinų ir žmonių. Iš tiesų, jie buvo pralaimėtojai.
19 eilutė
وَلِكُلٍّ دَرَجَٰتٌ مِّمَّا عَمِلُوا۟ ۖ وَلِيُوَفِّيَهُمْ أَعْمَٰلَهُمْ وَهُمْ لَا يُظْلَمُونَ
Wa li-kullin darajātun mimmā ‘amilū wa li-yuwaffiyahum a‘mālahum wa hum lā yuẓlamūn
Kiekvienam bus skirta pagal tai, ką jie darė, ir Jis visiškai atlygins jiems jų darbus, ir jiems nebus padaryta neteisybės.
20 eilutė
وَيَوْمَ يُعْرَضُ ٱلَّذِينَ كَفَرُوا۟ عَلَى ٱلنَّارِ أَذْهَبْتُمْ طَيِّبَٰتِكُمْ فِى حَيَاتِكُمُ ٱلدُّنْيَا وَٱسْتَمْتَعْتُم بِهَا فَٱلْيَوْمَ تُجْزَوْنَ عَذَابَ ٱلْهُونِ بِمَا كُنتُمْ تَسْتَكْبِرُونَ فِى ٱلْأَرْضِ بِغَيْرِ ٱلْحَقِّ وَبِمَا كُنتُمْ تَفْسُقُونَ
Wa yawma yu‘raḍu l-laḏīna kafarū ‘alā n-nāri a-dhhabtum ṭayyibātikum fī ḥayātikumu d-dunyā wa-stamta‘tum bihā, fa-l-yawma tujzawna ‘aḏāba l-hūni bimā kuntum tastakbirūna fī l-arḍi bi-ghayri l-ḥaqqi wa bimā kuntum tafsuqūn
Ir dieną, kai netikintieji bus pristatyti prie Ugnies, bus sakoma: jūs sunaudojote savo gėrybes pasaulio gyvenime ir jomis džiaugėtės. Tad šiandien jums bus atlyginta gėdingu kankinimu už tai, kad išdidžiai elgėtės žemėje be tiesos ir kad buvote nusidėjėliai.
21 eilutė
وَٱذْكُرْ أَخَا عَادٍ إِذْ أَنذَرَ قَوْمَهُۥ بِٱلْأَحْقَافِ وَقَدْ خَلَتِ ٱلنُّذُرُ مِنۢ بَيْنِ يَدَيْهِ وَمِنْ خَلْفِهِ أَلَّا تَعْبُدُوٓا۟ إِلَّا ٱللَّهَ ۖ إِنِّىٓ أَخَافُ عَلَيْكُمْ عَذَابَ يَوْمٍ عَظِيمٍ
Wa-udhkur akhā ‘ādin iḏ anḏhara qawmahu bil-aḥqāfi wa qad khalati n-nuḏuru min bayna yadayhi wa min khalfihi allā ta‘budū illā llāh, innī akhāfu ‘alaykum ‘aḏāba yawmin ‘aẓīm
Prisimink ‘Ado brolį, kai jis perspėjo savo tautą smėlynuose, nors prieš jį ir po jo buvo perspėjimai: „Neklaupkite prieš nieką, tik Dievą. Aš bijau dėl jūsų Didžiosios Dienos bausmės.“
22 eilutė
قَالُوٓا۟ أَجِئْتَنَا لِتَأْفِكَنَا عَنْ ءَالِهَتِنَا فَأْتِنَا بِمَا تَعِدُنَآ إِن كُنتَ مِنَ ٱلصَّٰدِقِينَ
Qālū a-ji’tanā li-ta’fikānā ‘an ālihatinā fa’tinā bimā ta‘idunā in kunta mina ṣ-ṣādiqīn
Jie pasakė: „Ar tu atėjai, kad mus atitrauktum nuo mūsų dievų? Atnešk mums tai, kuo grasini, jei esi iš teisiųjų.“
23 eilutė
قَالَ إِنَّمَا ٱلْعِلْمُ عِندَ ٱللَّهِ وَأُبَلِّغُكُم مَّآ أُرْسِلْتُ بِهِ وَلَٰكِنِّىٓ أَرَىٰكُمْ قَوْمًا تَجْهَلُونَ
Qāla innamā l-‘ilmu ‘inda llāhi wa uballighukum mā ursiltu bih, walākinni arākum qawman tajhalūn
Jis pasakė: „Žinojimas yra tik pas Dievą. Aš jums perduodu tai, su kuo buvau siųstas, tačiau matau jus esant nežinančia tauta.“
24 eilutė
فَلَمَّا رَأَوْهُ عَارِضًا مُّسْتَقْبِلَ أَوْدِيَتِهِمْ قَالُوا هَٰذَا عَارِضٌ مُّمطِرُنَا ۚ بَلْ هُوَ مَا ٱسْتَعْجَلْتُم بِهِ ۖ رِيحٌ فِيهَا عَذَابٌ أَلِيمٌ
Fa-lammā ra-awhu ‘āriḍan mustaqbila awdiyatihim qālū hādhā ‘āriḍun mumṭirunā, bal huwa mā sta‘jaltum bih, rīḥun fīhā ‘aḏābun alīm
Kai jie pamatė jį kaip debesį, atėjusį jų slėniams, jie pasakė: „Tai debesis, nešantis mums lietų.“ Bet ne – tai tai, kuo jūs skubinote: vėjas, kuriame yra skausminga bausmė.
25 eilutė
تُدَمِّرُ كُلَّ شَىْءٍۭ بِأَمْرِ رَبِّهَا فَأَصْبَحُوا۟ لَا يُرَىٰٓ إِلَّا مَسَٰكِنُهُمْ ۚ كَذَٰلِكَ نَجْزِى ٱلْقَوْمَ ٱلْمُجْرِمِينَ
Tudammiru kulla shay’in bi-amri rabbihā fa-aṣbaḥū lā yurā illā masākinuhum, ka-ḏālika najzī l-qawma l-mujrimīn
Ji sunaikino viską pagal savo Viešpaties įsakymą, ir jie tapo tokie, kad matėsi tik jų būstai. Taip Mes atlyginame nusikalstamai tautai.
26 eilutė
وَلَقَدْ مَكَّنَّـٰهُمْ فِيمَآ إِن مَّكَّنَّـٰكُمْ فِيهِ وَجَعَلْنَا لَهُمْ سَمْعًا وَأَبْصَٰرًا وَأَفْـِٔدَةً فَمَآ أَغْنَىٰ عَنْهُمْ سَمْعُهُمْ وَلَآ أَبْصَٰرُهُمْ وَلَآ أَفْـِٔدَتُهُم مِّن شَىْءٍ إِذْ كَانُوا۟ يَجْحَدُونَ بِـَٔايَـٰتِ ٱللَّهِ وَحَاقَ بِهِم مَّا كَانُوا۟ بِهِۦ يَسْتَهْزِءُونَ
Wa laqad makkannāhum fīmā in makkannākum fīh, wa ja‘alnā lahum sam‘an wa abṣāran wa af’idah, fa-mā aghnā ‘anhum sam‘uhum wa lā abṣāruhum wa lā af’idatuhum min shay’in iḏ kānū yajḥadūna bi-āyāti llāh, wa ḥāqa bihim mā kānū bihī yastahzi’ūn
Ir Mes suteikėme jiems tokią galią, kokios nesuteikėme jums. Mes davėme jiems klausą, regą ir širdis, bet jų klausa, rega ir širdys jiems nieko nepadėjo, nes jie neigė Dievo ženklus. Ir juos apėmė tai, iš ko jie tyčiojosi.
27 eilutė
وَلَقَدْ أَهْلَكْنَا مَا حَوْلَكُم مِّنَ ٱلْقُرَىٰ وَصَرَّفْنَا ٱلْـَٔايَـٰتِ لَعَلَّهُمْ يَرْجِعُونَ
Wa laqad ahlaknā mā ḥawlakum minal-qurā wa ṣarrafnā l-āyāti la‘allahum yarji‘ūn
Ir Mes sunaikinome miestus aplink jus, ir įvairiai pateikėme ženklus, kad jie sugrįžtų.
28 eilutė
فَلَوْلَا نَصَرَهُمُ ٱلَّذِينَ ٱتَّخَذُوا۟ مِن دُونِ ٱللَّهِ قُرْبَانًا ءَالِهَةًۢ ۖ بَلْ ضَلُّوا۟ عَنْهُمْ ۚ وَذَٰلِكَ إِفْكُهُمْ وَمَا كَانُوا۟ يَفْتَرُونَ
Fa-lawlā naṣarahumu l-laḏīna ttakhadhū min dūni llāhi qurbānan ālihatan, bal ḍallū ‘anhum, wa ḏālika ifkuhum wa mā kānū yaftarūn
Kodėl jų neapgynė tie, kuriuos jie, be Dievo, laikė artumą nešančiais dievais? Bet jie nuo jų dingo. Tai buvo jų melas ir prasimanymai, kuriuos jie kūrė.
29 eilutė
وَإِذْ صَرَفْنَآ إِلَيْكَ نَفَرًا مِّنَ ٱلْجِنِّ يَسْتَمِعُونَ ٱلْقُرْءَانَ فَلَمَّا حَضَرُوهُ قَالُوٓا۟ أَنصِتُوا۟ ۖ فَلَمَّا قُضِىَ وَلَّوْا۟ إِلَىٰ قَوْمِهِم مُّنذِرِينَ
Wa iḏ ṣarafnā ilayka nafaran mina l-jinni yastami‘ūna l-qur’ān, fa-lammā ḥaḍarūhu qālū anṣitū, fa-lammā quḍiya wallaw ilā qawmihim munḏirīn
Ir kai Mes atvedėme prie tavęs džinų būrį, kad jie klausytųsi Korano, kai jie jį išgirdo, jie tarė: „Klausykitės tyliai!“ O kai jis buvo perskaitytas iki galo, jie grįžo pas savo tautą įspėtojais.
30 eilutė
قَالُوا۟ يَٰقَوْمَنَآ إِنَّا سَمِعْنَا كِتَٰبًا أُنزِلَ مِنۢ بَعْدِ مُوسَىٰ مُصَدِّقًا لِّمَا بَيْنَ يَدَيْهِ يَهْدِىٓ إِلَى ٱلْحَقِّ وَإِلَىٰ طَرِيقٍ مُّسْتَقِيمٍ
Qālū yā qawmanā innā sami‘nā kitāban unzila min ba‘di mūsā muṣaddiqan limā bayna yadayhi yahdī ilā l-ḥaqqi wa ilā ṭarīqin mustaqīm
Jie sakė: „Mūsų tauta, mes išgirdome Knygą, apreikštą po Mozės, patvirtinančią tai, kas buvo prieš ją. Ji veda į Tiesą ir į tiesų kelią.“
31 eilutė
يَٰقَوْمَنَآ أَجِيبُوا۟ دَاعِىَ ٱللَّهِ وَءَامِنُوا۟ بِهِ يَغْفِرْ لَكُم مِّن ذُنُوبِكُمْ وَيُجِرْكُم مِّنْ عَذَابٍ أَلِيمٍ
Yā qawmanā ajībū dā‘iya llāhi wa āminū bihī yaghfir lakum min dhunūbikum wa yujirkum min ‘aḏābin alīm
Mūsų tauta, atsiliepkite į Dievo šauklio kvietimą ir tikėkite Juo – Jis atleis jums jūsų nuodėmes ir apsaugos jus nuo skausmingos bausmės.
32 eilutė
وَمَن لَّا يُجِبْ دَاعِىَ ٱللَّهِ فَلَيْسَ بِمُعْجِزٍ فِى ٱلْأَرْضِ وَلَيْسَ لَهُۥ مِن دُونِهِۦٓ أَوْلِيَآءُ ۚ أُو۟لَٰٓئِكَ فِى ضَلَٰلٍ مُّبِينٍ
Wa man lā yujib dā‘iya llāhi fa-laysa bi-mu‘jizin fī l-arḍi wa laysa lahu min dūnihi awliyā’, ūlā’ika fī ḍalālin mubīn
Kas neatsiliepia Dievo šauklio kvietimui, tas negali pabėgti žemėje ir jis neturės globėjų be Jo. Jie yra aiškioje klaidoje.
33 eilutė
أَوَلَمْ يَرَوْا۟ أَنَّ ٱللَّهَ ٱلَّذِى خَلَقَ ٱلسَّمَٰوَٰتِ وَٱلْأَرْضَ وَلَمْ يَعْىَ بِخَلْقِهِنَّ بِقَٰدِرٍ عَلَىٰٓ أَن يُحْـِۧىَ ٱلْمَوْتَىٰ ۚ بَلَىٰٓ إِنَّهُۥ عَلَىٰ كُلِّ شَىْءٍ قَدِيرٌ
A-wa lam yaraw anna llāha l-laḏī khalaqa s-samāwāti wa l-arḍa wa lam ya‘ya bi-khalqihinna bi-qādirin ‘alā an yuḥyia l-mawtā, balā innahu ‘alā kulli shay’in qadīr
Argi jie nemato, kad Dievas, kuris sukūrė dangus ir žemę ir nepavargo jų kurdamas, turi galios prikelti mirusiuosius? Žinoma, Jis turi galią viskam.
34 eilutė
وَيَوْمَ يُعْرَضُ ٱلَّذِينَ كَفَرُوا۟ عَلَى ٱلنَّارِ أَلَيْسَ هَٰذَا بِٱلْحَقِّ ۖ قَالُوا۟ بَلَىٰ وَرَبِّنَا ۚ قَالَ فَذُوقُوا۟ ٱلْعَذَابَ بِمَا كُنتُمْ تَكْفُرُونَ
Wa yawma yu‘raḍu l-laḏīna kafarū ‘alā n-nāri a-laysa hādhā bil-ḥaqq, qālū balā wa rabbinā, qāla fa-ḏūqū l-‘aḏāba bimā kuntum takfurūn
Ir dieną, kai netikintieji bus pristatyti prie Ugnies, bus sakoma: „Argi tai nebuvo tiesa?“ Jie sakys: „Taip, prisiekiame mūsų Viešpačiu.“ Jis pasakys: „Ragaukite bausmę už tai, kad netikėjote.“
35 eilutė
فَٱصْبِرْ كَمَا صَبَرَ أُو۟لُوا۟ ٱلْعَزْمِ مِنَ ٱلرُّسُلِ وَلَا تَسْتَعْجِل لَّهُمْ ۚ كَأَنَّهُمْ يَوْمَ يَرَوْنَ مَا يُوعَدُونَ لَمْ يَلْبَثُوٓا۟ إِلَّا سَاعَةً مِّن نَّهَارٍۢ ۚ بَلَٰغٌ ۚ فَهَلْ يُهْلَكُ إِلَّا ٱلْقَوْمُ ٱلْفَٰسِقُونَ
Fa-ṣbir kamā ṣabara ūlu l-‘azmi mina r-rusuli wa lā tasta‘jil lahum, ka-annahum yawma yarawna mā yū‘adūna lam yalbathū illā sā‘atan min nahār, balāgh, fa-hal yuhlak illā l-qawmu l-fāsiqūn
Tad būk kantrus, kaip buvo kantrūs ryžtingieji pranašai, ir neskubink jiems bausmės. Kai jie išvys tai, kuo buvo jiems grasinta, atrodys, lyg jie būtų pabuvę tik valandą dienos. Tai – pranešimas. Argi bus sunaikinti kas nors kitas, jei ne nedorėlių tauta?