Al-‘Adiyat yra šimtoji Korano sura, viena iš trumpųjų, turinti vos vienuolika eilučių. Ji priskiriama prie mekitų surų, tai reiškia, kad pranašui Muchamedui ji buvo apreikšta dar Mekoje, prieš bendruomenės hijrą į Mediną. Šios suros pavadinimas verčiamas kaip „Lekiančios žirgais“ arba „Skubantieji“, ir pavadinimas kilo iš pirmosios eilutės, kurioje prisiekiama kovon lekiančiais arkliais. Korano tradicijoje trumpesnės suros dažnai pasižymi ypatingu poetiniu intensyvumu ir stipria metaforika, o ši yra vienas iš ryškiausių pavyzdžių.
Sura prasideda įtaigiu karo žirgų vaizdu. Jie lekia visu greičiu, jų kanopos išskelia kibirkštis, jie paryčiais įsiveržia į priešo stovyklą, kelia dulkes ir įneša sąmyšį. Šis paveikslas tarnauja kaip galinga įžanga, sukurianti įtampos ir galios įspūdį. Tačiau toliau sura netikėtai pereina prie žmogaus širdies būklės apmąstymo. Pasakoma, kad žmogus yra nedėkingas savo Viešpačiui, jis yra per daug prisirišęs prie žemiškų gėrybių, labiau myli turtus nei Dievei skirtą ištikimybę. Šis kontrastas tarp žirgų atsidavimo ir žmogaus abejingumo tampa pagrindine žinia. Žirgai, kurie klusniai vykdo savo šeimininko valią ir atiduoda visas jėgas, čia priešinami žmogui, kuris dažnai nesugeba tinkamai atsiliepti Dievui, nors būtent Jis yra tikrasis šeimininkas ir kūrėjas.
Sura baigiasi priminimu apie Paskutinį teismą. Pasakoma, kad Dievas puikiai žino, kas yra žmogaus širdyse, ir ateis diena, kai visi darbai bus atskleisti. Tai persmelkta eschatologinio įspėjimo: žemiški troškimai yra laikini, o tikrasis žmogaus likimas priklauso nuo to, kaip jis atsako Dievui. Tokia struktūra – nuo kovos vaizdo iki moralinės išvados ir galiausiai iki eschatologijos – būdinga Korano stiliui, kai gamtos, karo ar kasdienio gyvenimo vaizdiniai tampa simboliais dvasinėms tiesoms perteikti.
Apimtis šios suros nedidelė – tik vienuolika trumpų eilučių. Tačiau kaip ir kitose trumposiose suruose, glaustumas ne mažina, bet sustiprina poveikį. Kiekvienas žodis yra kupinas įtampos, o įvaizdžių ryškumas leidžia suprasti, kodėl šios suros buvo lengvai įsimenamos ir dažnai recituojamos bendruomenės maldose. Dėl savo vaizdingumo ji dažnai naudojama kasdienėse maldose, ypač rytinėse ar vakarėjančiose maldose, kai reikia trumpos, bet stiprios išraiškos.
Religinės sąsajos šioje suroje yra itin reikšmingos. Ji moko, kad tikrasis gyvenimo matas yra dėkingumas Dievui ir pasirengimas paskutinei atskaitai. Žirgų metafora parodo, kad sukurtieji gyvūnai, kurie neturi žmogaus proto, vis tiek ištikimai tarnauja savo užduočiai, o žmogus, apdovanotas protu ir siela, dažnai išduoda savo Kūrėją. Tai tampa pamokymu, jog tikrasis dvasinis budrumas yra vertingesnis už bet kokią materialią jėgą. Tuo pat metu sura primena, kad Dievas mato ne tik išorinius veiksmus, bet ir vidines širdies nuostatas, o tai labai artima bendrai islamo etikai, kur svarbu ne tik ritualai, bet ir vidinis nuoširdumas.
Šios suros reikšmė platesniame islamo kontekste yra dviguba. Ji tarnauja kaip moralinis įspėjimas apie nedėkingumą ir godumą, bet kartu ir kaip paguoda tikintiesiems, nes parodo, kad Dievas viską mato ir kad teisingumas įsigalios Paskutinio teismo dieną. Trumpumas ir vaizdingumas leido šią surą išlaikyti ypatingą vietą maldoje ir dvasiniame apmąstyme. Ji tarsi mažas, bet labai ryškus paveikslas, kuriame telpa visa žmogaus ir Dievo santykio drama: tarnystė ir nusižengimas, laikinumas ir amžinybė, kasdieniai vaizdai ir dvasinės tiesos.
Al-‘Ādiyāt (العاديات)
1 eilutė
وَالْعَادِيَاتِ ضَبْحًا
Wal-‘ādiyāti ḍabḥan
„Prisiekia lekiančiais žirgais, kvėpuojančiais dusliai.“
vaizduojami kovos žirgai, kurie skuba visu greičiu. Jų alsavimas simbolizuoja jėgą ir atsidavimą.
2 eilutė
فَالْمُورِيَاتِ قَدْحًا
Falmūriyāti qadhaḥan
„Ir tais, kurie kanopomis išskelia kibirkštis.“
žirgai, trenkiantys kanopomis į akmenis, sukelia kibirkštis – tai karo įkarščio ir neišvengiamos kovos ženklas.
3 eilutė
فَالْمُغِيرَاتِ صُبْحًا
Falmughīrāti ṣubḥan
„Ir tais, kurie paryčiais netikėtai įsiveržia.“
čia aprašoma puolimo akimirka, kai kariai su žirgais įsiveržia į priešų stovyklą ankstyvą rytą, naudodamiesi netikėtumu.
4 eilutė
فَأَثَرْنَ بِهِ نَقْعًا
Fa’atharna bihi naq‘an
„Ir jie pakelia dulkes bėgdami.“
dulkių debesys – kovos ir sumaišties ženklas, simbolizuojantis žemiškų jėgų chaosą.
5 eilutė
فَوَسَطْنَ بِهِ جَمْعًا
Fawaṣaṭna bihi jam‘an
„Ir jie įsiveržia į patį kariuomenės vidurį.“
puolimas pasiekia tikslą – drąsūs žirgai ir kariai patenka į priešo gretų širdį.
6 eilutė
إِنَّ الْإِنسَانَ لِرَبِّهِ لَكَنُودٌ
Innal-insāna lirabbihi lakanūd
„Iš tiesų, žmogus yra labai nedėkingas savo Viešpačiui.“
kontrastas – gyvūnai ištikimai tarnauja, o žmogus, turintis protą, pamiršta Dievo malones ir elgiasi savanaudiškai.
7 eilutė
وَإِنَّهُ عَلَىٰ ذَٰلِكَ لَشَهِيدٌ
Wa innahu ‘alā dhālika lashaheed
„Ir jis pats liudija tai savyje.“
žmogaus sąžinė yra liudytoja jo nedėkingumui – jis pats giliai žino savo širdies būklę.
8 eilutė
وَإِنَّهُ لِحُبِّ الْخَيْرِ لَشَدِيدٌ
Wa innahu liḥubbil-khayri lashadeed
„Ir jis labai stipriai myli turtą.“
žodis „al-khayr“ čia reiškia materialią naudą ar turtą. Žmogaus prisirišimas prie žemiškų gėrybių nustelbia jo dėkingumą Dievui.
9 eilutė
أَفَلَا يَعْلَمُ إِذَا بُعْثِرَ مَا فِي الْقُبُورِ
Afalā ya‘lamu idhā bu‘thira mā fil-qubūr
„Argi jis nesupranta, kad ateis diena, kai bus atvertos kapai?“
čia aiški užuomina į Prisikėlimą ir Paskutinį teismą – niekas neišvengs teisingumo dienos.
10 eilutė
وَحُصِّلَ مَا فِي الصُّدُورِ
Wa ḥuṣṣila mā fiṣ-ṣudūr
„Ir kas slypi širdyse, bus atskleista.“
Dievo teismas aprėps ne tik darbus, bet ir slaptus ketinimus bei mintis.
11 eilutė
إِنَّ رَبَّهُم بِهِمْ يَوْمَئِذٍ لَّخَبِيرٌ
Inna rabbahum bihim yawma’idhin lakhabeer
„Iš tiesų, jų Viešpats tą dieną bus visiškai informuotas apie juos.“
paskutinė eilutė primena Dievo visagalybę – Jis žino kiekvieną žmogaus mintį, darbą ir paslaptį, todėl teismas bus teisingas.