„An ABC“ yra vienas ankstyviausių žymiojo anglų poeto Geoffrey Chaucerio (Džofrio Čoserio) kūrinių. Nors tiksli parašymo data nėra žinoma, mokslininkai mano, kad jis sukurtas apie 1370 m.
Tai yra laisvas prancūzų vienuolio Guillaume de Deguileville poemos „Le Pèlerinage de la Vie Humaine“ (Žmogaus gyvenimo piligrimystė) fragmento vertimas. Pasak legendos, Chauceris šią maldą parašė specialiai Lankasterio hercogienės Blankos prašymu, kuri norėjo turėti asmeninę maldą anglų kalba savo pamaldumui stiprinti.
Kūrinio struktūra ir turinys (Kodėl „ABC“?)
Kūrinio pavadinimas tiesiogiai atspindi jo formą – tai akrostichinis eilėraštis.
- Jį sudaro 23 posmai (atitinkantys tuometinę lotynišką abėcėlę).
- Kiekvienas posmas prasideda iš eilės einančia abėcėlės raide: pirmasis posmas prasideda raide A, antrasis – B, trečiasis – C ir t. t. (tuo metu raidės J, U ir W nebuvo laikomos atskiromis raidėmis abėcėlėje).
Turinio esmė:
Tai yra aistringa ir nuolanki malda Mergelei Marijai. Poetas kreipiasi į Mariją kaip į vienintelę viltį ir užtarėją prieš rūstų Dievo teismą. Kūrinys kupinas teisinių ir religinių metaforų:
- Marija vaizduojama kaip „advokatė“ dangiškajame teisme.
- Žmogus vaizduojamas kaip nusidėjėlis, kuris bėga nuo savo kaltės ir ieško prieglobsčio Marijos gailestingume.
- Marija vadinama „Šviesos bokštu“, „Gyvybės šaltiniu“ ir „Nuodėmingųjų uostu“.
Kodėl šis kūrinys svarbus?
I. Anglų kalbos įteisinimas religijoje
XIV a. Anglijoje lotynų kalba buvo Bažnyčios kalba, o prancūzų – aristokratijos. Chauceris, rašydamas šią maldą anglų kalba, padėjo pamatus anglų kalbai tapti tinkama priemone aukštajai poezijai ir religiniam gyvenimui. Tai buvo revoliucinis žingsnis link to, kad paprastas žmogus galėtų melstis savo gimtąja kalba.
II. Marijos kulto atspindys
Kūrinys yra puikus viduramžių Marijos kulto (lot. Cultus Mariae) pavyzdys. Viduramžiais Dievas Tėvas ir Kristus dažnai buvo suvokiami kaip labai rūstūs teisėjai, todėl tikintieji kreipdavosi į Mariją – švelnią motiną, kuri galėtų suminkštinti sūnaus širdį.
III. Literatūrinė technika
Nors tai vertimas, Chauceris įnešė savo ritmiką ir poetinį meistriškumą. Jis naudojo sudėtingą posmų schemą (vadinamą rime royale – ABABBCC), kurią vėliau ištobulino savo didžiuosiuose kūriniuose, tokiuose kaip „Kenterberio pasakojimai“.
Poema užbaigiama raide Z (Zacharias nuoroda arba tiesiog pabaigos ženklas), simbolizuojant visą žmogaus gyvenimo ciklą nuo pradžios iki galo, kurį globoja dangiškoji motina. Šis kūrinys iki šiol vertinamas kaip vienas gražiausių viduramžių marijinės poezijos pavyzdžių anglų literatūroje.
ABC – Mergelės Marijos malda
Kiekvienas posmelis prasideda vis kita abėcėlės raide (akrostichas).
A
Visagalė ir gailestingiausioji Karaliene,
Pas kurią visas šis pasaulis bėga ieškoti pagalbos,
Kad gautų atleidimą nuo nuodėmės, sielvarto ir vargo,
Šlovingoji Mergele, visų gėlių žiede,
Pas tave bėgu aš, paklydęs savo klaidose.
Padėk ir palengvink, o galingoji ir romioji,
Pasigailėk manęs mano pražūtingoje kančioje,
Nes nugalėjo mane mano žiaurusis priešininkas.
B
Gerumas taip tvirtai pasistatė palapinę tavo širdyje,
Kad gerai žinau – tu būsi mano pagalba;
Tu negali atstumti to, kuris su gerais ketinimais
Prašo tavo pagalbos, nes tavo širdis visad tokia dosni.
Tu esi pilnosios laimės dosnumas,
Prieglobsčio, ramybės ir poilsio uostas.
Žiūrėk, kaip septyni vagys [nuodėmės] vejasi mane.
Padėk, šviesioji Ponia, kol mano laivas dar nesudužo.
C
Nėra kitos paguodos, tik Tavyje, brangioji Ponia;
Nes žiūrėk, mano nuodėmė ir mano sąmyšis,
Kurie neturėtų tavo akivaizdoje pasirodyti,
Pateikė man sunkų kaltinimą
Pagal teisingumą ir neviltį;
Ir pagal teisę jie galėtų įrodyti,
Kad aš esu vertas pasmerkimo,
Jei ne tavo gailestingumas, palaimintoji dangaus Karaliene.
D
Nėra abejonės, o gailestingumo Karaliene,
Kad tu esi malonės ir pasigailėjimo priežastis čia;
Dievas teikėsi per tave su mumis susitaikyti.
Nes tikrai, Kristaus palaimintoji Motina brangi,
Jei dabar lankas būtų įtemptas taip,
Kaip jis buvo pradžioje dėl teisingumo ir rūstybės,
Teisingasis Dievas nenorėtų girdėti apie jokį pasigailėjimą;
Bet per tave mes gauname malonę, kurios trokštame.
E
Visada mano viltis ir prieglobstis buvai Tu,
Nes čia, anksčiau, daugybę kartų ir įvairiais būdais
Tu priėmei mane su gailestingumu.
Bet pasigailėk, Ponia, tame didžiajame teisme,
Kai mes stosime prieš Aukščiausiąjį Teisėją.
Tiek mažai vaisių manyje tada bus rasta,
Kad, jei tu iki tos dienos manęs nepataisysi,
Pagal tikrąjį teisingumą mano darbai mane pražudys.
F
Bėgdamas aš skubu prieglobsčio į tavo palapinę,
Kad pasislėpčiau nuo audros, kupinos baimės,
Melsdamas, kad tu nenusigręžtum,
Nors aš ir nedoras. O, padėk šią vargo valandą!
Nors buvau lyg žvėris savo valia ir darbais,
Visgi, Ponia, apgaubk mane savo malone.
Tavo priešas ir mano – Ponia, atkreipk dėmesį –
Jau pasiruošęs persekioti mane iki pat mirties!
G
Šlovingoji Mergele ir Motina, kuri niekada
Nebuvai karti nei žemėje, nei jūroje,
Bet visada pilna saldybės ir gailestingumo,
Padėk, kad mano Tėvas nerustautų ant manęs.
Kalbėk tu, nes aš nedrįstu į Jį pažvelgti,
Tiek daug blogo padariau žemėje, deja,
Kad tikrai, jei tu nebūsi mano pagalba,
Į amžiną smarvę Jis ištremis mano sielą.
H
Jis teikėsi, pasakyk Jam, nes tokia buvo Jo valia,
Tapti žmogumi, kad sudarytų su mumis sąjungą,
Ir savo brangiuoju krauju Jis pasirašė raštą
Ant kryžiaus, kaip visuotinį išteisinimą
Kiekvienam atgailaujančiam su pilnu tikėjimu;
Todėl, šviesioji Ponia, melski už mus.
Tuomet tu sustabdysi visą Jo nuoskaudą
Ir padarysi, kad mūsų priešas netektų savo grobio.
I
Aš gerai žinau, tu būsi mūsų pagalba,
Tu esi tokia pilna gerumo, be abejonės,
Kad kai siela paklysta klaidose,
Tavo gailestis eina ir parveda ją atgal.
Tuomet tu sutaikai ją su jos Valdovu
Ir išvedi ją iš klaidžių kelių.
Kas tave myli, tas nemylės veltui,
Tai jis atras, kai teks palikti šį gyvenimą.
K
Kalendoriai yra nušviesti tų,
Kurie šiame pasaulyje šviečia tavo vardu,
Ir kas eina pas tave teisingu keliu,
Tam nereikia bijoti, kad siela bus luoša.
Dabar, paguodos Karaliene, kadangi esi ta pati,
Pas kurią aš ieškau vaistų,
Neleisk mano priešui daugiau draskyti mano žaizdos;
Savo išgijimą aš visiškai atiduodu į tavo rankas.
L
Ponia, aš negaliu nupasakoti tavo sielvarto
Po kryžiumi, nei Jo sunkios kančios;
Bet vardan jūsų abiejų skausmų aš tave meldžiu,
Neleisk mūsų senajam priešui džiūgauti,
Kad jis savo nelaimių sąrašuose turi
Nuteistąjį, kurį jūs abu taip brangiai atpirkote.
Kaip sakiau anksčiau, o mūsų esybės pagrinde,
Laikyk nukreipusi į mus savo gailestingas, tyras akis!
M
Mozė, kuris matė krūmą liepsnose raudonose
Degantį, kurio nė viena šakelė nesudegė,
Tai buvo tavo nekaltos mergystės ženklas.
Tu esi tas krūmas, ant kurio nužengė
Šventoji Dvasia; nors Mozė manė,
Kad jis dega ugnyje, bet tai buvo tik įvaizdis.
Dabar, Ponia, apgink mus nuo ugnies,
Kuri pragare degs amžinai.
N
Kilnioji Princese, kuriai niekada nebuvo lygių,
Tikrai, jei mumyse yra kokia nors paguoda,
Ji ateina iš tavęs, brangi Kristaus Motina.
Mes neturime jokios kitos melodijos ar džiaugsmo,
Kuris mus džiugintų mūsų negandose,
Ir jokio kito advokato, kuris norėtų ir drįstų taip melsti
Už mus, ir už tokį mažą atlygį kaip tavo,
Kuri padedi už vieną ar dvi „Sveika, Marija“.
O
O tikroji aklųjų akių šviesa,
O tikrasis džiaugsme varguose ir kančiose,
O žmonijos gėrybių iždininke,
Tave Dievas pasirinko Motina dėl nuolankumo!
Iš savo tarnaitės Jis padarė tave Valdove
Dangaus ir žemės, kad mūsų prašymus teiktum.
Šis pasaulis visada laukia tavo gerumo,
Nes tu niekada nenuvili žmogaus bėdoje.
P
Kartais aš ketinu paklausti,
Kodėl ir kam Šventoji Dvasia tavęs ieškojo,
Kai Gabrieliaus balsas pasiekė tavo ausį.
Jis padarė tokį stebuklą ne tam, kad su mumis kariautų,
Bet kad išgelbėtų mus, kuriuos vėliau atpirko.
Tad mums nereikia jokio ginklo savigynai,
Tik ten, kur nepadarėme, kaip derėjo,
Atlikti atgailą, prašyti pasigailėjimo ir jį gauti.
Q
Paguodos Karaliene, visgi, kai pamąstau,
Kad aš nusidėjau ir Jam, ir tau,
Ir kad mano siela verta nugrimzti,
Deja, aš vargšas, kur man bėgti?
Kas bus mano tarpininkas pas tavo Sūnų?
Kas, jei ne tu pati, kuri esi gailestingumo šaltinis?
Tu jauti didesnę užuojautą mūsų nelaimėms,
Nei šiame pasaulyje koks liežuvis galėtų apsakyti.
R
Pataisyk mane, Motina, ir nubausk,
Nes tikrai savo Tėvo bausmės
Aš jokiu būdu neišdrįsiu atlaikyti,
Tokia baisi yra Jo teisinga sąskaita.
Motina, iš kurios mums ištryško pasigailėjimas,
Būkite mano teisėja ir mano sielos gydytoja;
Nes tavyje visada gausu gailestingumo
Kiekvienam, kuris to gailestingumo tavęs maldauja.
S
Tiesa yra ta, kad Dievas nesuteikia jokio pasigailėjimo
Be tavęs; nes Dievas savo gerumu
Neatleidžia niekam, jei tai nepatinka tau.
Jis paskyrė tave vietininke ir valdove
Viso šio pasaulio, ir taip pat valdytoja
Dangaus, ir Jis sulaiko savo teisingumą
Pagal tavo valią; ir to liudijimui
Jis tave karūnavo tokiu karališku būdu.
T
Pamaldžioji šventove, kurioje Dievas turi savo buveinę,
Iš kurios netikintieji yra atskirti,
Tau aš atnešu savo atgailaujančią sielą.
Priimk mane – aš nebegaliu toliau bėgti.
Nuodingais spygliais, o dangaus Karaliene,
Dėl kurių žemė buvo prakeikta seniai,
Esu taip sužeistas, kaip gerai matai,
Kad esu beveik pražuvęs, taip smarkiai skauda.
V
Mergele, tokia kilminga savo apdarais,
Kuri vedi mus į aukštąjį Rojus bokštą,
Pamokyk mane ir patark,
Kaip man gauti tavo malonę ir pagalbą,
Nors buvau purve ir klaidose.
Ponia, pakviesk mane į tą teismą,
Kuris vadinamas tavo suolu, o gaivioji gėle,
Ten, kur gailestingumas gyvuos amžinai.
X
Kristus, tavo Sūnus, kuris nužengė į šį pasaulį
Ant kryžiaus iškęsti savo kančios,
Ir taip pat, kai Longinas perdūrė Jo širdį
Ir privertė Jo širdies kraują nutekėti žemyn,
Ir visa tai buvo dėl mano išganymo;
O aš Jam esu neištikimas ir nedėkingas,
Ir visgi Jis netrokšta mano pasmerkimo –
Už tai dėkoju tau, visos žmonijos pagalba!
Y
Izaokas tikrai buvo Jo mirties paveikslas,
Kuris taip toli ėjo paklusdamas tėvui,
Kad jam nerūpėjo būti paaukotam;
Lygiai taip pat tavo Sūnus norėjo mirti kaip avinėlis.
Dabar, Ponia, pilna gailestingumo, aš tave meldžiu,
Kadangi Jis savo gailestingumą atseikėjo taip gausiai,
Nebūk šykšti ir tu, nes mes visi giedame ir sakome,
Kad tu nuo keršto visada esi mūsų skydas.
Z
Zacharijas vadina tave atviru šaltiniu,
Skirtu nuplauti nuodėmingą sielą nuo jos kaltės.
Todėl šią pamoką turėčiau gerai išmokti:
Kad jei ne tavo jautri širdis, mes būtume pražuvę.
Dabar, šviesioji Ponia, kadangi gali ir nori
Būti gailestinga Adomo palikuonims,
Nuvesk mus į tuos rūmus, kurie pastatyti
Atgailautojams, gebantiems priimti gailestingumą. Amen.