„ʿAbasa“ (arab. عَبَسَ, liet. „Jis suraukė antakius“) – aštuoniasdešimtas Korano skyrius (sūra), sudarytas iš 42 eil. Ankstyvosios Mekos apreiškimų laikotarpiui priskiriamas tekstas pasakoja epizodą, kai Pranašas Muhammadas, kalbėdamasis su įtakingais giminaičiais, trumpam nusisuko nuo aklojo elgetos ʿAbd Allaho ibn Umm Maktūmo, trokštančio išgirsti Dievo žinią. Dievas tuoj pat subara Pranašą: „Jis suraukė antakius ir nusigręžė, kai priartėjo aklasis…“ (eil. 1–2). Taip pabrėžiama, kad dvasinis troškulys ir nuoširdus siekis apsivalyti yra vertesni už socialinį prestižą.
Pirmoji sūros dalis (1–16 eil.) primena, jog Dievo žinia skirta tiems, kurie jos ieško, o pranašo pareiga – perduoti Apreiškimą, nesvarbu, kaip sureaguos klausytojas. Čia pat išaukštinamas pats „Pamokymas“ – jis užrašytas kilminguose, švariuose pergamentuose, kuriuos neša taurūs raštininkai angelai (eil. 13–16).
Antrojoje dalyje (17–32 eil.) žmogui primenama jo kilmė ir priklausomybė Kūrėjui: iš menko lašo sukurtas jis gauna dovanas – gimimą, gyvenimo kelią, maistą, lietų, augalus, sodus. Vis dėlto dauguma išlieka nedėkingi ir „nevykdo to, kas jiems įsakyta“ (eil. 23).
Trečioji dalis (33–42 eil.) staiga perkelia skaitytoją į Paskutinio Teismo sceną: „Kurtinantis Siaubas“ išskirs žmones, kiekvieną panardindamas į asmeninę atskaitomybę. Vieni veidai bus spindintys ir džiūgaujantys, kiti – paniurę ir apgaubti liūdesio, nes tai bus „netikintieji, nedorėliai“ (eil. 42).
Vardan Dievo, Maloningojo, Gailestingojo.
- Jis suraukė kaktą ir nusisuko.
- Kai prie jo priėjo aklasis.
- Bet iš kur žinai? Gal jis troško apsivalyti.
- Arba būti primintas, kad žinia jam būtų naudinga.
- O tam, kuris buvo abejingas,
- Tu skyrei savo dėmesį.
- Nors tu nesi atsakingas, jei jis neapsivalo.
- Bet tam, kuris atėjo pas tave ieškodamas,
- Su pagarba ir baime,
- Tu buvai neatidus.
- Nedaryk taip. Tai pamoka.
- Kas norės, ją prisimins.
- Užrašyta garbingose knygose,
- Kilniose ir švariose,
- Rašytojų rankomis,
- Taurių ir atsidavusių.
- Težūva žmogus! Koks jis nedėkingas!
- Iš ko Jis jį sukūrė?
- Iš spermos lašo Jis jį sukūrė ir jam suteikė gebėjimų.
- Tada Jis palengvino jam kelią.
- Paskui Jis atneša jam mirtį ir palaidoja.
- O kai Jis panorės, prikels jį.
- Bet ne, žmogus neįvykdė, ką Jis jam įsakė.
- Tegul žmogus pagalvoja apie savo maistą.
- Mes liejame vandenį gausiai.
- Tada perskeliame dirvą.
- Ir auginame joje grūdus,
- Vynuoges ir žoleles,
- Alyvmedžius ir datules,
- Vešlius sodus,
- Vaisius ir daržoves,
- Jūsų ir jūsų gyvulių džiaugsmui.
- Bet kai ateis Kurtinantis Triukšmas,
- Tą Dieną žmogus bėgs nuo savo brolio,
- Nuo savo motinos ir tėvo,
- Nuo savo gyvenimo draugės ir vaikų.
- Kiekvienas jų tą Dieną turės pakankamai rūpesčių.
- Veidai tą Dieną švytės,
- Juoksis ir džiaugsis.
- O kiti veidai tą Dieną bus apgaubti kančios,
- Prislėgti gailesčio.
- Tai netikintieji, piktybiškieji.