1521 m. paskelbtas Vormso ediktas (lot. Edictum Wormatiense, vok. Wormser Edikt, taip pat vadinamas Reichsedikt von Worms ir Edikt von Worms) tapo vienu reikšmingiausių Šventosios Romos imperijos dokumentų, kuriame religinis lūžis buvo negrįžtamai susietas su politine ištikimybe. Nors pagrindinis dokumento taikinys buvo Martynas Liuteris ir jo mokymas, ediktas peržengė vieno asmens pasmerkimo ribas, suformuodamas teisinį precedentą, kuriame bet koks nukrypimas nuo nusistovėjusios krikščioniškos tvarkos tapo baudžiamas kaip nusikaltimas prieš pačią valstybę.
Dokumento esmė rėmėsi principu, kad imperijos stabilumas tiesiogiai priklauso nuo religinės vienybės. Edikte krikštas traktuojamas ne tik kaip dvasinis sakramentas, bet ir kaip pilietinės integracijos pagrindas. Todėl bet koks krikšto sakramento tvarkos ardymas, o ypač kylančių radikaliųjų reformacijos srovių (anabaptistų) propaguojamas kūdikių krikšto atsisakymas, buvo įvardytas kaip aukščiausio laipsnio piktnaudžiavimas. Tokie veiksmai buvo prilyginti valstybės išdavystei (crimen laesae maiestatis), nes krikšto atsisakymas simbolizavo pasitraukimą iš krikščioniškos visuomenės ir jos įstatymų galiojimo zonos.
Vormso edikto numatytos bausmės buvo bekompromisės. M. Liuteris ir jo sekėjai buvo paskelbti už įstatymo ribų (Reichsacht). Tai reiškė visų pilietinių teisių praradimą: bet kuris imperijos pavaldinys galėjo tokį asmenį suimti ar nužudyti be jokio teismo proceso, o jo turtas būdavo konfiskuojamas imperijos naudai. Raštų spausdinimas, platinimas ar net jų skaitymas tapo griežtai draudžiamas, o nepaklusnieji traktuojami kaip maištininkai prieš imperatoriaus Karolio V autoritetą.
Religija šiame dokumente veikia kaip moralinis ir teisinis cementas. Imperatorius, pasitelkdamas ediktą, prisiėmė katalikų tikėjimo gynėjo vaidmenį, o religinį separatizmą sutapatino su politine anarchija. Ediktas įtvirtino nuostatą, kad erezija nėra tik asmeninis sielos reikalas – tai nuodai, ardantys imperijos kūną. Būtent todėl krikšto sakramento išsaugojimas tapo valstybinės svarbos uždaviniu, o jo revizija – mirtinu nusikaltimu.
Nors Vormso ediktas nesugebėjo sustabdyti reformacijos bangos, jis ilgam laikui nustatė kryptį, kurioje religinė disidentystė buvo baudžiama pačiomis griežčiausiomis priemonėmis. Jis sukūrė teisinį karkasą, pagal kurį bažnyčios autoriteto kvestionavimas buvo prilygintas imperinės didybės įžeidimui, o krikšto vanduo tapo skiriamąja linija tarp ištikimo piliečio ir mirtino valstybės priešo.
VORMSO EDIKTAS (1521)
Ediktas ir mandatas Karolio, penktojo šiuo vardu, išrinktojo Romos imperatoriaus, įsakytas ir surašytas imperijos dieną, švęstą Vormso mieste. Mūsų Viešpaties tūkstantis penkių šimtų dvidešimt pirmaisiais metais.
Prieš brolį Martyną Liuterį iš šventojo Augustino eremitų ordino, senų bei pasmerktų erezijų atgaivintoją ir naujų išradėją.
Su leidimu.
Prieš kiekvieną ir visas knygas bei raštus minėto Liuterio vardu, jau išleistus ar dar būsimus išleisti, taip pat prieš tuos, kurie nuo šiol spausdins, pirks ar parduos tas knygas ir raštus.
Taip pat. Prieš bendrininkus, priimančius ar palaikančius Liuterį ir jo darbus bet kokiu būdu.
Taip pat. Prieš visas įžeidžiančias ir šmeižikiškas knygas bei kitus panašius raštus ir iliustracijas, taip pat prieš rašytojus, spaustuvininkus, pirkėjus ar pardavėjus, kas jie bebūtų ar kokį socialinį statusą bei padėtį turėtų.
Įstatymas spaustuvininkams, skirtas apsisaugoti nuo blogybių, kylančių piktnaudžiaujant pagirtinu spaudos amatu.
Bausmės
Už lèse majesté [valstybės išdavystės] nusikaltimą ir už labai sunkų įžeidimą bei valdovo pasipiktinimą.
Taip pat. Konfiskacija ir kūno bei nuosavybės ir viso turto, nekilnojamojo ir kilnojamojo, praradimas, kurio pusė atiteks Viešpačiui, o kita pusė – kaltintojams ir skundikams. Kartu su kitomis bausmėmis, kurios išsamiau pateikiamos šiame edikte ir mandate.
Karolis, Dievo malone Romos imperatorius, Kastilijos karalius ir Austrijos hercogas, mūsų karalysčių, žemių, valdų valdytojams ir mūsų imperijos tarybos nariams bei visiems mūsų žemių pavaldiniams, kokio luomo, orumo ar padėties jie būtų, ir kuriems mūsų dabartinis ediktas, dekretas bei potvarkis bus parodytas, sveikinimai.
Dievo, mūsų Kūrėjo, garbei ir šlovei, per kurio gailestingumą mums buvo suteiktos aukščiau paminėtos karalystės, žemės ir valdos, yra mūsų pareiga padėti sutramdyti mūsų tikėjimo priešus ir sugrąžinti juos į paklusnumą dieviškajai didybei, aukštinant mūsų Viešpaties kryžiaus bei kančios šlovę (kiek tik pajėgiame) ir saugoti krikščionių religiją tyrą nuo bet kokios erezijos ar erezijos įtarimo, pagal ir sekant potvarkį bei paprotį, kurio laikosi Šventoji Romos Bažnyčia. Mes esame įsišakniję tame tikėjime tikra širdimi, kaip ir mūsų pirmtakai bei protėviai, kurie Dievo malone taip pat persekiojo mūsų tikėjimo priešus ir išvijo juos iš savo žemių. Savo darbu, išlaidomis ir nenusakomais pavojais jie išaugino bei išsaugojo mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus tikėjimą. Jie nepaliaujamai rūpinosi, kad jų karalystėse ir valdose neatsirastų jokia erezijos ar neištikimybės apraiška ar įtarimas.
Dėl šios priežasties – sužinojus apie tam tikro Martyno Liuterio iš Šventojo Augustino eremitų ordino klaidas bei erezijas, kuris moko nedorybių, skelbia klaidingas doktrinas ir rašo, tiek lotynų, tiek vokiečių kalbomis, blogus dalykus prieš mūsų katalikų tikėjimą bei Šventąją Romos ir Visuotinę Bažnyčią, dalykus, kurie jau paplito beveik po visą krikščioniją ir piktnaudžiaujant pateko į kai kurias mūsų žemes bei valdas, stipriai menkindami Dievo garbę ir katalikų tikėjimą, keldami pavojų bei grėsmę krikščionių sieloms ir nešdami būsimą sumaištį visiems viešiesiems mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios reikalams – jei nepadarysime galo šiai užkrečiamai sumaiščiai, tai gali sukelti visų ištikimų tautų sugadinimą ir jų puolimą į pasibjaurėtinas schizmas.
Be to, būdamas informuotas apie šiuos dalykus, mūsų Šventasis Tėvas, popiežius Leonas X, Visuotinės Bažnyčios bendrasis ganytojas (kuriam priklauso teisė įvesti tvarką visuose reikaluose, susijusiuose su mūsų tikėjimu ir bažnyčios sakramentais), maloniai perspėjo minėtą Martyną Liuterį atsikratyti šių klaidų bei klaidingų doktrinų ir, kaip dera, paprašė jo išsižadėti šių doktrinų visoje šalyje (kur tik galėtų). Mūsų Šventasis Tėvas stropiai ieškojo vaistų tokioms piktžaizdėms ir labai dažnai telkė Šventosios Romos Bažnyčios kardinolus, taip pat keletą kitų bažnyčios prelatų (t. y. arkivyskupų, vyskupų, įvairių ordinų generolų ir skirtingų sričių prelatų), keletą gerai žinomų teologijos bei kanonų ir civilinės teisės daktarų bei kitų vyrų, garsėjančių savo sveiku protu, mokytumu ir kalbų žiniomis. Kanoniškai ir juriškai iškvietęs Martyną Liuterį, suteikdamas jam visas garantijas ir tikėdamasis, kad jis sugrįš prie geresnio sprendimo, bet matydamas, kad Liuteris išlieka užsispyręs, mūsų Šventasis Tėvas, kardinolams pritarus, po prelatų bei daktarų apsvarstymo ir remdamasis apaštališkuoju autoritetu, kurį jis turi, pasmerkė minėto Liuterio knygas ir pripažino jas pražūtingomis bei nukreiptomis prieš mūsų tikėjimą ir mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios vienybę bei meilę. Jis pareiškė, kad tos knygos, kokia kalba jos bebūtų parašytos, turės būti sudegintos ir visam laikui ištrintos iš žmonių atminties.
Kiek tai susiję su minėtu Martynu, jei jis nepripažintų klydęs ir nesigailėtų, per nustatytą laikotarpį nepripažintų savo klaidų, jis būtų paskelbtas nepaklusniu, nedorybės vaiku ir eretiku. Kaip toks, jis turėtų būti suimtas ir, laikantis potvarkio bei teisių, turėtų būti nubaustas pagal apaštališkųjų bulių turinį. Garbingasis magistras Hieronimas Aleandras, Lježo Šventojo Jono provostas, protonotaras ir kelių mokslų bei kalbų bibliotekininkas, apaštališkojo sosto nuncijus ir oratorius, buvo atsiųstas specialiai šiuo reikalu ir, veikdamas kaip mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios advokatas, paprašė mūsų padėti vykdyti visus dalykus, išdėstytus apaštališkojo sosto laiškuose ir bulėse, kaip paminėta aukščiau.
Po tėviškų perspėjimų bei paraginimų, kuriuos minėtam Martynui išsakė mūsų Šventasis Tėvas popiežius; po Liuterio ir jo darbų pašaukimo, citavimo, įpareigojimo ir pasmerkimo; po bulių pateikimo mums ir jų paviešinimo beveik visoje Vokietijoje, bei pagal mūsų įsakymą įvykdymo mūsų Nyderlanduose, mūsų Luveno mieste ir imperiniuose Kelno, Mainco, Tryro bei Lježo miestuose, minėtas Martynas Liuteris ne tik atsisakė gailėtis, grįžti į mūsų Šventosios Bažnyčios paklusnumą ir išsižadėti savo klaidų, bet šis nedorybės ir įniršio prieš mūsų tikėjimą bei prieš mūsų Motiną Bažnyčią vyras nori toliau skleisti bjaurias ir iškrypusias savo piktos bei pražūtingos dvasios doktrinas. Jis parašė, lotynų ir vokiečių kalbomis, keletą knygų, pilnų erezijos ir šventvagystės, kurios buvo pasmerktos šventųjų katalikų Bažnyčios susirinkimų. Diena po dienos jis toliau rašo ir skleidžia naujas klaidas bei klaidingas doktrinas, didžiai piktindamas žmones. Savo knygose jis supainioja ir griauna septynių bažnyčios sakramentų tvarką, kurios ilgą laiką buvo nekintamai ir pamaldžiai laikomasi.
Taip pat. Jis keičia ir nesąžiningai apkrečia neliečiamus šventojo santuokos sakramento įstatymus.
Taip pat. Dėl šventojo altoriaus sakramento priėmimo būdo, kurio laikosi visos bažnyčios: jis nori jį atlikti taip, kaip daro prakeiktieji Bohemijos eretikai.
Taip pat. Kalbant apie sakramentinę išpažintį, kuri yra naudinga visoms vargšėms nusidėjėlių sieloms: jis įnešė sumaištį į šią išpažintį, o vėliau pavertė ją savo asmeninei naudai. Dar blogiau yra tai, kad minėtas Martynas savo knygose grasina pasakyti daug kitų dalykų apie šią išpažintį, tad kai kurie žmonės jau pradeda abejoti. Daugelis išpažįstami neteisingu būdu; ir dar blogiau, kai kuriems leidžiama išpažinti viską apie save, kol kitiems viešai patariama, kad išpažintis apskritai nėra būtina.
Taip pat. Kalbant apie šventąjį kunigystės sakramentą (per kurį konsekruojamas brangusis mūsų Viešpaties kūnas ir kraujas) ir mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios raktų galią bei autoritetą: Liuteris ne tik niekina juos sakydamas, kad jie yra bendri visiems vyrams, vaikams bei moterims, bet papildomai jis provokuoja pasauliečius plauti rankas kunigų kraujyje.
Taip pat. Dievo vikarą čia, žemėje, mūsų Šventąjį Tėvą popiežių, tikrąjį Šventojo Petro įpėdinį, Liuteris vadina keliais gėdingais vardais. Popiežius taip pat yra piktžodžiaujamas ir persekiojamas.
Taip pat. Jis teigia, kad laisvos valios nėra, bet sako, kaip ir poetas, kad visi dalykai yra nulemti iš anksto.
Taip pat. Jis sako, kad šventosios Mišios neduoda naudos niekam, išskyrus tą, kuris jas laiko, ir tokiu būdu jis atitraukia jaunus žmones nuo maldos Dievui praktikos, kurią Bažnyčia iki šiol saugojo ir kurios laikėsi.
Taip pat. Dėl skaistyklos bei mišių ir maldų, sakomų už mūsų mirusiųjų sielas, taip pat dėl užtarimų bei mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios atleidimų: jis sutinka ne su mūsų Bažnyčios nuomone, bet su valdenų ir viklifičių erezijomis.
Taip pat. Kalbant apie Katalikų Bažnyčią: jis paiso pelagijonų ir aukščiau minėtų eretiškų viklifičių žodžių.
Taip pat. Jis niekina ir smerkia doktrinas bei autoritetus, kuriuos mums pamokymui paliko prieš mus buvę šventieji daktarai, ir visomis išgalėmis menkina pamaldumą, kurį puoselėjame mūsų šventiesiems.
Taip pat. Jis sako, kad nėra tokių dalykų kaip viršenybė ir paklusnumas. Jis griauna visą civilinę tvarką bei hierarchinę ir bažnytinę sanklodą, kad žmonės būtų vedami maištauti prieš savo vyresnybes, dvasines ir pasaulietines, ir pradėtų žudyti, vogti bei deginti, didžiai žalojant ir griaunant visuomeninį bei krikščioniškąjį gėrį. Be to, jis įveda tokį gyvenimo būdą, kuriuo žmonės daro viską, kas jiems patinka, lyg žvėrys. Jie elgiasi kaip vyrai, gyvenantys be jokio įstatymo, smerkia ir niekina visus civilinius bei kanonų įstatymus tiek, kad Liuteris, apimtas beribio įžūlumo, viešai sudegino dekretalijas ir (kaip galėtume tikėtis) būtų sudeginęs imperijos civilinę teisę, jei nebūtų labiau bijojęs imperatoriaus bei karaliaus kalavijų nei apaštališkojo atskyrimo.
Be to, jis nesigėdi menkinti ir piktai kalbėti apie šventuosius visuotinius susirinkimus. Tarp jų jis pirmiausia sugriovė (kiek tik pajėgė) šventąjį Konstanco susirinkimą, kuris buvo sušauktas vokiečių tautos garbei ir atminimui, kad padarytų galą schizmai ir sugrąžintų taiką mūsų Šventajai Motinai Bažnyčiai. Minėto Liuterio sutepta burna, niekindama ir griaudama juos, papiktino Visuotinę Bažnyčią. Jis nori užtraukti negarbę visai krikščionijai vadindamas šį susirinkimą „šėtono sinagoga“ ir įžeidinėdamas visus jame dalyvavusius, būtent: „keisto atminimo Zigmantą, imperatorių; ir Šventosios imperijos kunigaikščius, antikristus ir antikristo apaštalus, žudikus ir fariziejus“, nes, vykdydami to susirinkimo įsakymą, jie sudegino eretiką Janą Husą. Liuteris taip pat pridūrė, kad visi Jano Huso teiginiai, susirinkimo metu pasmerkti kaip klaidingi ir eretiški, buvo evangeliški bei krikščioniški, ir jis norėjo jį ginti bei pritarti tam, ką šis padarė. Tačiau jis atmeta ir atsisako bet kokių susirinkimo patvirtintų teiginių, kliedėdamas lyg pamišėlis, kad jei Janas Husas kartą buvo eretikas, jis [Liuteris] didžiuojasi būdamas dešimt kartų didesnis eretikas. Ir jis taip vaikosi naujovių žmonijos pražūčiai, kad nėra parašęs nieko (kad ir kaip tiesingai tai atrodytų), kuriame nebūtų piktžaizdžių ar mirties geluonies. Tai neminint kitų knygų, pilnų piktžodžiavimų, klaidų ir erezijų, kurios net nevertos būti paminėtos gero krikščionio burna. Šiose knygose nuodų yra tiek pat, kiek ir žodžių.
Kad padarytume galą nesuskaičiuojamoms ir begalinėms minėto Martyno klaidoms, pasakykime, jog atrodo, kad šis žmogus, Martynas, yra ne žmogus, o demonas žmogaus pavidalu, apsirengęs vienuolio drabužiu, kad geriau galėtų apgaudinėti žmoniją, ir norintis surinkti kelių eretikų, kurie jau seniai buvo pasmerkti, atskirti ir palaidoti pragare, erezijas. Pridėkime prie viso to visas neseniai jo įvestas erezijas, kurios turi tapti visos nedorybės bei šiukšlių šaltiniu ir sunaikinti katalikų tikėjimą. Kaip evangeliškas pamokslininkas jis triūsia drumsdamas ir griaudamas visą religinę taiką bei meilę ir visą tvarką bei kryptį šio pasaulio dalykuose. Ir galiausiai jis užtraukia negarbę visam mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios grožiui.
Paminėję visus šiuos dalykus tautų tarybai ir mūsų Šventajam Tėvui popiežiui, mes esame apdovanoti visa galia padėti ir duoti įsakymus, kad būtų padarytas galas ir visam laikui išnaikinta ši pavojinga bei mirtina erezija. Kad geriau pasistūmėtume šiame reikale, kreipėmės į mokytus žmones, tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, ir į visus visuotinius luomus, gausiai susirinkusius mūsų potvarkiu paskirtą dieną šiame Vormso mieste. Mūsų tarybos patarimu jame taip pat dalyvauja keletas kitų kunigaikščių ir prelatų iš mūsų žemių bei valdų ir kiti geri mūsų palydos žmonės. Galiausiai priėjome prie šios išvados.
Būtent, kad tokio žmogaus kaip minėtas Liuteris, jau pasmerkto ir vis dar atkakliai besilaikančio savo užsispyrusio iškrypimo, atskirto nuo krikščionių gyvenimo būdo ir pagarsėjusio eretiko, neturėtų būti klausomasi nei jis klausinėjamas, pagal įstatymą, siekiant užkirsti bet kokią progą tiems, kurie palaiko minėtą Liuterį ir jo klaidas, daryti blogį. Kadangi tarp daugelio Martyno Liuterio vardu pavadintų kūrinių kai kurios knygos galėjo būti ne jo sudarytos ar parašytos, ir kadangi keletas žmonių sakė, jog procesas prieš jį neturėtų būti pradedamas pirmiausia neišklausius, ką jis žino ar ką jis pasakytų, mes atviru raštu paprašėme, kad minėtas Liuteris atvyktų pas mus, suteikdami jam saugaus elgesio garantiją ir pavesdami jį lydėti vienam iš mūsų heroldų iš Vokietijos, kuris buvo mūsų pasiųstas. Mes paprašėme jo atvykti čia ne tam, kad jį teistume ar girtume jo nuopelnus, ir netrokšdami, kad dalykai, susiję su šventuoju katalikų tikėjimu, kurie taip ilgai dėl naujų ginčų kėlė didelį skandalą bei pavojų krikščionims ir sukėlė mūsų šventojo tikėjimo netikinčių priešų juoką – būtų toliau aptarinėjami, bet tam, kad pamatytume, ar per gerus perspėjimus minėtas Liuteris negalėtų būti atverstas.
Dėl šios priežasties minėtas Liuteris pasirodė čia, Vormse, prieš mus ir prieš kunigaikščius, prelatus bei kitus žmones iš kelių luomų. Vykdydami mūsų įsakymą, mes jį apklausėme, pirmiausia klausdami, ar taip, ar ne, jis parašė knygas, kurios tada buvo įvardytos ir jam parodytos, ir [antra], ar jis nori atšaukti šių knygų turinį dėl dalykų, nukreiptų prieš katalikų tikėjimą, šventuosius visuotinius susirinkimus, apaštališkuosius dekretus bei bažnyčios apeigas ir papročius, kurių laikėsi mūsų pirmtakai ir mes iki šios dienos. Mes paprašėme minėto Liuterio tiek savo, tiek visų mūsų padėjėjų vardu, kad jis norėtų nuolankiai sugrįžti į mūsų Motinos Bažnyčios vienybę bei bendrystę. Ir net tada būtų buvę lengva jį atversti ir suminkštinti jo širdį, jei minėtas Liuteris nebūtų buvęs užsispyręs kaip uola.
Liuteris pripažino prieš mus ir prieš raichstago kunigaikščius bei žmones, kad įvardytos knygos yra jo ir kad jis niekada negalėtų ir nenorėtų jų išsižadėti. Be to, jis pasakė, kad yra parašęs kitų, kurios čia nebuvo parodytos, nes jų dar neturėjome. Kiek tai susiję su jo knygų turinio atšaukimu, jis paprašė, kad jam būtų suteiktas laikas apie tai pagalvoti. Šis atidėjimas turėjo būti atmestas: dalykai, nukreipti prieš tikėjimą, nusipelno ne atidėjimo, o neatidėliotino sprendimo. Be to, kadangi mes savo laiške Liuteriui paminėjome jo atvykimo čia priežastį, jis turėjo turėti pakankamai laiko pagalvoti apie atsakymą, kurį mums duos. Tačiau mes sutikome jam suteikti dvidešimt keturių valandų atidėjimą. Po to laiko jis turėjo būti vėl atvestas prieš mus ir prieš raichstago kunigaikščius bei žmones. Mes taip pat pažadėjome jam, kad jei jis atšauks aukščiau minėtą blogį, mes suorganizuosime jam susitikimą su mūsų Šventuoju Tėvu popiežiumi. Taip pat, po teisingo ir stropaus apsvarstymo, [mes sutikome, kad] jei jo knygų turinyje būtų kas nors gero, mes tai išsaugotume ir išvalytume tik dalykus, prieštaraujančius mūsų doktrinoms. Tai, kas būtų gera, būtų patvirtinta ir sankcionuota apaštališkuoju autoritetu.
Nepaisant to, per piktus žodžius bei gestus mūsų kunigų atžvilgiu, jis viešai pareiškė, kad nepakeis nė vieno savo knygų turinio žodžio, deklaruodamas mūsų ir raichstago akivaizdoje, kad apaštališkieji dekretai ir šventieji visuotiniai susirinkimai prieštaravo vieni kitiems ne vieną kartą. Kiek tai susiję su juo, jis nelaikė šių dekretų bei susirinkimų tiesingais ir neatšauks nė vieno dalyko, kurį parašė, kol nebus įtikintas kitaip per Šventąjį Raštą ar dieviškąjį autoritetą. Jis daug kartų pakartojo, norėdamas pridengti savo klaidingas doktrinas, kad negalėtų išgelbėti savo sielos, jei pakeistų nors vieną Dievo žodį – tarsi mes būtume prašę jį keisti Dievo žodžius! Priešingai, jis sukilo prieš mūsų Šventąją Motiną Bažnyčią.
Galiausiai minėtas Liuteris užbaigė dieną dar blogiau, nei ją buvo pradėjęs. Jis negalėjo paslėpti savo pražūtingo įžūlumo. Jis džiūgavo dėl pražūties krikščionių, kurie dėl jo doktrinų bei jo iškrypimo gyveno nesantaikoje, nerime ir susiskaldyme. Liuteris taip pat norėjo, kaip ir eretikai, iškraipyti ir piktu būdu interpretuoti šventosios evangelijos autoritetą bei piktavališkai juo naudotis. (Pavyzdžiui, ten, kur mūsų Atpirkėjas sako: „Aš atėjau atnešti ne ramybės, o kalaviją“, Martynas sako, kad jam pasaulyje nėra didesnio džiaugsmo kaip matyti ginčus ir frakcijas dėl Dievo žodžio.) Tokiu būdu jis dangsto savo naujas nuomones dėl Dievo žodžio. Jis norėjo sukelti frakcionizmą, nesutarimus, nesantaiką, nusikaltimus, karus ir blogus dalykus tarp krikščionių, kaip mes lengvai galime pamatyti iš pasekmių ir didelės žalos bendram krikščionių religijos gėriui.
Taigi, apšviesti piktavališko bei neištikimo minėto Liuterio atsakymo, mes nusprendėme jį išsiųsti jo nesuėmę, laikydamiesi jo saugaus elgesio garantijos sąlygų bei tokiems atvejams reikalaujamų teisinių procedūrų, ypač todėl, kad jos buvo mūsų pačių surašytos. Kitą dieną visi kunigaikščiai ir įvairių luomų atstovai buvo informuoti apie šį sprendimą. Tai buvo padaryta kunigaikščių ir raichstago prašymu, pagal mūsų Kūrėjo žodžius, kai Jis pasakė, kad Jis netrokšta nusidėjėlio mirties, bet nori, kad jis atsiverstų ir gyventų. Mes suteikėme Liuteriui trijų dienų atidėjimą, kad jis pasigailėtų. Per tą laiką du kurfiurstai, du vyskupai, du kunigaikščiai ir du mūsų miestų deputatai susirinko čia visų luomų vardu ir privertė patį Liuterį pasirodyti, kad jis būtų informuotas apie mūsų priemones bei bausmės būdą ir tipą, kurį mes jam taikytume, jei jis nepasigailėtų. Visi jie atliko savo pareigą, neleisdami niekam padaryti jokios žalos minėtam Liuteriui.
Vienas iš kurfiurstų pateikė Liuteriui tokius priekaištus, kad Liuteris negalėjo ištarti nė žodžio. Šis kurfiurstas netgi perspėjo Liuterį nustoti būti užsispyrusiam ir sugrįžti į bažnytinį paklusnumą bei papročius, kurių mes, mūsų Šventasis Tėvas popiežius, Šventasis Apaštalų Sostas, visas raichstagas ir visos ištikimos tautos laikėmės iki šiol. Jam buvo pažadėta, kad jei jis panorės atsisakyti šios klaidingos nuomonės ir vėl paklusti savo vyresnybėms, jo garbė bei jo išganymas bus išsaugoti, kaip praeityje buvo padaryta kai kuriems šventiesiems tėvams, kurie taip pat buvo nuklydę.
Minėtas Liuteris nepateikė jokio geresnio atsakymo nei tas, kurį buvo pateikęs anksčiau (remiantis deputatų pranešimu). Jis pareiškė, kad ne tik įtaria kiekvieną iš mūsų, bet net jei būtų sušauktas visuotinis susirinkimas, jis vis tiek jam nepaklustų. Ir, jei buvome informuoti teisingai, jis net išdrįso savo sutepta burna pasakyti, kad evangelijos ir katalikų tikėjimo dalykai visuotiniuose susirinkimuose niekada nebuvo tinkamai nagrinėjami. Liuteris, kaip paskutinės priemonės, kreipėsi į visuotinį susirinkimą dėl mūsų Šventojo Tėvo popiežiaus nuosprendžio, nors apie visuotinius susirinkimus pasakė tiek daug piktų bei įžeidžiančių dalykų ir parašė tiek daug blogio. Visomis savo jėgomis ir išmone jis klaidingai nukreipė bei supainiojo žmones eretikų būdu, kurie sako, kad žemėje nėra nieko, ko jie bijotų labiau už visuotinius susirinkimus. Taip yra todėl, kad vienintelis dalykas, ten daromas, ir tai daroma dieviškosios apvaizdos dėka, yra prieštaravimas eretikų, tiesos priešų, veiksmams bei raštams, siekiant sunaikinti ir panaikinti jų neapgalvotus išgalvotus dalykus. Šis [požiūris į susirinkimus], labiau nei bet koks kitas eretiškas įvykis, pasitvirtino ir pasireiškė Liuteryje bei jo darbuose.
Aukščiau paminėtus dalykus mes kruopščiai ir ilgai tyrėme. Kadangi minėtas Liuteris buvo toks užsispyręs bei atkaklus savo nuomonėse, klaidose ir erezijose, išmintingi žmonės, kurie jį matė bei girdėjo, sakė, kad jis yra pamišęs ir užvaldytas kažkokios piktosios dvasios. Mes jį išsiuntėme atgal, lydimą mūsų heroldo jo saugumui užtikrinti, pagal jo saugaus elgesio garantijos turinį. Mes suteikėme jam dvidešimties dienų laikotarpį, prasidedantį balandžio dvidešimt penktąją dieną šiais metais – tą dieną jis paliko šį Vormso miestą. O dabar yra teisinga bei būtina rasti priemones tokiam atvejui, ką mes padarėme ir įvykdėme taip, kaip nurodyta toliau.
Visų pirma, Visagalio Dievo garbei, iš pagarbos tiek jo vikarui čia, žemėje, mūsų Šventajam Tėvui popiežiui, tiek Šventajam Apaštalų Sostui, vedami uolumo, meilės bei mūsų prigimtinio polinkio ir sekdami mūsų pirmtakais, mes kreipiamės į katalikų tikėjimo gynybą bei Šventosios Romos Bažnyčios apsaugą. Mes trokštame ginti mūsų gėrybes, naudoti mūsų galią, mūsų valdas, mūsų draugus bei pavaldinius ir, jei prireiks, rizikuoti savo gyvybe bei krauju ir viskuo, ką Dievui patiko mums duoti šiame pasaulyje. Remdamiesi mums suteikta valdžia ir pasitarę su kunigaikščiais, prelatais, mūsų ordinų riteriais bei mūsų tarybos džentelmenais, gausiai čia susirinkusiais, mes įsakėme išsiųsti mandatus kiekvienai iš mūsų kanceliarijų bei valdų jų pačių kalba, kuriais turi būti įvykdytas nuosprendis prieš Martyną Liuterį ir jo klaidingą doktriną (jau pasmerktą mūsų Šventojo Tėvo popiežiaus, tikrojo bei teisėto šių reikalų teisėjo), kaip nurodyta mums pateiktose aukščiau paminėtose bulėse. Mes paskelbėme ir šiuo ediktu amžiams skelbiame, kad minėtas Martynas Liuteris turi būti laikomas atskirtu nariu, supuvusiu ir atpjautu nuo mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios kūno. Jis yra užsispyręs, schizmatiškas eretikas, ir mes norime, kad jūs visi jį tokiu laikytumėte.
Dėl šios priežasties mes draudžiame kam nors nuo šiol drįsti žodžiais ar darbais priimti, ginti, palaikyti ar remti minėtą Martyną Liuterį. Priešingai, mes norime, kad jis būtų suimtas ir nubaustas kaip pagarsėjęs eretikas, kaip jis to nusipelnė, kad būtų asmeniškai atvestas prieš mus arba saugiai saugomas, kol tie, kurie jį sučiupo, mus informuos, po ko mes nurodysime tinkamą proceso prieš minėtą Liuterį eigą. Tie, kurie padės jį sučiupti, bus dosniai apdovanoti už savo gerą darbą.
Kiek tai susiję su jo bendrininkais – tais, kurie padeda ar remia minėtą Martyną bet kokiu būdu arba kurie rodo užsispyrimą savo iškrypime, negaudami iš popiežiaus atleidimo už padarytas blogybes – mes taip pat imsimės veiksmų prieš juos ir paimsime visą jų turtą bei nuosavybę, kilnojamąją ir nekilnojamąją, padedant arba tos vietovės, kurioje jie gyvena, teisėjams, arba mūsų parlamentams bei taryboms Maline ar kituose miestuose, kuriuose apie šiuos įvykius bus sužinota. Veiksmų bus imamasi pagal kaltintojų ar mūsų fiskalinių prokurorų pageidavimą, bet visada pagal konstituciją bei įstatymus – nesvarbu, kanonų, civilinius ar dieviškuosius – surašytus prieš tuos, kurie vykdo ereziją ar lèse majesté nusikaltimą. Šie įstatymai bus taikomi neatsižvelgiant į asmenį, laipsnį ar privilegiją, jei kas nors neklus mūsų ediktui bet kokiu būdu.
Taip pat. Mes trokštame, kad nusikaltėlių turtas, kuris gali būti konfiskuotas pagal šį ediktą, būtų padalytas: viena pusė atitektų mums, o kita pusė – kaltintojams bei skundikams.
Mes taip pat trokštame, kad ten, kur nėra kaltintojų, mūsų fiskaliniai prokuroriai imtųsi veiksmų prieš nusikaltėlius per inkviziciją mūsų vardu. O jei yra kaltintojų, mes norime, kad jie prisijungtų prie jūsų mūsų fiskalų vardu, dėl mūsų teisės bei intereso, be jokio jiems reiškiamo pasipriešinimo.
Taip pat. Mes prašome jūsų ir įsakome, kad „gaudžiant trimitui“ sušauktumėte žmones iš keturių kaimų bei miestų, kuriuose šis ediktas bus viešinamas, kampų ir surinktumėte juos ten, kur įprasta viešinti mūsų ediktus bei mandatus. Tada jūs perskaitysite šį ediktą žodis žodžiui ir garsiu balsu. Mes įsakome, gresiant čia numatytoms bausmėms, kad šio edikto turinio būtų laikomasi ir jis būtų vykdomas visas; ir mes draudžiame bet kam, nepaisant jo autoriteto ar privilegijos, drįsti pirkti, parduoti, laikyti, skaityti, rašyti ar pavesti kam nors parašyti, spausdinti ar pavesti išspausdinti, ar teigti bei ginti minėto Martyno Liuterio knygas, raštus ar nuomones, arba bet ką, kas išdėstyta šiose knygose bei raštuose, nesvarbu – vokiečių, lotynų, flamandų ar bet kuria kita kalba. Tai galioja ir visiems tiems raštams, kuriuos pasmerkė mūsų Šventasis Tėvas popiežius, ir bet kokiai kitai knygai, parašytai Liuterio ar bet kurio jo mokinio, bet kokiu būdu, net jei ten yra įmaišyta katalikiškos doktrinos siekiant apgauti paprastus žmones.
Dėl šios priežasties mes norime, kad visos Liuterio knygos būtų visuotinai uždraustos bei neleidžiamos, taip pat norime, kad jos būtų sudegintos. Mes vykdome Šventojo Apaštalų Sosto nuosprendį ir sekame labai pagirtinu potvarkiu bei senovės gerųjų krikščionių papročiu, kurie eretikų, tokių kaip arijonai, priscilijonai, nestoriečiai, eutichijonai ir kiti, knygas sudegindavo bei sunaikindavo, net viską, kas tose knygose buvo išdėstyta, nesvarbu – gera ar bloga. Tai gerai daroma, nes jei mums neleidžiama valgyti mėsos, kurioje yra bent vienas lašas nuodų, dėl kūno infekcijos pavojaus, tada mes tikrai turėtume palikti nuošalyje kiekvieną doktriną (net jei ji gera), kuri savyje turi erezijos bei klaidos nuodų, kurie apkrečia, sugadina ir sunaikina prisidengę meile viską, kas gera, sukeldami didelį pavojų sielai.
Todėl mes prašome jūsų, atsakingų už teisminį administravimą, kad visos Liuterio knygos bei raštai būtų viešai sudeginti ir sunaikinti, nesvarbu, ar tie raštai yra vokiečių, flamandų, lotynų ar bet kuria kita rašytine kalba, ir ar jie parašyti jo paties, jo mokinių ar jo klaidingų bei eretiškų doktrinų, kurios yra viso iškrypimo bei nedorybės šaltinis, sekėjų. Be to, mes prašome jūsų padėti bei talkinti mūsų Šventojo Popiežiaus pasiuntiniams. Jiems nesant, jūs patys pasirūpinsite, kad visos tos knygos būtų viešai sudegintos, ir įvykdysite visus aukščiau paminėtus dalykus.
Tam tikslui mes prašome ir reikalaujame visų mūsų jūsų jurisdikcijos pavaldinių atsižvelgti į čia paminėtas bausmes, taip pat prašome jų padėti bei paklusti jums taip, kaip jie paklustų mums.
Mes taip pat turime būti atsargūs, kad minėto Martyno Liuterio knygos ar doktrinos nebūtų rašomos bei viešinamos kitų autorių vardais. Kasdien rašoma ir viešinama keletas knygų, pilnų blogos doktrinos bei blogų pavyzdžių. Taip pat platinama daug paveikslų bei iliustracijų, kad žmonijos prigimties priešas per įvairias klastas galėtų pavergti krikščionių sielas. Dėl šių knygų ir neprotingų paveikslų krikščionys puola į nusižengimus ir pradeda abejoti savo pačių tikėjimu bei papročiais, taip sukeldami skandalus bei neapykantą. Kasdien vis labiau šioje karalystėje ir visose krikščionijos provincijose bei miestuose vyksta maištai, susiskaldymai ir nesutarimai. To labai reikia bijoti.
Dėl šios priežasties, ir siekdami nužudyti šią mirtiną piktžaizdę, mes prašome ir reikalaujame, kad nuo šiol niekas nedrįstų kurti, rašyti, spausdinti, tapyti, parduoti, pirkti ar pavesti išspausdinti, parašyti, parduoti ar nutapyti bet kokiu būdu tokių pražūtingų straipsnių, tiek daug nukreiptų prieš šventąjį ortodoksinį tikėjimą ir prieš tai, ką Katalikų Apaštalų Bažnyčia saugojo bei vykdė iki šios dienos. Mes taip pat pasmerkiame bet ką, kas kalba prieš Šventąjį Tėvą, prieš bažnyčios prelatus ir prieš pasaulietinius kunigaikščius, visuotines mokyklas bei jų fakultetus ir visus kitus garbingus žmones, nesvarbu, ar jie užima vadovaujančias pareigas, ar ne. Ir tokiu pat būdu mes pasmerkiame viską, kas prieštarauja geram doroviniam žmonių charakteriui, Šventajai Romos Bažnyčiai ir krikščionių visuomeniniam gėriui.
Ir galiausiai, po to, kai šis ediktas bus paskelbtas, mes norime, kad visos aukščiau paminėtos knygos, raštai bei paveikslai būtų viešai sudeginti, įskaitant tuos, kurie bet kokio autoriaus vardu gali būti išspausdinti, parašyti ar sudaryti bet kuria kalba, kur tik jie mūsų šalyse bus rasti.
Mes prašome jūsų būti stropiems suimant ir konfiskuojant visą turtą tų, kurie atrodo maištaujantys prieš čia paminėtus potvarkius, ir nubausti juos pagal bausmes, nustatytas įstatymo – Dieviškojo, kanonų ir civilinio.
Ir tam, kad užkirstume kelią nuodingoms klaidingoms doktrinoms bei blogiems pavyzdžiams plisti po visą krikščioniją, ir kad knygų spausdinimo amatas būtų naudojamas tik geriems tikslams, mes, po subrendusio ir ilgo svarstymo, įsakome bei nurodome jums šiuo ediktu, kad nuo šiol, gresiant turto ir nuosavybės konfiskavimui, joks knygų prekeivis, spaustuvininkas ar bet kas kitas neminėtų Šventojo Rašto ar jo interpretacijos prieš tai negavęs miesto raštininko sutikimo bei universiteto teologijos fakulteto patarimo ir sutikimo, kuris patvirtins tas knygas bei raštus savo antspaudu. Kiek tai susiję su knygomis, kuriose net neminimas tikėjimas ar Šventasis Raštas, mes taip pat norime, kad joms būtų taikomas šis dekretas, išskyrus tai, kad pakaks mūsų arba mūsų leitenantų sutikimo. Visa tai bus taikoma pirmajam aukščiau paminėtų knygų spausdinimui.
Taip pat. Be to, mes pareiškiame šiame potvarkyje, kad jei kas nors, nepaisant jo socialinio statuso, drįstų tiesiogiai ar netiesiogiai priešintis šiam dekretui – nesvarbu, ar tai būtų susiję su Liuterio reikalu, jo šmeižikiškomis knygomis ar jų spausdinimu, ar su bet kuo, kas buvo mūsų įsakyta – šie nusižengėliai taip darydami bus kalti dėl lèse majesté nusikaltimo ir užsitrauks mūsų didį pasipiktinimą bei kiekvieną iš aukščiau paminėtų bausmių.
Mes trokštame, kad prie šio dekreto kopijos būtų pridėti įrodymai, pasirašyti vieno iš mūsų sekretorių arba apaštališkojo notaro, kaip būtų padaryta šiam originalui.
Kaip to liudininką ir kad visi šie dalykai būtų tvirti bei amžiams nustatyti, mes uždėjome savo antspaudą ant šio dokumento ir pasirašėme savo ranka.
Duota mūsų Vormso mieste gegužės aštuntąją dieną mūsų Viešpaties tūkstantis penkių šimtų dvidešimt pirmaisiais metais.
Pasirašyta Karolis Penktasis
Doumente ne tik pasmerkiamas Martynas Liuteris, bet ir įvedama griežta spaudos cenzūra bei nustatomas teisinis pagrindas bet kokį religinį nesutarimą vertinti kaip valstybės išdavystę.