Kas yra substancija?

Kasdienėje kalboje substancija dažniausiai reiškia tam tikrą medžiagą, kuri yra materialaus pobūdžio. Tai gali būti bet kokia medžiaga, kuri egzistuoja fiziniame pasaulyje, pavyzdžiui, vanduo, metalas, mediena, chemikalai. Tai yra apčiuopiamos, fizinės dalelės, kurios sudaro objektus, su kuriais susiduriame kasdien.

Filosofijoje „substancija“ dažnai reiškia kažką daugiau nei tiesiog materialią medžiagą. Ją galima apibūdinti kaip esminę būtį, pagrindą, kuris sudaro viską, kas egzistuoja. Substancija filosofijoje yra tai, kas egzistuoja savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų dalykų. Vienas iš pirmųjų apie substanciją mąstė Aristotelis, kuris teigė, kad substancija yra tai, kas turi esmines savybes, kurios apibrėžia jos prigimtį, ir kitos savybės gali kisti, tačiau substancija išlieka tokia pati.

Citata iš Aristotelio: „Substancija yra tai, kas egzistuoja savaime ir nepriklauso nuo kitų dalykų“.

Dekartas (René Descartes) taip pat nagrinėjo substancijos sąvoką ir teigė, kad egzistuoja dvi pagrindinės substancijos – materialioji (kūnas) ir dvasinė (siela). Dekarto požiūriu, substancija yra tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko kito, išskyrus Dievą.

Citata iš Dekarto: „Tikras substancijos supratimas yra tas, kuris leidžia suprasti, kad ji gali egzistuoti nepriklausomai nuo visko, išskyrus Dievą“.

Religinėje teologijoje, ypač krikščionybėje, substancija turi specifinę reikšmę. Vienas iš svarbių religinių kontekstų, kuriame naudojama ši sąvoka, yra Šv. Komunijos doktrina katalikų Bažnyčioje. Šiame kontekste vartojamas terminas „transsubstanciacija“, kuris reiškia, kad per Šv. Mišias duona ir vynas transformuojasi į Kristaus kūną ir kraują. Nors išorinė forma (duona ir vynas) nesikeičia, jų „substancija“ pasikeičia į Kristaus kūno ir kraujo substanciją.

Citata iš Tomo Akviniečio: „Transsubstanciacija reiškia tai, kad duonos ir vyno substancija iš tiesų tampa Kristaus kūno ir kraujo substancija“.

Kitas religinis aspektas yra Dievo kaip substancijos apibrėžimas. Krikščioniškoje teologijoje Dievas dažnai laikomas vienintele tikra substancija, nes Jis egzistuoja nepriklausomai nuo visko, ir visa kita egzistuoja dėl Jo valios.

Citata iš Augustino: „Dievas yra substancija, kurios buvimas ne tik yra amžinas, bet ir nepajudinamas.“

Substancija reiškia:

  • Kasdieninis požiūris: medžiaga, kurią galima paliesti, pamatyti ar kitaip patirti.
  • Filosofinis požiūris: esminė būties forma, egzistuojanti nepriklausomai nuo kitų dalykų, kaip kad Aristotelio, Dekarto ir kitų filosofų sistemose.
  • Religinis požiūris: Dievo esmė arba religinė mistika, pvz., transsubstanciacijos doktrina krikščionybėje.
Skaitykite daugiau..
Teologijoje substancijos supratimas įgauna gilesnį, dvasinį matmenį, kuris peržengia vien fizinio pasaulio ribas. Krikščioniškoje mintyje, ypač ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų darbuose, substancija siejama su Dievo esme. Tai yra tai, kas yra nekintama ir amžina. Pavyzdžiui, kalbant apie Švenčiausiąją Trejybę, teologija moko, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra trys asmenys, bet viena Dievo substancija. Tai reiškia, kad Dievo esmė yra viena, nors ir pasireiškia skirtingais būdais.

Įdomu tai, kad Rytų ortodoksų teologijoje, ypač šv. Grigaliaus Palamo mokymuose, daroma aiški riba tarp Dievo esmės (substancijos) ir Jo energijų. Dievo esmė yra visiškai nepasiekiama žmogui, bet mes galime patirti Dievo veikimą per Jo energijas. Tai tarsi saulė: mes negalime paliesti pačios saulės (substancijos), bet jaučiame jos šilumą ir matome šviesą (energijas). Šis skirtumas padeda suprasti, kaip žmogus gali susivienyti su Dievu be to, kad pats taptų Dievu ta pačia esme. Tai yra subtilus, bet svarbus teologinis žingsnis, skiriantis tikrąją Dievo prigimtį nuo Jo veikimo pasaulyje.