Alegorija yra literatūros arba meno kūrinys, kuriame personažai, įvykiai, objektai ar net visa istorija turi simbolinę prasmę, kuri perteikia gilesnę, dažnai moralinę, filosofinę ar politinę idėją. Kitaip tariant, alegorija yra pasakojimas, kuris veikia dviem lygmenimis: tiesioginiu (paviršutiniu) ir simboliniu. Per simbolius, metaforas ir veikėjų elgesį perteikiamos sudėtingesnės mintys arba universalios tiesos.
Vienas garsiausių alegorijos pavyzdžių yra Platono „Olos alegorija“, kurioje kaliniai, uždaryti oloje, mato tik šešėlius ant sienos ir mano, kad tai yra tikrovė. Ši alegorija simbolizuoja žmogaus nežinojimą ir tiesos ieškojimą.
Kitas žymus pavyzdys – Dantės „Dieviškoji komedija“, kurioje Dantė keliauja per pragarą, skaistyklą ir rojų. Šios kelionės simbolizuoja žmogaus sielos kelionę į išsigelbėjimą ir tiesą.
Alegorijos padeda autoriams išreikšti sudėtingus konceptus, dažnai užslėptai, todėl skaitytojas turi įžvelgti gilesnę prasmę už tiesioginių įvykių ar personažų.
Viduramžiais teologai alegoriją naudojo kaip priemonę suderinti skirtingas Biblijos knygas. Keturių lygių Biblijos interpretacijos metodas (literatūrinis, alegorinis, moralinis ir anagoginis) leido kiekvienam tekstui turėti daugybę teologinių sluoksnių. Pavyzdžiui, Nojaus arka alegoriškai buvo suprantama kaip Bažnyčios metafora, laivą, nešančią tikinčiuosius per pasaulio tvaną. Ši metodologija pabrėžė, kad Raštas yra ne tik istorinė kronika, bet ir gyvas, daugialypis Dievo apreiškimas, reikalaujantis nuolatinio dvasinio įžvalgumo. Alegorija tokiu būdu tampa ne tik literatūrine technika, bet ir esminiu būdu suvokti Dievo veikimą laike.