Šaukote 1767 m. pastatyta bažnyčia. Jai 1773 m. dovanota žemės. Iki 1863 m. bažnyčia perstatyta. Kunigas Simonas Jakavičius už sukilėlių atsišaukimo perskaitymą 1863 m. ištremtas 7 m. į Tobolską; atimtas dvasininko titulas.
Prie bažnyčios buvo prieglauda, iki 1863 m. veikė parapinė mokykla. Apie 1922 m. įsteigta parapija.
Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia – tai ne tik akmenų ir medžio konstrukcija, bet ir gyva tikėjimo liudytoja, per amžius saugojusi bendruomenės dvasinį paveldą. 1767 m. pastatyta bažnyčia, apdovanota žeme 1773 m., tapo dvasiniu Šaukoto gyventojų centru, kur skambėjo maldos ir giesmės, kur buvo aukojamos šventosios Mišios, stiprinant tikinčiųjų ryšį su Dievu. 1863 m. pertvarkymai atspindi ne tik architektūros evoliuciją, bet ir sudėtingą istorijos kontekstą, kunigo Simono Jakavičiaus tremtis į Tobolską – liudijimas apie tikėjimo ištikimybę net ir susidūrus su priespauda. Prisiminkime Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Matą: „Nes kas panorės išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją ras“ (Mt 16,25). Kunigo auka byloja apie gilią tikėjimo prasmę ir pasiaukojimą.
Parapinė mokykla, veikusi iki 1863 m., liudija apie bažnyčios vaidmenį ne tik dvasiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime, skleidžiant žinias ir ugdant jaunąją kartą krikščioniškose vertybėse. Prieglauda prie bažnyčios primena krikščionišką gailestingumo ir meilės artimui principą, atsispindintį Jėzaus mokymuose: „Aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgindinote; buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdinote; buvau svetimas, ir jūs mane priglaudėte“ (Mt 25,35). Apie 1922 m. įsteigta nauja institucija – tai dar vienas liudijimas apie gyvybingą Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčios bendruomenę ir jos pastangas išlaikyti tikėjimą ir tradicijas. Bažnyčia, kaip ir kiekvienas tikintis žmogus, yra kelionėje, nuolat ieškodama Dievo ir skleisdama jo meilę.