Želva 1586 m. dovanota Vilniaus jėzuitų kolegijai. Jėzuitai 1753 m. pastatė bažnyčią, kuri 1755 m. sudegė. Bažnyčios metrikų knygos buvo išlikusios nuo 1778 m. 1849 m. Želva prijungta prie Telšių (Žemaičių), 1926 m. – prie Kaišiadorių vyskupijų. 1881 m. bažnyčia sudegė. Atstatyta ir baigiama įrengti bažnyčia 1887 m. vėl sudegė. Kunigas Antanas Stapulionis su parapijiečiais 1892 m. pastatė dabartinę medinę. Senosios bažnyčios medžiaga buvo parduota Žemaitkiemio katalikams. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.
1909–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Apie 1922 m. įsteigta parapija. 1932 m. klebonas Stanislovas Švėgžda bažnyčią perdažė. 1953–1954 m. kunigas Jonas Mintaučkis su parapijiečiais ją atnaujino. Klebonas Pranas Cibulskas 1949 m. areštuotas ir ištremtas. Po 10 m. grįžo į Lietuvą invalidas. Nuo 1968 m. iki mirties klebonavo Jonas Tomkus (1924–1989; palaidotas šventoriuje).
Teologiniu požiūriu, bažnyčios atstatymai po gaisrų simbolizuoja krikščioniškąją ištvermę ir bendruomenės tikėjimo atsparumą pasaulietiniams vargams. Kiekvienas atstatymas, ypač 1892 metais, kai buvo pastatyta dabartinė medinė šventovė, tapo naujo, atnaujinto įsipareigojimo Dievui įrodymu. Be to, minimas blaivybės draugijos veikimas rodo, kad Želvos parapija buvo aktyvi socialinio atsakingumo srityje, įgyvendindama katalikiškos socialinės mokymo principus per parapijos bendruomenę. Ši vieta ilgą laiką tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip moralinio atgimimo centras.