Šventoji Ostija yra pašventinta duona, naudojama Romos katalikų bažnyčios ir kai kurių kitų krikščioniškų denominacijų Eucharistijos apeigose. Ji simbolizuoja ir per konsekraciją tampa Kristaus kūnu. Per Mišias kunigas pašventina duoną ir vyną, pakartodamas Jėzaus Kristaus žodžius Paskutinės vakarienės metu: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas… Imkite ir gerkite: tai yra mano kraujas…“. Šventoji Ostija, kaip Kristaus kūno simbolis, dalijama tikintiesiems per Komuniją.
Ostija paprastai yra plona, apvali, nerauginta duona, gaminama iš kvietinių miltų ir vandens. Ji būna skirtingų dydžių – mažesnė dalijama Komunijos metu tikintiesiems, o didesnė – kunigui per Mišias. Pasak katalikų tikėjimo, po konsekracijos Ostija perkeičiasi ir realiai tampa Kristaus kūnu, nors išoriniu pavidalu išlieka duona. Šis tikėjimas yra pagrįstas transsubstanciacijos doktrina, pagal kurią duonos ir vyno esatis iš esmės pasikeičia į Kristaus kūną ir kraują.
Šventoji Ostija taip pat turi gilų dvasinį ir simbolinį krikščioniškojo tikėjimo ryšį. Ji primena Jėzaus auką už žmoniją, jo kančią, mirtį ir prisikėlimą, kurios buvo padarytos dėl žmonių išganymo. Tikintieji, priimdami Ostiją per Komuniją, ne tik prisimena Kristaus auką, bet ir dvasine prasme dalyvauja jo kūno ir kraujo priėmime, stiprina savo ryšį su Dievu ir bendruomene.
Istoriškai būtent Eucharistijoje naudojamos duonos klausimas tapo vienu iš simbolinių Rytų ir Vakarų krikščionybės susipriešinimo židinių. Rytų Bažnyčia nuo seno naudojo raugintą duoną, matydama joje prisikėlusio Kristaus gyvybę ir pilnatvę, o Vakarų Bažnyčia laikėsi neraugintos duonos, siejant ją su Paskutinės vakarienės žydiška Pascha. XI a. viduryje šis skirtumas įgavo poleminį pobūdį: Studiono vienuolis Nicetas Pektoratas savo veikale Libellus contra Latinos („Knygelė prieš lotynus“) apkaltino lotynus grįžimu prie „įstatymo šešėlio“ ir netinkamu Kristaus kūno vaizdavimu. Į šiuos kaltinimus atsakė popiežiaus legatas Humbertas iš Silvae Candidae, kuris savo veikale Adversus Graecorum calumnias atrinko ir komentavo Niceto teiginius, siekdamas parodyti, kad nerauginta duona neprieštarauja nei Evangelijai, nei Bažnyčios tradicijai. Nors abu autoriai ginčijosi dėl liturginių detalių, jų polemika tapo platesnio konflikto dalimi: Eucharistijos duonos forma virto ne tik teologiniu, bet ir tapatybiniu ženklu, simboliškai įkūnijančiu vis gilėjantį Rytų ir Vakarų atotrūkį prieš pat 1054 m. skilimą. Šie ginčai dėl raugintos ir neraugintos duonos, Sabato pasninko ar dvasininkų santuokos, iš pirmo žvilgsnio atrodę antraeiliai, tapo katalizatoriais platesniems nesutarimams dėl autoriteto, tradicijos ir bažnytinės tvarkos. Galiausiai šie bekompromisiai teologiniai susidūrimai, tokie kaip Niceto Pektorato „Knygelė prieš lotynus“ (Libellus contra latinos) ir kardinolo Humberto „Prieš graikų šmeižtus“ (Adversus Graecorum calumnias), tapo lemiamu įrankiu, galutinai perplėšusiu vieningą krikščioniją į dvi priešiškas puses. 1054 m. kulminaciją pasiekęs Didysis skilimas (Schisma Magnum) nebuvo tik formalus ginčas – jis negrįžtamai įtvirtino krikščionybės padalijimą į Vakarų (Katalikų) ir Rytų (Stačiatikių) Bažnyčias, paverčiant lotyniškąją ir graikiškąją tradicijas dviem atskirais pasauliais. Ši polemika, ypač aršios diskusijos dėl neraugintos duonos, pavertė liturginius skirtumus neįveikiama dogmine siena, kuri iki šių dienų laiko krikščionių pasaulį padalytą pusiau.