Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie,
Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegul jie ilsisi ramybėje.
Amen.
Ši malda išreiškia tikinčiųjų prašymą, kad mirusieji būtų priimti į Dievo amžinąją šlovę ir rastų ramybę. Ji dažnai meldžiama po laidotuvių, per mirties metines arba per specialias šventes, kaip Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, kai krikščionys prisimena ir pagerbia mirusiuosius.
Citatos, kurios susijusios su mirusiaisiais, pagrindas krikščioniškajai maldai už jų sielas:
- 2 Makabėjų knyga 12:45–46 – Ši citata tiesiogiai mini maldą už mirusiuosius ir rodo, kad tikėjimas į prisikėlimą skatina žmones melstis už tuos, kurie mirė:„Jis atliko išpirkimo auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš nuodėmių.“
(Šis tekstas dažnai naudojamas kaip vienas pagrindinių argumentų katalikų tradicijoje dėl maldų už mirusiuosius.) - Jono evangelija 11:25–26 – Jėzus kalba apie prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, suteikdamas viltį tikintiesiems:„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“
- 1 Tesalonikiečiams 4:13–14 – Apaštalas Paulius drąsina tikinčiuosius nesijaudinti dėl tų, kurie mirė, nes jie bus prisikelti su Kristumi:„Nenorime, kad nežinotumėte, broliai, apie tuos, kurie yra užmigę, kad neliūdėtumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai ir Dievas per Jėzų atves su juo užmigusius.“
- Apreiškimas Jonui 14:13 – Šioje eilutėje kalbama apie palaiminimą tiems, kurie mirė Viešpatyje:„Palaiminti nuo šiol numirėliai, kurie miršta Viešpatyje. Jie galės ilsėtis po savo darbų, nes jų darbai juos lydi.“
Skaitykite daugiau..
Amžinojo atilsio malda, lotyniškai vadinama *Requiem aeternam*, turi gilias liturgines šaknis, siekiančias ankstyvąją Bažnyčią. Nors jos tekstas atrodo paprastas, teologinė jo prasmė yra plati. Viena įdomybė yra ta, kad šios maldos forma, kokią mes ją žinome, išsivystė per viduramžius, ypač įsitvirtindama Vakarų Rytų liturgijoje. Senovėje už mirusiuosius meldėsi ne tik prašydami atleidimo, bet ir išreiškdami bendrystę su visa Kristaus mistine Bažnyčia, apimančia gyvuosius, mirusiuosius ir dar negimusius.
Teologiniu požiūriu, prašymas „amžinoji šviesa jiems tešviečia“ yra tiesiogiai susijęs su krikščionišku supratimu apie Dievą kaip Auksčiausiosios Šviesos šaltinį. Šviesa čia simbolizuoja Dievo buvimą, žinojimą ir džiaugsmą, kurio netenka siela, jei ji dar nėra visiškai pasiekusi dangaus. Be to, šios maldos kartojimas yra veiksmingas priminimas gyviesiems apie jų pačių mirtingumą ir būtinybę gyventi pasiruošus susitikimui su Kūrėju. Tai nėra tik formalus ritualas, bet gyvas tikėjimo išreiškimas, kad mirusieji nėra pamiršti, bet aktyviai įtraukiami į bendruomenės maldos gyvenimą.
Teologiniu požiūriu, prašymas „amžinoji šviesa jiems tešviečia“ yra tiesiogiai susijęs su krikščionišku supratimu apie Dievą kaip Auksčiausiosios Šviesos šaltinį. Šviesa čia simbolizuoja Dievo buvimą, žinojimą ir džiaugsmą, kurio netenka siela, jei ji dar nėra visiškai pasiekusi dangaus. Be to, šios maldos kartojimas yra veiksmingas priminimas gyviesiems apie jų pačių mirtingumą ir būtinybę gyventi pasiruošus susitikimui su Kūrėju. Tai nėra tik formalus ritualas, bet gyvas tikėjimo išreiškimas, kad mirusieji nėra pamiršti, bet aktyviai įtraukiami į bendruomenės maldos gyvenimą.