Šventoji Rita, pašlovinta Dievo stebuklais, tu esi ypatinga globėja ir padėjėja atsidūrusiems beviltiškoje padėtyje. Tvirtai pasitikėdamas tavo užtarimo galia, bėgu pas tave ir šaukiuosi tavo pagalbos šiame reikale. Pasigailėk manęs! Teikis išklausyti mano maldą, nunešk ją prie dieviškojo gailestingumo sosto ir išprašyk savo užtarimu pagalbą. Dėl savo nuodėmių nesu vertas, kad mane išgirstum, tačiau pasitikiu tavimi ir tikiuosi, kad imsiesi mano reikalo. Juk tu žiūri ne prašančiojo nuopelnų, bet jo vargo ir maldų. Tegul mano atkakli malda pasiekia tavo širdį ir neleidžia man likti be paguodos. Aš pasižadu visą gyvenimą prisiminti tavo geradarybę ir visados garbinti tave kaip savo ypatingą globėją. Amen.
Teologiškai, Ritos užtarimas beviltiškoje padėtyje remiasi jos giliu įsijautimu į žmogiškąjį vargą. Ji, patyrusi sunkumus santuokoje, motinystėje ir vienuolijos gyvenime, įkūnijo krikščioniškąją kantrybę, kuri nėra pasyvus laukimas, bet aktyvus pasitikėjimas Dievo laiku. Jos pavyzdys moko, kad beviltiškumas yra ne galutinė būsena, bet proga išbandyti ir sustiprinti tikėjimą, kreipiantis į tuos, kurie jau peržengė žemiškosios pagalbos ribas ir pasiekė Dievo artumą. Jos šventumas rodo, kad net didžiausios gyvenimo dramos gali būti paverstos šventumo keliu.