Marija, Marija, skaisčiausia lelija

Marija, Marija,
skaisčiausia lelija,
tu švieti aukštai ant dangaus.
Palengvink vergiją,
pagelbėk žmoniją,
išgelbėk nuo priešo baisaus.

Mes, klystantys žmonės,
maldaujam malonės,
Marija, maldų neatmesk!
Tarp verkiančių marių
šių žemiškų karių
nupuolančius stiprink ir vesk!

Ir kūno silpnybė,
ir žemės puikybė,
ir pragaro juodo dvasia
į prapultį stumia
žmonijos daugumą
ir žudo galybe tamsia.

Kaip upių bėgimas,
taip mūs įpratimas
kas kartą vis traukia žemiaus.
Vargai kasdieniniai
kaip pančiai gelžiniai
mus rišti kada bepaliaus?!

Silpni, nusiminę,
tavy paskutinę
tematome viltį tiktai.
Tu savo malone
šios žemės karionę
palengvink, nes galią gavai.

Marija, Marija,
skaisčiausia lelija,
Dangaus Karaliene šviesi!
Užstok prieš Aukščiausią
tu žmogų menkiausią,
nes viską pas Dievą gali!

Ši giesmė yra kreipimasis į Šv. Mariją, prašant jos užtarimo ir pagalbos žmonijai. Pirmasis posmas išreiškia troškimą, kad Marija, kaip šviesi dangaus figūra, palengvintų žmonių kančias ir išgelbėtų nuo blogio. Antrasis posmas pripažįsta žmonių silpnybes ir prašo Marijos pagalbos stiprinant ir veda juos. Trečiasis ir ketvirtasis posmai apibūdina žmogaus kovą su kūno silpnybėmis, žemės pagundomis ir dvasinio tamsumo grėsmėmis, pabrėždami nuolatinį išbandymą. Penktasis posmas išreiškia viltį, kad Marija, būdama paskutinė viltis, palengvins žemiškąsias kančias. Giesmės pabaigoje, Marija yra pagerbiama kaip Dangaus Karalienė, kuriai suteikta galia užtarti žmones prieš Dievą. Giesmė yra malda dėl dvasinės paramos ir užtarimo, atliekama siekiant stiprinti tikėjimą ir gauti dvasinę paramą. aut. Maironis.

Skaitykite daugiau..
Giesmė Marija, Marija yra viena giliausių lietuviškų dvasinių giesmių, kurios autorystė ilgą laiką priskirta vyskupui Mikalojui Valančiui, nors istorikai pastebi senesnes šaknis. Įdomu tai, kad giesmės tekste minima lelija nėra tik paprastas gėlės pavadinimas. Senojoje krikščionių simbolikoje balta lelija reiškia visišką tyrumą ir apsaugą nuo nuodėmės jau nuo viduramžių laikų. Žodis vergija šiame kūrime turi platesnę prasmę nei fizinė nelaisvė. Teologiškai čia kalbama apie dvasinį suvaržymą, kuomet žmogus tampa savo pačių yrų ir kasdienių blogų įpročių belaisviu. Kitas įdomus faktas yra tas, kad giesmės ritmas pritaikytas taip, jog jį būtų lengva giedoti net be jokio instrumento, o tai padėjo meldimuisi sklisti paprastų kaimo žmonių širdyse. Autorius labai taikliai sulygina žmogaus nuodėmės įprotį su nuolatiniu upių bėgimu, kuris natūraliai traukia žemyn, todėl norint kilti aukštyn, būtina išorinė pagalba iš dangaus. Marija čia matoma ne tik kaip dangaus valdovė, bet ir kaip rūpestinga motina, turinti ypatingą galią užtarti pačius silpniausius. Šis kūrinys iki šiol išlieka gyva mūsų kultūros dalimi, teikiančia paguodą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.