„Būk pagarbintas, gamtos Kūrėjau!“
Šaukia žemė ir dangus kartu,
Gieda paukščių chorai, siaudžia vėjai:
„Būk pagarbintas per amžius Tu!“
Tavo vardas saulėj įrašytas,
Jūroj ir viršūnėse kalnų.
Tavo kelias žvaigždėm nusagstytas
Ir žiedais žibučių mėlynų.
Tau banguoja platūs vandenynai,
Ošia ir žaliuoja Tau miškai.
Spindi ant kalnų balti sniegynai,
Kyla į padanges Tau arai.
Tau pašvaistė šiaurėje plevena,
Skrodžia debesis ugnies žaibai.
Tau šaltinių vandenys sruvena,
Žydi sodai, pievos ir laukai.
Ši giesmė išreiškia dėkingumą ir garbę Dievui, kaip gamtos Kūrėjui. Pirmame posme akcentuojama, kad visa gamta, nuo žemės iki dangaus ir visos gyvybės formos, gieda pagarbą Dievui. Antrame posme pabrėžiama, kaip Dievo vardas yra matomas visur – saulėje, jūroje, kalnuose, žvaigždėse ir žibučių žieduose. Trečiasis posmas aprašo gamtos grožį ir gaivumą, kuris buvo sukurtas Dievo ir skirtas Jam garbinti. Ketvirtame posme pavaizduojami įvairūs gamtos elementai, tokie kaip pašvaistė, ugnies žaibai, šaltiniai ir sodai, kurie visi liudija apie Dievo didybę ir kūrybinį darbą. Giesmė yra išraiška gamtos grožio ir Dievo kaip viso šito kūrėjo garbės.
Įdomu tai, kad senovės Izraelio teologijoje kalnai ir jūros nebuvo vien tik peizažai; jie buvo laikomi vietomis, kur Dievo galia pasireiškia ypač dramatiškai, kartais net grėsmingai, pavyzdžiui, Dievo pasirodymas ant Sinajaus kalno ar per Juodosios jūros (Raudonosios jūros) atsiskyrimą. Ši giesmė perkelia šią senovinę pagarbą į estetinį lygmenį, pabrėždama, kad net menkiausias žibučio žiedas yra toks pat Kūrėjo paliečiamas, kaip ir kosminės jėgos, valdančios žvaigždes. Tai rodo gilią teologinę įžvalgą: Dievo didybė slypi tiek makrokosme (pašvaistė, žaibai), tiek mikrokosme (žiedai, šaltiniai), o tai kviečia žmogų į nuolankų kontempliatyvų santykį su visata.