Gamtos sistema, arba Fizinio ir moralinio pasaulio dėsniai (Système de la Nature ou Des Loix du Monde Physique et du Monde Moral) yra vienas radikaliausių XVIII amžiaus filosofinių veikalų, kurį 1770 metais anonimiškai išleido baronas Paulis Henris Tiri d’Holbachas. Šis darbas dažnai vadinamas ateistų biblija, nes jame autorius be jokių kompromisų atmeta bet kokią dievybės egzistavimo galimybę ir visą visatos veikimą grindžia vien tik mechaniniais gamtos dėsniais. Pasirodžiusi pačiame Švietimo epochos įkarštyje, ši knyga sukėlė neregėtą sumaištį, nes ji buvo nukreipta prieš pačius religinės ir politinės santvarkos pamatus. Autorius sąmoningai pasirinko slėptis po svetimu vardu, kad išvengtų tiesioginio persekiojimo bei galimos mirties bausmės, nes tuo metu tokio lygio kritika buvo laikoma valstybės išdavyste.
Kūrinys išsiskyrė savo nuosekliu materializmu, teigiančiu, kad visata susideda tik iš materijos ir judėjimo, o žmogus yra tik sudėtinga šio proceso dalis. Paulis Henris Tiri d’Holbachas įrodinėjo, kad tikėjimas dievybėmis atsirado iš žmonių baimės bei gamtos reiškinių nesupratimo. Religinės institucijos šiuos prietarus naudoja siekdamos pavergti protus ir išlaikyti politinę galią, o tai filosofo nuomone yra pagrindinė visuomenės bėdų priežastis. Autorius ragino žmones pasikliauti tik savo pojūčiais ir protu, atmetant bet kokias antgamtiškas jėgas, kurios tik trukdo pasiekti tikrąją laimę ir kurti teisingą visuomenę, grindžiamą dorybe, o ne baime.
Reakcija į šį manifestą buvo žaibiška ir itin griežta, nes net ir kiti to meto švietėjai manė, kad tokios radikalios idėjos yra pavojingos socialiniam stabilumui. Paryžiaus parlamentas pasmerkė knygą viešai sudeginti, o Bažnyčia ją įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą, tačiau tai tik dar labiau paskatino slaptą jos platinimą ir diskusijas visoje Europoje. Šiandien šis darbas laikomas fundamentaliu tekstu, padėjusiu pamatus šiuolaikiniam sekuliarizmui bei griežtam moksliniam materializmui. Jo originalo paieška reikalauja specifinių žinių apie skaitmeninius archyvus, nes kūrinys savo apimtimi ir minčių gyliu gerokai pranoko daugumą savo laikmečio traktatų.
Materija kaip vienintelė visatos substancija
Pagrindinė autoriaus tezė yra ta, kad gamta yra visuma, kurioje nėra vietos niekam, kas būtų už jos ribų. Jis įrodinėja, kad materija turi prigimtinę savybę judėti, todėl jai nereikia jokio išorinio kūrėjo ar pirminio postūmio. Ši mintis XVIII amžiuje buvo revoliucinga, nes ji sugriovė vyravusį požiūrį į Dievą kaip į pasaulio mechanizmo paleidėją. Holbachas aiškino, kad visos formos, kurias matome aplinkui, yra tik laikini materijos deriniai, kurie nuolat kinta pagal nekintamus fizikos dėsnius. Žmogus šiame mechanizme taip pat yra materijos dalis, todėl jo protas, jausmai ir valia yra tiesiog sudėtingi fiziniai procesai, pavaldūs bendriems gamtos dėsniams.
Autorius visiškai atmetė sielos nemirtingumo idėją, kurią laikė tuščia iliuzija, skirta manipuliuoti žmonėmis žadant jiems atlygį po mirties. Jis ragino susitelkti į šį gyvenimą, nes kito tiesiog nėra, o žmogaus laimė priklauso nuo jo sugebėjimo suprasti gamtą ir gyventi pagal jos dėsnius. Gamtos sistemoje ypač didelis dėmesys skiriamas būtinybės idėjai, teigiant, kad viskas visatoje vyksta pagal griežtą priežasties ir pasekmės ryšį. Tai reiškia, kad žmogaus laisva valia yra tik subjektyvus jausmas, atsirandantis dėl to, kad mes nežinome visų priežasčių, kurios mus verčia elgtis vienaip ar kitaip, todėl moralė turi būti grindžiama pažinimu, o ne pasenusiomis dogmomis.
Religijos kilmė iš baimės ir nežinojimo
Antroje knygos dalyje autorius detaliai analizuoja, kaip atsirado dievybių idėjos per žmonijos istoriją. Jo nuomone, pirmykštis žmogus, susidūręs su galingais gamtos reiškiniais, pajuto didžiulę baimę, nes nesuprato jų kilmės. Kadangi jis neturėjo mokslinių žinių, jis šiuos reiškinius personifikavo ir pradėjo garbinti tikėdamasis malonės ar apsaugos. Taip atsirado pirmosios mitologijos, kurios vėliau virto sudėtingomis teologinėmis sistemomis, vis labiau tolstančiomis nuo realybės ir kuriančiomis dirbtinę baimę visuomenėje. Filosofas teigė, kad religija yra ne kas kita, kaip tamsumo ir neišprusimo vaisius, kurį palaiko tos jėgos, kurioms naudingas žmonių aklumas.
Religines institucijas filosofas kaltino sąmoningu tiesos slėpimu, siekiant išlaikyti politinę įtaką bei turtus per amžius. Jis teigė, kad kunigai ir tironai visada bendradarbiauja, nes vieniems reikia dieviško pateisinimo savo valdžiai, o kitiems reikia valstybės paramos savo dogmoms platinti. Holbachas ragino nuplėšti šią paslapties uždangą ir grįžti prie gamtos studijų, kurios vienintelės gali suteikti žmogui tikrų žinių ir ramybę. Jis tikėjo, kad švietimas yra vienintelis būdas išlaisvinti žmoniją iš šių intelektualinių pančių, todėl jo traktatas yra ne tik teorinis darbas, bet ir praktinis įrankis kovoje už laisvę.
Svarbiausi sistemos principai ir dorybė
Nors autorius neigia Dievą, jis neneigia moralės, tačiau ją grindžia visiškai kitokiais pagrindais nei religija. Paulis Henris Tiri d’Holbachas manė, kad tikroji dorybė kyla iš asmeninio intereso supratimo, kai žmogus suvokia, jog jo laimė tiesiogiai priklauso nuo aplinkinių gerovės. Tai yra etinis utilitarizmas, raginantis žmones būti gerais piliečiais ne dėl dieviškų įsakymų, o dėl to, kad tai yra vienintelis būdas užtikrinti stabilią bei taikią visuomenės egzistenciją. Įstatymų leidėjų darbas yra sukurti sistemą, kurioje asmeninė nauda natūraliai sutaptų su viešuoju interesu, taip skatinant žmones elgtis doriai be jokių metafizinių grasinimų.
Norint geriau suprasti kūrinio esmę, galima išskirti pagrindinius principus, kurie nuosekliai išdėstyti visoje knygoje ir sudaro d’Holbacho filosofijos branduolį:
- Gamta yra vienintelė realybė, kurioje materija ir judėjimas paaiškina visus visatos reiškinius be dieviško įsikišimo poreikio.
- Žmogus yra fizinė būtybė, kurios protinė veikla yra tiesioginė organizmo funkcija, todėl siela negali egzistuoti be kūno.
- Laisva valia yra iliuzija, nes kiekvienas veiksmas yra griežtai nulemtas gamtos dėsnių bei ankstesnių patirčių ir aplinkos.
- Religija atsirado iš baimės prieš nepažintas gamtos jėgas ir yra naudojama kaip įrankis žmonių protams pavergti ir kontroliuoti.
- Tikroji moralė ir laimė pasiekiamos per gamtos pažinimą, mokslą bei racionalų bendradarbiavimą visuomenės labui be religinių dogmų.
Kūrinio įtaka moderniam mąstymui
Gamtos sistema padarė milžinišką įtaką vėlesnėms materialistinėms srovėms ir suformavo radikaliąją Švietimo epochos sparną. Knyga padarė didžiulę įtaką Prancūzijos revoliucijos veikėjams, kurie siekė visiškos valstybės ir bažnyčios atskirties bei mokslo dominavimo visuomenėje. Paulis Henris Tiri d’Holbachas sugebėjo susisteminti visas iki tol egzistavusias skeptiškas mintis į vieną vientisą, logišką sistemą, kuri nepaliko vietos jokiems kompromisams su teologija. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai ateizmas buvo pateiktas ne kaip abejonė, o kaip pilnai suformuota ir moksliškai pagrįsta pasaulėžiūra, paruošusi kelią moderniam mąstymui.
Šis traktatas skaitomas kaip intelektualus iššūkis, skatinantis mąstyti kritiškai ir nepasiduoti autoritetų spaudimui. Nors kai kurie fizikiniai d’Holbacho teiginiai seniai paseno, jo etinės įžvalgos ir kova už proto laisvę išlieka aktualios. Knyga moko, kad tiesa turi būti ieškoma stebint realybę, o ne aklai sekant tradicijomis. Tai yra gyvas liudijimas apie žmogaus drąsą kvestionuoti pačias švenčiausias dogmas vardan tiesos ir laisvės. Kūrinys išlieka svarbiu paminklu žmogaus protui, kuris išdrįso mesti iššūkį visagalėms institucijoms ir sukurti pasaulį be dievų, bet su tvirta dorybe.
Gamtos sistema (Système de la Nature) ištraukos
VII skyrius. Apie sielą ir dvasinę sistemą.
Žmogus, nepagrįstai nusprendęs esąs sudarytas iš dviejų skirtingų ir nepriklausomų substancijų, neturinčių jokių bendrų savybių viena kitos atžvilgiu, kaip matėme, dėjosi, kad tai, kas jį varo iš vidaus, tas nematomas judėjimas, tas impulsas, slypintis jame pačiame, iš esmės skiriasi nuo tų, kurie veikia išoriškai. Pirmąjį jis, kaip jau sakėme, pavadino dvasia arba siela. Tačiau jeigu paklaustume, kas yra dvasia? Šiuolaikiniai mąstytojai atsakys, kad visas jų metafizinių tyrinėjimų vaisius apsiriboja sužinojimu, jog ši varomoji jėga, kurią jie laiko žmogaus veiksmų šaltiniu, yra nežinomos prigimties substancija, tokia paprasta, tokia nedaloma, taip neturinti tįsumo, tokia nematoma, taip neįmanoma jos aptikti pojūčiais, kad jos dalių negalima atskirti net pasitelkus abstrakciją ar mintį. Bet kaip mes galime suvokti tokią substanciją, kuri tėra neiginys visko, ką mes žinome? Kaip galime susidaryti idėją apie substanciją, neturinčią tįsumo, bet vis dėlto veikiančią mūsų pojūčius; tai yra materialius organus, kurie turi tįsumą? Kaip gali būtybė be tįsumo būti judinama ir priversti materiją veikti? Kaip gali substancija, neturinti dalių, nuosekliai sąveikauti su skirtingomis erdvės dalimis?
Šiaip ar taip, visi žmonės sutaria dėl šio teiginio, kad judėjimas yra nuoseklus vieno kūno santykių su kitais kūnais arba su skirtingomis erdvės dalimis kitimas. Jei tai, kas vadinama dvasia, gali perduoti ar priimti judėjimą; jei ji veikia – jei ji priverčia veikti organus ar kūną – norint sukelti šiuos padarinius neišvengiamai išplaukia, kad ši būtybė nuosekliai keičia savo santykį, savo kryptį, savo ryšį, savo dalių padėtį atsižvelgiant į skirtingus erdvės taškus arba į skirtingus kūno organus, kuriuos ji priverčia veikti; bet tam, kad pakeistų savo santykį su erdve ir organais, kuriems ji duoda impulsą, ši dvasia privalo turėti tįsumą, kietumą, o atitinkamai ir atskiras dalis: kai tik substancija turi šias savybes, ji yra tai, ką mes vadiname materija, ir nebegali būti laikoma paprasta gryna būtybe ta prasme, kokią jai suteikia šiuolaikiniai mąstytojai.
Taigi matome, kad tie, kurie manė žmoguje esant nematerialią substanciją, atskirtą nuo jo kūno, patys savęs iki galo nesuprato; iš tiesų jie nepadarė nieko kito, tik įsivaizdavo neigiamą savybę, apie kurią negali turėti jokios teisingos idėjos: tik materija geba paveikti mūsų pojūčius, ir be šio poveikio niekas negalėtų mums tapti žinoma. Jie nesuvokė, kad būtybė be tįsumo nei pati gali judėti, nei turi gebėjimą perduoti judėjimą kūnui, nes tokia būtybė, neturėdama dalių, neturi ir savybės keisti savo santykį ar atstumą kitų kūnų atžvilgiu, nei sukelti judėjimą žmogaus kūne, kuris pats yra materialus. Tai, kas vadinama mūsų siela, juda kartu su mumis; o juk judėjimas yra materijos savybė – ši siela duoda impulsą rankai; jos pajudinta ranka padaro įspūdį, smūgį, kuris paklūsta bendrajam judėjimo dėsniui: šiuo atveju, jei jėga išlieka tokia pati, masę padvigubinus, smūgis būtų dvigubas. Ši siela vėlgi parodo savo materialumą per neįveikiamas kliūtis, su kuriomis ji susiduria iš kūno pusės. Jei jos impulsas judina ranką, kai niekas tam nesipriešina, vis dėlto ši ranka nebegali judėti, kai ji apkraunama jos jėgas viršijančiu svoriu. Štai tuomet ir matome materijos masę, kuri sunaikina dvasinės priežasties duotą impulsą, o ši dvasinė priežastis, neturėdama jokios analogijos su materija, neturėtų rasti daugiau sunkumų pajudinti visą pasaulį nei pajudinti vieną atomą, ar atomą nei visatą. Iš to teisinga daryti išvadą, kad tokia substancija yra chimera; vaizduotės kūrinys: nepaisant to, būtent tokią būtybę metafizikai padarė gamtos kūrėju ir autoriumi!!
Kai tik pajuntu impulsą ar patiriu judėjimą, aš privalau pripažinti tos substancijos, kurią matau judant ar iš kurios gaunu impulsą, tįsumą, kietumą, tankį, nepraskverbiamumą: taigi, kai veiksmas priskiriamas kokiai nors priežasčiai, aš privalau ją laikyti materialia. Galiu nežinoti jos individualios prigimties, jos veikimo būdo, jos specifinių savybių; bet negaliu apsigauti dėl bendrųjų savybių, kurios būdingos visai materijai: be to, šis nežinojimas tik padidės, jei kaip savaime suprantamą dalyką priimsiu būtybę, apie kurią negaliu susidaryti jokios idėjos ir kuri, maža to, visiškai netenka judėjimo ir veikimo galios. Taigi dvasinė substancija, kuri juda pati, kuri duoda impulsą materijai, kuri veikia, savyje slepia prieštaravimą, reiškiantį visišką neįmanomumą.
Dvasingumo šalininkai mano atsakantys į sunkumus, kuriuos patys ir sukaupė, sakydami: „Siela yra ištisa, ji yra visa kiekviename savo tįsumo taške.“ Jei absurdiškas atsakymas gali išspręsti sunkumus, tuomet jie tai padarė; nes galiausiai paaiškės, kad tas taškas, kuris vadinamas siela, kad ir koks neapčiuopiamas, kad ir koks smulkus, vis dėlto privalo būti kažkas. Bet jei atsakyme būtų buvę tiek pat svarumo, kiek jo ten trūksta, tektų pripažinti, kad nesvarbu, kokiu būdu dvasia ar siela atsiduria savo tįsume, kūnui judant pirmyn, siela nelieka nuošalyje; o jei taip, ji turi bendrą su kūnu savybę, būdingą materijai, nes ji perkeliama iš vienos vietos į kitą kartu su kūnu. Taigi, jeigu siela ir būtų nemateriali, kokią išvadą reikėtų daryti? Būdama visiškai pavaldi kūno judėjimui, be šio kūno ji liktų negyva ir inertiška. Ši siela būtų tik dvejopos mašinos dalis, neišvengiamai stumiama pirmyn dėl savo sąsajos ir ryšio su visuma. Ji primintų paukštį, kurį vaikas vedžiojasi savo malonumui už virvutės, kuria jis pririštas.
Vadinasi, būtent dėl patirties stokos ir dėl neįsiklausymo į protą žmogus aptemdė savo idėjas apie paslėptą savo judėjimo principą. Jei išsivadavęs iš prietarų jis pažvelgtų į savo sielą, arba tą judinantį principą, kuris veikia jo viduje, jis įsitikintų, kad tai yra jo kūno dalis; kad jo negalima atskirti nuo kūno niekaip kitaip, tik pasitelkiant abstrakciją; ir kad tai tėra tas pats kūnas, vertinamas per kai kurių jo funkcijų arba tų gebėjimų, kuriuos įgalina jo prigimtis ir ypatinga organizacija, prizmę. Jis taip pat pastebės, kad ši siela privalo išgyventi tuos pačius pokyčius kaip ir kūnas; kad ji gimsta ir vystosi kartu su juo; kad, kaip ir kūnas, ji praeina kūdikystės būseną, silpnumo laikotarpį, nepatyrimo metą; kad ji auga ir stiprėja ta pačia progresija; kad, kaip ir kūnas, ji sulaukia suaugusiojo amžiaus, pasiekia brandą; kad būtent tada ji įgyja gebėjimą atlikti tam tikras funkcijas, naudojasi protu ir demonstruoja daugiau ar mažiau sąmojo, sprendimo galios ir vyriško aktyvumo; kad, kaip ir kūnas, ji yra pavaldi tiems svyravimams, kuriuos ją verčia patirti išorinės priežastys savo poveikiu; kad ji kartu su kūnu kenčia, džiaugiasi, dalyvauja jo malonumuose, dalijasi jo skausmais, yra sveika, kai kūnas sveikas, ir serga, kai kūnas slegiamas ligų; kad, kaip ir kūną, ją nuolat modifikuoja skirtingi atmosferos tankio laipsniai, metų laikų įvairovė, įvairios į skrandį patenkančio maisto savybės: trumpai tariant, jis būtų priverstas pripažinti, kad tam tikrais laikotarpiais ji rodo akivaizdžius sąstingio, senatvės ir mirties ženklus.
Nepaisant šios analogijos, ar greičiau šio nuolatinio sielos tapatumo su kūnu, žmogus vis tiek troško atskirti jų esmę: todėl jis pavertė sielą nesuvokiama būtybe; tačiau tam, kad galėtų susidaryti apie ją bent kokią idėją, galiausiai vis dėlto buvo priverstas griebtis materialių būtybių ir jų veikimo būdo. Iš tiesų, žodis „dvasia“ protui nepateikia jokių kitų idėjų, išskyrus dvelksmo, kvėpavimo, vėjo idėjas. Taigi, kai sakoma, kad siela yra dvasia, iš tikrųjų tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad jos veikimo būdas primena kvėpavimą, kuris, nors pats savaime ir nematomas, ar veikiantis nebūdamas matomas, vis dėlto sukelia labai matomus padarinius. Bet kvėpavimas yra materiali priežastis – tai modifikuotas oras; todėl jis nėra paprasta, gryna substancija, kokią šiuolaikiniai mąstytojai vadina dvasios vardu.
Nors žodis „dvasia“ tarp žmonių yra labai senas, ta prasmė, kurią jam suteikia šiuolaikiniai mąstytojai, yra visiškai nauja; o dvasingumo idėja, tokia, kokia pripažįstama šiandien, yra nesenas vaizduotės kūrinys. Nei Pitagoras, nei Platonas, kad ir kokios įkaitusios buvo jų smegenys, ir kad ir koks stiprus buvo jų polinkis į stebuklus, panašu, po žodžiu „dvasia“ nesuprato nematerialios substancijos ar tokios, kuri neturi tįsumo, iš kokios šiuolaikiniai mąstytojai suformavo žmogaus sielą ir paslėptą judėjimo autorių. Senovės mąstytojai žodžiu „dvasia“ norėjo apibrėžti ypatingo subtilumo ir grynesnės kokybės materiją nei ta, kuri grubiai veikė mūsų pojūčius. Todėl vieni sielą laikė eterine substancija, kiti – ugnine materija, dar kiti lygino ją su šviesa. Demokritas teigė ją esant patį judėjimą, tokiu būdu suteikdamas jai egzistavimo būdą. Aristoksenas, kuris pats buvo muzikantas, ją pavertė harmonija. Aristotelis į sielą žiūrėjo kaip į judėjimo gebėjimą, nuo kurio priklausė gyvų kūnų judėjimas.
Pirmieji krikščionybės mokytojai neturėjo jokios kitos sielos idėjos, išskyrus tai, kad ji yra materiali. Tertulianas, Arnobijus, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Šventasis Justinas, Irenėjus niekada apie ją nekalbėjo kitaip, kaip tik kaip apie kūnišką substanciją. Tik jų įpėdiniams, praėjus dideliam laiko tarpui, teko paversti žmogaus sielą ir pasaulio sielą grynomis dvasiomis; tai yra nematerialiomis substancijomis, apie kurias neįmanoma susidaryti jokios tikslios idėjos: pamažu ši nesuvokiama dvasingumo doktrina, be abejo, atitinkanti teologų, kuriems proto sunaikinimas yra principo reikalas, pažiūras, nugalėjo kitas: ši doktrina buvo laikoma dieviška ir antgamtine, nes ji buvo žmogui nesuvokiama. Tie, kurie išdrįso tikėti, kad siela yra materiali, buvo laikomi neapgalvotais, neapdairiais bepročiais arba traktuojami kaip žmonijos gerovės ir laimės priešai. Kai žmogus kartą atsisakė patirties ir išsižadėjo proto, jis diena iš dienos nedarė nieko kito, tik darė subtilesniais savo vaizduotės kliedesius: jam patiko nuolat skęsti vis gilyn į pačias neišmatuojamiausias klaidų gelmes; ir jis džiaugėsi savo atradimais, savo tariamu žinojimu, tiksliai tokiu pat santykiu, kokiu jo supratimas buvo apgaubiamas nežinojimo debesų. Taigi dėl žmogaus samprotavimų remiantis klaidingais principais siela, arba judantysis principas jo viduje, kaip ir paslėptas gamtos judantysis principas, buvo paversti paprasčiausiomis chimeromis, vien vaizduotės būtybėmis.
Todėl dvasingumo doktrina nesiūlo nieko daugiau, tik miglotas idėjas – arba veikiau visų idėjų nebuvimą. Ką ji pateikia protui, jei ne substanciją, kuri neturi nieko, ką mums leistų pažinti mūsų pojūčiai? Argi gali būti tiesa, kad žmogus sugeba įsivaizduoti nematerialią būtybę, neturinčią nei tįsumo, nei dalių, kuri vis dėlto veikia materiją neturėdama su ja jokio sąlyčio taško, jokios analogijos, ir kuri pati gauna materijos impulsą per materialius organus, pranešančius jai apie kitų būtybių buvimą? Ar įmanoma suvokti sielos susijungimą su kūnu ir suprasti, kaip šis materialus kūnas gali surišti, uždaryti, suvaržyti, lemti efemerišką būtybę, kuri išsprūsta iš visų mūsų pojūčių? Ar sąžininga spręsti šiuos sunkumus sakant, kad juose slypi paslaptis; kad tai yra visagalės galios, dar nesuvokiamesnės nei žmogaus siela ir jos veikimo būdas, padariniai? Kai norėdamas išspręsti šias problemas žmogus yra priverstas griebtis stebuklų ir priversti įsikišti Dievybę, ar jis neprisipažįsta savo paties nežinojime?
Tad nesistebėkime tomis subtiliomis, tiek pat išradingomis, kiek ir nepatenkinamomis hipotezėmis, kurių teologiniai prietarai privertė griebtis pačius giliausius šiuolaikinius mąstytojus, kai šie ėmėsi derinti sielos dvasingumą su fiziniu materialių būtybių poveikiu šiai bekūnei substancijai, jos atoveiksmiu toms būtybėms ir jos susijungimu su kūnu. Kai žmogaus protas leidžia būti vedamas autoriteto be įrodymų, būti vedamas entuziazmo – kai jis atsisako savo pojūčių liudijimo; ką daugiau jis gali daryti, jei ne nugrimzti į klaidą?
Jei žmogus nori susidaryti aiškias idėjas apie savo sielą, tegul jis atsigręžia į savo patirtį; tegul atsisako savo prietarų; tegul vengia teologinių spėliojimų; tegul nusiplėšia tą šventą raištį, kuriuo jam buvo užrištos akys tik tam, kad būtų supainiotas jo protas. Tegul gamtos filosofas, anatomas, gydytojas sujungia savo patirtį ir palygina savo stebėjimus, kad parodytų, ką reikėtų manyti apie substanciją, taip paslėptą po absurdų krūva: tegul jų atradimai išmoko moralistus apie tikrąją varomąją jėgą, kuri turėtų daryti įtaką žmogaus veiksmams – įstatymų leidėjus apie tikruosius motyvus, kurie turėtų skatinti jį dirbti visuomenės gerovei – valdovus apie priemones padaryti išties laimingais jų globai patikėtus pavaldinius. Fizinės sielos turi fizinius poreikius ir reikalauja fizinės bei realios laimės, daug priimtinesnės už tą išgalvotų chimerų įvairovę, kuria žmogaus protas buvo maitinamas tiek daug amžių. Dirbkime, kad tobulintume žmogaus moralę; padarykime ją jam priimtiną; ir netrukus pamatysime, kaip jo moralė tampa geresnė, o jis pats – laimingesnis; jo protas tampa ramus ir giedras; jo valią dorybei nulemia natūralūs ir apčiuopiami jam pateikiami motyvai. Dėl uolumo ir rūpesčio, kurį įstatymų leidėjai skirs gamtos filosofijai, jie išugdys sveiko supratimo, stiprius ir tvirtos sudėjimo piliečius, kurie, jausdamiesi laimingi, patys bus reikalingi tam naudingam impulsui, tokiam būtinam bendrai laimei. Kai kūnas kenčia, kai tautos yra nelaimingos, protas negali būti tinkamos būklės. Mens sana in corpore sano, sveikas protas sveikame kūne – tai visada sukuria gerą pilietį.
Kuo daugiau žmogus mąsto, tuo labiau jis įsitikins, kad siela ne tik kad nėra atskirta nuo kūno, bet yra pats tas kūnas, vertinamas atsižvelgiant į kai kurias jo funkcijas arba kai kuriuos jo egzistavimo ar veikimo būdus, kuriems jis yra imlus tol, kol mėgaujasi gyvybe. Taigi, siela yra žmogus, vertinamas per jo gebėjimo jausti, mąstyti ir veikti prizmę – gebėjimo, kylančio iš jo ypatingos prigimties; tai yra iš jo savybių, iš jo ypatingos organizacijos; iš tų modifikacijų, tiek ilgalaikių, tiek trumpalaikių, kurias jį veikiančios būtybės priverčia patirti jo mašiną.
Tie, kurie atskyrė sielą nuo kūno, regis, tik atskyrė savo smegenis nuo savęs pačių. Iš tiesų, smegenys yra bendras centras, kur susitinka ir susilieja visi nervai, pasklidę po kiekvieną kūno dalį: būtent šio vidinio organo pagalba atliekamos visos tos operacijos, kurios priskiriamos sielai: tai impulsas, judėjimas, perduotas nervui, kuris modifikuoja smegenis: dėl to jos reaguoja ir priverčia veikti kūno organus, arba greičiau jos veikia pačios save ir tampa pajėgios sukelti savyje didelę judėjimo įvairovę, kuri buvo pavadinta intelektualiniais gebėjimais.
Iš to galima matyti, kad kai kurie filosofai troško iš smegenų padaryti dvasinę substanciją; bet akivaizdu, kad būtent nežinojimas pagimdė ir suteikė pasitikėjimą šiai sistemai, kuri apima tiek mažai natūralumo. Tik dėl to, kad netyrinėjo savęs, žmogus darė prielaidą, jog jis sudarytas su veiksniu, iš esmės besiskiriančiu nuo jo kūno: tyrinėdamas savo kūną jis pamatys, kad visiškai nenaudinga griebtis hipotezės norint paaiškinti įvairius jo rodomus fenomenus; nes hipotezė negali padaryti nieko kito, tik išvesti jį iš teisingo kelio. Kas temdo šį klausimą, kyla iš to, kad žmogus negali matyti savęs: iš tiesų, tam reikėtų, kad jis tuo pačiu metu galėtų būti ir savo viduje, ir išorėje. Žmogų galima palyginti su Eolo arfa, kuri pati skleidžia garsus ir galėtų klausti, kas priverčia ją juos skleisti? Ji nesuvokia, kad jautri jos stygų savybė verčia orą jas virpinti; kad, būdamos taip virpinamos, jos tampa skambios nuo kiekvieno vėjo gūsio, su kuriuo susiduria.
Kuo daugiau patirties sukaupsime, tuo labiau įsitikinsime, kad žodis „dvasia“ neperteikia jokios prasmės net ir tiems, kurie jį išrado; todėl negali būti nė kiek naudingas nei fizikoje, nei moralėje. Tai, kuo tiki ir ką supranta po šiuo žodžiu šiuolaikiniai metafizikai, iš tiesų tėra okultinė galia, sugalvota norint paaiškinti okultines savybes bei veiksmus, bet kuri iš tikrųjų nepaaiškina nieko. Laukinės tautos pripažįsta dvasias, kad paaiškintų sau tuos reiškinius, kurie joms atrodo stebuklingi ir kurių priežasties jos nežino. Ar priskirdami dvasioms gamtos bei žmogaus kūno fenomenus mes iš tikrųjų darome ką nors daugiau, nei samprotaujame kaip laukiniai? Žmogus pripildė gamtą dvasių, nes jis beveik visada nežinojo tikrųjų tų padarinių, kurie jį stebino, priežasčių. Nebūdamas susipažinęs su gamtos galiomis, jis darė prielaidą, kad ją atgaivina didžioji dvasia: nesuprasdamas žmogaus kūno sandaros energijos, jis lygiai taip pat spėjo, kad jį atgaivina dvasia: iš to atrodo, kad kaskart, kai jis norėjo nurodyti nežinomą priežastį tų fenomenų, kurių nemokėjo paaiškinti natūraliu būdu, jis griebdavosi žodžio „dvasia“. Būtent pagal šiuos principus, kai amerikiečiai pirmą kartą išvydo siaubingus parako padarinius, jie priskyrė priežastį savo Dvasioms ar Dievybėms: būtent perimdami šiuos principus mes dabar tikime Angelais ir Demonais, o mūsų protėviai tikėjo daugybe Dievų, vaiduokliais, džinais ir t. t., ir sekdami tuo pačiu keliu, turėtume priskirti dvasioms gravitaciją, elektrą, magnetizmą ir t. t.
XI skyrius. Apie žmogaus laisvosios valios sistemą.
Tie, kurie dėjosi, kad siela skiriasi nuo kūno, yra nemateriali, semiasi idėjų iš savo pačios ypatingo šaltinio, veikia savo pačios energija be jokio išorinio objekto pagalbos, dėl savo pačių sistemos pasekmių išlaisvino ją nuo tų fizikos dėsnių, pagal kuriuos privalo veikti visos mums žinomos būtybės. Jie tikėjo, kad siela yra savo pačios elgesio valdovė, geba reguliuoti savo pačios operacijas, turi gebėjimą nulemti savo valią pasitelkdama savo pačios natūralią energiją; vienu žodžiu, jie dėjosi, kad žmogus yra laisvas veikėjas, turintis laisvą valią.
Jau buvo pakankamai įrodyta, kad siela tėra ne kas kita, kaip pats kūnas, vertinamas atsižvelgiant į kai kurias jo funkcijas, kurios yra labiau paslėptos nei kitos: buvo parodyta, kad ši siela, net jei būtų laikoma nematerialia, yra nuolat modifikuojama kartu su kūnu, yra pavaldi visam jo judėjimui ir kad be to ji liktų inertiška bei negyva; taigi, ji yra pavaldi tų materialių ir fizinių priežasčių, kurios duoda impulsą kūnui, įtakai. Šio kūno egzistavimo būdas, tiek įprastinis, tiek trumpalaikis, priklauso nuo jį supančių materialių elementų, kurie formuoja jo struktūrą, sudaro jo temperamentą, patenka į jį su maistu ir persmelkia jį savo subtilumu. Gebėjimai, vadinami intelektualiniais, ir savybės, vadinamos moralinėmis, buvo paaiškinti grynai fiziniu ir natūraliu būdu. Galiausiai buvo pademonstruota, kad visos idėjos, visos sistemos, visi jausmai, visos nuomonės, tiek teisingos, tiek klaidingos, kurias žmogus pats sau susikuria, turi būti priskiriamos jo fiziniams ir materialiems pojūčiams. Taigi žmogus yra grynai fizinė būtybė; nesvarbu, kokiu atžvilgiu jis būtų vertinamas, jis yra susijęs su visuotine gamta ir pavaldus būtiniems bei nekintamiems dėsniams, kuriuos ji primeta visoms joje esančioms būtybėms, atsižvelgiant į jų ypatingą esmę arba atitinkamas savybes, kuriomis, nepasitarusi su jomis, ji apdovanoja kiekvieną atskirą rūšį.
Žmogaus gyvenimas yra linija, kurią gamta liepia jam nubrėžti žemės paviršiuje, ir nuo kurios jis negali nukrypti nė akimirkai. Jis gimsta be savo paties sutikimo; jo organizacija niekaip nepriklauso nuo jo paties; jo idėjos kyla jam nevalingai; jo įpročiai priklauso nuo tų, kurie privertė juos įgyti; jį nepaliaujamai modifikuoja matomos ar paslėptos priežastys, kurių jis nekontroliuoja, bet kurios neišvengiamai reguliuoja jo egzistavimo būdą, nuspalvina jo mąstyseną ir nulemia jo elgesį. Jis yra geras arba blogas, laimingas arba nelaimingas, išmintingas arba kvailas, protingas arba neracionalus, nors jo valia neturi jokios įtakos šioms skirtingoms būsenoms. Nepaisant to, nežiūrint jį kaustančių pančių, daroma prielaida, kad jis yra laisvas veikėjas ir kad, nepriklausomai nuo jį judinančių priežasčių, jis pats nulemia savo valią bei reguliuoja savo būklę.
Kad ir koks menkas būtų šios nuomonės pagrindas, kurios klaidingumą jam turėtų atskleisti viskas aplinkui, ji ir šiandien yra paplitusi bei daugelio, šiaip jau itin apsišvietusių žmonių, laikoma nenuginčijama tiesa. Ji yra religijos pagrindas, kuri, darydama prielaidą apie ryšius tarp žmogaus ir nežinomos būtybės, iškeltos aukščiau gamtos, nesugebėjo įsivaizduoti, kaip žmogus galėtų nusipelnyti šios būtybės atlygio ar bausmės, jei jis neturėtų laisvos valios. Manyta, kad visuomenė yra suinteresuota šia sistema; nes pasklido idėja, jog, jei visi žmogaus veiksmai būtų laikomi būtinais, nebeliktų teisės bausti tų, kurie kenkia savo bendrapiliečiams. Galiausiai žmogaus tuštybė prisitaikė prie hipotezės, kuri neabejotinai tarsi išskiria žmogų iš visų kitų fizinių būtybių, priskirdama jam ypatingą visiškos nepriklausomybės nuo visų kitų priežasčių privilegiją, nors bent kiek atidžiau apmąsčius turėjo paaiškėti, kad tai neįmanoma.
Kaip dalis, pavaldi didžiajai visumai, žmogus privalo patirti jos įtaką. Kad jis turėtų laisvą valią, reikėtų, kad kiekvienas individas turėtų daugiau jėgos nei visa gamta; arba kad jis būtų už šios gamtos, kuri, pati visada veikdama, priverčia visas jos apimamas būtybes veikti ir prisidėti prie jos bendrojo judėjimo; arba, kaip buvo pasakyta kitur, kad ji išsaugotų savo aktyvų egzistavimą per judėjimą, kurį visos būtybės sukuria savo ypatingų energijų dėka, paklusdamos fiksuotiems, amžiniems ir nekintamiems dėsniams. Kad žmogus būtų laisvas veikėjas, reikėtų, kad visos būtybės prarastų savo esmę; lygiai taip pat būtų būtina, kad jis pats nebeturėtų fizinio jautrumo; kad jis nepažintų nei gėrio, nei blogio, nei malonumo, nei skausmo. Bet jeigu taip būtų, nuo to momento jis nebesugebėtų išsaugoti savęs ar padaryti savo egzistavimo laimingu; visos būtybės jam taptų abejingos; jis nebeturėtų jokio pasirinkimo; jis nebežinotų, ką turėtų mylėti, ko derėtų bijoti; jis nepažintų to, ko privalėtų siekti, ar to, ko turėtų vengti. Trumpai tariant, žmogus taptų nenatūralia būtybe, visiškai nepajėgia veikti taip, kaip mes matome.
Tikroji žmogaus esmė yra siekti savo gerovės arba trokšti išsaugoti savo egzistavimą. Jei visas jo mašinos judėjimas kyla kaip būtina šio pirminio impulso pasekmė; jei skausmas įspėja jį apie tai, ko jis turėtų vengti; jei malonumas praneša jam apie tai, ko jis turėtų trokšti; jei jo esmėje užkoduota mylėti tai, kas kelia džiaugsmą arba iš ko jis tikisi malonių pojūčių; nekęsti to, kas verčia jį bijoti priešingų įspūdžių, arba to, kas kankina jį nerimu; tuomet neišvengiamai jį trauks tai, ką jis laiko naudingu; jo valią nulems tie objektai, kuriuos jis laiko naudingais; jį atstums tos būtybės, kurias jis laiko kenksmingomis jo įprastiniam ar trumpalaikiam egzistavimo būdui. Tik patirties dėka žmogus įgyja gebėjimą suprasti, ką jis turėtų mylėti, o ko bijoti. Ar jo organai sveiki? Jo patirtis bus teisinga; ar jie nesveiki? Ji bus klaidinga: pirmuoju atveju jis turės protą, apdairumą, įžvalgumą; jis dažnai numatys labai tolimas pasekmes; jis žinos, kad tai, ką jis kartais laiko gėriu, gali tapti blogiu dėl būtinų ar tikėtinų to pasekmių; kad tai, kas jam privalo būti trumpalaikis blogis, savo rezultatu gali suteikti jam tvirtą ir ilgalaikį gėrį. Būtent taip patirtis leidžia jam numatyti, kad galūnės amputacija sukels jam skausmingą pojūtį, todėl jis yra priverstas bijoti šios operacijos ir stengiasi išvengti skausmo; bet jei patirtis jam taip pat parodė, kad trumpalaikis skausmas, kurį sukels amputacija, gali būti priemonė išgelbėti jo gyvybę, tai jo paties egzistavimo išsaugojimui, kuris jam neišvengiamai yra brangus, jis bus priverstas pasiduoti šiam akimirkos skausmui, siekdamas gauti nuolatinį gėrį, kuris tą skausmą atsvers.
Valia, kaip jau sakėme kitur, yra smegenų modifikacija, dėl kurios jos tampa nusiteikusios veiksmui arba pasirengusios įjungti organus. Šią valią neišvengiamai nulemia geros ar blogos, malonios ar skausmingos objekto ar motyvo, kuris veikia jo pojūčius, savybės, arba jo atmintyje išlikusi ir atkuriama idėja. Todėl jis veikia neišvengiamai; jo veiksmas yra rezultatas impulso, kurį jis gauna iš motyvo, objekto ar idėjos, modifikavusios jo smegenis ar nuteikusios jo valią. Kai jis neveikia pagal šį impulsą, taip atsitinka todėl, kad atsiranda kokia nors nauja priežastis, naujas motyvas, nauja idėja, kuri kitaip modifikuoja jo smegenis, duoda jam naują impulsą, kitaip nulemia jo valią, dėl ko ankstesnio impulso veikimas sustabdomas: pavyzdžiui, malonaus objekto vaizdas ar jo idėja nulemia jo valią imtis veiksmų jį įsigyti; bet jei naujas objektas ar nauja idėja jį traukia stipriau, tai suteikia naują kryptį jo valiai, anuliuoja ankstesnės valios poveikį ir užkerta kelią veiksmui, kuriuo tai turėjo būti pasiekta. Būtent tokiu būdu apmąstymai, patirtis, protas neišvengiamai sustabdo arba sulaiko žmogaus valios veikimą: be to jis neišvengiamai būtų paklusęs ankstesniam impulsui, kuris jį nešė link tuometinio pageidaujamo objekto. Visame tame jis visada veikia pagal būtinus dėsnius, nuo kurių neturi jokių galimybių išsilaisvinti.
Jei, kankinamas stipraus troškulio, jis įsivaizduoja idėjoje ar iš tiesų pamato šaltinį, kurio skaidrūs vandenys galėtų atvėsinti jo karščiuojantį poreikį, ar jis yra pakankamas savo paties valdovas, kad norėtų arba nenorėtų objekto, galinčio patenkinti tokį gyvą poreikį? Be abejo, bus pripažinta, kad neįmanoma, jog jis nenorėtų jo patenkinti. Bet bus pasakyta: jei šiuo momentu jam bus pranešta, kad vanduo, kurio jis taip karštligiškai trokšta, yra užnuodytas, jis, nepaisant savo smarkaus troškulio, susilaikys jo negėręs; ir todėl buvo klaidingai padaryta išvada, kad jis yra laisvas veikėjas. Tačiau faktas tas, kad motyvas abiem atvejais yra visiškai toks pat: jo paties išsaugojimas. Ta pati būtinybė, kuri lėmė jo norą atsigerti prieš sužinant, kad vanduo yra kenksmingas, po šio naujo atradimo lygiai taip pat nulemia jo norą negerti; troškimas išsaugoti save anuliuoja arba sustabdo ankstesnį impulsą; antrasis motyvas tampa stipresnis už ankstesnįjį, tai yra mirties baimė arba troškimas išlikti gyvam neišvengiamai nugali skausmingą pojūtį, kurį sukelia jo nenumaldomas noras atsigerti. Tačiau, bus pasakyta, jei troškulys yra labai alinantis, neapdairus žmogus, nepaisydamas pavojaus, rizikuos ir nurys tą vandenį. Ši pastaba nieko nekeičia: šiuo atveju paprasčiausiai ankstesnis impulsas vėl atgauna pranašumą; jis yra įsitikinęs, kad gyvybė galbūt išliks ilgiau, arba kad jis gaus didesnį gėrį išgėręs užnuodyto vandens, nei kęsdamas kankynę, kuri, jo manymu, gresia neišvengiama mirtimi: taip pirmasis motyvas tampa stipriausiu ir neišvengiamai skatina jį veikti. Nepaisant to, abiem atvejais – ar jis gers vandenį, ar ne – abu veiksmai bus vienodai būtini; jie bus to motyvo, kuris pasirodo esąs stipriausias ir kuris atitinkamai pačiu prievartingiausiu būdu veikia jo valią, rezultatas.
Šis pavyzdys pasitarnaus paaiškinant visą žmogaus valios fenomeną. Ši valia, arba, tiksliau, smegenys, atsiduria tokioje pat situacijoje kaip rutulys, kuris, nors ir gavo impulsą, varantį jį tiesia linija, nukrypsta nuo savo kurso kaskart, kai jėga, pranašesnė už pirmąją, priverčia jį pakeisti kryptį. Žmogus, išgeriantis užnuodyto vandens, atrodo beprotis; tačiau kvailių veiksmai yra tokie pat neišvengiami kaip ir pačių apdairiausių individų. Motyvai, kurie verčia ištvirkėlį ir lėbautoją rizikuoti savo sveikata, yra tokie pat galingi, o jų veiksmai tokie pat būtini, kaip ir tie, kurie nulemia išmintingo žmogaus sprendimą ją saugoti. Bet, bus tvirtinama, lėbautoją galima įkalbėti pakeisti savo elgesį: tai nereiškia, kad jis yra laisvas veikėjas; tai reiškia, kad gali būti rasti pakankamai galingi motyvai, kurie anuliuotų tų, kurie anksčiau jį veikė, poveikį; tuomet šie nauji motyvai nulems jo valią pasirinkti naują elgesio modelį lygiai taip pat neišvengiamai, kaip ankstesnieji nulemė senąjį modelį.
Sakoma, kad žmogus svarsto, kai valios veikimas yra sustabdomas; tai atsitinka, kai du priešingi motyvai jį veikia pakaitomis. Svarstyti – tai paeiliui nekęsti ir mylėti; tai būti pakaitomis traukiamam ir atstumiamam; tai būti judinamam kartais vieno motyvo, kartais kito. Žmogus svarsto tik tada, kai aiškiai nesupranta savybių tų objektų, iš kurių gauna impulsą, arba kai patirtis jam nepakankamai nurodė daugiau ar mažiau tolimus jo veiksmų padarinius. Jis norėtų išeiti pakvėpuoti grynu oru, bet oras yra permainingas; todėl jis svarsto; jis sveria įvairius motyvus, kurie ragina jo valią išeiti į lauką arba likti namuose; galiausiai jį nulemia tas motyvas, kuris yra labiausiai tikėtinas; tai pašalina jo neryžtingumą ir neišvengiamai nustato jo valią: pasilikti viduje arba išeiti į lauką. Šis motyvas visada yra tiesioginė ar galutinė nauda, kurią jis atranda arba mano atrandąs tame veiksme, į kurį yra linkęs. Žmogaus valia dažnai svyruoja tarp dviejų objektų, kurių buvimas arba idėjos jį veikia pakaitomis: jis laukia, kol apmąsto tuos objektus arba idėjas, kurias jie paliko jo smegenyse ir kurios ragina jį skirtingiems veiksmams; tuomet jis lygina šiuos objektus ar idėjas. Bet net ir svarstymo metu, lyginimo eigoje, laukiant tų meilės ir neapykantos alternatyvų, kurios seka viena po kitos kartais itin greitai, jis nė vienai akimirkai nėra laisvas veikėjas; gėris ar blogis, kurį, jo manymu, jis paeiliui randa objektuose, yra būtini šių akimirksnių valių, šio greito troškimo ar baimės judėjimo, kurį jis patiria tol, kol tęsiasi jo netikrumas, motyvai. Iš to bus akivaizdu, kad svarstymas yra būtinas; kad netikrumas yra būtinas; kad ir kokį sprendimą jis bepriimtų, kaip šio svarstymo pasekmę, tai visada neišvengiamai bus tas sprendimas, kurį, gerai ar blogai, jis įvertino kaip labiausiai tikėtiną išeiti jam į naudą.
Kai sielą užpuola du motyvai, kurie ją veikia pakaitomis arba modifikuoja vienas po kito, ji svarsto; smegenys atsiduria savotiškoje pusiausvyroje, lydimoje nuolatinių svyravimų, kartais link vieno objekto, kartais link kito, kol galiausiai stipriausiasis paima viršų ir taip išvaduoja jas iš tos lūkuriavimo būsenos, kurioje ir glūdi jo valios neryžtingumas. Tačiau, kai smegenis vienu metu užpuola vienodai stiprios priežastys, kurios jas stumia priešingomis kryptimis, vadovaujantis bendruoju visų kūnų dėsniu, kai jie yra vienodai paveikti priešingų jėgų, jos sustoja, jos atsiduria įtampos būsenoje; jos negali nei norėti, nei veikti; jos laukia, kol viena iš dviejų priežasčių įgaus pakankamai jėgos, kad įveiktų kitą; nulemtų jos valią; pritrauktų ją taip, kad galėtų nugalėti kitos priežasties pastangas.
Šis mechanizmas, toks paprastas, toks natūralus, pakankamai parodo, kodėl netikrumas yra skausmingas ir kodėl laukimas visada yra smurtinė būsena žmogui. Smegenys, toks subtilus ir judrus organas, patiria tokias greitas modifikacijas, kad jos pavargsta; arba kai jos verčiamos į priešingas puses vienodai galingų priežasčių, jos kenčia savotišką spaudimą, kuris trukdo aktyvumui, tinkamam visumos išsaugojimui ir būtinam norint įgyti tai, kas naudinga jos egzistavimui. Šis mechanizmas taip pat paaiškins žmogaus nenuoseklumą, neryžtingumą, nepastovumą bei jo elgesį, kuris dažnai atrodo kaip nepaaiškinama paslaptis, bet iš tiesų yra priimtų sistemų padarinys. Pasikonsultavus su patirtimi, bus atrasta, kad siela yra pavaldi lygiai tiems patiems fizikos dėsniams, kaip ir materialus kūnas. Jei kiekvieno individo valią tam tikrą laiką judintų tik viena priežastis ar aistra, nebūtų nieko lengviau, kaip numatyti jo veiksmus; tačiau jo širdį dažnai puola priešingos jėgos, nepalankūs motyvai, kurie jį veikia arba vienu metu, arba vienas po kito; tuomet jo smegenys, traukiamos priešingomis kryptimis, arba pavargsta, arba yra kankinamos spaudimo būsenos, kuri atima iš jų aktyvumą. Kartais jos atsiduria nepatogioje neveiklumo būsenoje; kartais tampa pakaitaliojančių sukrėtimų, kuriuos patiria, žaislu. Tokia, be abejo, yra būsena, kurioje žmogus atsiduria, kai gyva aistra jį vilioja įvykdyti nusikaltimą, tuo tarpu kai baimė jam rodo, koks pavojus jį lydi: tokia pati yra ir žmogaus, kuriam sąžinės graužatis dėl nuolatinio išsiblaškiusios sielos darbo trukdo mėgautis objektais, gautais nusikalstamu būdu, būklė.
Jei jėgos ar priežastys, tiek išorinės, tiek vidinės, veikiančios žmogaus protą, linksta į priešingus taškus, jo siela, kaip ir visi kiti kūnai, pasuks viduriniu keliu tarp šių dviejų krypčių; ir dėl smurto, kuriuo jo siela yra spaudžiama, jo būklė kartais tampa tokia skausminga, kad pati egzistencija tampa našta: jis nebetenka polinkio į savo paties ypatingą išsaugojimą; jis ieško mirties kaip prieglobsčio nuo savęs paties ir kaip vienintelio vaisto nuo nevilties: būtent taip matome vargingus ir nepatenkintus žmones, kurie savanoriškai save sunaikina, kai tik gyvenimas tampa nepakeliamas. Žmogus negali branginti savo egzistavimo ilgiau, nei gyvenimas jam teikia žavesio: kai jį kankina skausmingi pojūčiai arba traukia priešingi impulsai, jo natūralus polinkis sutrinka; jis yra priverstas eiti nauju keliu; tai nuveda jį į pabaigą, kuri netgi pasirodo jam kaip geidžiamiausias gėris. Tokiu būdu galima paaiškinti elgesį tų melancholiškų būtybių, kurių ydingas temperamentas, kankinama sąžinė, sielvartas ar nuobodulys kartais pastūmėja juos atsisakyti gyvenimo.
Įvairios jėgos, dažnai labai sudėtingos, veikiančios žmogaus smegenis vienos po kitų arba vienu metu, kurios taip skirtingai jį modifikuoja skirtingais jo egzistavimo laikotarpiais, yra tikrosios moralės neaiškumo priežastys, to sunkumo, su kuriuo susiduriama, kai norima išnarplioti paslėptas jo mįslingo elgesio spyruokles. Žmogaus širdis yra labirintas tik todėl, kad labai retai nutinka taip, jog turėtume būtiną dovaną ją įvertinti; iš to paaiškės, kad jo aplinkybės, jo neryžtingumas, jo elgesys, nesvarbu, ar jis juokingas, ar netikėtas, yra būtinos jame įvykusių pokyčių pasekmės; tėra motyvų, kurie nuosekliai nulemia jo valią, poveikis; kurie priklauso nuo dažnų svyravimų, patiriamų jo mašinos. Pagal šiuos svyravimus, tie patys motyvai ne visada turi tą pačią įtaką jo valiai; tie patys objektai nebeturi savybės jam patikti; jo temperamentas pasikeitė, arba tai akimirkai, arba visam laikui: iš to seka išvada, kad pasikeis jo skonis, jo troškimai, jo aistros; jo elgesyje negali būti jokio vienodumo; jokio užtikrintumo dėl laukiamų rezultatų.
Pasirinkimas jokiu būdu neįrodo žmogaus laisvos valios: jis svarsto tik tada, kai dar nežino, kurį iš daugelio jį judinančių objektų pasirinkti, tuomet jis atsiduria sumišime, kuris nesibaigia tol, kol jo valia nenusprendžiama didesnės naudos, kurią jis tiki atrasiąs pasirinktame objekte ar atliekamame veiksme. Iš to matyti, kad pasirinkimas yra būtinas, nes jis nepasirinktų objekto ar veiksmo, jei netikėtų, kad jame ras kokią nors tiesioginę naudą. Kad žmogus turėtų laisvą valią, reikėtų, kad jis galėtų norėti ar rinktis be jokio motyvo, arba kad galėtų sutrukdyti motyvams prievarta veikti jo valią. Kadangi veiksmas visada yra jo jau nulemtos valios padarinys, ir kadangi jo valia negali būti nulemta kitaip, kaip tik motyvo, kurio jis negali valdyti, iš to seka, kad jis niekada nėra savo paties ypatingos valios nulemiančiojo veiksnio valdovas; ir kad dėl to jis niekada neveikia kaip laisvas veikėjas. Buvo tikima, kad žmogus yra laisvas veikėjas, nes jis turėjo valią su galia rinktis; tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys į faktą, kad net ir jo valią skatina nuo jo nepriklausomos priežastys; ji priklauso nuo to, kas įgimta jo paties organizacijoje arba kas priklauso jį veikiančių būtybių prigimčiai.
Argi jis yra valdovas norėti neatitraukti rankos nuo ugnies, kai bijo, kad nudegs? Ar jis turi galią atimti iš ugnies tą savybę, kuri verčia jį jos bijoti? Argi jis yra valdovas nesirinkti mėsos patiekalo, kurį žino esant malonų ar tinkantį jo skoniui; nepritarti jam vietoje to, kurį jis žino esant nemalonų ar pavojingą? Jis visada, pagal savo pojūčius, savo paties ypatingą patirtį arba savo spėjimus, gerai ar blogai, sprendžia apie dalykus; bet kad ir koks būtų jo sprendimas, jis neišvengiamai priklauso nuo jo jautimo būdo, tiek įprastinio, tiek atsitiktinio, ir nuo savybių, kurias jis atranda jį veikiančiose priežastyse, egzistuojančiose nepaisant jo paties noro.
Visos priežastys, kurių skatinama veikia jo valia, privalo veikti jį pakankamai pastebimai, kad sukeltų jam kokį nors pojūtį, kokį nors suvokimą, kokią nors idėją; nesvarbu, užbaigtą ar neužbaigtą, teisingą ar klaidingą: vos tik jo valia yra nulemiama, jis privalėjo pajusti stipriai arba silpnai; jei taip nebūtų buvę, jis būtų apsisprendęs be jokio motyvo. Taigi, teisingai kalbant, nėra tokių priežasčių, kurios būtų visiškai abejingos valiai: kad ir koks silpnas impulsas, kurį jis gauna, nesvarbu, ar iš pačių objektų pusės, ar iš jų vaizdinių ar idėjų, kai tik jo valia pradeda veikti, tas impulsas buvo pakankamas, kad jį nulemtų. Dėl nedidelio ar silpno impulso valia yra silpna; būtent šis jo valios silpnumas yra vadinamas abejingumu. Jo smegenys sunkiai suvokia gautą pojūtį; todėl jos veikia ne taip energingai, kad gautų ar pašalintų jas modifikavusį objektą ar idėją. Jei impulsas yra galingas, valia yra stipri, ji verčia jį ryžtingai veikti, kad gautų ar pašalintų objektą, kuris jam atrodo labai malonus arba labai nepatogus.
Buvo tikima, kad žmogus yra laisvas veikėjas, nes buvo įsivaizduojama, kad jo siela gali savo noru prisiminti idėjas, kurių kartais pakanka jo labiausiai nenumaldomiems troškimams pažaboti. Taigi, tolimo blogio idėja dažnai neleidžia jam mėgautis esamu ir tikru gėriu: taip prisiminimas, kuris yra beveik nejuntama arba silpna jo smegenų modifikacija, kiekvieną akimirką anuliuoja realius objektus, veikiančius jo valią. Tačiau jis nėra valdovas pats prikelti savo idėjas, kada tik panorėjęs; jų asociacija nuo jo nepriklauso; jos yra išdėstytos jo smegenyse nepaisant jo paties noro ir jam pačiam nežinant, ten, kur paliko daugiau ar mažiau gilų įspūdį. Pati jo atmintis priklauso nuo jo organizacijos; jos patikimumas priklauso nuo įprastos ar momentinės būsenos, kurioje jis atsiduria. Kai jo valia yra energingai nukreipta į kokį nors objektą ar idėją, kuri sukelia jame labai gyvą aistrą, tie objektai ar idėjos, kurios galėtų sulaikyti jo veiksmą, jo protui nebepasirodo; tomis akimirkomis jo akys yra užmerktos pavojams, kurie jam gresia ir kurių idėja turėtų priversti jį susilaikyti. Jis veržiasi stačia galva link to objekto, kurio vaizdinio yra genamas; apmąstymai jam niekaip negali veikti; jis nemato nieko kito, tik savo troškimų objektą. Išganingos idėjos, kurios galėtų sustabdyti jo eigą, dingsta, arba pasirodo pernelyg silpnai ar pernelyg vėlai, kad sutrukdytų jam veikti. Taip nutinka visiems, kurie, apakinti kokios nors stiprios aistros, nepajėgia prisiminti tų motyvų, kurių vien idėja, ramesnėmis akimirkomis, būtų pakankama juos atbaidyti nuo tolesnių veiksmų. Sumaištis, kurioje jie atsiduria, trukdo jiems sveikai spręsti; daro juos nepajėgius numatyti savo veiksmų pasekmių; užkerta kelią pasiremti savo patirtimi; pasinaudoti savo protu. Tai yra natūralios operacijos, kurios suponuoja teisingą idėjų susiejimo būdą, bet kuriam jų smegenys tuo metu, dėl patiriamo momentinio kliedesio, yra ne ką pajėgesnės, nei jų ranka būtų pajėgi rašyti jiems atliekant smarkius fizinius pratimus.
Žmogaus mąstysena yra neišvengiamai nulemta jo buvimo būdo; todėl ji turi priklausyti nuo jo natūralios organizacijos ir tų modifikacijų, kurias jo sistema patiria nepriklausomai nuo jo valios. Iš to esame priversti daryti išvadą, kad jo mintys, jo apmąstymai, jo požiūris į dalykus, jo jautimo, sprendimo, idėjų derinimo būdas nėra nei valingas, nei laisvas. Vienu žodžiu, jo siela nėra nei valdovė to judėjimo, kuris joje sukeltas, nei gebėjimo sukurti savyje, kai to reikia, tų vaizdinių ar idėjų, kurios galėtų atsverti gaunamą impulsą. Būtent dėl šios priežasties žmogus, būdamas apimtas aistros, nustoja protauti; tuo momentu išgirsti proto balsą yra taip pat neįmanoma, kaip ekstazės metu arba ištikus girtumo priepuoliui. Nedorėliai niekuomet nėra kas kita, kaip tik girti ar pamišę žmonės; jei jie ir protauja, tai tik tada, kai ramybė vėl atstatoma jų mašinoje; tuomet, ir ne anksčiau, pavėluotos idėjos, kurios prisistato jų protui, leidžia jiems pamatyti savo veiksmų pasekmes ir gimdo idėjas, atnešančias jiems tą kančią, kuri vadinama gėda, apgailestavimu, sąžinės graužatimi.
Filosofų klaidos dėl žmogaus laisvosios valios kilo iš to, kad jie jo valią laikė pirminiu varikliu, pirminiu jo veiksmų motyvu. Dėl to, kad nenorėjo žvelgti giliau, jie nepastebėjo daugybės, sudėtingų priežasčių, kurios, nepriklausomai nuo jo, pačią valią išjudina; arba kurios nuteikia ir modifikuoja jo smegenis, tuo tarpu kai jis pats yra visiškai pasyvus priimdamas tą judėjimą. Argi jis yra valdovas norėti arba nenorėti objekto, kuris jam atrodo pageidautinas? Be abejonės, bus atsakyta – ne; bet jis yra valdovas atsispirti savo troškimui, jei jis apmąstys jo pasekmes. Bet aš klausiu, ar jis pajėgus apmąstyti šias pasekmes, kai jo sielą neša labai gyva aistra, visiškai priklausanti nuo jo natūralios organizacijos ir jį modifikuojančių priežasčių? Ar jo galioje suteikti šioms pasekmėms visą tą svorį, kuris būtinas atsverti jo troškimą? Ar jis yra valdovas užkirsti kelią tam, kad savybės, darančios objektą pageidautiną, nebūtų jame? Man pasakys: jis turėjo išmokti pasipriešinti savo aistroms; išsiugdyti įprotį pažaboti savo troškimus. Su tuo sutinku be jokio vargo. Tačiau atsakydamas vėl klausiu: ar jo prigimtis yra imli šiai modifikacijai? Ar jo verdantis kraujas, nevaldoma vaizduotė, ugningas skystis, tekantis jo venomis, leidžia jam pasidaryti išvadas, ar suteikia jam galimybę pritaikyti tikrąją patirtį tą akimirką, kai jos reikia? Ir net jei jo temperamentas jam suteikė tokią galimybę, ar jo išsilavinimas, jam rodomi pavyzdžiai, idėjos, kuriomis jis buvo įkvėptas ankstyvajame gyvenime, buvo tinkamos, kad priverstų jį išsiugdyti šį įprotį malšinti savo troškimus? Argi visi šie dalykai greičiau neprisidėjo prie to, kad jis godžiai siektų, iš tikrųjų geistų tų objektų, kuriems jūs sakote, kad jis turėtų pasipriešinti.
Ambicingas žmogus sušunka: jūs norite, kad aš pasipriešinčiau savo aistrai; bet argi man nebuvo nepaliaujamai kartojama, kad rangas, garbė, galia yra patys geidžiamiausi pranašumai gyvenime? Argi nemačiau, kaip mano bendrapiliečiai jų pavydi, o mano šalies didikai aukoja viską, kad juos gautų? Toje visuomenėje, kurioje gyvenu, ar nesu priverstas jausti, kad jei neteksiu šių pranašumų, turėsiu skursti paniekoje; gūžtis po priespaudos rykšte?
Šykštuolis sako: jūs draudžiate man mylėti pinigus, ieškoti būdų jiems įsigyti. Deja! Argi ne viskas man sako, kad šiame pasaulyje pinigai yra didžiausias gėris; kad jų visiškai pakanka padaryti mane laimingą? Šalyje, kurioje gyvenu, argi nematau visų savo bendrapiliečių trokštančių turtų? Bet argi taip pat nematau, kad jie mažai tesikuklina rinkdamiesi priemones turtams gauti? Vos tik jie praturtėja jūsų smerkiamais būdais, argi jie nėra mylimi, vertinami ir gerbiami? Kokia teise tuomet jūs draudžiate man krautis lobius? Kokia teise jūs trukdote man naudotis priemonėmis, kurias, nors ir vadinate atstumiančiomis bei nusikalstamomis, aš matau esant patvirtintas valdovo? Ar norite, kad atsižadėčiau savo laimės?
Lėbautojas ginčijasi: jūs dedatės, kad aš turėčiau atsispirti savo troškimams; bet ar aš buvau savo paties temperamento, kuris nepaliaujamai kviečia mane į malonumus, kūrėjas? Jūs vadinate mano malonumus gėdingais; bet šalyje, kurioje gyvenu, argi nematau, kaip patys ištvirkę vyrai mėgaujasi aukščiausiais rangais? Argi nematau, kad niekas nesigėdija svetimavimo, išskyrus vyrą, kurį tai įžeidė? Argi nematau vyrų, darančių trofėjus iš savo ištvirkavimo, besigiriančių savo laisvamaniškumu, apdovanojamų plojimais?
Piktas žmogus rėkia: jūs patariate man pažaboti savo aistras ir atsispirti troškimui atkeršyti už save; bet ar aš galiu nugalėti savo prigimtį? Ar galiu pakeisti priimtas pasaulio nuomones? Argi nebūsiu amžiams paniekintas, neišvengiamai praradęs garbę visuomenėje, jei nepašalinsiu savo skriaudų bendražmogio krauju?
Uolus entuziastas sušunka: jūs rekomenduojate man švelnumą; patariate man būti tolerantiškam; būti atlaidžiam savo bendražmogių nuomonėms; bet ar mano temperamentas nėra audringas? Ar aš karštai nemyliu savo Dievo? Argi jie neužtikrina manęs, kad uolumas jam yra malonus; kad kraujo ištroškę ir nežmoniški persekiotojai buvo jo draugai? Kadangi noriu padaryti save priimtiną jo akyse, todėl ir aš imuosi tų pačių priemonių.
Trumpai tariant, žmogaus veiksmai niekada nėra laisvi; jie visada yra būtina jo temperamento pasekmė, priimtų idėjų bei sampratų, tiek teisingų, tiek klaidingų, kurias jis susiformavo apie laimę, pasekmė; jo nuomonių, sustiprintų pavyzdžiu, švietimu ir kasdiene patirtimi. Tiek daug nusikaltimų žemėje matome tik todėl, kad viskas susimoko paversti žmogų ydingu ir nusikaltėliu; jo priimta religija, jo valdžia, jo išsilavinimas, jam rodomi pavyzdžiai neįveikiamai stumia jį į blogį: tokiomis aplinkybėmis moralė jam dorybę pamokslauja veltui. Tose visuomenėse, kur vertinama yda, kur karūnuojamas nusikaltimas, kur nuolat apdovanojamas perkamas elgesys, kur patys baisiausi viešosios tvarkos pažeidimai baudžiami tik tuomet, kai juos padaro tie, kurie per silpni džiaugtis privilegija daryti juos nebaudžiamiems, dorybės praktikavimas laikomas ne kuo kitu, kaip tik skausminga laimės auka. Tokios visuomenės žemesniuosiuose sluoksniuose baudžia už tuos nukrypimus, kuriuos jos gerbia aukštesniuose luomuose; ir dažnai turi neteisybės pasmerkti mirties bausme tuos, kuriuos visuomenės prietarai, palaikomi nuolatinio pavyzdžio, pavertė nusikaltėliais.
Taigi, žmogus nėra laisvas veikėjas nė vieną savo gyvenimo akimirką; jis kiekviename žingsnyje neišvengiamai vadovaujasi tais pranašumais, tikrais ar išgalvotais, kuriuos jis priskiria objektams, sukeliantiems jo aistras. Šios aistros pačios yra būtinos būtybei, kuri nepaliaujamai siekia savo pačios laimės; jų energija yra būtina, nes ji priklauso nuo jo temperamento; jo temperamentas yra būtinas, nes jis priklauso nuo fizinių elementų, įeinančių į jo sandarą; šio temperamento modifikavimas yra būtinas, nes tai yra neklystama ir neišvengiama impulso, kurį jis gauna iš nepaliaujamo moralinių ir fizinių būtybių veikimo, pasekmė.
Nepaisant šių žmogaus laisvos valios nebuvimo įrodymų, tokių aiškių nešališkiems protams, galbūt, su nemažu triumfo jausmu, bus tvirtinama, kad jei kam nors būtų pasiūlyta pajudinti ar nepajudinti savo ranką – atlikti veiksmą iš tų, kurie vadinami abejingais – jis, regis, akivaizdžiai yra pasirinkimo valdovas; ir iš to daroma išvada, kad pateiktas jo laisvos valios įrodymas. Atsakymas yra tas, kad šis pavyzdys yra visiškai paprastas; žmogus, atlikdamas kokį nors veiksmą, kurį jis yra pasiryžęs atlikti, jokiu būdu neįrodo savo laisvos valios: pats noras pademonstruoti šią savybę, kurį sukėlė ginčas, tampa būtinu motyvu, nulemiančiu jo valią vienam ar kitam iš šių veiksmų. Kas jį klaidina šiuo atveju arba kas jį įtikina, kad šiuo momentu jis yra laisvas veikėjas, yra tai, kad jis neįžvelgia tikrojo motyvo, kuris jį verčia veikti, būtent – troškimo įtikinti savo oponentą. Jei ginčo įkarštyje jis užsispirtų ir paklaustų: „Argi aš nesu valdovas išmesti save pro langą?“ Aš atsakysiu jam: ne; nes kol jis išlaiko savo protą, nėra jokios tikimybės, kad troškimas įrodyti savo laisvą valią taps pakankamai galingu motyvu priversti jį paaukoti savo gyvybę šiam bandymui. Jeigu, nepaisant to, norėdamas įrodyti esąs laisvas veikėjas, jis iš tikrųjų iššoktų pro langą, tai nebūtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad jis veikė laisvai, o greičiau kad būtent jo temperamento smurtas pastūmėjo jį į šią kvailystę. Beprotybė yra būsena, kuri priklauso nuo kraujo įkaitimo, o ne nuo valios. Fanatikas ar didvyris pasitinka mirtį taip pat neišvengiamai, kaip flegmatiškesnis žmogus ar bailys nuo jos bėga.
Sakoma, kad laisvoji valia yra kliūčių, galinčių pasipriešinti žmogaus veiksmams ar jo gebėjimų panaudojimui, nebuvimas; daroma prielaida, kad jis yra laisvas veikėjas kaskart, kai, naudodamasis šiais gebėjimais, jis pasiekia padarinį, kurį pats sau išsikėlė. Atsakant į šį samprotavimą, pakanka pastebėti, jog jokiu būdu nuo jo paties nepriklauso padėti ar pašalinti tas kliūtis, kurios jį nulemia ar jam priešinasi; motyvas, sukeliantis jo veiksmą, yra ne labiau jo galioje, nei kliūtis, kuri jam trukdo, nepaisant to, ar ši kliūtis, ar motyvas yra jo paties mašinos viduje, ar išorėje; jis nėra valdovas tos minties, kuri atsiranda jo prote ir kuri nulemia jo valią; šią mintį sukelia kokia nors nuo jo paties nepriklausoma priežastis. Kad atsikratytų iliuzijų dėl savo laisvosios valios sistemos, žmogui paprasčiausiai reikia grįžti prie motyvo, kuris nulemia jo valią; jis visada pamatys, kad šis motyvas yra už jo kontrolės ribų. Sakoma: jei dėl idėjos, kurią pagimdo protas, žmogus veikia laisvai, jei nesusiduria su jokia kliūtimi. Bet kyla klausimas: kas pagimdo šią idėją jo smegenyse? Ar jis buvo valdovas, galintis sutrukdyti jai atsirasti arba atsinaujinti jo smegenyse? Argi ši idėja nepriklauso nuo objektų, kurie veikia jį išoriškai nepaisant jo paties noro, arba nuo priežasčių, kurios be jo žinios veikia jo viduje ir modifikuoja jo smegenis? Ar jis gali sutrukdyti, kad jo akys, atsitiktinai užkliuvusios už bet kokio objekto, suteiktų jam to objekto idėją ir išjudintų jo smegenis? Jis lygiai taip pat nėra ir tų kliūčių valdovas; jos yra būtini vidinių ar išorinių priežasčių, kurios visada veikia pagal joms duotas savybes, padariniai. Žmogus įžeidžia bailį, ir tai neišvengiamai sukelia jam susierzinimą prieš įžeidėją, bet jo valia negali įveikti tos kliūties, kurią jo norų objektui užkerta bailumas, nes jo natūrali sandara, kuri nuo jo paties nepriklauso, neleidžia jam turėti drąsos. Šiuo atveju bailys yra įžeistas prieš savo valią; ir prieš savo valią yra priverstas kantriai iškęsti patirtą įžeidimą.
Laisvos valios sistemos šalininkai, regis, visada painiojo prievartą su būtinybe. Žmogus tiki, kad jis veikia kaip laisvas veikėjas kaskart, kai nemato nieko, kas statytų kliūtis jo veiksmams; jis nesuvokia, kad motyvas, verčiantis jį norėti, visada yra būtinas ir nepriklausomas nuo jo paties. Kalinys, sukaustytas grandinėmis, yra priverstas likti kalėjime; bet jis nėra laisvas veikėjas savo troškime išsivaduoti; jo grandinės trukdo jam veikti, bet jos netrukdo jam norėti; jis išsigelbėtų, jeigu jo pančiai būtų atpalaiduoti; bet jis neišsigelbėtų kaip laisvas veikėjas; baimė arba bausmės idėja būtų pakankami jo veiksmo motyvai.
Todėl žmogus gali liautis būti varžomas, bet dėl to vis tiek netapti laisvu veikėju: kad ir kaip jis veiktų, jis veiks neišvengiamai, pagal motyvus, kurie jį nulems. Jį galima palyginti su sunkiu kūnu, kurio kritimą sustabdo kokia nors kliūtis: pašalinkite šią kliūtį, ir jis vėl pasiduos gravitacijai ar toliau kris; bet kas pasakys, kad šis tankus kūnas turi laisvę kristi ar ne? Ar jo kritimas nėra būtina jo paties specifinio svorio pasekmė? Dorybingasis Sokratas pakluso savo šalies įstatymams, nors jie buvo neteisingi; ir nors jo kalėjimo durys buvo paliktos atviros, jis nesiėmė gelbėtis; tačiau tuo jis neveikė kaip laisvas veikėjas: nematomos nuomonės grandinės, slapta meilė padorumui, vidinė pagarba įstatymams, net ir tuomet, kai jie buvo piktavališki, baimė sutepti savo šlovę laikė jį kalėjime. Šiam dorybės entuziastui tai buvo pakankamai galingi motyvai, paskatinę jį ramiai laukti mirties; ne jo galioje buvo išsigelbėti, nes jis negalėjo atrasti jokio potencialaus motyvo, kuris priverstų jį nors akimirkai nukrypti nuo tų principų, prie kurių jo protas buvo pripratęs.
Sakoma, kad žmogus dažnai veikia prieš savo polinkius, iš ko klaidingai daroma išvada, kad jis yra laisvas veikėjas; tačiau kai atrodo, kad jis veikia priešingai savo polinkiui, jis visada yra tam nulemiamas kokio nors pakankamai veiksmingo motyvo, galinčio nugalėti šį polinkį. Sergantis žmogus, turėdamas tikslą pasveikti, sugeba įveikti savo pasibjaurėjimą pačiais šlykščiausiais vaistais: tuomet skausmo ar mirties baimė tampa būtinais motyvais; atitinkamai, negalima sakyti, kad šis sergantis žmogus veikia laisvai.
Kai sakoma, kad žmogus nėra laisvas veikėjas, nepretenduojama jo lyginti su kūnu, kurį judina viena paprasta impulsyvi priežastis. Jis savyje talpina jo egzistavimui būdingas priežastis; jį judina vidinis organas, turintis savo paties ypatingus dėsnius ir pats neišvengiamai nulemiamas pasekmėje tų idėjų, kurios susidaro iš suvokimų, kilusių iš pojūčių, kuriuos šis gauna iš išorinių objektų. Kadangi šių pojūčių, šių suvokimų mechanizmas ir būdas, kuriuo jie įrėžia idėjas žmogaus smegenyse, jam nėra žinomi; kadangi jis nesugeba išnarplioti visų šių judėjimų; kadangi jis negali suvokti operacijų grandinės savo sieloje ar jame veikiančio motyvo principo, jis mano esąs laisvas veikėjas; o tai, pažodžiui išvertus, reiškia, kad jis pats save judina; kad jis apsisprendžia be priežasties. Tuo tarpu jis greičiau turėtų sakyti, kad jis nežino, kaip ir kodėl jis veikia būtent taip. Tiesa, siela turi tik jai būdingą aktyvumą, tačiau taip pat neabejotina, kad šis aktyvumas niekada nepasireikštų, jei koks nors motyvas ar priežastis nesudarytų sąlygų jam veikti: bent jau nebus teigiama, kad siela sugeba mylėti ar nekęsti nebūdama išjudinta, nepažindama objektų, neturėdama jokio supratimo apie jų savybes. Parakas neabejotinai turi ypatingą aktyvumą, tačiau šis aktyvumas niekada nepasireikš, nebent prie jo būtų priartinta ugnis; ši, tačiau, iškart priverčia jį suveikti. Būtent didžiulis žmogaus judesių sudėtingumas, jo veiksmų įvairovė, daugybė jį veikiančių priežasčių – tiek vienu metu, tiek nepaliaujamai sekant viena po kitos – įtikina jį, kad jis yra laisvas veikėjas. Jei visi jo judesiai būtų paprasti, jei jį veikiančios priežastys nesusilietų viena su kita, jei jos būtų atskiros, jei jo mašina būtų mažiau sudėtinga, jis pastebėtų, kad visi jo veiksmai buvo neišvengiami, nes jis galėtų akimirksniu atsekti priežastį, privertusią jį veikti. Žmogus, kuris visada būtų priverstas eiti į vakarus, visada ten ir eitų; bet eidamas jis jaustų, kad nėra laisvas: jei jis turėtų dar vieną pojūtį, kai jo veiksmai ar jo judesiai, praplėsti šeštuoju pojūčiu, būtų dar įvairesni ir daug sudėtingesni, jis tikėtų esąs dar labiau laisvas, nei tuomet, kai turi tik penkis pojūčius.
Taigi, būtent dėl to, kad neatseka jį veikiančių priežasčių, dėl to, kad nesugeba išanalizuoti, būdamas nepajėgus išskaidyti sudėtingo savo mašinos judėjimo, žmogus tiki esąs laisvas veikėjas: tik ant savo paties nežinojimo jis grindžia tą gilią, tačiau apgaulingą laisvosios valios sampratą; kuria jis remiasi kurdamas tas nuomones, kurias pateikia kaip stulbinantį savo tariamos veiksmų laisvės įrodymą. Jei kiekvienas žmogus nors trumpam norėtų išnagrinėti savo paties ypatingus veiksmus, paieškoti tikrųjų jų motyvų, kad atrastų jų tarpusavio ryšius, jis liktų įsitikinęs, kad jausmas, kurį jis turi apie savo natūralią laisvą valią, tėra chimera, kurią patirtis turi greitai sunaikinti.
Nepaisant to, tenka pripažinti, kad gausybė ir įvairovė priežasčių, kurios nuolat veikia žmogų, dažnai net jam pačiam nežinant, daro neįmanomą, arba bent jau itin sunkų, jo paties ypatingų, o juo labiau kitų žmonių, veiksmų tikrųjų principų atsekimą. Jie dažnai priklauso nuo tokių trumpalaikių, nuo savo padarinių tokių nutolusių priežasčių, kurios paviršutiniškai pažvelgus atrodo turinčios tiek mažai analogijos ir tokį menką ryšį su jais, kad norint iškelti jas į šviesą reikia ypatingo įžvalgumo. Būtent dėl to moralinio žmogaus tyrinėjimas yra tokia sunki užduotis; štai kodėl jo širdis yra bedugnė, kurios gylį jam dažnai neįmanoma išmatuoti. Tuomet jis priverstas pasitenkinti žinojimu tų bendrųjų ir būtinų dėsnių, kurie reguliuoja žmogaus širdį: jo paties rūšies individams šie dėsniai yra beveik vienodi; jie skiriasi tik dėl kiekvienam būdingos organizacijos ir modifikacijų, kurias ji patiria; tačiau tai griežta prasme negali būti visiškai vienoda jokiuose dviejuose individuose. Pakanka žinoti, kad dėl savo esmės žmogus siekia išsaugoti save ir padaryti savo egzistavimą laimingu: tai pripažinus, kad ir kokie būtų jo veiksmai, jei jis sugrįš prie šio pirmojo principo, prie šios bendrosios, šios būtinos jo valios tendencijos, jis niekada negalės būti apgautas dėl savo motyvų. Žmogus, be jokios abejonės, dėl to, kad neugdo proto ir patirties, dažnai apgaudinėja save dėl priemonių šiam tikslui pasiekti; kartais jo naudojamos priemonės yra nemalonios jo bendražygiams, nes jos kenkia jų interesams; arba tos, kuriomis jis naudojasi, atrodo neracionalios, nes atitolina jį nuo tikslo, prie kurio jis norėtų priartėti: tačiau kad ir kokios būtų šios priemonės, jų objektas visada neišvengiamai ir nekintamai yra esama ar išsivaizduojama laimė, nukreipta į tai, kad išsaugotų jį tokioje būsenoje, kuri atitiktų jo egzistavimo būdą, jo jautimo būdą, jo mąstyseną – nesvarbu, ilgalaikę ar trumpalaikę. Būtent dėl to, kad nesuprato šios tiesos, dauguma moralės filosofų sukūrė greičiau žmogaus širdies romaną, nei jo istoriją; jie priskirdavo žmogaus veiksmus išgalvotoms priežastims; bent jau jie neieškojo būtinų jo elgesio motyvų. Politikai ir įstatymų leidėjai taip pat skendėjo panašiame nežinojime, arba apgavikai suprato, kad daug greičiau panaudoti įsivaizduojamas varomąsias galias, nei tas, kurios iš tiesų egzistuoja: jie geriau pasirinko priversti jį drebėti priešais nepatogius fantomus, nei vesti jį į dorybę tiesiu keliu į laimę, nežiūrint į pastarojo atitikimą natūraliems jo širdies troškimams.
Šiaip ar taip, žmogus daug aiškiau mato arba bent jau tiki matąs būtiną padarinių ir jų priežasčių ryšį gamtos filosofijoje nei žmogaus širdyje: bent jau jis mato, kad pirmuoju atveju apčiuopiamos priežastys nuolat sukelia apčiuopiamus padarinius, visada tuos pačius, kai aplinkybės yra vienodos. Todėl jis nedvejoja laikyti fizinius padarinius būtinais; tuo tarpu atsisako pripažinti būtinybę žmogaus valios aktuose: pastaruosius jis be jokio pagrindo priskyrė varomajai jėgai, veikiančiai nepriklausomai nuo savo paties ypatingos energijos, kuri sugeba modifikuoti save be išorinių priežasčių įsikišimo, ir kuri išsiskiria iš visų materialių ar fizinių būtybių. Žemdirbystė pagrįsta patirties suteiktu įsitikinimu, kad žemė, tam tikru būdu įdirbta ir apsėta, kai ji turi ir kitas būtinas savybes, duos grūdų, vaisių ir gėlių, kurie būtini pragyvenimui arba malonūs pojūčiams. Jei į dalykus būtų žiūrima be išankstinių nuostatų, būtų suprasta, kad moralėje išsilavinimas tėra ne kas kita, kaip proto žemdirbystė; kad, kaip ir žemė, priklausomai nuo natūralios jos sandaros, nuo jai skiriamos kultūros, nuo sėklų, kuriomis ji apsėta, nuo metų laikų, kurie daugiau ar mažiau palankūs nuvesti ją į brandą, mes galime būti tikri, kad siela duos arba dorybę, arba ydą – moralinius vaisius, kurie bus arba sveiki žmogui, arba pragaištingi visuomenei. Moralė yra mokslas apie santykius, egzistuojančius tarp žmonių protų, valių ir veiksmų, lygiai taip pat, kaip geometrija yra mokslas apie santykius, randamus tarp kūnų. Moralė būtų chimera ir neturėtų jokių tikrų principų, jei ji nebūtų pagrįsta žiniomis apie motyvus, kurie neišvengiamai turi turėti įtakos žmogaus valiai ir kurie neišvengiamai turi nulemti žmonių veiksmus.
Jei moraliniame pasaulyje, kaip ir fiziniame, po priežasties, kurios veikimas nėra nutraukiamas, neišvengiamai seka atitinkamas padarinys, tai natūraliai išplaukia, kad protingas išsilavinimas, įskiepytas su tiesa ir pagrįstas išmintingais įstatymais; sąžiningi principai, įdiegti jaunystėje; dorybingi pavyzdžiai, nuolat rodomi; pagarba, susieta vien tik su nuopelnais ir gerais veiksmais; panieka, gėda ir bausmės, nuolat aplankančios ydą, melą ir nusikaltimą, yra priežastys, kurios neišvengiamai veiktų žmogaus valią ir nulemtų, kad didžioji jo rūšies dalis demonstruotų dorybę. Bet jei, priešingai, religija, politika, pavyzdžiai, viešoji nuomonė vieningai dirba tam, kad pateisintų nedorybę ir ydingai auklėtų žmogų; jei užuot kurstę jo dorybes, jie slopina gerus principus; jei užuot kreipę jo studijas jo naudai, jie paverčia jo išsilavinimą nenaudingu ar beprasmišku; jei pats šis išsilavinimas, užuot įtvirtinęs jame dorybę, tik įskiepija jam ydą; jei užuot diegęs protą, jis pripildo jį prietarų; jei užuot paskatinęs jį įsimylėti tiesą, jis aprūpina jį klaidingomis sampratomis ir pavojingomis nuomonėmis; jei užuot puoselėjęs švelnumą ir kantrybę, jis įžiebia jo krūtinėje tik tas aistras, kurios yra nepatogios jam pačiam ir kenksmingos kitiems: tai neišvengiamai turi nulemti, kad didžiosios daugumos valia stums juos į blogį. Čia, be jokios abejonės, ir yra tikrasis šaltinis, iš kurio kyla tas visuotinis sugedimas, kuriuo moralistai, visiškai pagrįstai, taip garsiai skundžiasi, tačiau nenurodydami tų blogio priežasčių, kurios yra tiek pat tikros, kiek ir būtinos. Vietoj to, jie ieško to žmogaus prigimtyje; sako, kad ji yra sugedusi; kaltina žmogų, kad jis myli save; smerkia jį už tai, kad jis ieško savo paties laimės; tvirtina, kad jam reikalinga antgamtinė pagalba, idant jis galėtų tapti geras. Nepaisant tariamos žmogaus laisvos valios, tvirtinama, kad širdies nedoriems troškimams sunaikinti reikia ne ko kito, kaip paties gamtos kūrėjo: bet deja! šis galingas veikėjas pats pasirodo esąs neefektyvus suvaldant tuos nelaimingus polinkius, kuriuos, esant fataliai dalykų sandarai, patys stipriausi motyvai, kaip anksčiau buvo pastebėta, nuolat įlieja į žmogaus valią. Tiesa, jis yra nepaliaujamai raginamas atsispirti šioms aistroms; jas užgniaužti ir išrauti iš savo širdies: bet ar ne akivaizdu, kad jos yra būtinos jo gerovei ir neatsiejamos nuo jo prigimties? Argi patirtis neįrodo, kad jos naudingos jo išsaugojimui, nes jų tikslas yra tik išvengti to, kas gali būti žalinga, ir įgyti tai, kas gali būti naudinga? Trumpai tariant, ar nėra lengva pastebėti, kad šios aistros, tinkamai nukreiptos, tai yra, nukreiptos į objektus, kurie yra išties naudingi, kurie jam tikrai svarbūs ir kurie apima kitų laimę, neišvengiamai prisidėtų prie realios ir nuolatinės visuomenės gerovės? Žmogaus aistros yra kaip ugnis – tuo pat metu būtina gyvybės poreikiams tenkinti ir vienodai pajėgi sukelti pačius baisiausius niokojimus.
Viskas tampa impulsu valiai: vieno žodžio dažnai pakanka, kad pakeistų žmogų visam gyvenimui; visiems laikams nulemtų jo polinkius. Kūdikis, kuris nusidegino pirštą, priartinęs jį pernelyg arti degančios žvakės liepsnos, yra įspėtas, kad jis privalo susilaikyti nepasidavęs panašiai pagundai; žmogus, kartą nubaustas ir paniekintas už atliktą nesąžiningą veiksmą, nedažnai gundosi tęsti tokį nepalankų kelią. Kuriuo atžvilgiu bevertintume žmogų, jis niekada neveikia kitaip, kaip tik gavęs impulsą savo valiai, nesvarbu, ar tai būtų kitų žmonių valia, ar labiau juntamos fizinės priežastys. Ypatinga organizacija nulemia impulso prigimtį; sielos veikia analogiškas sielas; ugningos vaizduotės lengvai veikia stiprias aistras ir lengvai uždegamas vaizduotes; stulbinanti entuziazmo pažanga, paveldimas prietarų plitimas, religinių klaidų perdavimas iš kartos į kartą, pernelyg didelis karštis, kuriuo žmogus griebiasi stebuklingų dalykų, yra tokie pat būtini padariniai kaip tie, kurie atsiranda iš kūnų veiksmo ir atoveiksmio.
Nepaisant tų nepagrįstų idėjų, kurias žmogus pats sau susiformavo apie savo tariamą laisvą valią; nepaisydamas to tariamo vidinio jausmo iliuzijų, kurios, nepaisant patirties, įtikina jį, kad jis yra savo valios šeimininkas; visos jo institucijos iš tiesų remiasi būtinybe: šia, kaip ir daugeliu kitų progų, praktika atmeta spekuliacijas. Iš tiesų, jei nebūtų tikima, kad tam tikri motyvai apima galią, būtiną nulemti žmogaus valią, sustabdyti jo aistrų raidą; nukreipti juos tikslo link, jį modifikuoti, kokia nauda būtų iš kalbos dovanos? Kokia nauda galėtų kilti iš išsilavinimo, iš įstatymų, iš moralės, netgi iš pačios religijos? Ką pasiekia švietimas, jei ne duoda pirmąjį impulsą žmogaus valiai; priverčia žmogų įgyti įpročius; įpareigoja jį jų laikytis; aprūpina jį motyvais, tikrais ar klaidingais, veikti tam tikru būdu? Kai tėvas arba grasina sūnui bausme, arba pažada jam atlygį, argi jis nėra įsitikinęs, kad šie dalykai paveiks jo valią? Ko gi siekia įstatymų leidyba, jei ne pateikti valstybės piliečiams tuos motyvus, kurie, kaip manoma, yra būtini nulemti, kad jie atliktų tam tikrus veiksmus, laikomus vertingais; kad susilaikytų nuo kitų, kurie laikomi nevertingais, darymo? Koks yra moralės tikslas, jei ne parodyti žmogui, kad jo paties interesas reikalauja, jog jis slopintų momentinį savo aistrų proveržį, siekdamas skatinti tikresnę laimę, ilgalaikiškesnę gerovę, nei toji, kuri galbūt kyla iš trumpalaikių troškimų patenkinimo? Argi visų šalių religija nedaro prielaidos, kad žmonija, kartu su visa gamta, yra pavaldi neįveikiamai būtinybės būtybės valiai, kuri reguliuoja jų būklę pagal amžinus nekintamos išminties dėsnius? Argi šis Dievas, kurį žmogus garbina, nėra absoliutus jų likimo valdovas? Argi ne ši dieviška būtybė pasirenka ir atmeta? Ar religijos svaidomos anatemijos, jos dalijami pažadai nėra pagrįsti idėja apie padarinius, kuriuos šios chimeros neišvengiamai sukels neišmanantiems ir bailiems žmonėms? Argi ši geroji Dievybė neatveda žmogaus į šį pasaulį be jo paties žinios? Argi jis nėra priverstas atlikti vaidmenį prieš savo valią? Argi ne nuo to vaidmens, kurį jis atlieka, priklauso jo laimė ar nelaimė?
Taigi švietimas tėra būtinybė, parodyta vaikams; įstatymai – būtinybė, parodyta politinio kūno nariams; moralė – žmonių tarpusavio santykių būtinybė, parodyta protingoms būtybėms; trumpai tariant, žmogus pripažįsta būtinybę visame tame, kur jis tiki turįs tikrą ir neklystančią patirtį: tai, kur jis nesuvokia būtino priežasčių ir jų pasekmių ryšio, jis vadina tikimybe: jis nesielgtų taip, kaip elgiasi, jei nebūtų įsitikinęs, arba bent jau nemanytų, kad po jo veiksmų neišvengiamai seks tam tikri padariniai. Moralistas pamokslauja protą, nes tiki, kad jis būtinas žmogui; filosofas rašo, nes tiki, kad tiesa anksčiau ar vėliau privalo nugalėti melą: teologai ir tironai neišvengiamai nekenčia tiesos ir niekina protą, nes mano, kad jie kenkia jų interesams. Valdovas, kuris stengiasi įbauginti nusikaltimus savo įstatymų griežtumu, bet kuris, vis dėlto, dažniau padaro juos naudingus ir netgi būtinus savo tikslams, daro prielaidą, kad jo naudojami motyvai bus pakankami, kad išlaikytų jo pavaldinius ribose. Visi jie vienodai kliaujasi savo naudojamų motyvų galia arba būtinybe, ir kiekvienas individas glosto save mintimi, pagrįstai ar ne, kad šie motyvai turės įtakos žmonijos elgesiui. Dažnai žmogaus išsilavinimas yra ydingas ar neveiksmingas vien todėl, kad jį reguliuoja prietarai: net kai tas išsilavinimas yra geras, jam pernelyg dažnai greitai pasipriešina ir jį sunaikina viskas, kas vyksta visuomenėje. Teisėkūra ir politika labai dažnai yra neteisingos, ir atlieka tik tokį vaidmenį, kad įžiebia aistras žmogaus krūtinėje, kurių, kartą paleistų į laisvę, jie jau nebesugeba sulaikyti. Didysis moralisto menas turėtų būti parodyti žmogui ir tiems, kuriems patikėta pareiga reguliuoti jo valią, kad jų interesai sutampa; kad jų abipusė laimė priklauso nuo jų aistrų harmonijos; kad imperijų saugumas, galia ir trukmė neišvengiamai priklauso nuo gero proto, paskleisto tarp atskirų narių; nuo sampratų, įdiegtų piliečių protuose, teisingumo; nuo moralinio gėrio, kuris sėjamas jų širdyse; nuo dorybių, kurios ugdomos jų krūtinėse. Religija neturėtų būti priimtina, nebent ji tikrai stiprintų šiuos motyvus ir nebent būtų įmanoma melui suteikti realios pagalbos tiesai. Tačiau toje apgailėtinoje būklėje, į kurią klaida panardino nemenką žmonijos dalį, žmogus dažniausiai yra priverstas būti nedoras arba skriausti savo artimą; patys stipriausi motyvai vilioja jį daryti blogį. Religija paverčia jį nenaudinga būtybe; padaro jį niekingu vergu; priverčia jį drebėti nuo jos keliamo siaubo; ar kitaip – paverčia jį įniršusiu fanatiku, kuris kartu yra ir žiaurus, ir netolerantiškas, ir nežmoniškas: savivalė jį sutraiško ir priverčia tapti keliaklupsčiaujančiu bei ydingu: įstatymas baudžia už nusikaltimus tik tuos, kurie per silpni priešintis jo eigai, arba kai jis tampa nepajėgus pažaboti tuos smurtinius ekscesus, kuriuos pagimdo bloga vyriausybė. Trumpai tariant, apleistas ir niekinamas švietimas priklauso arba nuo kunigų, kurie yra apgavikai, arba nuo tėvų be supratimo ir moralės, kurie įkala į plastiškus savo mokinių protus tas pačias ydas, kurios kankina juos pačius, ir kurie perduoda jiems klaidingas nuomones, kuriomis jie yra suinteresuoti priversti juos vadovautis.
Visa tai įrodo, kad būtina sugrįžti prie pirminio žmogaus paklydimų šaltinio, jei rimtai ketinama aprūpinti jį tinkamais vaistais. Beprasmiška svajoti ištaisyti jo klaidas, kol nebus išnarpliotos tikrosios jo valią judinančios priežastys, arba kol nebus surasti realesni, naudingesni, tikresni motyvai, kuriais būtų galima pakeisti tuos, kurie pasirodė esantys tokie neveiksmingi ir pavojingi tiek visuomenei, tiek jam pačiam. Tai tų, kurie vadovauja žmogaus valiai, kurie reguliuoja tautų būklę, užduotis – ieškoti šių motyvų, kuriuos protas lengvai jiems suteiks; net gera knyga, paliesdama didžio valdovo širdį, gali tapti labai galinga priežastimi, kuri neišvengiamai turės įtakos visos tautos elgesiui ir kuri nulems dalies žmonijos laimę.
Iš viso to, kas buvo išsakyta šiame skyriuje, išplaukia, kad jokiame savo egzistavimo momente žmogus nėra laisvas veikėjas. Jis nėra savo paties sandaros, kurią jis gavo iš gamtos, architektas; jis nekontroliuoja savo idėjų ar savo smegenų modifikacijų; tai nulemia priežastys, kurios, nepaisant jo paties ir jam to nežinant, nepaliaujamai jį veikia; jis nėra valdovas, galintis nemylėti ar negeisti to, kas jam atrodo patrauklu ar pageidautina; jis nesugeba atsisakyti svarstyti, kai yra netikras dėl poveikio, kurį jam padarys tam tikri objektai; jis negali išvengti pasirinkimo to, kas jam atrodo naudingiausia; tą akimirką, kai jo valią nulemia jo pasirinkimas, jis nebepajėgus veikti kitaip, nei veikia. Tad kuriuo atveju jis yra savo paties veiksmų valdovas? Kurią akimirką jis yra laisvas veikėjas?
Tai, ką žmogus ruošiasi padaryti, visada yra pasekmė to, kas jis buvo, – to, kas jis yra, – to, ką jis padarė iki pat veiksmo akimirkos: visas jo esamas ir tikras egzistavimas, vertinamas visomis jo įmanomomis aplinkybėmis, savyje talpina visų motyvų, vedančių į veiksmą, kurį jis ruošiasi atlikti, sumą; tai yra principas, kurio tiesos jokia mąstanti būtybė negalės atsisakyti pripažinti: jo gyvenimas yra būtinų akimirkų seka; jo elgesys, geras ar blogas, dorybingas ar ydingas, naudingas ar žalingas tiek sau, tiek kitiems, yra veiksmų grandinė, tokia pat būtina, kaip ir visos jo egzistavimo akimirkos. Gyventi – tai egzistuoti būtinu būdu tais trukmės momentais, kurie neišvengiamai seka vienas po kito. Norėti – tai sutikti arba ne, likti tokiam, koks esi. Būti laisvam – tai pasiduoti būtiniems motyvams, kuriuos nešiojiesi savyje.
Jeigu jis suprastų savo organų žaismą, jeigu sugebėtų prisiminti visus impulsus, kuriuos jie gavo, visas modifikacijas, kurias jie patyrė, visus padarinius, kuriuos jie sukėlė, jis pastebėtų, kad visi jo veiksmai yra pavaldūs tam pačiam fatalizmui, kuris reguliuoja jo paties ypatingą sistemą, kaip ir visą visatos sistemą: nė vienas padarinys jame, lygiai taip pat kaip ir gamtoje, neatsiranda atsitiktinai; šis žodis, kaip buvo įrodyta anksčiau, neturi jokios prasmės. Viskas, kas jame vyksta; viskas, ką jis daro, taip pat kaip ir viskas, kas vyksta gamtoje arba kas jai priskiriama, kyla iš būtinų priežasčių, kurios veikia pagal būtinus dėsnius, ir kurios sukelia būtinus padarinius, iš kurių neišvengiamai kyla kiti. Fatalizmas (lemtis) yra amžina, nekintama, būtina tvarka, nustatyta gamtoje; arba neišvengiamas ryšys tarp veikiančių priežasčių ir jų sukeliamų pasekmių. Paklusdami šiai tvarkai, sunkūs kūnai krinta; lengvi kūnai kyla; tai, kas materijoje analogiška, vienas kitą traukia; tai, kas heterogeniška, vienas kitą atstumia. Žmogus buriasi į visuomenę, modifikuoja savo artimą; tampa dorybingas arba nedoras; prisideda prie bendros laimės arba grąžina tą patį vargą; myli savo artimą arba nekenčia savo palydovo neišvengiamai, priklausomai nuo to, kaip vienas veikia kitą. Iš to matyti, kad toji pati būtinybė, kuri reguliuoja fizinį pasaulį, reguliuoja ir moralinį pasaulį, kuriame viskas atitinkamai yra pajungta lemčiai. Žmogus, dažnai to net nežinodamas, dažnai prieš savo paties valią perbėgdamas per gamtos jam nubrėžtą maršrutą, primena plaukiką, kuris privalo sekti jį nešančia srove: jis tiki, kad jis yra laisvas veikėjas, nes kartais jis sutinka, kartais nesutinka plaukti pasroviui, kuri, nežiūrint to, visada jį neša pirmyn; jis tiki, kad jis yra savo paties būklės valdovas, nes skendimo baimės verčiamas jis privalo naudotis savo rankomis.
Volentem ducunt fata, nolentem trahunt. Seneka.
Klaidingos idėjos, kurias jis pats sau susikūrė apie laisvą valią, paprastai yra pagrįstos šitaip: yra tam tikrų įvykių, kuriuos jis laiko būtinais; arba todėl, kad mato, jog tai yra pasekmės, nuolat ir nekintamai susietos su tam tikromis priežastimis, ir to niekas, regis, negali sustabdyti; arba todėl, kad tiki atradęs priežasčių ir pasekmių grandinę, paleistą veikti, kad sukurtų tuos įvykius. Tuo tarpu kaip atsitiktinius jis vertina kitus įvykius, kurių priežasčių jis nežino ir su kurių veikimo būdu nėra susipažinęs. Tačiau gamtoje, kur viskas sujungta vienu bendru ryšiu, neegzistuoja jokio padarinio be priežasties. Moraliniame, kaip ir fiziniame pasaulyje, viskas, kas atsitinka, yra būtina pasekmė priežasčių – tiek matomų, tiek paslėptų – kurios neišvengiamai privalo veikti pagal savo ypatingą esmę. Žmoguje laisvoji valia tėra ne kas kita, kaip jame pačiame glūdinti būtinybė.
XIII skyrius. Apie sielos nemirtingumą, apie pomirtinio gyvenimo doktriną ir apie mirties baimę.
Šiame veikale skaitytojui pateikti apmąstymai linkę parodyti, ką reikėtų manyti apie žmogaus sielą, taip pat apie jos operacijas ir gebėjimus: viskas kuo įtikimiausiai įrodo, kad ji veikia ir juda pagal dėsnius, panašius į tuos, kurie priskiriami kitoms gamtos būtybėms; kad jos negalima atskirti nuo kūno; kad ji gimsta su juo; kad ji auga su juo; kad ji modifikuojasi ta pačia progresija; trumpai tariant, viskas turėtų priversti žmogų padaryti išvadą, jog ji ir pražūsta kartu su juo. Ši siela, kaip ir kūnas, praeina silpnumo ir kūdikystės būseną; būtent šioje savo egzistavimo stadijoje ją užplūsta daugybė modifikacijų ir idėjų, kurias ji gauna iš išorinių objektų per organų tarpininkavimą; kad ji kaupia faktus; kad ji renka patirtį, nesvarbu, teisingą ar klaidingą; kad ji susikuria sau elgesio sistemą, pagal kurią mąsto ir veikia, ir iš kurios kyla jos laimė arba nelaimė, jos protas arba kliedesys, jos dorybės arba ydos: pasiekusi pilnas jėgas kartu su kūnu; kartu su juo pasiekusi brandą, ji nė akimirkai nenustoja bendrai dalytis jo pojūčiais, nesvarbu, ar jie malonūs, ar nemalonūs; atitinkamai ji kartu pritaria arba nepritaria savo būklei; kaip ir kūnas, ji yra sveika arba serganti, aktyvi arba glembstanti, pabudusi arba mieganti. Senatvėje žmogus visiškai gęsta, jo skaidulos sustingsta, nervai praranda elastingumą, pojūčiai atbunka, regėjimas blėsta, ausys praranda jautrumą, idėjos tampa nerišlios, atmintis silpsta, vaizduotė atšąla; kas gi tuomet atsitinka su jo siela? Deja! Ji smunka kartu su kūnu; ji nutirpsta, kai šis praranda jutimą, tampa vangi, kai šio aktyvumas silpsta; kaip ir jis, susilpninta metų, ji savo funkcijas atlieka su skausmu; ir ši substancija, kuri laikoma dvasine ar nematerialia, išgyvena tas pačias revoliucijas ir patiria tuos pačius svyravimus kaip ir pats kūnas.
Nepaisant šio įtikinančio sielos materialumo ir jos tapatumo su kūnu įrodymo, kai kurie mąstytojai darė prielaidą, kad, nors pastarasis ir yra mirtingas, pirmoji nepražūsta; kad ši žmogaus dalis džiaugiasi ypatinga nemirtingumo privilegija; kad ji yra atleista nuo irimo ir laisva nuo tų formos pokyčių, kuriuos patiria visos gamtos būtybės: dėl to žmogus įtikino save, kad ši privilegijuota siela nemiršta: jos nemirtingumas visų pirma atrodo neabejotinas tiems, kurie ją laiko dvasine: pavertęs ją paprasta būtybe, neturinčia tįsumo, be dalių, visiškai kitokia nei bet kas, ką jis žino, jis ėmė dėtis, kad ji nėra pavaldi irimo dėsniams, bendriems visoms būtybėms, kurių nuolatinį veikimą jam rodo patirtis.
Žmogus, jausdamas savyje paslėptą jėgą, kuri nepastebimai gamino veiksmą, kuri nejuntamai suteikė kryptį jo mašinos judėjimui, patikėjo, kad visa gamta, kurios energijų jis nežino ir su kurios veikimo būdais nėra susipažinęs, yra skolinga už savo judėjimą veikėjui, analogiškam jo paties sielai, kuris veikė didįjį makrokosmą tokiu pačiu būdu, kaip jo siela veikė jo kūną. Žmogus, laikydamas save dvilypiu, padarė dvilypę ir gamtą: jis atskyrė ją nuo jos pačios ypatingos energijos; atskyrė ją nuo jos judintojo, kurį palaipsniui pavertė dvasiniu. Taigi, ši būtybė, atskirta nuo gamtos, buvo laikoma pasaulio siela, o žmogaus siela buvo laikoma dalelėmis, emanuojančiomis iš šios universalios sielos. Ši samprata apie sielos kilmę yra labai gilios senovės. Ji priklausė egiptiečiams, chaldėjams, hebrajams ir didžiajai daliai Rytų išminčių. Būtent šiose mokyklose Ferekidas, Pitagoras, Platonas suformavo doktriną, taip glostančią žmogaus prigimties tuštybę – tokią malonią mirtingųjų vaizduotei. Taip žmogus patikėjo esąs Dievybės dalis; vienoje savo dalyje nemirtingas, kaip ir pati Dievybė; vis dėlto vėliau išrastos religijos atsisakė šių pranašumų, kuriuos laikė nesuderinamais su kitomis jų sistemų dalimis: jos skelbė, kad gamtos valdovas ar jos kūrėjas nebuvo žmogaus siela, bet kad savo visagalybės dėka jis kūrė žmogaus sielas proporcingai tam, kaip gamino kūnus, kuriuos jos turėjo atgaivinti; ir mokė, kad šios sielos, kartą sukurtos, dėl tos pačios visagalybės poveikio mėgavosi nemirtingumu.
Kad ir kaip ten būtų su šiomis sielų kilmės variacijomis, tie, kurie manė jas emanuojant iš Dievybės, tikėjo, kad po kūno, kuris joms tarnavo kaip apvalkalas, mirties, jos sugrįždavo įsiliedamos atgal į savo pirminį šaltinį. Tie, kurie, nepriimdami dieviškosios emanacijos nuomonės, žavėjosi sielos dvasingumu ir nemirtingumu, buvo priversti daryti prielaidą apie regioną, surasti buveinę šioms sieloms, kurią jų vaizduotė kiekvienam piešė pagal jo baimes, viltis, troškimus ir prietarus.
Niekas nėra taip populiaru, kaip sielos nemirtingumo doktrina; niekas nėra taip visuotinai paplitę, kaip kito gyvenimo lūkestis. Kadangi gamta įkvėpė žmogui karščiausią meilę savo paties egzistavimui, noras išlikti amžinai buvo būtina to pasekmė: šis troškimas netrukus buvo paverstas tikrumu; iš to amžino egzistavimo troškimo, kurį gamta jam įdiegė, jis padarė argumentą, įrodantį, kad žmogus niekada nenustos egzistuoti. Abadi (Abbadie) sako: „Mūsų siela neturi nenaudingų troškimų, ji natūraliai trokšta amžinojo gyvenimo;“ ir naudodamasis labai keista logika, jis daro išvadą, kad šis troškimas negali likti neišpildytas. Kad ir kaip ten būtų, taip nusiteikęs žmogus godžiai klausėsi tų, kurie jam skelbė sistemas, taip atitinkančias jo norus. Vis dėlto, jis neturėtų laikyti antgamtiniu troškimo egzistuoti, kuris visada buvo ir visada bus žmogaus esmė; neturėtų kelti nuostabos, jei jis su entuziazmu priėmė hipotezę, glostančią jo viltis, žadančią, kad vieną dieną jo troškimas bus patenkintas; bet tegu jis pasisaugo darant išvadą, kad pats šis troškimas yra neabejotinas šio būsimo gyvenimo realybės įrodymas – būsimo gyvenimo, kuriuo, savo dabartinės laimės nenaudai, jis, regis, yra pernelyg užimtas. Egzistavimo aistra žmoguje yra tik natūrali pasekmė tendencijos, būdingos jautriai būtybei, kurios esmė yra norėti išsaugoti save: žmoguje ji seka jo sielos energija arba žengia koja kojon su jo vaizduotės jėga, visada pasiruošusia realizuoti tai, ko jis stipriai trokšta. Jis trokšta kūno gyvybės, tačiau šis troškimas yra sužlugdomas; kodėl gi sielos gyvybės troškimas neturėtų būti sužlugdytas kaip ir anas?
Pats paprasčiausias jo sielos prigimties apmąstymas turėtų įtikinti žmogų, kad jos nemirtingumo idėja tėra smegenų iliuzija. Iš tiesų, kas yra jo siela, jei ne jautrumo principas? Ką reiškia mąstyti, mėgautis, kentėti; ar tai ne tas pats, kas jausti? Kas yra gyvybė, jei ne modifikacijų visuma, judėjimų sankaupa, būdinga organizuotai būtybei? Taigi, vos tik kūnas nustoja gyventi, jo jautrumas nebegali reikštis; todėl jis nebegali turėti idėjų, o atitinkamai ir minčių. Idėjos, kaip mes įrodėme, gali pasiekti žmogų tik per jo pojūčius; tad kaipgi jie gali teigti, kad kartą netekęs pojūčių, jis vis dar pajėgus priimti pojūčius, turėti suvokimų, formuoti idėjas? Kadangi jie pavertė žmogaus sielą būtybe, atskirta nuo gyvo kūno, kodėl gi jie nepavertė gyvybės būtybe, išskirta iš gyvo kūno? Kūno gyvybė yra viso jo judėjimo visuma; jautimas ir mąstymas yra šio judėjimo dalis: taigi, mirusiame žmoguje šie judėjimai liausis kaip ir visi kiti.
Išties, kokiais samprotavimais bus įrodyta, kad ši siela, kuri negali nei jausti, nei mąstyti, nei norėti, nei veikti kitaip, kaip tik padedama žmogaus organų, gali kęsti skausmą, būti imli malonumui ar netgi turėti savo pačios egzistavimo sąmonę, kai organai, kurie turėtų įspėti ją apie jų buvimą, yra suirę ar sunaikinti? Argi ne akivaizdu, kad siela priklauso nuo įvairių kūno dalių išdėstymo ir nuo tvarkos, kuria šios dalys sąveikauja atlikdamos savo funkcijas ar judesius? Taigi kartą sunaikinus organinę struktūrą, ar galima abejoti, kad ir siela bus sunaikinta? Argi nematoma, kad per visą žmogaus gyvenimo eigą šią sielą stimuliuoja, keičia, sutrikdo, sujaukia visi tie pokyčiai, kuriuos patiria žmogaus organai? Ir vis dėlto bus tvirtinama, kad ši siela veikia, mąsto, išlieka, kai tie patys organai yra visiškai išnykę!
Organizuota būtybė gali būti palyginta su laikrodžiu, kuris, kartą sugedęs, nebėra tinkamas tam tikslui, kuriam buvo sukurtas. Sakyti, kad siela jaus, mąstys, mėgausis, kentės po kūno mirties, prilygsta tvirtinimui, kad laikrodis, sudaužytas į tūkstantį gabalėlių, toliau muš valandas ir turės gebėjimą žymėti laiko tėkmę. Tie, kurie teigia, kad žmogaus siela pajėgi išlikti nepaisant kūno sunaikinimo, akivaizdžiai palaiko poziciją, jog kūno modifikacija galės išsaugoti save po to, kai pats subjektas yra sunaikintas: bet tai yra visiškas absurdas.
Bus pasakyta, kad sielos išsaugojimas po kūno mirties yra dieviškosios visagalybės padarinys: bet tai yra absurdo grindimas nepagrįsta hipoteze. Po dieviškąja visagalybe, kad ir kokios prigimties ji būtų įsivaizduojama, tikrai neturima omenyje, kad daiktas egzistuos ir neegzistuos tuo pačiu metu: kad siela jaus ir mąstys be tarpininkų, būtinų minčiai.
Tad tegu jie bent jau susilaiko netvirtinę, kad proto nežeidžia sielos nemirtingumo doktrina ar kito gyvenimo lūkestis. Šios sampratos, sukurtos siekiant paglostyti žmogaus savimeilę arba sutrikdyti nemąstančių neišmanėlių vaizduotę, apsišvietusiems protams negali atrodyti nei įtikinančios, nei tikėtinos. Išvaduotą iš prietarų iliuzijų protą be jokios abejonės žeidžia prielaida apie sielą, kuri jaučia, kuri mąsto, kuri liūdi, kuri džiaugiasi, kuri turi idėjų, neturėdama organų; tai yra neturinti vienintelių žinomų ir natūralių priemonių, per kurias jai įmanoma jausti pojūčius, turėti suvokimus ar formuoti idėjas. Jei bus atsakyta, kad gali egzistuoti kitos priemonės, kurios yra antgamtinės ar nežinomos; galima atsakyti, kad šios idėjų perdavimo nuo kūno atskirtai sielai priemonės nėra geriau žinomos ar labiau prieinamos tiems, kurie daro tokią prielaidą, nei kitiems žmonėms. Bent jau labai tikra, kad visi tie, kurie atmeta įgimtų idėjų sistemą, negali, neprieštaraudami savo pačių principams, priimti nepagrįstos sielos nemirtingumo doktrinos.
Nepaisant paguodos, kurią tiek daug asmenų dedasi randą amžinos egzistencijos sampratoje; nepaisant to tvirto įsitikinimo, kurį tokia daugybė žmonių mus tikina turį, kad jų sielos išgyvens jų kūnus, regis, juos taip gąsdina šio kūno irimas, kad jie savo pabaigą, kurios turėtų trokšti kaip taško tokiai daugybei vargų, vertina tik su didžiausiu nerimu: taip jau yra, kad tai, kas realu, kas esama, netgi lydima skausmo, žmonijai daro kur kas didesnę įtaką, nei pačios gražiausios ateities chimeros, į kurias žmogus niekada nežvelgia kitaip, kaip tik pro netikrumo debesis. Iš tiesų, net patys religingiausi vyrai, nepaisant jų reiškiamo įsitikinimo palaiminta amžinybe, neranda šių glostančių vilčių esant pakankamai guodžiančių, kad nuslopintų jų baimes ir drebulį, kai jie galvoja apie neišvengiamą savo kūnų irimą. Mirtis mirtingiesiems visada buvo pati baisiausia perspektyva; jie laiko ją keistu reiškiniu, prieštaraujančiu daiktų tvarkai, priešingu gamtai; vienu žodžiu, kaip dangiškojo keršto padarinį, kaip atlygį už nuodėmę. Nors viskas žmogui įrodo, kad mirtis yra neišvengiama, jis niekaip nesugeba apsiprasti su jos idėja; jis niekada apie ją negalvoja be krūptelėjimo, o užtikrinimas turint nemirtingą sielą tik menkai tekompensuoja jam tą sielvartą, kurį jis jaučia netekdamas savo mirtingo kūno. Dvi priežastys prisideda prie jo nerimo stiprinimo ir maitinimo; viena yra ta, kad ši mirtis, paprastai lydima skausmo, atima iš jo egzistenciją, kuri jam patinka, su kuria jis yra susipažinęs, prie kurios jis yra pripratęs; antroji – netikrumas dėl būsenos, kuri turi sekti po jo esamo gyvenimo.
Garsusis Bekonas (Bacon) yra pasakęs: „Žmonės bijo mirties dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vaikai bijo būti vieni tamsoje.“ Žmogus natūraliai saugosi visko, su kuo nėra susipažinęs; jis trokšta matyti aiškiai, tam, kad galėtų apsisaugoti nuo tų objektų, kurie gali grėsti jo saugumui, arba kad galėtų apsirūpinti tais, kurie jam gali būti naudingi. Egzistuojantis žmogus negali susidaryti jokios neegzistavimo idėjos; kadangi ši aplinkybė jį trikdo, pritrūkus patirties į darbą kimba jo vaizduotė; ji, gerai ar blogai, nupiešia jam šią netikrą būseną: įpratęs mąstyti, jausti, būti stimuliuojamas veikti, mėgautis draugija, jis kaip didžiausią nelaimę mato irimą, kuris atims iš jo šiuos objektus ir atims iš jo tuos pojūčius, kuriuos jo dabartinė prigimtis padarė jam būtinus; kuris neleis jam žinoti apie jo paties egzistavimą; kuris atims iš jo malonumus, kad panardintų į nieką. Netgi darydamas prielaidą, kad tai bus be skausmo, jis visada žiūri į šį nieką kaip į slegiančią vienatvę, kaip į gilios tamsos sankaupą; jis mato save visuotinio niūrumo būsenoje, netekusį jokios pagalbos ir jaučiantį šios baisios padėties rūsčiumą. Bet argi gilus miegas nepadeda jam susidaryti tikros šio nieko idėjos? Argi jis neatima iš jo visko? Argi neatrodo, kad jis anuliuoja visatą jam, o jį – visatai? Ar mirtis yra kas nors daugiau nei gilus ir nuolatinis miegas? Būtent dėl to, kad nesugeba susidaryti mirties idėjos, žmogus jos bijo; jei jis galėtų įsivaizduoti tikrą šios anihiliacijos būsenos vaizdą, jis tuoj pat nustotų jos bijoti; bet jis neįstengia suvokti būsenos, kurioje nėra jokio jausmo; todėl jis tiki, kad kai nebeegzistuos, jis turės tuos pačius jausmus ir tą patį dalykų suvokimą, kurie jo egzistavimo metu jo protui pasirodo tokiomis niūriomis spalvomis: vaizduotė piešia jam jo laidotuvių pompą; kapą, kurį jam kasa; raudas, kurios lydės jį į paskutinę buveinę; jis įtikina save, kad šie melancholiški objektai veiks jį taip pat skausmingai, net ir po jo mirties, kaip tai daro jo dabartinėje būklėje, kai jis pilnai valdo savo pojūčius.
Mirtingasis, klaidinamas baimės! Po tavo mirties tavo akys daugiau nebematys; tavo ausys nebegirdės; savo kapo gelmėse tu daugiau nebebūsi liudininkas šios scenos, kurią tavo vaizduotė šiuo metu tau vaizduoja tokiomis slogiomis spalvomis; tu nebedalyvausi tame, kas bus daroma pasaulyje; tu nebesirūpinsi tuo, kas gali nutikti tavo negyviems palaikams, lygiai taip pat, kaip nesugebėjai tuo rūpintis dieną prieš tą, kuri tave priskyrė prie tavo rūšies būtybių. Mirti – tai nustoti mąstyti, jausti, mėgautis, kentėti; tavo sielvartai neseks tavęs į tylų kapą. Galvok apie mirtį ne tam, kad maitintum savo baimes ir puoselėtum melancholiją, bet kad įpratintum save žvelgti į ją ramiu žvilgsniu ir pasipriešintum tiems netikriems siaubams, kuriais tavo ramybės priešai stengiasi tave įkvėpti!
Mirties baimės yra tuščios iliuzijos, kurios privalo išnykti, kai tik išmokstame žvelgti į šį būtiną įvykį iš teisingo taško. Vienas didis žmogus apibrėžė filosofiją kaip mirties apmąstymą; tuo jis nenori pasakyti, kad žmogus turėtų sielvartingai domėtis savo pabaiga, siekdamas maitinti savo baimes; priešingai, jis nori pakviesti jį susipažinti su objektu, kurį gamta jam padarė būtiną, ir įprasti laukti jo ramiu veidu. Jei gyvenimas yra gėris, jei būtina jį mylėti, ne mažiau būtina ir jį palikti, o protas turėtų išmokyti jį ramiai susitaikyti su likimo nutarimais: jo gerovė reikalauja, kad jis išsiugdytų įprotį be pavojaus jausmo apmąstyti įvykį, kurį jo esmė padarė neišvengiamą: jo interesai reikalauja, kad nuolatine baime jis neapkartintų savo gyvenimo, kurio žavesį jis neišvengiamai sunaikins, jei į jo pabaigą niekada negalės pažvelgti kitaip, kaip tik su drebuliu. Protas ir jo interesai sutartinai stengiasi jį apsaugoti nuo tų neaiškių siaubų, kuriuos jam šiuo atžvilgiu įkvepia vaizduotė. Jei jis pasikviestų juos į pagalbą, jie sutaikytų jį su objektu, kuris jį gąsdina tik todėl, kad jis neturi apie jį jokių žinių, arba todėl, kad jam jis rodomas tik su tais šlykščiais palydovais, kuriais jį aprengė prietarai. Tad tegu jis pasistengia apnuoginti mirtį nuo šių tuščių iliuzijų, ir jis supras, kad tai tėra gyvenimo miegas; kad šis miegas nebus trikdomas nemalonių sapnų ir kad po jo niekada nebus nemalonaus pabudimo. Mirti – tai užmigti; tai sugrįžti į tą nejautrumo būseną, kurioje jis buvo prieš gimimą; prieš turėdamas pojūčius, prieš suvokdamas savo paties egzistavimą. Dėsniai, tokie pat būtini, kaip ir tie, kurie davė jam gimimą, privers jį sugrįžti į gamtos, iš kurios jis buvo paimtas, prieglobstį, kad vėliau vėl jį atkurtų kokia nors nauja forma, kurios jam būtų beprasmiška žinoti: nepasitarusi su juo, gamta jį tam tikram laikui įkurdina organizuotų būtybių tvarkoje; be jo sutikimo, ji privers jį iš jos pasitraukti ir užimti kokią nors kitą vietą.
Tad tegul nesiskundžia, kad gamta yra beširdė; ji tik priverčia jį paklusti dėsniui, nuo kurio neatleidžia nė vienos savo būtybės. Jei visi gimsta ir žūsta; jei viskas keičiasi ir yra sunaikinama; jei būtybės gimimas tėra tik pirmasis žingsnis jos pabaigos link; kaip įmanoma tikėtis, kad žmogus, kurio mašina yra tokia trapi, kurios dalys tokios sudėtingos, kurios visuma pasižymi tokiu ypatingu judrumu, turėtų būti atleistas nuo bendrojo dėsnio, kuris lemia, kad net ir tvirta žemė, kurioje jis gyvena, patirs pokyčių, bus pakeista – o gal ir sunaikinta! Silpnas, trapus mirtingasis! Tu reikalauji egzistuoti amžinai; tad ar nori, kad vien dėl tavęs amžinoji gamta pakeistų savo nenukrypstamą kursą? Argi nematai tose ekscentriškose kometose, kuriomis kartais stebisi tavo akys, kad pačios planetos yra pavaldžios mirčiai? Tad gyvenk taikiai tą laiką, kurį gamta tau leidžia; ir jei tavo protą apšvies išmintis, tu mirsi be jokio siaubo!
Nepaisant šių apmąstymų paprastumo, nėra nieko retesnio, kaip matyti vyrus, tikrai apsiginklavusius prieš mirties baimes: pats išminčius pabąla jai artėjant; jam tenka sukaupti visas savo proto jėgas, kad lauktų jos su ramybe. Tad negali kelti nuostabos, jei mirties idėja yra tokia atstumianti daugumai mirtingųjų; ji gąsdina jaunuosius; ji padvigubina senolių, nualintų negalios, sielvartą ir liūdesį: iš tiesų, vyresnieji, nors ir susilpninti laiko, bijo jos kur kas labiau nei jaunuoliai, esantys pačiame gyvenimo jėgų žydėjime; ilgai gyvenęs žmogus yra labiau pripratęs gyventi; jo proto galios susilpnėjusios; jis turi mažiau energijos: galiausiai liga jį sunaikina; ir vis dėlto nelaimingasis vargšas, taip paniręs į nelaimę ir kenčiantis kankinančias kančias, vargiai drįsta galvoti apie mirtį, kurią turėtų laikyti visų savo kančių pabaiga.
Jei ieškosime šio bailumo šaltinio, rasime jį jo prigimtyje, kuri pririša jį prie gyvenimo, ir tame sielos energijos trūkume, kurio beveik niekas nestiprina, bet kurį viskas stengiasi susilpninti ir palaužti. Visos žmonių institucijos, visos žmogaus nuomonės susimoko padidinti jo baimes ir padaryti jo mirties idėjas baisesnes ir atstumiančias. Iš tiesų, prietarai mėgaujasi vaizduodami mirtį pačiais baisiausiais bruožais; kaip baisią akimirką, kuri ne tik padaro galą jo malonumams, bet ir be jokios gynybos atiduoda jį keistam negailestingo despoto rūsčiumui, kurio niekas negali sušvelninti. Pagal šiuos prietarus, net pats dorybingiausias žmogus niekada nėra tikras, ar jam įtiks; bet turi pagrindo drebėti dėl jo sprendimų griežtumo; bijoti baisių kančių ir nesibaigiančių bausmių, kurios laukia jo kaprizo aukų už netyčinį silpnumą ar būtinas trumpo gyvenimo klaidas. Šis nenumaldomas tironas atkeršys už žmogaus silpnybes, jo akimirksnio nusižengimus, už polinkius, kurie buvo pasodinti jo širdyje, už jo proto klaidas, nuomones, kurias jis sugėrė toje visuomenėje, kurioje gimė be savo paties sutikimo, idėjas, kurias jis susiformavo, aistras, kurioms pasidavė, ir ypač už tai, kad nesugebėjo suvokti nesuvokiamos būtybės, ir už visas ekstravagantiškas dogmas, pasiūlytas jo priėmimui.
Štai kokie slegiantys objektai, kuriais religija užima savo nelaimingus ir patiklius mokinius; štai tokios baimės, kurias žmogaus minčių tironas jiems nurodo kaip išganingas. Nepaisant menko poveikio, kurį šios sampratos daro didžiajai daliai tų, kurie sako esantys ar tiki esą įtikinti, jos pateikiamos kaip galingiausia gynybinė siena, kurią galima priešpastatyti žmogaus nukrypimams. Vis dėlto, kaip netrukus bus matyti, bus atrasta, kad šios sistemos, ar, tiksliau, šios taip baisiai atrodančios chimeros, beveik arba visai neveikia didžiosios žmonijos dalies, kuri apie jas galvoja retai, ir niekada tą akimirką, kai juos neša aistra, interesas, malonumas ar pavyzdys. Jei šios baimės ir veikia, tai dažniausiai tuos, kurie turi mažai progų susilaikyti nuo blogio: jos verčia drebėti sąžiningas širdis, bet nepadaro jokio poveikio iškrypėliams. Jos kankina jautrias sielas, bet palieka ramybėje tuos, kurie yra užkietėję; jos trikdo paklusnius ir švelnius protus, bet nesukelia jokių rūpesčių maištingoms dvasioms: taigi jos negąsdina nieko, išskyrus tuos, kurie jau ir taip pakankamai išsigandę; jos suvaržo tik tuos, kurie jau ir taip yra suvaržyti.
Taigi, šios sampratos nepadaro jokio įspūdžio nedorėliams; kai atsitiktinai jos juos paveikia, tai tik tam, kad padvigubintų jų natūralaus charakterio nedorumą, pateisintų juos jų pačių akyse, aprūpintų juos pretekstais vykdyti jį be baimės ir sekti juo be jokių skrupulų. Iš tiesų, daugybės amžių patirtis parodė, iki kokio nedorumo pertekliaus, iki kokių kraštutinumų žmogaus aistros jį nuvedė, kai jos buvo įteisintos ir atpalaiduotos religijos; arba bent jau tada, kai jis galėjo prisidengti jos mantija. Žmogus niekada nebuvo ambicingesnis, niekada godesnis, niekada klastingesnis, niekada žiauresnis, niekada maištingesnis, nei tuomet, kai įtikindavo save, kad religija leido ar įsakė jam tokiam būti: taigi religija nepadarė nieko kito, tik suteikė nenugalimą jėgą jo natūralioms aistroms, kurias, globojant jos šventumui, jis galėjo tenkinti nebaudžiamas ir be jokios sąžinės graužaties; dar daugiau, patys didžiausi piktadariai, duodami laisvę šlykštiems savo natūralaus nedorumo polinkiams, tikėjo, kad demonstruodami perkaitintą uolumą jie nusipelnė dangaus palankumo; kad nusikaltimais jie atleidžia save nuo tos savo Dievo bausmės, kurios, kaip jie manė, jų ankstesnis elgesys buvo visiškai nusipelnęs.
Štai tokie yra padariniai, kuriuos išganingos teologijos sampratos sukelia mirtingiesiems. Šie apmąstymai suteiks atsakymą tiems, kurie sako, kad „jei religija žadėtų dangų vienodai nedorėliui ir teisuoliui, neatsirastų nė vieno, kuris netikėtų kito gyvenimo egzistavimu.“ Mes atsakome, kad iš tikrųjų religija suteikia dangų nedorėliams, nes ji dažnai į šią laimingą buveinę įkelia pačius nenaudingiausius ir labiausiai sugedusius žmones.
Taigi religija, kaip matėme, paaštrina piktadarių aistras, įteisindama tuos nusikaltimus, kurių, be šios sankcijos, jie krūpčiotų imtis; arba dėl kurių jie bent jau jaustų gėdą ir patirtų sąžinės graužatį. Trumpai tariant, religijos tarnai aprūpina pačius ištvirkusius vyrus priemonėmis nukreipti nuo savo pačių galvų žaibą, kuris turėtų smogti už jų nusikaltimus, žadėdami niekada neblėstančią laimę.
Kalbant apie netikinčiuosius, be jokios abejonės, tarp jų gali būti nedorų vyrų, lygiai taip pat, kaip ir tarp pačių patikliausiųjų; bet netikėjimas suponuoja nedorumą ne labiau, nei patiklumas suponuoja teisumą. Priešingai, žmogus, kuris mąsto, kuris medituoja, kur kas geriau žino tikruosius gėrio motyvus, nei tas, kuris leidžiasi aklai vedamas neaiškių motyvų ar kitų interesų. Protingi vyrai turi didžiausią pranašumą nagrinėdami nuomones, kurios, kaip teigiama, privalo turėti įtakos jų amžinajai laimei: jei šios bus pripažintos klaidingomis ar kenkiančiomis jų dabartiniam gyvenimui, jie todėl nedarys išvados, kad jie neturi kito gyvenimo, kurio bijoti ar tikėtis; kad jiems leidžiama nebaudžiamai atsiduoti ydoms, kurios pakenktų jiems patiems, ar užtrauktų ant jų visuomenės panieką ir pyktį: žmogus, nesitikintis kito gyvenimo, yra labiau suinteresuotas prailginti savo egzistenciją šiame ir tapti brangus savo artimiesiems vieninteliame gyvenime, apie kurį jis turi kokių nors žinių: jis žengė didelį žingsnį laimės link, išsivaduodamas iš tų siaubų, kurie vargina kitus.
Prietarai iš tiesų didžiuojasi paversdami žmogų tingų, patiklų ir bailų! Jos principas yra be perstojo jį kankinti; padvigubinti jame mirties siaubą: visada išradinga jį kankindama, ji išplėtė jo nerimą net už jo žinomo egzistavimo ribų; o jos tarnai, norėdami dar saugiau juo disponuoti šiame pasaulyje, išrado būsimus regionus, pasilikdami sau privilegiją skirti atlygį tiems, kurie besąlygiškai pasidavė jų savavališkiems įstatymams, ir priversti jų Dievą skirti bausmes toms nepaklusnioms būtybėms, kurios maištavo prieš jų valdžią.
Taigi, toli gražu neteikdama paguodos mirtingiesiems, toli gražu neugdydama žmogaus proto, toli gražu nemokydama jo pasiduoti būtinybės rankoms, religija stengiasi padaryti mirtį jam dar kartesnę, priversti jos jungą sunkiai slėgti, užpildyti jos palydą daugybe šlykščių fantomų ir padaryti jos artėjimą siaubingą. Tokiu būdu ji pripildė pasaulį entuziastų, kuriuos vilioja miglotais pažadais; niekingais vergais, kuriuos verčia paklusti įsivaizduojamų blogybių baime. Galiausiai ji įtikino žmogų, kad jo tikrasis egzistavimas tėra tik kelionė, per kurią jis pasieks svarbesnį gyvenimą. Ši neracionali būsimo gyvenimo doktrina neleidžia jam rūpintis savo tikrąja laime; galvoti apie savo institucijų gerinimą, įstatymų tobulinimą, mokslo pažangos skatinimą ir moralės tobulinimą. Tuščios ir niūrios idėjos absorbavo jo dėmesį: jis sutinka dejuoti po religine ir politine tironija; gyventi klaidose, skursti nelaimėse, tikėdamasis, kai jo nebebus, vieną dieną tapti laimingesniu; tvirtai tikėdamas, kad jo nelaimės, jo kvaila kantrybė nuves jį į niekada nesibaigiančią palaimą: jis patikėjo esąs pavaldus žiauriam Dievui, kuris nori priversti jį nusipirkti savo būsimą gerovę visko, kas brangiausia ir vertingiausia jo egzistencijai čia žemėje, sąskaita: jie pavaizdavo savo Dievą kaip suirzusį prieš jį, kaip pasirengusį numalšinti save amžinai bausdami jį už bet kokias pastangas, kurias jis dės norėdamas išsivaduoti iš jų valdžios. Būtent taip būsimo gyvenimo doktrina tapo pražūtingiausia žmonių rūšiai: ji panardino ištisas tautas į tinginystę, padarė jas vangias, pripildė jas abejingumo jų pačių dabartinei gerovei; arba įstūmė jas į patį įnirtingiausią entuziazmą, kuris vertė jas draskyti vienas kitą į gabalus, norint nusipelnyti dangaus.
Galbūt bus paklausta, kokiu keliu žmogus buvo nuvestas, kad suformuotų sau šias keistas ir nepagrįstas kito pasaulio idėjas? Aš atsakysiu, kad tiesa ta, jog žmogus neturi jokios idėjos apie būsimą gyvenimą, kuris jam neegzistuoja; praeities ir dabarties idėjos aprūpina jo vaizduotę medžiagomis, iš kurių jis stato ateities regionų pastatą; o Hobsas (Hobbes) sako: „Mes tikime, kad tai, kas yra, bus visada, ir kad tos pačios priežastys turės tas pačias pasekmes.“ Žmogus savo tikrojoje būsenoje turi du jautimo būdus, vienam jis pritaria, kitam nepritaria: taigi, įsitikinęs, kad šie du jautimo būdai privalo jį lydėti net ir už dabartinio egzistavimo ribų, jis įkurdino amžinybės regionuose dvi atskirtas buveines; viena skirta palaimai, kita – vargui: vienoje bus jo Dievo draugai; kita – tai kalėjimas, skirtas atkeršyti už Jį visiems tiems, kurie ištikimai netikės doktrinomis, paskelbtomis didžiulės įvairovės prietarų tarnų.
Tokia yra būsimo gyvenimo idėjų, taip paplitusių tarp žmonijos, kilmė. Visur galima pamatyti Eliziejų ir Tartarą; Rojų ir Pragarą; vienu žodžiu, dvi išskirtas buveines, sukonstruotas pagal nenaudėlių ar entuziastų, kurie jas išrado, vaizduotę ir kurie jas pritaikė prie jais tikinčių žmonių specifinių prietarų, vilčių, baimių. Indas pirmąją iš šių buveinių įsivaizduoja kaip neveiklumo ir nuolatinio poilsio būseną, nes būdamas karšto klimato gyventojas jis išmoko vertinti ramybę kaip aukščiausią laimę: musulmonas žada sau kūniškus malonumus, panašius į tuos, kurie iš tiesų sudaro jo siekių objektą šiame gyvenime: krikščionis tikisi neapsakomų ir dvasinių malonumų – žodžiu, laimės, apie kurią jis neturi jokio supratimo.
Kad ir kokios prigimties būtų šie malonumai, žmogus suvokė, kad kūnas yra būtinas, idant jo siela galėtų mėgautis malonumais ar patirti skausmus, kuriuos jam paruošė Dievybė: iš čia kilo prisikėlimo doktrina; bet kadangi jis stebėjo, kaip šis kūnas pūva, kaip jis ištirpsta, kaip po mirties jis suyra, todėl jis griebėsi dieviškosios visagalybės, kurios įsikišimu, jis dabar tiki, kad jis bus suformuotas iš naujo. Ši tokia nesuvokiama nuomonė, sakoma, atsirado Persijoje tarp magų, ir randa daugybę šalininkų, kurie niekada jos rimtai neišnagrinėjo. Kiti, nesugebėdami pakilti iki šių didingų sampratų, tikėjo, kad prisidengęs įvairiomis formomis, žmogus vieną po kito atgaivindavo skirtingus įvairių rūšių gyvūnus ir kad jis niekada nenustodavo būti žemės gyventoju; tokia buvo tų, kurie priėmė metempsichozės doktriną, nuomonė.
Kalbant apie varganą sielų buveinę, fanatikų, trokštančių valdyti žmones, vaizduotė stengėsi surinkti pačius baisiausius vaizdinius, kad padarytų ją dar siaubingesnę. Iš visų esybių ugnis yra ta, kuri žmogui sukelia patį aitriausią pojūtį; todėl buvo manoma, kad Dievas negalėjo išrasti nieko žiauresnio savo priešams nubausti: taigi ugnis buvo taškas, ties kuriuo jų vaizduotė privalėjo sustoti; ir buvo gana visuotinai sutarta, kad ugnis vieną dieną atkeršys už įžeistą dievybę: taip jie piešė jo pykčio aukas kaip uždarytas ugniniuose požemiuose; amžinai besiridinančias dervingų liepsnų sūkuryje; panardintas į neišmatuojamas skystos sieros prarajas; ir verčiančias pragaro urvus skambėti nuo jų nenaudingų dejonių ir tuščio dantų griežimo.
Bet galbūt bus pasiteirauta, kaip žmogus galėjo susitaikyti su tikėjimu į egzistenciją, lydimą amžinų kančių; ypač, kai daugelis, pagal savo pačių religines sistemas, turėjo pagrindo bijoti to sau patiems? Prie to, kad jis priimtų tokią atstumiančią nuomonę, prisidėjo daugybė priežasčių. Pirma, labai nedaug mąstančių žmonių kada nors tikėjo tokiu absurdu, kai jie teikdavosi pasinaudoti savo protu; arba kai jie juo tikėdavo, ši samprata visada buvo atsveriama gėrio idėjos, pasikliovimo gailestingumu, kurį jie priskirdavo savo Dievui. Antra, tie, kurie buvo apakinti savo baimių, niekada neatiduodavo sau ataskaitos apie šias keistas doktrinas, kurias jie su pagarbia baime priimdavo iš savo įstatymų leidėjų arba kurios jiems buvo perduotos tėvų. Trečia, kiekvienas mato savo siaubų objektą tik palankiu atstumu; be to, prietarai žada jam priemones išvengti kankinimų, kurių jis tiki nusipelnęs. Galiausiai, lyg tie sergantys žmonės, kuriuos matome su meile besikibiančius net į patį skausmingiausią gyvenimą, žmogus teikė pirmenybę nelaimingos, nors ir nežinomos egzistencijos idėjai, o ne neegzistavimui, į kurį jis žiūrėjo kaip į patį baisiausią blogį, galintį jį ištikti, ar todėl, kad negalėjo susidaryti jokios jo idėjos, ar todėl, kad jo vaizduotė piešė jam šį neegzistavimą, šį nieką kaip supainiotą visų blogybių sankaupą. Žinomas blogis, kad ir kokio jis būtų dydžio, jį gąsdino mažiau, ypač kai išlikdavo viltis galėti jo išvengti, nei blogis, apie kurį jis nieko nežinojo, ties kuriuo jo vaizduotė atitinkamai skausmingai dirbo, bet kuriam jis nežinojo, kaip pritaikyti vaistą.
Taigi matome, kad prietarai, toli gražu neguodžiantys žmogaus dėl mirties neišvengiamumo, tik padvigubina jo siaubus dėl blogybių, kurios, kaip jie dedasi, seks po jo mirties: šie siaubai yra tokie stiprūs, kad apgailėtini vargšai, kurie griežtai tiki šiomis bauginančiomis doktrinomis, leidžia savo dienas sielvarte, besimaudydami pačiose karčiausiose ašarose. Ką galima pasakyti apie tokią griaunančią visuomenę, tačiau daugelio tautų priimtą nuomonę, kuri joms skelbia, kad rūsčioji Dievybė kiekvieną akimirką, lyg vagis, gali užklupti juos nepasiruošusius; kad kiekvieną momentą jie gali būti perduoti pačiam griežčiausiam teismui? Kokia idėja gali būti geriau tinkama įbauginti žmogų, kas gali labiau jį atgrasyti, kas labiau skirta nuslopinti norą gerinti savo būklę, nei slegianti perspektyva pasaulio, visada atsidūrusio ant iširimo ribos, ir dievybės, sėdinčios ant gamtos griuvėsių, pasirengusios teisti žmonių rūšį? Vis dėlto būtent tokiomis fatališkomis nuomonėmis tautų protai buvo maitinami tūkstančius metų; jos yra tokios pavojingos, kad jei dėl laimingo teisingų išvadų trūkumo jis savo elgesyje nenukryptų nuo šių slegiančių idėjų, jis pultų į patį niekingiausią kvailumą. Kaip žmogus galėtų užsiimti nykstančiu pasauliu, kiekvieną akimirką pasiruošusiu subyrėti į atomus? Kaip jis galėtų galvoti apie savęs padarymą laimingu žemėje, kai ji tėra tik prieangis į amžinąją karalystę? Tad ar stebėtina, kad prietarai, kuriems tokios doktrinos tarnauja kaip pagrindas, nurodė savo mokiniams visiškai atsiskirti nuo žemiškų dalykų: visiškai išsižadėti pačių nekalčiausių malonumų; ir pagimdė vangumą, bailumą, sielos menkumą, asocialumą, kas paverčia jį nenaudingu sau pačiam ir pavojingu kitiems? Jei būtinybė neįpareigotų žmogaus praktikoje nukrypti nuo šių iracionalių sistemų; jei jo poreikiai nesugrąžintų jo į protą, nepaisant jo religinių doktrinų, visas pasaulis netrukus taptų didele dykuma, apgyvendinta kelių izoliuotų laukinių, kurie neturėtų drąsos net daugintis. Kokios tai sampratos, kurios neišvengiamai turi būti atidėtos į šalį, idant žmonių sąjunga galėtų išlikti?
Nepaisant to, būsimo gyvenimo doktrina, lydima apdovanojimų ir bausmių, daugybę amžių buvo laikoma galingiausiu, ar netgi vieninteliu motyvu, galinčiu suvaržyti žmogaus aistras – vienintele priemone, galinčia įpareigoti jį būti dorybingu. Palaipsniui ši doktrina tapo beveik visų religinių ir politinių sistemų pagrindu, tiek daug, kad šiandien sakoma, jog šio prietaro negalima pulti visiškai nesudraskant visuomenės ryšių. Religijų įkūrėjai pasinaudojo ja, kad pririštų savo patiklius mokinius; įstatymų leidėjai į ją žiūrėjo kaip į apynasrį, geriausiai pritaikytą laikyti žmoniją drausmėje. Netgi daugelis filosofų nuoširdžiai tikėjo, kad ši doktrina yra būtina norint įbauginti žmogų ir taip atgrasyti jį nuo nusikaltimo.
Iš tiesų reikia pripažinti, kad ši doktrina buvo itin naudinga tiems, kurie davė tautoms religijas ir padarė save jų tarnais: ji buvo jų galios pamatas; jų turtų šaltinis; to aklumo nuolatinė priežastis, tų siaubų, kuriuos jie buvo suinteresuoti puoselėti žmonijoje, tvirtas pagrindas. Būtent dėl šios doktrinos kunigas iš pradžių tapo karalių varžovu, o vėliau – jų valdovu: būtent dėl šios dogmos tautos yra pilnos entuziastų, apsvaigusių nuo religijos, visada labiau linkusių klausytis jos grasinimų nei proto patarimų, valdovo įsakymų, gamtos šauksmo ar visuomenės įstatymų. Pati politika buvo pavergta kunigo kaprizui; pasaulietinis monarchas buvo priverstas lenktis po amžinojo monarcho jungu; vienas disponavo tik šiuo mirtingu pasauliu; antrasis išplėtė savo galią į būsimą pasaulį, kur kas svarbesnį žmogui nei žemė, kurioje jis tėra piligrimas, paprastas keleivis. Taigi, kito gyvenimo doktrina pastatė pačią vyriausybę į priklausomybės nuo kunigo būseną; monarchas tebuvo jo pirmasis pavaldinys, ir jam niekada nebuvo paklustama, nebent tik tada, kai jiedu sutarė spausti žmonių giminę. Gamta veltui šaukė žmogui rūpintis savo dabartine laime; kunigas įsakė jam būti nelaimingam, laukiant būsimos palaimos. Protas veltui ragino jį būti taikiam, kunigas alsavo fanatizmu ir įniršiu, ir vertė jį trikdyti viešąją ramybę kaskart, kai iškildavo klausimas dėl kito gyvenimo nematomo monarcho interesų arba jo tarnų realių interesų šiame gyvenime. Štai kokius vaisius politika nuskynė iš būsimo gyvenimo doktrinos. Būsimo pasaulio regionai leido dvasininkijai užkariauti dabartinį pasaulį. Dangiškosios laimės lūkestis ir būsimų kančių baimė pasitarnavo tik tam, kad sutrukdytų žmogui ieškoti priemonių padaryti save laimingu čia, žemėje. Taigi klaida, nesvarbu kokiu aspektu ją nagrinėsime, niekada nebus daugiau nei blogio šaltinis žmonijai. Kito gyvenimo doktrina, pristatydama mirtingiesiems idealią laimę, paverčia juos entuziastais; priblokšdama juos baimėmis, ji padarys iš jų nenaudingas būtybes, pagimdys bailius, suformuos tulžingus ar įniršusius vyrus, kurie pames iš akių savo dabartinę buveinę, kad užsiimtų nutapytais būsimo pasaulio regionais ir tomis baisiomis blogybėmis, kurių jie privalo bijoti po savo mirties.
Jei bus atkakliai tvirtinama, kad būsimų apdovanojimų ir bausmių doktrina yra galingiausias apynasris pažaboti žmogaus aistras; mes atsakysime pasikliaudami kasdiene patirtimi. Jei tik apsidairysime aplinkui, pamatysime, kad šiam teiginiui prieštaraujama; ir pastebėsime, kad šios stebuklingos spekuliacijos niekaip nesumažina nedorėlių skaičiaus, nes jos nesugeba pakeisti žmogaus temperamento, sunaikinti tų aistrų, kurias visuomenės ydos pagimdo jo širdyje. Tose tautose, kurios atrodo labiausiai įsitikinusios šia būsima bausme, galima pamatyti žudikus, vagis, klastingus apgavikus, engėjus, svetimautojus, lėbautojus; visi jie dedasi tvirtai įtikėję pomirtinio gyvenimo realybe; vis dėlto, ištvirkimo sūkuryje, malonumų verpete, savo aistrų įniršyje, jie nebemato šio grėsmingo būsimo egzistavimo, kuris tomis akimirkomis neturi jokios įtakos jų žemiškam elgesiui.
Trumpai tariant, daugelyje tų šalių, kur kito gyvenimo doktrina yra taip tvirtai įsišaknijusi, kad kiekvienas individas piktinasi kiekvienu, išdrįstančiu kovoti su šia nuomone ar net ja abejoti, mes matome, kad ji visiškai nesugeba padaryti jokio įspūdžio valdovams, kurie yra neteisingi, kurie nepaiso savo žmonių gerovės, kurie yra ištvirkę; kurtizanėms, kurių įpročiai paleistuviški; godiems šykštuoliams; negailestingiems turto prievartautojams, kurie tunka iš tautos turto; moterims be kuklumo; didelei daugybei girtų, nesusivaldančių ir ydingų vyrų; net dideliam skaičiui tų pačių kunigų, kurių funkcija yra skelbti dangaus kerštą. Jei jų bus paklausta, kaip jie drįsta atsiduoti tokiems skandalingiems veiksmams, kurie, kaip jie turėtų žinoti, neabejotinai užtrauks jiems amžiną bausmę? Jie atsakys: kad jų aistrų beprotybė, įpročių jėga, pavyzdžio užkratas ar net aplinkybių galia nunešė juos ir privertė pamiršti baisias pasekmes, į kurias gali įtraukti jų elgesys; be to, jie sakys, kad dieviškojo gailestingumo lobiai yra begaliniai, ir kad atgailos pakanka norint išdildyti pačius purviniausius nusižengimus, juodžiausią kaltę ir didžiausius nusikaltimus. Šioje varganų būtybių, kurių kiekviena savaip niokoja visuomenę savo nusikalstamais siekiais, daugybėje rasite tik nedidelį skaičių tų, kuriuos pakankamai įbaugina vargingo pomirtinio gyvenimo baimė, kad jie pasipriešintų savo blogiems polinkiams. Ką aš sakau? Šie polinkiai patys savaime yra per silpni, kad neštų juos pirmyn, ir be kito gyvenimo doktrinos pagalbos įstatymas ir pasmerkimo baimė būtų buvę pakankami motyvai užkirsti kelią jiems tapti nusikaltėliais.
Iš tiesų, tai baimingos, bailios sielos, kurioms kito gyvenimo siaubai padaro gilų įspūdį: tokio pobūdžio žmonės ateina į pasaulį su nuosaikiomis aistromis, silpna organizacija ir vėsia vaizduote; todėl nenuostabu, kad tokiems vyrams, kurie jau iš prigimties yra santūrūs, būsimos bausmės baimė atsveria silpnas jų menkų aistrų pastangas; tačiau anaiptol taip nėra su tais užkietėjusiais nusikaltėliais, su tais iš įpročio ydingais vyrais, kurių nepadorių ekscesų niekas negali sustabdyti, ir kurie, apimti savo smurto, užmerkia akis prieš šio pasaulio įstatymų baimę, dar labiau niekindami kito pasaulio įstatymus.
Nepaisant to, kiek daug asmenų sako, kad yra, ir net tiki esą sulaikomi būsimo gyvenimo baimių! Tačiau jie arba apgaudinėja mus, arba apgaudinėja save, priskirdami šioms baimėms tai, kas tėra kur kas artimesnių motyvų poveikis, tokių kaip jų mašinos silpnumas, jų temperamento švelnumas, menka jų sielų energija, jų natūralus bailumas, auklėjant įskiepytos idėjos, iš karto iš nusikalstamų veiksmų išplaukiančių pasekmių baimė, fizinės blogybės, lydinčios nepažabotus nukrypimus: tai yra tikrieji juos sulaikantys motyvai, o ne būsimo gyvenimo sampratos, kurias vyrai, sakantys esą tvirčiausiai įsitikinę jo egzistavimu, pamiršta kaskart, kai galingas interesas vilioja juos nusidėti. Jei kurį laiką žmogus atkreiptų dėmesį į tai, kas praeina prieš jo akis, jis pastebėtų, kad priskiria savo Dievo baimei tai, kas iš tikrųjų tėra tik ypatingo silpnumo, bailumo, menko intereso daryti blogį poveikis: šie vyrai nesielgtų kitaip, nei elgiasi, jei ir neturėtų prieš akis šios baimės; todėl, jei jis susimąstytų, pajustų, kad visada būtent būtinybė priverčia žmones elgtis taip, kaip jie elgiasi.
Žmogaus negalima sulaikyti, kai jis neranda savyje pakankamai galingų motyvų, kurie sugrąžintų jį į protą. Nėra nieko, nei šiame pasaulyje, nei kitame, kas galėtų padaryti jį dorybingu, kai nepalanki organizacija, prastai išugdytas protas, audringa vaizduotė, įsišakniję įpročiai, pragaištingi pavyzdžiai, galingi interesai iš visų pusių kviečia jį daryti nusikaltimą. Jokios spekuliacijos nesugeba sulaikyti žmogaus, kuris nepaiso viešosios nuomonės, kuris niekina įstatymą, kuris nekreipia dėmesio į jo pasmerkimą, kuris lieka kurčias sąžinės šauksmui, kurio galia šiame pasaulyje iškelia jį už bausmės ribų. Savo siautulingame įniršyje jis dar mažiau bijos tolimos ateities, kurios idėja visada atsitraukia prieš tai, ką jis laiko būtina savo tiesioginei ir dabartinei laimei. Visos gyvos aistros apakina žmogų viskam, kas nėra jų tiesioginis objektas; būsimo gyvenimo siaubai, kurių tikimybę jo aistros visada moka jam sumažinti, niekaip nepaveiks nedorėlio, nebijančio net kur kas artimesnės įstatymo bausmės – kuriam nieko nereiškia užtikrinta jį supančiųjų neapykanta. Žmogus, kai atsiduoda nusikaltimui, nemato nieko tikro, išskyrus jį lydinčią tariamą naudą; visa kita jam visada atrodo arba klaidinga, arba abejotina.
Jei žmogus tik atmerktų akis, jis aiškiai suvoktų, kad norint kaip nors paveikti nusikaltimų užkietintas širdis, jis neturi kliautis keršijančios Dievybės bausme, kurią žmogui natūrali savimeilė visada galiausiai jam parodo kaip nuramintą. Tas, kuris įtikino save, kad negali būti laimingas be nusikaltimo, visada noriai jam atsiduos, nepaisydamas religijos grasinimų. Kas yra pakankamai aklas, kad neperskaitytų savo negarbės savo paties širdyje, kad nepamatytų savo paties niekšybės savo bendražygių veiduose, savo paties pasmerkimo bendražmogių pyktyje, savo paties nevertumo įsteigtų teisėjų, skirtų bausti už jo daromus nusižengimus, pasipiktinime; toks žmogus, sakau aš, niekada nepajus įspūdžio, kurį jo nusikaltimai daro veiduose to teisėjo, kuris nuo jo paslėptas, arba kurį jis mato tik iš toli. Tironas, kuris sausomis akimis gali girdėti kenčiančiųjų šauksmus, kuris surambėjusia širdimi gali žiūrėti į ašaras visos tautos, kurios vargo priežastis jis yra, nepamatys ir galingesnio valdovo pikto veido. Kai išdidus, arogantiškas monarchas dedasi esąs atskaitingas už savo veiksmus tik Dievybei, tai tik todėl, kad jis bijo savo tautos labiau nei savo Dievo.
Kita vertus, argi pati religija nesunaikina tų baimių, kurias skelbia esant išganingomis, poveikio? Argi ji neaprūpina savo mokinių priemonėmis išsipainioti iš bausmių, kuriomis ji taip dažnai jiems grasino? Argi ji nesako jiems, kad bevaisė atgaila, net ir mirties akimirką, nuginkluos dangiškąją rūstybę; kad ji apvalys nešvarias nusidėjėlių sielas? Argi net kunigai, kai kuriuose prietaruose, neprisiima sau teisės atleisti mirštančiajam bausmę, priklausančią už nusikaltimus, padarytus per visą netvarkingą gyvenimą? Trumpai tariant, argi patys iškrypę vyrai, skatinami nedorybėse, ištvirkavime ir nusikaltimuose, iki pat paskutinės akimirkos nepasikliauja pagalba religijos, kuri žada jiems neklystančias priemones susitaikyti su Dievybe, kurią jie suerzino, ir išvengti jo griežtų bausmių?
Dėl šių nedorėliams taip palankių, jų baimėms nuraminti taip tinkančių sampratų mes matome, kad lengvos išpirkimo viltis toli gražu nepataiso žmogaus, o paskatina jį iki pat mirties pasilikti prie pačių verksmingiausių nukrypimų. Iš tiesų, nepaisant nesuskaičiuojamų pranašumų, kurie, kaip jis yra tikinamas, išplaukia iš būsimo gyvenimo doktrinos, nežiūrint į tariamą jos veiksmingumą malšinti žmonių aistras, argi patys kunigai, nors ir taip suinteresuoti šios sistemos palaikymu, kasdien nesiskundžia jos nepakankamumu? Jie pripažįsta, kad mirtingieji, kuriems jie nuo kūdikystės įskiepijo šias idėjas, yra ne mažiau varomi pirmyn jų blogų polinkių, ne mažiau panirę į ištvirkavimo sūkurį, ne mažiau yra savo malonumų vergai, ne mažiau pavergti blogų įpročių, ne mažiau genami pasaulio srauto, ne mažiau suvedžioti savo dabartinio intereso, kas priverčia juos vienodai užmiršti tiek būsimo egzistavimo atlygį, tiek bausmę. Vienu žodžiu, dangaus tarnai pripažįsta, kad jų mokiniai didžiąja dalimi šiame pasaulyje elgiasi taip, tarsi kitame neturėtų ko nei tikėtis, nei bijoti.
Tačiau padarykime akimirkai prielaidą, kad amžinų bausmių doktrina buvo bent kiek naudinga, ir kad ji tikrai sulaikė nedidelį skaičių individų; kas yra šie menki pranašumai lyginant su nesuskaičiuojamomis iš jos išplaukiančiomis blogybėmis? Prieš vieną baimingą žmogų, kurį ši idėja sulaiko, yra tūkstančiai, kuriems ji nedaro jokio poveikio; yra milijonai, kuriuos ji padaro neracionalius; kuriuos paverčia žiauriais persekiotojais; kuriuos paverčia nenaudingais ir nedorais fanatikais; yra milijonai, kurių protus ji sutrikdo ir kuriuos atitraukia nuo jų pareigų visuomenei; yra begalybė tų, kuriuos ji skaudžiai slegia ir vargina, nesukurdama jokio realaus gėrio jų bendrapiliečiams.
XVIII skyrius. Žmogaus idėjų apie Dievybę kilmė.
Jei žmogus turėtų drąsos sugrįžti prie šaltinio tų nuomonių, kurios giliausiai įsirėžusios jo smegenyse; jei jis sąžiningai sau paaiškintų priežastis, dėl kurių šias nuomones laiko šventomis; jei jis šaltakraujiškai išnagrinėtų savo vilčių pagrindą ir baimių pamatą, jis pamatytų, kad labai dažnai tie objektai ar idėjos, kurios jį veikia stipriausiai, arba apskritai neegzistuoja, arba tėra prasmės neturintys žodžiai, arba nežinojimo modifikuotos ir sutrikusios vaizduotės pagimdyti fantomai. Draskomas besikertančių aistrų, kurios trukdo jam teisingai samprotauti ar savo sprendimuose remtis patirtimi, jo intelektualiniai gebėjimai panyra į sumaištį, o idėjos paklysta.
Jautri būtybė, atsidūrusi gamtoje, kurioje kiekviena dalis juda, patiria įvairius jausmus dėl malonių ar nemalonių poveikių, kuriuos yra priversta išgyventi; dėl to ji jaučiasi laiminga arba nelaiminga; ir, priklausomai nuo joje sukeltų pojūčių pobūdžio, ji mylės ar bijos, sieks ar vengs tikrų ar menamų priežasčių, sukeliančių tokius ryškius padarinius jos mašinoje. Tačiau, jei jai trūksta žinių ar patirties, ji dažnai apgaudinės save dėl šių priežasčių; ji neturės nei tikro jų energijos pažinimo, nei aiškios idėjos apie jų veikimo būdą: taigi, kol daugkartinė patirtis nesuformuos jo sprendimo, žmogus skendės sumišime ir netikrume.
Žmogus yra būtybė, kuri atsineša į pasaulį tik polinkį jausti daugiau ar mažiau gyvai, priklausomai nuo jo individualios organizacijos: jis nieko nežino apie jokias jį veikiančias priežastis: palaipsniui jo gebėjimas jausti atskleidžia jam įvairias jų savybes; jis išmoksta apie jas spręsti; laikas supažindina jį su jų ypatybėmis; jis susieja su jomis idėjas pagal tai, kaip jos jį paveikė; ir šios idėjos yra teisingos ar ne, proporcingai jo organinės sandaros sveikumui ir tam, kiek šie organai pajėgūs suteikti jam patikimą ir pasikartojančią patirtį.
Pirmuosius žmogaus judesius pažymi jo poreikiai; tai yra, pirmasis jo gaunamas impulsas – išsaugoti savo egzistenciją; to jis nesugebėtų padaryti be daugelio analogiškų priežasčių sutapimo: šie jautrios būtybės poreikiai pasireiškia bendru vangumu, silpnumu, sumišimu jo mašinoje, kas suteikia jam skausmingo pojūčio suvokimą: šis sutrikimas išlieka ir stiprėja tol, kol priežastis, tinkama jį pašalinti, atkuria žmogaus kūnui tokią būtiną harmoniją. Taigi, poreikis yra pirmasis blogis, kurį žmogus patiria; nepaisant to, jis yra būtinas jo egzistencijos palaikymui. Jei ne šis jo kūno sutrikimas, įpareigojantis jį surasti vaistą, jis nebūtų įspėtas apie būtinybę išsaugoti gautą egzistenciją. Be poreikių žmogus būtų nejautri mašina, panaši į augalą, ir kaip jis būtų nepajėgus išsaugoti savęs ar pasinaudoti priemonėmis, būtinomis savo būčiai išlaikyti. Jo poreikiams priskirtinos jo aistros, troškimai, kūno ir intelekto gebėjimų naudojimas: būtent jo poreikiai verčia jį mąstyti, norėti, veikti; būtent siekdamas juos patenkinti, ar tiksliau, padaryti galą skausmingiems pojūčiams, kuriuos sukelia jų buvimas, jis, pagal savo pajėgumus ir jam būdingas energijas, naudoja savo kūno jėgų aktyvumą ar pasitelkia plačias proto galias. Kadangi jo poreikiai yra nuolatiniai, jis privalo be paliovos dirbti, kad įsigytų objektus, galinčius juos patenkinti. Vienu žodžiu, būtent dėl besidauginančių poreikių žmogaus energija išlaikoma nuolatinio aktyvumo būsenoje: vos tik jis nustoja turėti poreikių, jis panyra į neveiklumą – tampa apatiškas – smunka į letargiją – panyra į vangumą, kuris vargina jo jausmus ar kenkia jo egzistencijai: ši letargiška nuobodulio būsena trunka tol, kol nauji poreikiai vėl pažadina jo snūduriuojančius gebėjimus ir sunaikina tingulį, kurio auka jis buvo tapęs.
Iš to bus akivaizdu, kad blogis žmogui yra būtinas; be jo jis nepajėgtų pažinti to, kas jam kenkia, išvengti jo buvimo ar siekti savo paties gerovės: jis niekuo nesiskirtų nuo nejautrių, neorganizuotų būtybių, jei tie trumpalaikiai blogiai, kuriuos jis vadina poreikiais, neįpareigotų jo pasitelkti savo gebėjimus, išjudinti savo energijas, rinkti patirtį, lyginti objektus, juos atskirti, atskirti tuos, kurie turi galią jam pakenkti, nuo tų, kurie turi priemonių jam atnešti naudos. Trumpai tariant, be blogio žmogus nežinotų gėrio; jis nuolat rizikuotų pražūti. Jis primintų kūdikį, kuris, neturėdamas patirties, kiekviename žingsnyje rizikuoja susitikti su savo pražūtimi: jis nesugebėtų apie nieką spręsti; jis neturėtų jokio pasirinkimo; jo valia neturėtų norų, jis būtų be aistrų, be troškimų: jis nesibjaurėtų pačiais atstumiančiausiais objektais; nesistengtų jų atstumti; jis neturėtų nei stimulų mylėti, nei motyvų ko nors bijoti; jis būtų nejautrus automatas – jis nebebūtų žmogus.
Jei šiame pasaulyje nebūtų egzistavęs blogis, žmogus niekada nebūtų nė pasvajojęs apie dievybę. Jei gamta būtų leidusi jam lengvai patenkinti visus atsinaujinančius poreikius, jei ji jam būtų teikusi tik malonius pojūčius, jo dienos būtų nepertraukiamai slinkusios nuolatiniu vienodumu, ir jis niekada nebūtų turėjęs motyvų ieškoti nežinomų daiktų priežasčių. Mąstyti yra skausmas: todėl žmogus, visada patenkintas, būtų užsiėmęs tik savo poreikių tenkinimu, mėgavimusi dabartimi, jausdamas objektų, kurie nepaliaujamai praneštų apie jo egzistavimą jam neišvengiamai priimtinu būdu, įtaką; niekas negąsdintų jo širdies; viskas būtų analogiška jo egzistencijai: jis nepažintų nei baimės, nei nepasitikėjimo, nei nerimo dėl ateities: šie jausmai gali būti tik kokio nors varginančio pojūčio, kuris turėjo jį paveikti anksčiau arba kuris, sutrikdęs jo mašinos harmoniją, pertraukė jo laimės eigą, pasekmė.
Nepriklausomai nuo tų poreikių, kurie žmoguje atsinaujina kiekvieną akimirką, ir kuriuos jam dažnai būna neįmanoma patenkinti, kiekvienas individas patiria daugybę blogybių; jis kenčia nuo atšiaurių oro sąlygų, skursta nepritekliuje, užsikrečia maru, yra baudžiamas karo, tampa bado auka, jį kankina ligos, jis yra tūkstančio nelaimingų atsitikimų žaislas ir t.t. Štai kodėl visi žmonės yra baimingi ir nepatiklūs. Skausmo pažinimas gąsdina jį dėl visų nežinomų priežasčių, tai yra dėl visų tų, kurių poveikio jis dar nepatyrė; ši patirtis, įgyjama paskubomis, ar, jei norite, instinktyviai, priverčia jį saugotis visų tų objektų, dėl kurių veikimo jis nežino, kokios pasekmės jam gali kilti. Jo nerimas ir baimės žengia koja kojon su to sutrikimo, kurį šie objektai jam sukelia, mastu; jie matuojami pagal jų retumą, tai yra pagal tai, kiek jis neturi su jais patirties; pagal jo natūralų jautrumą ir vaizduotės užsidegimą. Kuo žmogus tamsesnis, kuo mažiau patirties jis turi, tuo labiau jis imlus baimei; vienatvė, miško tamsa, tyla ir nakties tamsybės, vėjo kaukimas, staigūs, neaiškūs garsai yra siaubo objektai visiems, kurie prie to nepratę. Neišmanantis žmogus yra vaikas, kurį viskas stebina; tačiau jo nerimas dingsta arba sumažėja proporcingai tam, kaip patirtis jį daugiau ar mažiau supažindina su gamtos reiškiniais; jo baimės visiškai išnyksta, kai tik jis supranta arba tiki suprantąs veikiančias priežastis ir kai žino, kaip išvengti jų padarinių. Bet jei jis nesugeba perprasti priežasčių, kurios jį trikdo ar dėl kurių jis kenčia, jei jis neranda kam priskirti patiriamo sumišimo, jo nerimas didėja; jo baimės dvigubėja; vaizduotė jį klaidina; ji išpučia jo nelaimę; netvarkingai piešia šiuos nežinomus jo siaubo objektus; tuomet, darydamas analogiją tarp jų ir tų siaubingų objektų, su kuriais jis jau yra susipažinęs, jis sugalvoja sau priemones, kurių paprastai imasi jų pykčiui numalšinti; jis naudoja panašias priemones siekdamas sušvelninti pyktį ir nuginkluoti tą paslėptą priežastį, kuri gimdo jo nerimą ir kelia baimę. Būtent taip jo silpnumas, padedamas nežinojimo, paverčia jį prietaringu.
Net ir mūsų dienomis yra labai mažai žmonių, kurie būtų pakankamai ištyrinėję gamtą, kurie būtų pilnai susipažinę su fizinėmis priežastimis ar padariniais, kuriuos jos neišvengiamai turi sukelti. Šis nežinojimas, be jokios abejonės, buvo kur kas didesnis ankstesniais pasaulio amžiais, kai žmogaus protas, dar tik būdamas kūdikystės stadijoje, nebuvo sukaupęs tos patirties ir nebuvo padaręs tų tobulėjimo žingsnių, kurie skiria dabartį nuo praeities. Išsiblaškę laukiniai gamtos eigą žinojo arba labai netobulai, arba visai nežinojo; tik visuomenė tobulina žmogaus žinias: norint atskleisti gamtos paslaptis, reikia ne tik daugkartinių, bet ir suvienytų pastangų. Tai pripažinus, visos gamtos priežastys mūsų klajojantiems protėviams buvo paslaptys; visa gamta jiems buvo mįslė; visi jos fenomenai buvo stebuklingi, kiekvienas įvykis kėlė siaubą patirties neturinčioms būtybėms; beveik viskas, ką jie matė, turėjo jiems atrodyti keista, neįprasta, prieštaraujanti jų turimai daiktų tvarkos idėjai.
Tad negali kelti nuostabos, jei matome šių dienų žmones drebančius pamačius tuos objektus, kurie anksčiau kėlė siaubą jų tėvams. Užtemimai, kometos, meteorai senovėje buvo pavojaus signalai visoms žemės tautoms: šie reiškiniai, kurie yra tokie natūralūs sveiko proto filosofo, laipsniškai perpratusio tikrąsias jų priežastis, akimis, vis dar turi galią gąsdinti gausiausią ir mažiausiai išsilavinusią šiuolaikinių tautų dalį. Šių dienų žmonės, kaip ir jų neišmanantys protėviai, randa kažką stebuklingo ir antgamtinio visuose tuose objektuose, prie kurių jų akys nėra pratusios, arba visose tose nežinomose priežastyse, kurios veikia tokia jėga, kokia, jų manymu, žinomi veikėjai nėra pajėgūs veikti. Neišmanėliai mato stebuklus, stebuklingus ženklus, stebuklus visuose tuose įspūdinguose reiškiniuose, kurių jie nesugeba sau patenkinamai paaiškinti; visas juos sukeliančias priežastis jie laiko antgamtinėmis; tai, tačiau, iš tiesų reiškia ne ką kitą, kaip tik tai, kad jos jiems nėra pažįstamos, arba kad jie iki šiol nematė gamtos veikėjų, kurių energija būtų pakankama sukelti tokius stulbinančius padarinius, kokie išgąsdino jų žvilgsnį.
Be įprastų reiškinių, kurių liudininkais tautos tapdavo nesugebėdamos išnarplioti priežasčių, jos laikais, labai nutolusiais nuo mūsų, patyrė nelaimių, nesvarbu, visuotinių ar vietinių, kurios pripildė jas paties žiauriausio nerimo ir panardino į siaubo bedugnę. Visų tautų tradicijos ir metraščiai net ir šiandien primena melancholiškus įvykius, fizines katastrofas, baisias nelaimių pasekmes, kurios sėjo visuotinį siaubą tarp mūsų protėvių. Bet net jei istorija ir tylėtų apie šias stulbinančias revoliucijas, argi mūsų pačių apmąstymų apie tai, kas vyksta prieš mūsų akis, nepakaktų įtikinti, kad visos mūsų gaublio dalys buvo ir, sekant daiktų eiga, neišvengiamai vėl bus smarkiai krečiamos, apverčiamos, keičiamos, užliejamos, degamos ugnimi? Didžiuliai žemynai buvo užtvindyti: jūros, pralaužusios savo ribas, uzurpavo žemės viešpatavimą; galiausiai atsitraukę šie vandenys paliko ryškius savo buvimo įrodymus – jūrinių kriauklių liekanas, jūrų žuvų skeletus ir kt., kuriuos atidus stebėtojas sutinka kiekviename žingsnyje tų derlingų šalių, kuriose dabar gyvename, gelmėse. Požeminiai gaisrai atvėrė pačius baisiausius ugnikalnius, kurių krateriai dažnai spjaudo mirtį į visas puses. Trumpai tariant, išsilaisvinę elementai įvairiais laikais kovojo tarpusavyje dėl mūsų gaublio imperijos; tai įrodo tie didžiuliai nuolaužų krūvos, tie stulbinantys griuvėsiai, pasklidę jo paviršiuje. Kokios tad turėjo būti baimės žmonijos, kuri tose šalyse tikėjo matanti visą gamtą apginkluotą prieš jos ramybę ir grasinančią sunaikinti pačią jos buveinę? Koks turėjo būti nerimas nepasiruošusių žmonių, kuriems atrodė, kad gamta žiauriai dirba siekdama juos sunaikinti? Kurie matė pasaulį, pasirengusį subyrėti į atomus, staiga atsivėrusią žemę, kurios žiojėjanti praraja tapo didelių miestų, ištisų provincijų, ištisų tautų kapu? Kokias idėjas taip siaubo apimti mirtingieji turėjo susidaryti apie tą neatsispiriamą priežastį, kuri galėjo sukelti tokius plataus masto padarinius? Be jokios abejonės, jie šių viską niokojančių nelaimių nepriskyrė gamtai; jie negalėjo įtarti, kad ji yra to paties jos patiriamo sumišimo autorė ir bendrininkė; jie nematė, kad šios baisios revoliucijos, šie pražūtingi sutrikimai buvo būtinas jos nekintamų dėsnių rezultatas ir kad jie prisidėjo prie bendros tvarkos, dėl kurios ji egzistuoja.
Būtent tokiomis stulbinančiomis aplinkybėmis tautos, nematydamos šiame pasaulio rutulyje priežasčių, pakankamai galingų sukelti tiems milžiniškiems reiškiniams, kurie pripildė jų protus siaubo, nukreipė savo ašarojančias ir virpančias akis į dangų, kur, jų manymu, ir tegalėjo reziduoti tie nežinomi veikėjai, kurių neišprovokuotas priešiškumas sunaikino jų žemiškąją laimę.
Nežinojimo prieglobstyje, nerimo ir nelaimių metu žmonija visada suformavo savo pirmąsias sampratas apie Dievybę. Iš to akivaizdu, kad jos idėjos šiuo klausimu įtartinos kaip klaidingos ir kad jos visada yra slegiančios. Iš tiesų, į kurią mūsų sferos dalį bepasaustume žvilgsnį, ar į šąlančius šiaurės klimatus, ar į deginančius pietų regionus, ar į nuosaikesnes zonas, visur matome, kad žmonės, užklupti nelaimių, arba susikūrė sau nacionalinius dievus, arba priėmė tuos, kuriuos jiems davė jų užkariautojai; prieš šias, pačių sukurtas ar perimtas būtybes, jie drebėdami puldavo veidu į žemę nelaimės valandą. Šių galingų veikėjų idėja visada buvo susijusi su siaubo idėja; jų vardas niekada nebuvo ištariamas nepriminus žmogaus protui jo paties ar jo protėvių nelaimių: žmogus dreba ir šiandien, nes jo protėviai drebėjo prieš tūkstančius metų. Mintis apie Dievus žmoguje visada pažadina pačias slegiančias idėjas: jei jis grįžtų prie savo dabartinių baimių šaltinio, prie tų melancholiškų įspūdžių, kurie įsirėžia jo prote ištarus Jo vardą, pradžios, jis rastų tai tvanuose, revoliucijose, tose plataus masto nelaimėse, kurios įvairiais laikais sunaikino dideles žmonijos dalis ir apėmė siaubu tas apgailėtinas būtybes, kurioms pavyko išvengti žemės sunaikinimo; jie, perduodami palikuonims šių slegiančių įvykių tradiciją, taip pat perdavė jiems ir savo baimes bei tas niūrias idėjas, kurias jų sumišusi vaizduotė, kartu su barbarišku gamtos priežasčių nežinojimu, buvo susidariusi apie suerzintų Dievų pyktį, kuriam jų nerimas klaidingai priskyrė šias nelaimes.
Jei tautų Dievai gimė nerimo prieglobstyje, tai vėlgi iš nevilties kiekvienas individas suformavo tą nežinomą galią, kurią jis sukūrė išskirtinai sau pačiam. Neišmanydamas fizinių priežasčių, neturėdamas patirties apie jų veikimo būdą, nepratęs prie jų padarinių, kaskart patyręs kokią nors didelę nelaimę ar kankinantį pojūtį, jis nežinojo, kaip tai paaiškinti. Judėjimas, kuris nepaisant jo paties noro buvo sužadintas jo mašinoje, jo ligos, jo bėdos, jo aistros, jo nerimas, skausmingi pokyčiai, kuriuos patyrė jo kūnas, jam nesugebant išsiaiškinti tikrųjų priežasčių, ir galiausiai mirtis, kurios reginys toks baisus būtybei, stipriai prisirišusiai prie egzistencijos, buvo padariniai, į kuriuos jis žiūrėjo kaip į antgamtinius, arba bent jau manė juos esant prieštaraujančius jo tuometei prigimčiai; jis priskyrė juos kokiai nors galingai priežasčiai, kuri, nepaisant visų jo pastangų, juo disponavo kiekvieną akimirką. Jo vaizduotė, apimta nevilties dėl neišvengiamų blogybių išgyvenimo, suformavo jam tuos fantomus, prieš kuriuos jis drebėjo iš savo paties silpnumo suvokimo. Būtent tada, parpuolęs kniūbsčia, aukodamas, melsdamasis, jis bandė nuginkluoti šių įsivaizduojamų būtybių, kurias pagimdė jo drebulys, pyktį; kuriuos jis neišmanydamas įsivaizdavo esant jo vargo priežastimi, kuriuos jo fantazija nupiešė jam kaip apdovanotus galia palengvinti jo kančias: būtent tada sielvarto viršūnėje, savo proto, slegiamo nelaimės, pyktyje, nelaimingas žmogus suformavo fantomą – Dievą.
Žmogus niekada nesprendžia apie tuos objektus, kurių nežino, kitaip, kaip tik per tų, kuriuos žino, prizmę: taigi žmogus, imdamas save kaip modelį, priskyrė valią, intelektą, sumanymus, projektus, aistras; vienu žodžiu, jam pačiam analogiškas savybes visoms toms nežinomoms priežastims, kurių veiksmą jis patyrė. Kai tik kokia nors matoma ar numanoma priežastis jį veikia maloniai arba palankiai jo egzistencijai, jis daro išvadą, kad ji yra gera, kad ji turi gerų ketinimų jo atžvilgiu: priešingai, jis laiko iš prigimties blogomis ir turinčiomis ketinimą jam pakenkti visas tas, kurios sukelia jam skausmingų pojūčių. Jis priskiria požiūrius, planus, elgesio sistemą, panašią į jo paties, viskam, kas, jo ribotu supratimu, atrodo savaime sukeliantys nuoseklius padarinius, veikia dėsningai, nuolat veikia tuo pačiu būdu, kas jam pačiam vienodai sukelia tuos pačius pojūčius. Pagal šias sampratas, kurias jis visada pasiskolina iš savęs, iš savo ypatingo veikimo būdo, jis myli arba bijo tų objektų, kurie jį paveikė: atitinkamai jis su pasitikėjimu ar bailumu artinasi prie jų; siekia jų arba bėga nuo jų proporcingai tam, ar jų sukelti jausmai yra malonūs, ar skausmingi. Netrukus jis į juos kreipiasi; jis šaukiasi jų pagalbos; meldžia jų paramos; maldauja jų nutraukti jo kančias; liautis jį kankinus; kadangi jis jaučiasi esąs jautrus dovanoms, patenkintas nuolankumu, jis bando palenkti juos savo interesams nusižeminimu, aukomis; jis rodo jiems tą svetingumą, kurį pats mėgsta; jis suteikia jiems prieglobstį; pastato jiems buveinę; aprūpina juos visais tais dalykais, kurie, jo manymu, jiems labiausiai patiks, nes jis pats juos labiausiai vertina. Šios dispozicijos leidžia mums suprasti dievų globėjų formavimąsi, kurį kiekvienas žmogus susikuria laukinėse ir necivilizuotose tautose. Taigi matome, kad silpni mirtingieji savo likimo lėmėjais, gėrio ir blogio dalintojais laiko gyvūnus, akmenis, beformes negyvas medžiagas, kurias jie paverčia Dievais, kuriems jie suteikia intelektą, priskiria troškimus ir kuriems duoda valią.
Kita dispozicija, kuri tarnauja klaidinant laukinį žmogų, kuri vienodai klaidins ir tuos, kurių protas neapšvies šiais klausimais, yra atsitiktinis tam tikrų padarinių sutapimas su priežastimis, kurios jų nesukėlė, arba tų padarinių koegzistencija su tam tikromis priežastimis, kurios neturi su jais jokio ryšio. Taigi laukinis priskiria dosnumą ar norą jam pasitarnauti bet kokiam objektui, gyvam ar negyvam, tokiam kaip tam tikros formos akmuo, uola, kalnas, medis, gyvatė, pelėda ir t.t., jei kiekvieną kartą, kai jis susiduria su šiais objektais tam tikroje padėtyje, atsitinka taip, kad jam neįprastai sekasi medžioklėje, kad jis sugauna neįprastą žuvų kiekį, kad jis laimi kare, arba kad jis įvykdo bet kokį sumanymą, kurio tuo momentu gali imtis. Tas pats laukinis lygiai taip pat nepagrįstai priskirs piktavališkumą ar pyktį tam pačiam objektui kitoje padėtyje, ar bet kokiems kitiems objektams tam tikroje pozoje, kurie galėjo jam pasitaikyti prieš akis tomis dienomis, kai jis patyrė kokį nors skaudų nelaimingą atsitikimą: nesugebėdamas protauti, jis susieja šiuos padarinius su priežastimis, kurios visiškai priklauso nuo fizinių priežasčių, nuo būtinų aplinkybių, kurių nei jis pats, nei jo veiksmai neturi galios bent kiek kontroliuoti: nepaisant to, jam kur kas lengviau priskirti juos šioms įsivaizduojamoms priežastims, todėl jis jas sudievina, apdovanoja aistromis, suteikia joms sumanymus, intelektą, valią ir investuoja jas antgamtinėmis galiomis. Šiuo atžvilgiu laukinis tėra ne kas kita, kaip kūdikis, kuris pyksta ant jam nepatinkančio objekto, visai kaip šuo, kuris graužia akmenį, kuriuo buvo sužeistas, neatkreipdamas dėmesio į ranką, kuri jį metė.
Toks yra žmogaus tikėjimo laimingais ar nelaimingais ženklais pagrindas: neturėdamas patirties, jis laiko juos įspėjimais, kuriuos jam duoda jo juokingi Dievai, kuriems jis priskiria įžvalgumo ir numatymo gebėjimus, kurių jam pačiam trūksta. Nežinojimas, atsidūręs nelaimėje, paskendęs bėdose, tiki, kad akmuo, roplys, paukštis yra daug geriau informuoti nei jis pats. Menki neišmanėlio pastebėjimai tarnauja tik tam, kad padarytų jį dar prietaringesnį; jis mato, kad tam tikri paukščiai savo skrydžiu, savo klyksmais praneša apie tam tikrus oro pokyčius, tokius kaip šaltis, karštis, lietus, audros; jis stebi, kaip tam tikrais laikotarpiais iš tam tikrų urvų dugno kyla garai; nereikia nieko daugiau, kad jam įskiepytų tikėjimą, jog šios būtybės turi žinių apie būsimus įvykius ir mėgaujasi pranašystės dovanomis.
Jei palaipsniui patirtis ir apmąstymai padeda jam nusikratyti iliuzijų dėl šiuose objektuose iš tiesų glūdinčios galios, intelekto, dorybių; jei jis bent jau numano, kad juos aktyvina kokia nors slapta, paslėpta priežastis, kurios įrankiais jie yra, tuomet į šį paslėptą veikėją jis ir kreipiasi; atiduoda jam savo įžadus; maldauja jo pagalbos; meldžia atitolinti jo rūstybę; stengiasi palenkti jį savo interesams; nori sušvelninti jo pyktį; ir tam tikslui jis naudoja tas pačias priemones, kuriomis naudojasi norėdamas nuraminti arba palenkti savo paties rūšies būtybes.
Visuomenės savo ištakose, matydamos save dažnai engiamas gamtos, manė, kad arba patys elementai, arba jiems vadovaujančios paslėptos galios turėjo valią, pažiūras, poreikius, troškimus, panašius į jų pačių. Iš čia kilo aukos, sugalvotos jiems pamaitinti; libacijos, išlietos jiems; garai, smilkalai, skirti patenkinti jų uoslės nervus. Jie tikėjo, kad šiuos elementus ar jų suerzintus judintojus reikia raminti kaip ir suerzintą žmogų – maldomis, nusižeminimu, dovanomis. Jų vaizduotė buvo išnaršyta ieškant dovanų, kurios būtų priimtiniausios šioms nebylioms būtybėms, kurios neatskleisdavo savo polinkių. Taigi vieni atnešdavo žemės vaisius, kiti aukodavo javų pėdus; vieni barstydavo gėles ant jų šventovių; kiti puošdavo juos brangiausiais brangakmeniais; vieni patiekdavo jiems mėsos; kiti aukodavo ėriukus, telyčias, jaučius. Kadangi atrodė, jog jie beveik visada yra supykę ant žmogaus, jie sutepdavo savo altorius žmogaus krauju ir aukodavo mažus vaikus. Galiausiai jų kliedesys buvo toks, jų vaizduotės laukiniškumas toks didelis, kad jie patikėjo esant neįmanoma žemiškomis aukomis numalšinti tariamų gamtos veikėjų, kurie todėl reikalavo paties Dievo aukos! Buvo manoma, kad begalinė būtybė negali būti sutaikyta su žmonių gimine kitaip, kaip tik begaline auka.
Senoliai, kaip turintys daugiausia patirties, paprastai būdavo įpareigoti atlikti šias taikos aukas. Jie lydėdavo jas ceremonijomis, įsteigė apeigas, taikė atsargumo priemones, priėmė formalumus, atkūrė savo bendrapiliečiams iš jų protėvių paveldėtas sampratas; surinko jų protėvių padarytus stebėjimus; pakartojo jų priimtas pasakėčias. Būtent taip buvo įsteigtas kunigų luomas; taip buvo įkurtas viešasis garbinimas; palaipsniui kiekviena bendruomenė suformavo dogmų korpusą, kurio piliečiai turėjo laikytis; jos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Tokie buvo neapibrėžti, netvirti elementai, kuriais grubios tautos visur naudojosi kurdamos savo religijas: tai visada buvo vaizduotės išrasta ir nežinojime sumanyta elgesio sistema, skirta paversti nežinomas galias, kurioms, jų manymu, buvo pavaldi gamta, palankiomis jų pažiūroms. Taigi priimtos religijos pagrindui visada buvo pasirenkama kokia nors greitai užsideganti, bet kartu ir nuraminama būtybė; būtent ant šių vaikiškų dogmų, ant šių absurdų pagrįstų sampratų kunigai grindė savo teises; įtvirtino savo autoritetą: statė šventyklas, kėlė altorius, krovė ant jų turtus, rėmėsi savo dogmomis. Trumpai tariant, būtent iš tokių grubių pamatų iškilo visų religijų struktūra; po ja žmogus drebėjo tūkstančius metų: ir nors šias religijas iš pradžių išrado laukiniai, jos vis dar turi galią reguliuoti pačių civilizuočiausių tautų likimą. Šias sistemas, pražūtingas savo principais, įvairiai modifikavo žmogaus protas, kurio esmė yra nepaliaujamai dirbti su nežinomais objektais; jis visada pradeda suteikdamas jiems didžiulę svarbą, kurios vėliau niekada nedrįsta šaltakraujiškai ištirti.
Toks buvo žmogaus vaizduotės likimas nuosekliose idėjose, kurias jis arba pats susiformavo, arba kurias priėmė apie dievybę. Pirmoji žmogaus teologija buvo pagrįsta baime, suformuota nežinojimo: elementų nuskriaustas ar jų apdovanotas, jis garbino pačius šiuos elementus ir išplėtė savo pagarbą kiekvienam materialiam, grubiam objektui; vėliau jis atidavė pagarbą veikėjams, kurie, jo manymu, vadovavo šiems elementams; galingiems džinams; prastesniems džinams; herojams ar žmonėms, apdovanotiems didžiomis savybėmis. Apmąstymų dėka jis patikėjo supaprastinęs dalyką pajungdamas visą gamtą vienam veikėjui – suvereniam intelektui – dvasiai – universaliai sielai, kuri išjudino šią gamtą ir jos dalis. Pereidamas nuo priežasties prie priežasties, žmogus galiausiai prarado viską iš akių, ir šioje tamsybėje, šioje tamsioje bedugnėje, jis įkurdino savo Dievą ir suformavo naujas chimeras, kurios jį kankins tol, kol gamtos priežasčių pažinimas neišvaduos jo nuo iliuzijų dėl tų fantomų, kuriuos jis visada taip kvailai garbino.
Jei būtų pateikta ištikima ataskaita apie žmogaus idėjas dėl Dievybės, jis būtų priverstas pripažinti, kad žodis Dievas buvo naudojamas tik išreikšti paslėptoms, tolimoms, nežinomoms tų reiškinių, kurių liudininkas jis buvo, priežastims; šį terminą jis naudoja tik tada, kai natūralių ir žinomų priežasčių šaltinis tampa nebematomas: kai tik jis pameta šių priežasčių siūlą, arba kai tik jo protas nebegali sekti grandinės, jis išsprendžia sunkumą, užbaigia savo tyrimą priskirdamas tai Dievui; taip pateikdamas neaiškų apibrėžimą nežinomai priežasčiai, ties kuria jo tingumas ar ribotos žinios verčia jį sustoti. Todėl, kai jis priskiria Dievui kokio nors reiškinio sukūrimą, kurio tikrosios priežasties išnarplioti jam neleidžia jo nežinojimas, ar jis iš tikrųjų daro ką nors daugiau, nei pakeičia savo paties proto tamsą garsu, kurio jis buvo įpratęs klausytis su pagarbia baime? Nežinojimas, galima sakyti, yra daugumos žmonių paveldas; šie Dievybei priskiria ne tik tuos neįprastus reiškinius, kurie stulbinančia jėga smogia jų pojūčiams, bet ir pačius paprasčiausius įvykius, kurių priežastis lengviausiai gali sužinoti bet kas, kas norėtų apie jas pamąstyti. Trumpai tariant, žmogus visada gerbė tas nežinomas priežastis, tuos stebinančius padarinius, kurių ištirti jam neleido jo nežinojimas.
Tuomet lieka paklausti, ar žmogus gali pagrįstai glostyti save mintimi, kad įgis tobulą gamtos galios pažinimą; tų būtybių, kurios joje yra, savybių pažinimą; padarinių, kurie gali kilti iš įvairių jų kombinacijų, pažinimą? Ar mes žinome, kodėl magnetas traukia geležį? Ar geriau esame susipažinę su poliarinės traukos priežastimi? Ar esame pajėgūs paaiškinti šviesos, elektros, elastingumo fenomenus? Ar mes suprantame mechanizmą, kuriuo toji mūsų smegenų modifikacija, kurią vadiname valia, išjudina mūsų ranką ar kojas? Ar galime sau paaiškinti būdą, kuriuo mūsų akys mato objektus, kuriuo mūsų ausys priima garsus, kuriuo mūsų protas suvokia idėjas? Jei mes nepajėgiame paaiškinti pačių įprasčiausių fenomenų, kuriuos gamta kasdien mums rodo, kokia samprotavimų grandine remdamiesi mes atimame iš jos galią kurti kitus padarinius, kurie mums vienodai nesuvokiami? Ar būsime labiau pamokyti, kai kiekvieną kartą, matydami padarinį, kurio priežasties nesame pajėgūs atskleisti, mes tuščiai sakysime: šį padarinį sukūrė Dievo galia, Dievo valia? – tai yra, veikėjas, apie kurį mes neturime jokio supratimo ir kurį pažįstame dar prasčiau nei gamtos priežastis. Argi garsas, su kuriuo negalime susieti jokios fiksuotos prasmės, pakankamas problemoms paaiškinti? Ar žodis Dievas gali reikšti ką nors kita, nei neįžvelgiamą priežastį tų padarinių, kurių negalime paaiškinti?
Kai būsime atviri patys su savimi, būsime priversti sutikti, kad būtent nežinojimas, kuriame skendėjo mūsų protėviai, gamtos priežasčių nepažinimas, jų neapšviestos idėjos apie gamtos galias pagimdė Dievus; kad būtent vėlgi negalėjimas, su kuriuo susiduria didžioji žmonijos dalis norėdama išsivaduoti iš šio nežinojimo, sunkumas, su kuriuo ji dėl to susiduria norėdama susiformuoti paprastas idėjas apie daiktų formavimąsi, darbas, kurio reikia norint atrasti tikruosius šaltinius tų įvykių, kuriais jie arba žavisi, arba kurių bijo, priverčia juos tikėti, kad Dievo idėja yra būtina norint jiems paaiškinti tuos fenomenus, kurių tikrosios priežasties jie negali atrasti. Čia, be jokios abejonės, slypi priežastis, dėl kurios jie traktuoja kaip neracionalius visus tuos, kurie nemato būtinybės pripažinti nežinomą veikėją ar kokią nors slaptą energiją, kurią, dėl gamtos nepažinimo, jie patalpino už jos ribų.
Gamtos fenomenai neišvengiamai gimdo žmoguje įvairius jausmus: vienus jis laiko palankiais, kitus – kenksmingais jam; vieni sukelia jo meilę, jo susižavėjimą, jo dėkingumą; kiti pripildo jį nerimo, kelia pasibjaurėjimą, varo jį į neviltį. Priklausomai nuo įvairių jo patiriamų pojūčių, jis arba myli, arba bijo tų priežasčių, kurioms priskiria padarinius, sukeliančius jame šias skirtingas aistras: šie jausmai yra proporcingi jo patiriamiems padariniams; jo susižavėjimas didėja, jo baimės auga tuo pačiu santykiu, kaip ir fenomenai, smūgiuojantys jo pojūčius, yra daugiau ar mažiau plataus masto, daugiau ar mažiau neatsispiriami ar jam įdomūs. Žmogus neišvengiamai paverčia save gamtos centru; iš tiesų jis tegali spręsti apie dalykus tik pagal tai, kaip jie jį paveikia; jis gali mylėti tik tai, kas, jo manymu, yra palanku jo būčiai; jis nekenčia, jis bijo visko, kas sukelia jam kančią: trumpai tariant, kaip mes matėme, jis vadina sumišimu viską, kas sutrikdo jo mašinos ekonomiką, ir jis tiki, kad viskas yra tvarkoje, kai tik jis patiria tik tai, kas atitinka jo paties egzistavimo būdą. Dėl šių idėjų būtinos pasekmės, žmogus tvirtai tiki, kad visa gamta buvo sukurta tik jam vienam; kad visuose savo darbuose ji turėjo omenyje tik jį; arba greičiau, kad galingos priežastys, kurioms ši gamta buvo pavaldi, visuose padariniuose, kurie yra sukuriami visatoje, turėjo tikslą tik žmogų ir jo patogumą.
Jei šioje žemėje egzistuotų kitos mąstančios būtybės be žmogaus, jos tiksliai kristų į tuos pačius prietarus kaip ir jis; tai jausmas, pagrįstas tuo palankumu, kurį kiekvienas individas neišvengiamai turi sau pačiam; palankumu, kuris išliks tol, kol protas, padedamas patirties, ištaisys jo klaidas.
Taigi, kai tik žmogus yra patenkintas, kai tik viskas jam yra gerai, jis arba žavisi, arba myli tą priežastį, kuriai jis tiki esąs skolingas už savo gerovę; kai jis tampa nepatenkintas savo egzistavimo būdu, jis arba bijo, arba nekenčia tos priežasties, kuri, jo manymu, sukėlė šiuos slegiančius padarinius. Bet jo gerovė susilieja su jo egzistencija; ji nustoja būti jaučiama, kai ji tampa įprasta ir ilgai trunka; tuomet jis mano, kad ji yra neatsiejama nuo jo esmės; iš to jis daro išvadą, kad jis sukurtas būti visada laimingas; jam atrodo natūralu, kad viskas turėtų prisidėti prie jo būties palaikymo. Visiškai kitaip yra tuomet, kai jis patiria jam nepatinkantį egzistavimo būdą: kenčiantis žmogus būna visiškai nustebintas to pokyčio, kuris įvyko jo mašinoje; jis sprendžia tai esant prieštaraujantį gamtai, nes tai nepatogu jo paties ypatingai prigimčiai; jis įsivaizduoja, kad tie įvykiai, kuriais jis yra sužeidžiamas, prieštarauja daiktų tvarkai; jis tiki, kad gamta yra sutrikusi kaskart, kai ji nesuteikia jam to jautimo būdo, kuris atitinka jo idėjas; ir iš šių prielaidų jis daro išvadą, kad gamta, ar veikėjas, kuris ją judina, yra suirzęs prieš jį.
Būtent taip žmogus, beveik nejautrus gėriui, labai gyvai jaučia blogį; pirmąjį jis laiko natūraliu, antrąjį jis laiko priešingu gamtai. Jis arba nežino, arba pamiršta, kad jis sudaro dalį visumos, kurią suformavo substancijų, kurių vienos yra analogiškos, kitos heterogeniškos, visuma; kad įvairios būtybės, iš kurių sudaryta gamta, yra apdovanotos įvairiomis savybėmis, dėl kurių jos įvairiai veikia kūnus, atsiduriančius jų veikimo sferoje; jis nesuvokia, kad šios būtybės, neturėdamos gerumo, neturėdamos piktavališkumo, veikia tik pagal savo atitinkamas esmes ir dėsnius, kuriuos joms primeta jų savybės, nesugebėdamos veikti kitaip, nei veikia. Todėl būtent dėl šių dalykų nepažinimo jis žiūri į gamtos autorių kaip į tų blogybių, kurioms jis yra pavaldus, priežastį, kad jis laiko jį blogu arba įsiutusiu prieš jį.
Faktas tas, kad žmogus tiki, jog jo gerovė yra skola, kurią jam privalo gamta; kad kai jis kenčia blogį, ji daro jam neteisybę; tvirtai įsitikinęs, kad ši gamta buvo sukurta tik jam vienam, jis negali įsivaizduoti, jog ji priverstų jį kentėti, jei jos nepaskatintų galia, kuri yra priešiška jo laimei – kuri turi priežasčių jį skaudinti ir bausti. Iš čia bus akivaizdu, kad blogis, daug labiau nei gėris, yra tikrasis tų tyrimų, kuriuos žmogus atliko apie Dievybę – tų idėjų, kurias jis susidarė apie jį – to elgesio, kurį jis palaikė jo atžvilgiu, motyvas. Gamtos kūrinių garbinimas ar jos gerumo pripažinimas niekada nebūtų vienas pats nulėmęs žmogaus rūšies skausmingai mintimis grįžti prie šių dalykų šaltinio; susipažinęs su visais tais padariniais, kurie yra palankūs jo egzistencijai, jis jokiu būdu nesiima tiek vargo ieškoti priežasčių, kiek jis deda norėdamas atrasti tas, kurios jį neramina arba kuriomis jis yra slegiamas. Taigi, mąstydamas apie Dievybę, žmogus visada medituodavo apie savo blogybių priežastį; jo meditacijos buvo bevaisės, nes jo patiriami blogiai, kaip ir gaunamas gėris, yra vienodai būtini gamtos priežasčių padariniai, į kuriuos jo protas verčiau turėjo nukreipti savo jėgą, užuot išradęs išgalvotas priežastis, apie kurias jis niekada negalėjo susidaryti jokių kitų idėjų, kaip tik klaidingas, mat jis visada skolindavosi jas iš savo paties ypatingo egzistavimo ir jautimo būdo. Atkakliai atsisakydamas matyti ką nors kitą, išskyrus save patį, jis niekada nesusipažino su ta visuotine gamta, kurios tokią menką dalį jis sudaro.
Tačiau mažiausio apmąstymo būtų pakakę, kad jis išsivaduotų iš šių klaidingų idėjų iliuzijų. Viskas rodo, kad gėris ir blogis yra egzistavimo būdai, priklausantys nuo priežasčių, kurios žmogų judina, ir kad jautri būtybė yra priversta juos patirti. Gamtoje, sudarytoje iš be galo įvairių būtybių daugybės, šokas, sukeltas nesuderinamos materijos susidūrimo, neišvengiamai turi sutrikdyti tvarką, išderinti tų būtybių, kurios turi su jais analogiją, egzistavimo būdą: šios visame kame, ką daro, veikia pagal tam tikrus dėsnius; todėl gėris ar blogis, kurį žmogus patiria, yra būtinos pasekmės savybių, būdingų būtybėms, į kurių veikimo sferą jis patenka. Mūsų gimimas, kurį vadiname gėriu, yra padarinys toks pat būtinas kaip ir mūsų mirtis, kurią laikome likimo neteisybe: visų analogiškų būtybių prigimtis yra jungtis, kad sudarytų visumą: visų sudėtinių būtybių prigimtis yra būti sunaikintoms, arba ištirpti; vienos išlaiko savo sąjungą ilgiau nei kitos, o kai kurios išsisklaido labai greitai. Kiekviena būtybė irdama duoda pradžią naujoms būtybėms; jos savo ruožtu yra sunaikinamos, kad amžinai vykdytų nekintamus gamtos dėsnius, kuri egzistuoja tik dėl nuolatinių pokyčių, kuriuos patiria visos jos dalys. Taigi gamta negali būti kaltinama nei gerumu, nei pykčiu, nes viskas, kas joje vyksta, yra būtina – yra sukeliama nekintamos sistemos, kuriai kiekviena kita būtybė, kaip ir ji pati, yra amžinai pajungta. Ta pati ugninga materija, kuri žmoguje yra gyvybės principas, dažnai tampa jo sunaikinimo principu – ar per miesto gaisrą, ar per ugnikalnio išsiveržimą. Vandeninis skystis, cirkuliuojantis jo mašinoje, taip iš esmės būtinas jo esamam egzistavimui, dažnai tampa per gausus ir pribaigia jį uždusinimu, yra priežastis tų potvynių, kurie kartais praryja ir žemę, ir jos gyventojus. Oras, be kurio jis negali kvėpuoti, yra priežastis tų uraganų, tų audrų, kurios dažnai paverčia mirtingųjų darbą nenaudingu. Šie elementai privalo nutraukti savo pančius, kai jie yra tam tikru būdu sujungiami, ir jų būtinos pasekmės yra tie niokojimai, tos infekcijos, tie badmečiai, tos ligos, tos įvairios rykštės, prieš kurias žmogus, ašarojančiomis akimis ir audringomis emocijomis, veltui maldauja pagalbos tų galių, kurios kurčios jo šauksmams: jo maldos niekada neišklausomos, nebent tuomet, kai ta pati būtinybė, kuri jį nuskriaudė, tie patys nekintami dėsniai, kurie jį prislėgė vargais, grąžina daiktus į tą tvarką, kurią jis laiko tinkama jo rūšiai: reliatyvi daiktų tvarka, kuri buvo, yra ir visada bus vienintelis jo sprendimo matas.
Tačiau žmogus nepadarė tokių paprastų apmąstymų; jis nepastebėjo, kad viskas gamtoje veikia pagal nekintamus dėsnius; jis ir toliau į gėrį, kurio dalyviu tapdavo, žiūrėjo kaip į malonę, o į blogį, kurį patirdavo, kaip į pykčio ženklą toje gamtoje, kurią jis įsivaizdavo esant animuotą tokių pačių aistrų kaip ir jis pats; arba bent jau kad ją valdo slaptas veikėjas, kuris verčia ją vykdyti jų valią, kuri kartais būdavo palanki, kartais – priešiška žmonių rūšiai. Būtent į šį numanomą veikėją, kuriuo jis mažai tesirūpino savo klestėjimo saulėkaitoje, jis kreipdavosi savo maldomis nelaimės glėbyje; tačiau jis dėkodavo jam už jo malones, bijodamas, kad jo nedėkingumas gali dar labiau išprovokuoti jo įniršį: taigi, kai būdavo užkluptas nelaimės, kai kentėdavo nuo ligos, jis karštai jo šaukdavosi: jis reikalaudavo jo pakeisti jo naudai tą veikimo būdą, kuris buvo pati būtybių esmė; jis norėdavo, kad bent menkiausiam blogiui, kurį jis patirdavo, pasibaigti, būtų nutraukta arba sustabdyta amžina daiktų grandinė.
Būtent tokiomis juokingomis pretenzijomis buvo pagrįstos tos karštos maldos, kurias mirtingieji, beveik visada nepatenkinti savo likimu ir niekada nesutariantys dėl savo atitinkamų troškimų, adresuodavo Dievybei. Jie nepaliaujamai puldavo kryžiumi priešais įsivaizduojamą galią, kuri, jų manymu, turėjo teisę vadovauti gamtai; – kuriai jie priskirdavo pakankamai energijos nukreipti jos kursą; ir kurią jie laikė turinčia priemonių paversti ją paklusnia jo paties ypatingoms pažiūroms; taigi kiekvienas tikėjosi dovanomis, nusižeminimu paskatinti jį priversti šią gamtą patenkinti nesuderinamus jų rasės troškimus. Sergantis žmogus, mirštantis savo lovoje, prašo, kad jo kūne susikaupę skysčiai akimirksniu prarastų tas savybes, kurios daro juos žalingus jo egzistencijai; kad jo Dievas, savo galybės aktu, atnaujintų arba atkurtų ligų nualintos mašinos spyruokles. Žemos, pelkėtos šalies žemdirbys skundžiasi lietaus gausa, kuria užlieti laukai; tuo tarpu kalvos gyventojas kelia padėką už gaunamas malones ir prašo pratęsti tai, kas kelia jo kaimyno neviltį. Šiuo požiūriu kiekvienas nori turėti Dievą sau ir prašo, pagal savo momentinius kaprizus, savo svyruojančius poreikius, kad nekintama daiktų esmė būtų nuolat keičiama jo naudai.
Iš to turi būti akivaizdu, kad žmogus kiekvieną akimirką prašo jo palaikymui padaryti stebuklą. Todėl visiškai nenuostabu, kad jis pademonstravo tokį lengvą patiklumą, kad jis taip lengvai priėmė pasakojimus apie stebuklingus darbus, kurie jam buvo visuotinai skelbiami kaip Dievybės galios aktai arba gerumo padariniai, ir kaip pats neabejotiniais jo imperijos gamtai įrodymas, tikintis, kad jei jis galės palenkti juos savo interesams, ši gamta, kurią jis randa tokią niūrią, tokią nelinkusią pasiduoti jo pažiūroms, tuomet bus valdoma jo paties naudai.
Dėl būtinos šių idėjų pasekmės, gamta buvo apiplėšta nuo visos galios; į ją buvo žiūrima tik kaip į pasyvų instrumentą, kuris veikė pagal valią, veikiant daugybei visagalių veikėjų, kuriems ji buvo pavaldi. Būtent taip, nesugebant pažvelgti į gamtą iš jos tikrojo taško, žmogus visiškai ją klaidingai suprato, patikėjo ją esant nepajėgia nieko sukurti pačiai; garbę už visus tuos kūrinius, ar palankius, ar nepalankius žmonių rūšiai, jis priskyrė išgalvotoms galioms, kurias visada aprengdavo savo paties ypatingais polinkiais, tik padidindavo jų jėgą. Trumpai tariant, būtent ant gamtos griuvėsių žmogus pastatė įsivaizduojamą Dievybės kolosą.
Jei gamtos nežinojimas pagimdė Dievus, tai gamtos pažinimas yra skirtas juos sunaikinti. Kai tik žmogus tampa apsišviestęs, jo galios didėja, jo ištekliai auga proporcingai jo žinioms; mokslai, apsaugantys menai, darbštus taikymas suteikia jam pagalbą; patirtis skatina jo pažangą, arba parūpina jam priemones pasipriešinti daugelio priežasčių pastangoms, kurios nustoja jį gąsdinti, kai tik jis įgauna teisingą jų pažinimą. Vienu žodžiu, jo siaubai sklaidosi proporcingai tam, kaip jo protas tampa apsišviestęs. Žmogus, kai yra išmokytas, nustoja būti prietaringas.
XIX skyrius. Apie mitologiją ir teologiją.
Gamtos elementai buvo, kaip mes parodėme, pirmosios žmogaus dievybės; jis paprastai pradėdavo nuo materialių būtybių garbinimo; kiekvienas individas, kaip jau sakėme, ir kaip dar galima pamatyti laukinėse tautose, susikurdavo sau ypatingą Dievą iš kokio nors fizinio objekto, kurį jis laikė tų įvykių, kuriais jis pats buvo suinteresuotas, priežastimi; jis niekada neklajojo ieškodamas už matomos gamtos ribų to, kas atsitiko jam pačiam, arba tų fenomenų, kurių liudininku jis buvo, šaltinio. Kadangi jis visur matė tik materialius padarinius, jis priskirdavo juos tos pačios genties priežastims; savo kūdikystėje nepajėgus tų gilių svajonių, tų subtilių spekuliacijų, kurios yra laisvalaikio rezultatas, jis neįsivaizdavo jokios priežasties, atskirtos nuo objektų, kurie krito jam į akis, nei jokios esmės, visiškai kitokios nuo visko, ką jis matė.
Gamtos stebėjimas buvo pirmoji studija tų, kurie turėjo laiko medituoti: jie negalėjo išvengti to, kad jų nepriblokštų matomo pasaulio fenomenai. Saulės patekėjimas ir nusileidimas, periodiškas metų laikų grįžimas, atmosferos svyravimai, žemės derlingumas ir sterilumas, drėkinimo pranašumai, potvynių daromi nuostoliai, naudingas ugnies poveikis, baisios gaisrų pasekmės – tai buvo tinkami ir derami objektai užimti jų mintis. Buvo natūralu jiems tikėti, kad tos būtybės, kurias jie matė judančias pačias, veikia savo pačių ypatinga energija; priklausomai nuo to, ar jų įtaka žemės gyventojams buvo palanki, ar priešinga, jie padarydavo išvadą, kad jos turi arba galią jiems pakenkti, arba polinkį teikti gėrį. Tie, kurie pirmieji įgijo žinių, leidžiančių įgyti pranašumą prieš žmogų, tuometinį laukinį, klajoklį, netašytą, išsibarsčiusį miškuose, turintį mažai prisirišimo prie žemės, iš kurios jis dar nebuvo išmokęs gauti naudos, visada buvo labiau patyrę stebėtojai – individai, labiau susipažinę su gamtos keliais, nei tie žmonės, ar tiksliau, tos išsibarsčiusios ordos, kurias jie rado neišmanančias ir be patirties. Jų pranašesnės žinios suteikė jiems galimybę padaryti jiems paslaugas – atskleisti jiems naudingus išradimus, kurie pritraukė nelaimingų būtybių, kurioms jie atėjo ištiesti pagalbos rankos, pasitikėjimą; laukiniai, kurie buvo nuogi, pusbadžiu, atviri oro negandoms ir plėšrių žvėrių atakoms, išsisklaidę urvuose, išsibarstę miškuose, užimti medžiokle, skausmingai dirbantys, kad gautų sau labai netikrą pragyvenimą, neturėjo pakankamai laisvalaikio padaryti atradimų, galinčių palengvinti jų darbą ar padaryti jį mažiau nepertraukiamu. Šie atradimai paprastai yra visuomenės vaisius: izoliuotos būtybės, atskirtos šeimos beveik niekada nepadaro jokių atradimų – beveik niekada negalvoja apie jokio padarymą. Laukinis yra būtybė, kuri gyvena nuolatinėje kūdikystės būsenoje, kuri niekada nepasiekia brandos, nebent kas nors ateina ištraukti jo iš jo skurdo. Iš pradžių atstumiantis, nesocialus, nesukalbamas, jis pamažu apsipranta su tais, kurie jam daro paslaugą; kartą palenktas jų gerumo, jis lengvai atiduoda jiems savo pasitikėjimą; galiausiai jis netgi paaukoja jiems savo laisvę.
Paprastai iš civilizuotų tautų prieglobsčio išeidavo tie personažai, kurie atnešė socialumą, žemdirbystę, menus, įstatymus, Dievus, religines nuomones, garbinimo formas toms šeimoms ar ordoms, kurios dar buvo išsibarsčiusios ir nesusiformavusios į tautas. Šie sušvelnino jų manieras – surinko juos kartu – išmokė juos gauti naudos iš savo pačių jėgų – teikti vienas kitam abipusę pagalbą – lengviau patenkinti savo poreikius. Taip padarydami jų egzistavimą patogesniu, jie patraukė jų meilę, pelnė jų pagarbą, įgijo teisę nurodinėti jiems nuomones, privertė juos priimti tokias, kurias jie patys išrado arba parsivežė iš civilizuotų šalių, iš kurių jie patys atvyko. Istorija mums nurodo pačius garsiausius įstatymų leidėjus kaip vyrus, kurie, praturtėję naudingomis žiniomis, kurias surinko išsilavinusių tautų prieglobstyje, atnešė pramonės neturintiems ir pagalbos reikalaujantiems laukiniams tuos menus, kurių iki tol šie netašyti žmonės nežinojo: tokie buvo Bakchai, Orfėjai, Triptolemai, Mozės, Numos, Zamolksiai; trumpai tariant, visi tie, kurie pirmi davė tautoms jų Dievus – jų garbinimą – žemdirbystės, mokslo, teologijos, jurisprudencijos, misterijų ir kt. užuomazgas. Galbūt bus paklausta, ar tos tautos, kurias šiandien matome susibūrusias, iš pradžių visos buvo išsibarsčiusios? Atsakome, kad šis išsiskirstymas galėjo atsirasti įvairiais laikais dėl tų baisių revoliucijų, kurių teatru, kaip jau buvo pastebėta, mūsų gaublys tapo ne vieną kartą, tokiais tolimais laikais, kad istorija nesugebėjo mums perduoti detalių. Galbūt ne vienos kometos priartėjimas galėjo sukelti mūsų žemėje ne vieną visuotinį niokojimą, kuris kaskart sunaikindavo didžiąją žmonių rūšies dalį. Tie, kuriems pavyko išsigelbėti nuo pasaulio žlugimo, apimti siaubo, panirę į skurdą, buvo mažai pajėgūs išsaugoti savo palikuonims žinias, kurias ištrynė tos nelaimės, kurių aukomis ir liudininkais jie buvo: apimti siaubo, drebėdami iš baimės, jie nesugebėjo perduoti savo baisių nuotykių istorijos, nebent neaiškiomis tradicijomis; o tuo labiau perduoti mums nuomonių, sistemų, menų, mokslų, buvusių prieš šias mūsų sferos revoliucijas. Galbūt žmonės žemėje egzistavo nuo amžių amžių; bet skirtingais periodais jie galėjo būti beveik sunaikinti kartu su savo paminklais, mokslais ir menais; tie, kurie pergyveno šias periodines revoliucijas, kaskart suformavo naują žmonių rasę, kuri, bėgant laikui, darbui ir patirčiai, pamažu ištraukė iš užmaršties primityviųjų rasių išradimus. Galbūt šios periodinės žmonių rūšies revoliucijos yra tai, kam priskirtinas tas gilus nežinojimas, kuriame matome žmogų paskendusį kalbant apie jam pačius svarbiausius objektus. Tai, ko gero, yra tikrasis jo žinių netobulumo – jo politinių ir religinių institucijų ydų, kurioms visada vadovavo siaubas, šaltinis; čia greičiausiai glūdi to vaikiško nepatyrimo, tų lėkštų prietarų, kurie visur laiko žmogų kūdikystės būsenoje ir daro jį tokį nepajėgų įsiklausyti į protą ar pasiremti tiesa, priežastis. Sprendžiant iš jo pažangos lėtumo, jo žengimo pirmyn silpnumo daugeliu atžvilgių, būtume linkę sakyti, kad žmonių giminė arba ką tik paliko savo lopšį, arba kad žmogui niekada nebuvo lemta pasiekti vyriškumo ar proto amžiaus.
Kad ir kaip ten būtų su šiais spėjimais, nesvarbu, ar žmonių rūšis visada egzistavo žemėje, ar ji buvo naujas gamtos kūrinys, labai lengva grįžti prie daugelio esamų tautų kilmės: jas visada rasime laukinėje būsenoje; tai yra, sudarytas iš klajojančių ordų; šios susiburdavo išgirdusios kokio nors misionieriaus ar įstatymų leidėjo, iš kurio gaudavo naudos, balsą ir kuris duodavo joms Dievus, nuomones ir įstatymus. Šie personažai, kurių pranašumą naujai susibūrę žmonės lengvai pripažindavo, nustatydavo nacionalinius Dievus, palikdami kiekvienam individui tuos, kuriuos jis pats sau suformavo pagal savo paties ypatingas idėjas, arba pakeisdavo juos kitais, atvežtais iš tų regionų, iš kurių jie patys atvyko.
Kad geriau įskiepytų savo pamokas savo naujųjų pavaldinių protuose, šie vyrai tapo šių besikuriančių visuomenių gidais, kunigais, valdovais, šeimininkais; jie kalbėjo savo klausytojų vaizduotei. – Poezija savo įvaizdžiais, fikcijomis, metrais, rimu, harmonija susimokė pamaloninti jų vaizduotę ir padaryti savo paliktus įspūdžius ilgalaikiais: taip visa gamta, kaip ir visos jos dalys, buvo personifikuota; išgirdę jos balsą medžiai, akmenys, uolos, žemė, oras, ugnis, vanduo įgavo intelektą, kalbėjosi su žmogumi ir tarpusavyje; elementai buvo sudievinti. – Dangus, kuris pagal tuometinę filosofiją buvo skliautinis įgaubimas, besidriekiantis virš žemės, kuri buvo laikoma lygia lyguma, pats buvo paverstas Dievu; Laikas, Saturno vardu, buvo pavaizduotas kaip dangaus sūnus; ugninga materija, eterinis elektrinis skystis, ta nematoma ugnis, kuri atgaivina gamtą, kuri persmelkia visas būtybes, kuri tręšia žemę, kuri yra didysis judėjimo principas, šilumos šaltinis, buvo sudievintas Jupiterio vardu: jo kombinacija su kiekviena gamtos būtybe buvo išreikšta jo metamorfozėmis – jam priskiriamomis dažnomis neištikimybėmis. Jis buvo apginkluotas griaustiniu, siekiant parodyti, kad gamina meteorus, kad simbolizuotų elektrinį skystį, vadinamą žaibu. Jis vedė vėjus, kurie buvo žymimi Junonos vardu, todėl vadinama Vėjų deive; jų vestuvės buvo švenčiamos itin iškilmingai. Taigi, remiantis tomis pačiomis fikcijomis, saulė, ta geradarė žvaigždė, kuri daro tokią pastebimą įtaką žemei, tapo Ozyriu, Belu, Mitra, Adoniu, Apolonu. Gamta, nuliūdinta periodiško jo nebuvimo, buvo Izidė, Astartė, Venera, Kibelė.
Trumpai tariant, viskas buvo personifikuota: jūra priklausė Neptūno imperijai; ugnį egiptiečiai garbino Serapio vardu; persai – Ormuzo arba Oromazės vardu; o romėnai – Vestos ir Vulkano vardu.
Tokia buvo mitologijos kilmė: galima sakyti, kad ji buvo gamtos filosofijos duktė, pagražinta poezijos, ir skirta tik aprašyti gamtai ir jos dalims. Jei atsiklaustume antikos, be didelio vargo pastebėtume, kad tie garsieji išminčiai, tie įstatymų leidėjai, tie kunigai, tie užkariautojai, kurie buvo besikuriančių tautų instruktoriai, patys garbino aktyviąją gamtą arba didžiąją visumą, vertinamą pagal jos įvairias operacijas ar savybes; ir kad būtent tai jie privertė garbinti neišmanančius laukinius, kuriuos buvo surinkę. Būtent didžiąją visumą jie sudievino; būtent jos įvairias dalis jie pavertė savo žemesniaisiais dievais; būtent iš jos dėsnių būtinybės jie sukūrė likimą. Alegorija maskavo jos veikimo būdą: galiausiai būtent šios didžiosios visumos dalis stabmeldystė vaizdavo statulomis ir simboliais.
Kad užbaigtume įrodymus to, kas buvo pasakyta; kad aiškiai parodytume, jog būtent didžioji visuma, visata, daiktų prigimtis buvo tikrasis pagoniškosios antikos garbinimo objektas, mes čia pateiksime Orfėjo himną, skirtą Dievui Panui: –
„O, Pane! Aš šaukiuosi tavęs, O galingasis Dieve! O, visuotine gamta! Dangūs, jūra, žeme, kurie visus maitinate, ir amžinoji ugnie, nes tai tavo nariai, O visagali Pane“ ir kt. Niekas negali geriau patvirtinti šių idėjų, nei sumanus Pano pasakėčios, kaip ir figūros, kuria jis vaizduojamas, paaiškinimas. Sakoma: „Panas, pagal jo vardo reikšmę, yra emblema, kuria senovės žmonės žymėjo didžiąją daiktų visumą: jis reprezentuoja visatą; ir išmintingiausių antikos filosofų protuose jis buvo laikomas pačiu didžiausiu ir seniausiu iš Dievų. Bruožai, kuriais jis nupieštas, formuoja gamtos ir tos laukinės būsenos, kurioje ji buvo rasta iš pradžių, portretą. Dėmėtas leopardo kailis, kuris jam tarnauja kaip mantija, vaizdavo dangų, pilną žvaigždžių ir žvaigždynų. Jo asmuo buvo sudarytas iš dalių, kurių vienos tiko protingam gyvūnui, tai yra žmogui; o kitos – gyvūnui be proto, tokiam kaip ožys. Būtent taip, – sako jis, – visata yra sudaryta iš intelekto, kuris valdo visumą, ir iš derlingų ugnies, vandens, žemės, oro elementų. Panas mėgo gerti ir sekioti paskui nimfas; tai praneša apie gamtos drėgmės poreikį visuose jos kūriniuose ir tai, kad šis Dievas, kaip ir gamta, yra stipriai linkęs į dauginimąsi. Pagal egiptiečius ir seniausius graikų filosofus, Panas neturėjo nei tėvo, nei motinos; jis išėjo iš Demogorgono tuo pačiu momentu kaip ir Likimo deivės, jo fataliosios seserys; puikus būdas išreikšti, kad visata buvo nežinomos galios kūrinys ir kad ji buvo suformuota pagal nekintamus ryšius, amžinus būtinybės dėsnius; bet jo paties reikšmingiausias simbolis, labiausiai tinkantis išreikšti visatos harmoniją, yra jo paslaptingoji dūdelė, sudaryta iš septynių nelygių vamzdelių, bet apskaičiuota išgauti patį tiksliausią ir tobuliausią sutarimą. Sferos, kurios sudaro septynias mūsų saulės sistemos planetas, yra skirtingų diametrų; būdami nelygios masės kūnai, jie apskrieja savo orbitas aplink saulę per skirtingus periodus; nepaisant to, būtent iš jų judėjimo tvarkos kyla sferų harmonija“ ir kt.
Štai koks yra tas didysis makrokosmas, toji galinga visuma, daiktų sankaupa, kurią garbino ir sudievino antikos filosofai, tuo tarpu kai neišmanėliai sustojo ties emblema, kuria ši gamta buvo pavaizduota, ties simboliais, po kuriais buvo personifikuojamos įvairios jos dalys, gausybė jos funkcijų; jo siauras protas, jo barbariškas nežinojimas niekada neleido jam pakilti aukščiau; jie vieninteliai buvo laikomi vertais būti inicijuotais į misterijas, kurie žinojo realybes, užmaskuotas po šiomis emblemomis.
Iš tiesų, pirmieji tautų kūrėjai ir jų tiesioginiai įpėdiniai valdžioje kalbėjo žmonėms tik pasakėčiomis, alegorijomis, mįslėmis, kurių paaiškinimo teisę jie pasiliko sau. Šį paslaptingą toną jie laikė būtinu – nesvarbu, ar tam, kad užmaskuotų savo pačių nežinojimą, ar kad išsaugotų savo galią prieš neišmanėlius, kurie dažniausiai gerbia tik tai, kas viršija jų supratimą. Jų paaiškinimai visada buvo diktuojami arba intereso, arba kliedinčios vaizduotės, arba apgavystės; taigi, iš amžiaus į amžių jie tik dar labiau padarė gamtą ir jos dalis, kurias iš pradžių pavaizdavo, neatpažįstamas, kol visiškai pametė iš akių primityvias idėjas; jas pakeitė daugybė išgalvotų personažų, kurių bruožais ši gamta jiems iš pradžių buvo reprezentuojama. Žmonės garbino šiuos personažus, neįsiskverbdami į tikrąją jiems pasakotų embleminių pasakėčių prasmę. Šios idealios būtybės su materialiomis figūromis, kuriose, jie tikėjo, slypėjo paslaptinga dorybė, dieviška galia, buvo jų garbinimo, jų baimių, jų vilčių objektai. Nuostabūs, neįtikėtini veiksmai, priskiriami šioms išgalvotoms dievybėms, buvo neišsenkantis susižavėjimo šaltinis, suteikiantis nuolatinį žaismą fantazijai; kuris žavėjo ne tik tų dienų žmones, bet net ir vėlesnių amžių vaikus. Būtent taip iš amžiaus į amžių buvo perduodami tie stebuklingi pasakojimai, kurie, nors ir būtini Dievų tarnų egzistavimui, nepadarė nieko kito, tik patvirtino neišmanėlių aklumą: šie niekada nenumanė, kad būtent gamta, įvairios jos operacijos, žmogaus aistros ir įvairūs jo gebėjimai slypėjo po alegorijų krūva; jie neturėjo akių niekam kitam, išskyrus šiuos embleminius asmenis, po kuriais buvo užmaskuota gamta: jie priskirdavo jų įtakai gėrį, o jų nepasitenkinimui – blogį, kurį patyrė: jie nerdavo į visokias kvailystes, į pačius kliedingiausius beprotybės aktus, kad padarytų juos palankius savo pažiūroms; taigi, dėl tikrosios daiktų realybės nepažinimo, jų garbinimas dažnai išsigimdavo į pačią žiauriausią ekstravaganciją, į pačią juokingiausią kvailystę.
Taigi akivaizdu, kad viskas įrodo, jog gamta ir įvairios jos dalys visur buvo pirmosios žmogaus dievybės. Gamtos filosofai tyrinėjo jas – ar paviršutiniškai, ar giliai – paaiškino kai kurias jų savybes; detaliai aprašė kai kuriuos jų veikimo būdus. Poetai nutapė jas mirtingųjų vaizduotei, įkūnijo ir apdovanojo protaujančiais gebėjimais. Skulptoriai įgyvendino poetų idėjas. Kunigai papuošė šiuos Dievus tūkstančiu stebuklingų savybių – pačiomis baisiausiomis aistromis – pačiais nesuvokiamiausiais atributais. Žmonės juos garbino; puldavo kniūbsti prieš šiuos Dievus, kurie nebuvo imlūs nei meilei, nei neapykantai, nei gerumui, nei pykčiui; ir jie patys tapdavo persekiojančiais, piktavališkais, žiauriais, neteisingais, kad taptų priimtini galioms, kurios jiems dažniausiai buvo apibūdinamos pačiais atstumiančiais bruožais.
Smarkiai samprotaujant apie taip išpuoštą, ar tiksliau – subjaurotą, gamtą, vėlesni spekuliuotojai nebesuvokė šaltinio, iš kurio jų pirmtakai pasisėmė savo Dievų, bei tų fantastinių ornamentų, kuriais jie juos išpuošė. Gamtos filosofus ir poetus laisvalaikis transformavo į metafizikus ir teologus; pavargę kontempliuoti tai, ką galėjo suprasti, jie patikėjo padarę svarbų atradimą, subtiliai atskirdami gamtą nuo jos pačios – nuo jos pačios ypatingų energijų – nuo jos gebėjimo veikti. Palaipsniui iš šios energijos, kurią, kaip ir anksčiau, jie personifikavo, jie sukūrė nesuvokiamą būtybę: ją jie pavadino gamtos judintoju arba Dievu. Ši abstrakti, metafizinė būtybė, ar tiksliau – žodis, tapo jų nuolatinių apmąstymų objektu; jie į tai žiūrėjo ne tik kaip į realią būtybę, bet ir kaip į pačią svarbiausią iš visų būtybių; ir taip svajojant, gamta visiškai išnyko; ji buvo apiplėšta nuo savo teisių; ji buvo laikoma ne kuo kitu, kaip tik nepaslankia mase, neturinčia galios, be energijos, ir kaip grynai pasyvios, niekingos materijos krūva, kuri, nepajėgi veikti pati savaime, nebuvo kompetentinga atlikti jokios iš tų operacijų, kurias jie matė, be tiesioginio, betarpiško tos judinančios galios, kurią jie su ja susiejo, įsikišimo. Taigi žmogus visada teikė pirmenybę nežinomai galiai, o ne tai, apie kurią jis būtų galėjęs įgyti šiek tiek žinių, jei tik būtų teikęsis pasiremti savo patirtimi; tačiau jis netrukus nustoja gerbti tai, ką supranta, ir vertinti tuos objektus, kurie jam yra gerai pažįstami: jis įsivaizduoja kažką stebuklingo visame kame, ko nesupranta; jo protas visų pirma stengiasi sugriebti tai, kas, regis, išsprūsta iš jo svarstymų; ir, trūkstant patirties, jis nebesikonsultuoja su niekuo kitu, tik su savo vaizduote, kuri maitina jį chimeromis. Dėl to tie spekuliuotojai, kurie subtiliai atskyrė gamtą nuo jos pačios galių, paeiliui stengėsi šias atskirtas galias aprengti tūkstančiu nesuvokiamų savybių: kadangi jie nematė šios būtybės, kuri tėra tik būdas, jie pavertė ją dvasia – intelektu – bekūne būtybe; tai yra tokia substancija, kuri visiškai skiriasi nuo visko, ką mes žinome. Jie niekada nesuvokė, kad visi jų išradimai, kad visi žodžiai, kuriuos jie sugalvojo, tik tarnavo jų tikrojo nežinojimo maskavimui; ir kad visas jų tariamas mokslas apsiribojo pasakymu, kokiu būdu gamta veikia, per tūkstantį išsisukinėjimų, kuriuos jiems patiems buvo neįmanoma suprasti. Žmogus visada apgauna save dėl to, kad netyrinėja gamtos; jis klaidina pats save kiekvieną kartą, kai tik yra linkęs iš jos išeiti; jis visada yra greitai priverstas sugrįžti arba pakeisti daiktus žodžiais, kurių pats nesupranta, bet kuriuos daug geriau suvoktų, jei tik norėtų pažvelgti į juos be išankstinių nuostatų.
Ar teologas gali naiviai tikėti esąs labiau apsišviestęs dėl to, kad pakeitė labiau suprantamus terminus – gamta, materija, mobilumas, būtinybė – miglotais žodžiais – dvasia, bekūnė substancija, Dievybė ir kt.? Kad ir kaip ten būtų, kartą sugalvojus šiuos neaiškius žodžius, reikėjo susieti su jais idėjas; tai darydamas, jis negalėjo pasisemti jų iš jokio kito šaltinio, kaip tik iš šios niekinamos gamtos būtybių, kurios visada yra vienintelės būtybės, apie kurias jis gali ką nors žinoti. Vadinasi, žmogus jų sėmėsi iš savęs; jo paties protas pasitarnavo kaip visuotinio proto modelis, kurio dalis jis, pagal kai kuriuos autorius, pats tebuvo; jo paties protas buvo to proto, kuris reguliavo gamtą, matas; jo paties aistros, jo paties troškimai buvo prototipai tų, kuriais jis sužadino šią būtybę; jo paties intelektas buvo tas, iš kurio jis suformavo tą tariamo gamtos judintojo intelektą; tai, kas jam pačiam buvo tinkama, jis pavadino gamtos tvarka; ši tariama tvarka buvo skalė, pagal kurią jis matavo šios būtybės išmintį; kaip ir tos savybės, kurias jis savyje vadina tobulybėmis, buvo miniatiūriniai Dieviškųjų tobulybių archetipai. Būtent taip, nepaisant visų jų pastangų, teologai buvo ir visada bus tikri antropomorfistai. Iš tiesų, labai sunku, jei ne neįmanoma, sutrukdyti žmogui daryti save vieninteliu savo dievybės modeliu. Iš tiesų, žmogus savo Dieve mato tik žmogų. Kad ir kaip jis subtilizuotų, kad ir kaip plėstų savo paties galias, kad ir kaip išpūstų savo paties tobulybes iki maksimumo, jis nepadarys nieko daugiau, kaip tik sukurs milžinišką, perdedantį žmogų, kurį pavers iliuziniu kraudamas vieną ant kitos nesuderinamas savybes. Jis niekada Dieve nematys nieko kito, kaip tik žmonių rūšies būtybę, kurioje stengsis padidinti proporcijas, kol galiausiai suformuos visiškai nesuvokiamą būtybę. Būtent pagal šias dispozicijas jis priskiria intelektą, išmintį, gerumą, teisingumą, mokslą, galią Dievybei, nes pats yra protingas; nes jis turi išminties idėją kai kuriose savo paties rūšies būtybėse; nes jis mėgsta rasti jose idėjas, palankias jam pačiam: nes jis vertina tuos, kurie demonstruoja teisingumą; nes jis turi žinių, kurios, jo manymu, kai kuriuose asmenyse yra platesnės nei jo paties; trumpai tariant, nes jis džiaugiasi tam tikrais gebėjimais, kurie priklauso nuo jo paties organizacijos. Netrukus jis išplečia ar perdeda visas šias savybes; gamtos fenomenų reginys, kurių, kaip jis jaučia, pats nesugeba nei sukurti, nei imituoti, įpareigoja jį padaryti šį skirtumą tarp jo Dievo ir jo paties; bet jis nežino, ties kuriuo tašku sustoti; jis bijo, kad gali apsigauti, jei pamatys kokias nors ribas jo priskiriamoms savybėms; todėl žodis begalinis yra tas abstraktus, miglotas terminas, kurį jis naudoja joms apibūdinti. Jis sako, kad jo galia yra begalinė, o tai reiškia, kad, kai jis mato tuos stulbinančius padarinius, kuriuos kuria gamta, jis neįsivaizduoja, kurioje vietoje ta jo galia gali turėti ribas; kad jo gerumas, išmintis, žinios yra begalinės: tai praneša, jog jis nežino, kiek toli šios tobulybės gali siekti būtybėje, kurios galia taip smarkiai pranoksta jo paties. Jis sako, kad jo Dievas yra amžinas, tai yra begalinės trukmės, nes jis nesugeba įsivaizduoti, kad jis galėjo turėti pradžią ar gali kada nors nustoti egzistuoti, ir tai jis laiko trūkumu tose trumpalaikėse būtybėse, kurių irimą jis mato, kurias jis mato esant pavaldžias mirčiai. Jis daro prielaidą, kad tų reiškinių, kurių liudininkas jis yra, priežastis yra nekintama, nuolatinė, nepavaldi pokyčiams kaip visos tos efemeriškos būtybės, kurios, jis žino, yra pavaldžios irimui, sunaikinimui, formos pakeitimui. Kadangi šis tariamas gamtos judintojas žmogui visada nematomas, o jo veikimo būdas neperprantamas, jis tiki, kad, kaip ir paslėptas principas, atgaivinantis jo paties kūną, šis Dievas yra judanti visatos galia. Taigi, kai dėka savo subtilinimų jis pasiekia tikėjimą, kad principas, judinantis jo kūną, yra dvasinė, nemateriali substancija, jis taip pat padaro savo Dievą dvasiniu ar nematerialiu: jis padaro jį milžinišku, nors ir be tįsumo; nejudančiu, nors ir galinčiu judinti gamtą: nekintamu, nors jis laiko jį visų visatoje atliekamų pokyčių autoriumi.
Dievo vienybės idėja buvo pasekmė nuomonės, kad šis Dievas buvo visatos siela; tačiau tai buvo tik pavėluotas žmogaus apmąstymų vaisius. Tų priešingų, dažnai vienas kitam prieštaraujančių padarinių, kuriuos žmogus matė vykstant pasaulyje, vaizdas turėjo tendenciją įtikinti jį, kad turi būti daug atskirų, viena nuo kitos nepriklausomų galių ar priežasčių. Jis nesugebėjo įsivaizduoti, kad įvairūs fenomenai, kuriuos jis matė, kilo iš vienos, iš unikalios priežasties; todėl jis pripažino daug priežasčių arba Dievų, veikiančių pagal skirtingus principus; iš kurių vienus jis laikė draugiškais, o kitus – priešiškais savo rasei. Tokia yra kilmė tos doktrinos, tokios senos, tokios universalios, kuri darė prielaidą apie du principus gamtoje, arba dvi priešingų interesų galias, kurios nuolat kariavo viena su kita; jos pagalba jis paaiškino tą nuolatinį gėrio ir blogio mišinį, tą klestėjimo ir nelaimės susiliejimą, vienu žodžiu, tas amžinas permainas, kurioms žmogus šiame pasaulyje yra pavaldus. Tai yra tų kovų, kurias visa antika laikė egzistuojančiomis tarp gerų ir piktų Dievų, tarp Ozyrio ir Tifono; tarp Oromazo ir Arimano; tarp Jupiterio ir Titanų; tarp Jehovos ir Šėtono, šaltinis. Šiuose susidūrimuose žmogus, dėl savo paties intereso, visada atiduodavo pergalės palmės šaką geradarei Dievybei; pagal visas perduotas tradicijas ji visada likdavo mūšio lauko šeimininke; akivaizdu, kad žmonijai buvo naudinga, jog gerasis Dievas nugalėtų piktąjį.
Net ir tada, kai žmogus pripažino tik vieną Dievą, jis visada manė, kad skirtingi gamtos departamentai buvo patikėti galioms, pavaldžioms jo aukščiausiems įsakymams, po kurių priežiūra Dievų valdovas vykdė pasaulio administravimą. – Šie žemesnieji Dievai buvo nepaprastai dauginami; kiekvienas žmogus, kiekvienas miestas, kiekviena šalis turėjo savo vietinius, savo globėjus Dievus; kiekvienas įvykis, nesvarbu, laimingas ar nelaimingas, turėjo dieviškąją priežastį ir buvo aukščiausiojo dekreto pasekmė; kiekvienas gamtos reiškinys, kiekviena gamtos operacija, kiekviena aistra priklausė nuo Dievybės, kurią teologinė vaizduotė, linkusi visur matyti Dievus ir visada klaidingai suprantanti gamtą, arba pagražindavo, arba subjaurodavo. Poezija šiomis progomis derino savo harmoningas giesmes, perdedavo detales, atgaivindavo savo paveikslus; patiklus nežinojimas godžiai priimdavo tuos portretus ir su nuolankumu klausydavosi doktrinų.
Tokia yra politeizmo kilmė: tokie yra pamatai, tokie hierarchijos, kurią žmogus įtvirtino tarp savęs ir Dievų, titulai, nes jis jautėsi nepajėgus tiesiogiai kreiptis į nesuvokiamą būtybę, kurią pripažino kaip vienintelį gamtos valdovą, net ir neturėdamas jokios aiškios idėjos apie šį dalyką. Tokia yra tikroji genealogija tų žemesniųjų Dievų, kuriuos neišmanėliai įkurdina kaip proporcingą priemonę tarp savęs ir pirmosios iš visų kitų priežasčių. Dėl to tarp graikų ir romėnų mes matome dievybes padalintas į dvi klases: vieni buvo vadinami didžiaisiais Dievais, kurie sudarė savotišką aristokratinį luomą, atskirtą nuo mažųjų Dievų, arba nuo etniškųjų dievybių minios. Nepaisant to, pirmasis šių pagoniškų dievybių rangas, kaip ir vėlesnės, buvo pavaldus Likimui, tai yra lemtimi, kas akivaizdžiai yra ne kas kita, kaip tik gamta, veikianti pagal nekintamus, griežtus ir būtinus dėsnius; šis likimas buvo laikomas Dievų Dievu; akivaizdu, kad tai tebuvo personifikuota būtinybė, ir todėl buvo pagonių silpnumas varginti savo aukomis, maldauti savo maldomis tas Dievybes, kurios, kaip jie patys tikėjo, buvo pavaldžios nenumaldomo likimo dekretams, kurių mandatų joms niekada nebuvo įmanoma pakeisti. Tačiau žmogus visada nustoja samprotauti, kai tik pradedama abejoti jo teologinėmis sąvokomis.
Tai, kas jau buvo pasakyta, padeda parodyti bendrą šaltinį tos daugybės tarpinių galių, pavaldžių Dievams, bet pranašesnių už žmogų, kuriomis jis pripildė visatą: jos buvo garbinamos nimfų, pusdievių, angelų, demonų, gerųjų ir piktųjų džinų, dvasių, didvyrių, šventųjų ir kt. vardais. Jos sudaro skirtingas tarpinių dievybių klases, kurios tapo tų pačių mirtingųjų vilčių pagrindu, jų baimių objektu, paguodos priemone arba siaubo šaltiniu, kuriuos šie išrado tik tada, kai atrado, jog neįmanoma susidaryti sau aiškių, perregimų idėjų apie nesuvokiamą Būtybę, kuri valdė pasaulį, arba kai prarado viltį galintys tiesiogiai su ja palaikyti ryšį.
Dėka meditacijos ir apmąstymų, kai kurie, kurie skyrė šiam klausimui daugiau dėmesio nei kiti, viską suvedė į vieną visagalę Dievybę, kurios galios ir išminties pakako jai valdyti. Į šį Dievą buvo žiūrima kaip į gamtai pavydų monarchą. Jie įtikino save, kad suteikti varžovus ir bendražygius monarchui, kuriam priklauso visa pagarba, reiškia jį įžeisti – kad jis negali pakęsti imperijos padalijimo – kad begalinei galiai ir neribotai išminčiai nereikia nei galios dalijimosi, nei jokios pagalbos. Taigi, kai kurie „giliais-mąstytojais-norintys-būti“ pripažino vieną Dievą ir, tai padarę, glostė save mintimi, kad padarė labai svarbų atradimą. Vis dėlto juos iš karto turėjo smarkiai sugluminti šio vieno Dievo prieštaringi veiksmai; tiek daug, kad jie buvo priversti sukrauti jam pačias nesuderinamiausias ir ekstravagantiškiausias savybes, idant paaiškintų tuos prieštaringus padarinius, kurie taip akivaizdžiai ir aiškiai paneigė kai kuriuos jam priskiriamus atributus. Darant prielaidą apie Dievą, visko autorių, žmogus privalo priskirti jam neribotą gerumą, išmintį ir galią, atsižvelgiant į tą gerumą, į tą tvarką, kurią, jo manymu, mato visatoje, ir atsižvelgiant į tuos nuostabius padarinius, kurių liudininkas jis yra; tačiau, kita vertus, kaip jis galėtų išvengti nepriskyręs šiam Dievui piktybiškumo, neapdairumo ir kaprizų, matydamas dažnus sutrikimus ir nesuskaičiuojamas blogybes, kurioms žmonių rūšis taip dažnai yra pavaldi? Kaip žmogus gali išvengti nekaltinęs jo neapdairumu, matydamas, kad jis nuolat užsiėmęs savo paties rankų darbo naikinimu? Kaip įmanoma neįtarti jo bejėgiškumu, matant tų projektų, kurių autoriumi jis laikomas, nuolatinį neįvykdymą?
Norėdamas išspręsti šiuos sunkumus, žmogus sukūrė Dievybei priešus, kurie, nors ir būdami pavaldūs aukščiausiajam Dievui, vis dėlto buvo pajėgūs trikdyti jo imperiją, žlugdyti jo pažiūras; jis buvo paverstas karaliumi, ir atsirado priešininkų, kad ir kokių bejėgių, norinčių ginčytis dėl jo diademų. Tokia yra pasakėčios apie Titanus ar apie maištaujančius angelus, kurių įžūlumas privertė juos kristi į nelaimių bedugnę – kurie buvo paversti demonais ar piktaisiais džinais, kilmė: šie neturėjo kitų funkcijų, kaip tik versti Visagalio projektus niekais ir vilioti, kurstyti maištauti tuos, kurie buvo jo pavaldiniai.
Dėl šios juokingos pasakėčios gamtos monarchas buvo vaizduojamas nuolat kovojantis su paties sukurtais priešais; nepaisant jo begalinės galios, jis arba nenorėjo, arba negalėjo jų visiškai pavergti; jis buvo nuolatinio priešiškumo būsenoje, apdovanojantis tuos, kurie pakluso jo įstatymams, ir baudžiantis tuos, kuriems nepasisekė ir jie prisijungė prie jo šlovės priešų sąmokslų. Dėl šių idėjų, pasiskolintų iš žemiškų monarchų, kurie beveik visada yra karo būsenoje, elgesio, kai kurie žmonės ėmė skelbtis esą Dievo tarnai: jie privertė jį kalbėti; jie atskleidė jo paslėptus ketinimus ir pasmerkė jo įstatymų pažeidimą kaip patį baisiausią nusikaltimą: neišmananti minia tai priėmė be jokio nagrinėjimo; ji nesuvokė, kad tai žmogus, o ne Dievas su jais taip kalbėjo; jie nepagalvojo, kad silpniems kūriniams neįmanoma veikti priešingai Dievo valiai, kurį jie manė esant visų būtybių kūrėju, ir kuris atitinkamai negalėjo turėti gamtoje kitų priešų, išskyrus tuos, kuriuos pats sukūrė. Buvo dedamasi, kad žmogus, nepaisant jo natūralios priklausomybės ir jo Dievo begalinės galios, galėjo jį įžeisti, galėjo jam sutrukdyti, paskelbti jam karą, sugriauti jo sumanymus ir sutrikdyti jo nustatytą tvarką. Buvo manoma, kad šis Dievas, be jokios abejonės, norėdamas pademonstruoti savo galią, sukūrė sau priešus, idant galėtų mėgautis kova su jais, nors ir nenorėjo nei jų sunaikinti, nei pakeisti jų blogų polinkių. Galiausiai buvo tikima, kad jis suteikė savo maištingiems priešams, taip pat kaip ir visai žmonijai, laisvę pažeisti jo įsakymus, anuliuoti jo projektus, įžiebti jo pyktį ir sustabdyti jo gerumą. Dėl to visi šio gyvenimo privalumai buvo laikomi atlygiu, o jo blogybės – pelnytomis bausmėmis. Iš tiesų, žmogaus laisvos valios sistema atrodo buvusi išrasta tik tam, kad leistų jam nusidėti Dievui ir išteisintų pastarąjį dėl to blogio, kurį jis užtraukia žmogui už tai, kad šis naudojasi jam duota lemtinga laisve.
Šios juokingos ir prieštaringos sampratos vis dėlto pasitarnavo kaip pagrindas visiems pasaulio prietarams, tikint, kad taip jie paaiškino blogio kilmę ir žmogaus nelaimių priežastį. Ir vis dėlto žmogus negalėjo nematyti, kad jis dažnai kenčia žemėje nepadaręs jokio nusikaltimo, be jokio žinomo nusižengimo, kuris galėtų išprovokuoti jo Dievo pyktį; jis pastebėjo, kad net ir tie, kurie patikimiausiai vykdė jo tariamus įsakymus, dažnai atsidurdavo vienoje pražūtyje kartu su drąsiausiais jo įstatymų laužytojais. Įpratęs lenktis galiai, drebėti prieš savo žemiškąjį valdovą, kuriam jis leido būti neteisingam, niekada neginčydamas jo titulų ir niekada nekritikuodamas tų, kurie turėjo valdžią savo rankose, elgesio, žmogus dar mažiau drįso nagrinėti savo Dievo elgesį, ar kaltinti jį jokio motyvo neturinčiu žiaurumu. Be to, dangiškojo monarcho tarnai išrado būdus, kaip jį pateisinti, ir kaip padaryti, kad tų blogybių ar bausmių, kurias žmonės patiria, priežastis kristų ant jų pačių; atitinkamai laisvei, kuri, jų teigimu, buvo duota kūriniams, jie padarė prielaidą, kad žmogus padarė nuodėmę, kad jo prigimtis buvo iškreipta, kad visa žmonių giminė nešėsi su savimi bausmę, kurią užsitraukė dėl jos protėvių klaidų, už kurias jų nenumaldomas monarchas vis dar keršijo jų nekaltiems palikuonims. Žmonėms šis kerštas atrodė visiškai teisėtas, nes, pagal pačius gėdingiausius prietarus, jie bausmes proporcuodavo daug labiau įžeistojo galiai ir orumui, nei pačio nusižengimo dydžiui ar realybei. Vadovaudamiesi šiuo principu jie manė, kad Dievas turėjo neabejotiną teisę atkeršyti, neproporcingai ir be galo, už pasipiktinimus, padarytus jo dieviškajai didybei. Vienu žodžiu, teologinis protas kankino save, norėdamas surasti, kad žmonės yra kalti, ir norėdamas išteisinti Dievybę nuo tų blogybių, kurias gamta privertė pirmuosius neišvengiamai patirti. Žmogus išrado tūkstantį pasakėčių, norėdamas rasti priežastį būdui, kuriuo blogis atėjo į šį pasaulį; o dangaus kerštas visada atrodė turintis pakankamus motyvus, nes jis tikėjo, kad nusikaltimai, padaryti prieš be galo didelę ir galingą būtybę, turėtų būti be galo baudžiami.
Be to, žmogus matė, kad žemiškosios valdžios, net kai jos darė pačią atviriausią neteisybę, niekada neleido jam kaltinti jų esant neteisingomis, abejoti jų išmintimi, murmėti dėl jų elgesio. Taigi jis nesiruošė kaltinti neteisybe visatos despoto, abejoti jo teisėmis ar skųstis jo griežtumu: jis tikėjo, kad Dievas galėjo daryti bet ką silpnam jo rankų kūriniui, kad jis nieko neskolingas savo kūriniams, kad jis turėjo teisę jiems taikyti absoliutų ir neribotą viešpatavimą. Būtent taip elgiasi žemės tironai; ir jų savavališkas elgesys tarnauja kaip modelis to, kurį jie priskiria Dievybei: būtent remdamiesi savo absurdišku ir neracionaliu valdymo būdu, jie sukūrė ypatingą jurisprudenciją Dievui. – Iš čia matome, kad patys nedoriausi žmonės pasitarnavo kaip modelis Dievui, ir kad pačios neteisingiausios vyriausybės buvo padarytos jo dieviškojo administravimo modeliu. Nepaisant jo žiaurumo ir neracionalumo, žmogus niekada nenustoja sakyti, kad jis yra pats teisingiausias ir kupinas išminties.
Žmonės visose šalyse atiduodavo pagarbą fantastiškiems, neteisingiems, kraujo ištroškusiems, nenumaldomiems Dievams, kurių teisių jie niekada nedrįso nagrinėti. – Šie Dievai visur buvo žiaurūs, palaidi ir šališki; jie priminė tuos nepažabotus tironus, kurie nebaudžiami siautėja savo pavaldinių, kurie yra per silpni ar kuriems pernelyg užrištos akys, kad jiems pasipriešintų, ar išsivaduotų iš po to jungo, kuriuo jie yra prislėgti, skurde. Tai tokio paties baisaus charakterio Dievas, kurį jie verčia mus garbinti net ir mūsų dienomis; krikščionių Dievas, kaip ir graikų bei romėnų Dievai, baudžia mus šiame pasaulyje ir baus kitame už tas klaidas, kurioms jo paties mums duota prigimtis padarė mus imlius. Lyg monarchas, apsvaigęs nuo savo valdžios, jis tuščiai demonstruoja savo galią ir, regis, tėra užsiėmęs vien tik tuo vaikišku malonumu parodyti, kad jis yra šeimininkas ir kad jam netaikomi jokie įstatymai. Jis baudžia mus už tai, kad nežinome jo nesuvokiamos esmės ir jo neaiškios valios. Jis baudžia mus už mūsų tėvų nusižengimus; jo despotiškas kaprizas nulemia mūsų amžinąjį likimą; būtent pagal jo fatališkus dekretus mes, nepaisant mūsų pačių noro, tampame arba jo draugais, arba jo priešais: jis padaro mus laisvais tik tam, kad galėtų mėgautis tuo barbarišku malonumu mus bausti už tą neišvengiamą piktnaudžiavimą, kurį mūsų aistros ar mūsų klaidos priverčia mus padaryti su savo laisve. Trumpai tariant, teologija rodo mums, visais amžiais, mirtinguosius nubaustus už neišvengiamas ir būtinas klaidas, ir kaip nelaimingus tironiško bei nedoro Dievo žaisliukus.
Būtent šiomis neracionaliomis sampratomis teologai visoje žemėje grindė tą garbinimą, kurį žmogus turėjo atiduoti Dievybei, kuri, nebūdama prie jų prisirišusi, turėjo teisę pririšti juos prie savęs: jos aukščiausioji galia atleido ją nuo bet kokių pareigų savo kūriniams; ir jie atkakliai toliau save laikė kaltais kaskart, kai patirdavo nelaimes. Tad nesistebėkime nė kiek, jei religingas žmogus nuolat skendėjo baimėse; Dievo idėja jam visada primindavo tą negailestingą tironą, kuris linksminosi savo pavaldinių kančiomis, o šie, net to nežinodami, kiekvieną akimirką galėjo užsitraukti jo nemalonę; tačiau jie niekada nedrįso kaltinti jo neteisybe, nes tikėjo, kad teisingumas nebuvo sukurtas reguliuoti visagalio monarcho, kurio iškilus rangas jį pakėlė be galo aukščiau žmonių rūšies, veiksmų, nors ir įsivaizdavo, kad jis sukūrė visatą išimtinai žmogui.
Taigi, būtent todėl, kad gėris ir blogis nebuvo laikomi vienodai būtinais padariniais; todėl, kad jie nebuvo priskirti tikrajai jų priežasčiai, žmonės patys sau sukūrė išgalvotas priežastis ir piktavališkas dievybes, dėl kurių niekas nesugeba išvaduoti jų iš iliuzijų. – Tačiau, apsvarstę gamtą, jie būtų pamatę, kad fizinis blogis yra būtina tam tikrų būtybių specifinių savybių pasekmė; jie būtų pripažinę, kad marai, infekcijos, ligos kyla dėl fizinių priežasčių ir ypatingų aplinkybių – dėl kombinacijų, kurios, nors ir visiškai natūralios, yra pražūtingos jų rūšiai; ir jie būtų ieškoję pačioje gamtoje vaistų, tinkamų sumažinti ar priversti tas blogybes, nuo kurių jie kenčia, išnykti. Taip pat jie būtų pamatę, kad moralinis blogis tebuvo būtina jų blogų institucijų pasekmė; kad ne dangaus Dievui, bet žemės kunigaikščių neteisybei turėjo būti priskirti tie karai, tas skurdas, tie badmečiai, tie nesėkmės, tos nelaimės, tos ydos ir tie nusikaltimai, dėl kurių jie taip dažnai dejuoja. Taigi, norėdami atsikratyti šių blogybių, jie neturėjo beprasmiškai tiesti savo virpančių rankų link fantomų, nepajėgių jiems padėti, ir kurie nebuvo jų sielvartų autoriai; jie turėjo ieškoti racionalesniame valdyme, teisingesniuose įstatymuose, protingesnėse institucijose vaistų nuo tų nelaimių, kurias jie klaidingai priskyrė kerštui Dievo, kuris jiems tapomas tirono charakteryje, nors tuo pat metu jiems uždrausta abejoti jo teisingumu ir jo gerumu.
Iš tiesų kunigai niekada nenustoja kartoti, kad jų Dievas yra be galo geras; kad jis nori tik savo kūriniams gėrio; kad jis viską sukūrė tik jiems: ir nepaisant šių patikinimų, tokių glostančių, jo piktybiškumo idėja neišvengiamai bus stipriausia; kur kas labiau tikėtina, kad ji atkreips mirtingųjų dėmesį, nei jo gerumas; ši niūri idėja visada pirmoji prisistato žmogaus protui, kaskart kai jis užimtas Dievybe. Blogio idėja neišvengiamai daro žmogui kur kas stipresnį įspūdį nei gėrio; atitinkamai, geradarį Dievą visada užtemdys baisusis Dievas. Taigi, nesvarbu, ar jie pripažįsta priešingų interesų Dievų daugį, ar jie pripažįsta tik vieną monarchą visatoje, baimės jausmas neišvengiamai nugalės meilę; jie garbins gerąjį Dievą tik tam, kad sutrukdytų jam vykdyti jo kaprizą, jo fantazijas, jo pyktį; tai visada nerimas ir siaubas krenta žmogų jam po kojų; tai jo rūsčiumą ir jo griežtumą jie stengiasi nuginkluoti. Trumpai tariant, nors mums visur užtikrinama, kad Dievybė yra kupina užuojautos, atlaidumo ir gerumo, tai visada piktavališkas džinas, kaprizingas šeimininkas, baisus demonas, kuriam jie visur atiduoda vergišką pagarbą ir baimės padiktuotą garbinimą.
Šiose nuostatuose nėra nieko, kas turėtų mus stebinti; mes galime nuoširdžiai atiduoti savo pasitikėjimą ir savo meilę tik tiems, kuriuose atrandame nuolatinę valią teikti mums paslaugas; kai tik turime priežasčių įtarti, kad jie turi valios, galios ar teisės mums pakenkti, jų idėja mus slegia, mes jų bijome, mes jais nepasitikime, ir imamės atsargumo priemonių prieš juos; mes nekenčiame jų iš visos širdies, net nedrįsdami prisipažinti apie savo jausmus. Jei į Dievybę privaloma žiūrėti kaip į bendrą šaltinį to gėrio ir blogio, kuris atsitinka šiame pasaulyje; jei jis turi valios kartais padaryti žmones laimingais, o kartais panardinti juos į nelaimę ar bausti juos su rūsčiumu, žmonės neišvengiamai privalo bijoti jo kaprizų ar jo griežtumo ir kur kas labiau būti užimti šiais dalykais, kuriems, kaip jie mato, jis taip dažnai pasiryžęs, nei jo gerumu. Taigi jų dangiškojo monarcho idėja visada turi kelti žmogui nerimą; jo sprendimų griežtumas turi priversti jį drebėti daug dažniau, nei jo gerumas sugeba jį paguosti ar padrąsinti.
Jei atkreipsime dėmesį į šią tiesą, pajusime, kodėl visos žemės tautos drebėjo prieš savo Dievus ir atidavė jiems patį fantastiškiausią, neracionaliausią, liūdniausią ir žiauriausią garbinimą; jie tarnavo jiems taip, kaip despotiškiems valdovams, menkai sutariantiems su savimi, nepripažįstantiems kitų taisyklių, išskyrus savo fantazijas, kurios kartais būdavo palankios, bet kur kas dažniau kenksmingos jų pavaldiniams; trumpai tariant, kaip nepastoviems šeimininkams, kurie ne tiek mieli savo gerumu, kiek baisūs savo bausmėmis, savo piktavališkumu ir tuo rūsčiumu, kurio jie vis dar niekada nedrįso pripažinti neteisingu ar pertekliniu. Štai priežastis, kodėl matome, kaip Dievo, kurį jie nepaliaujamai rodo mirtingiesiems kaip gerumo, teisingumo ir visokeriopos tobulybės modelį, garbintojai, patys atiduoda save pačioms žiauriausioms ekstravagancijoms prieš save pačius, siekdami nubausti save ir užkirsti kelią dangaus kerštui, ir tuo pat metu daro pačius šlykščiausius nusikaltimus prieš kitus, manydami, kad taip elgdamiesi gali nuginkluoti pyktį, nuraminti teisingumą ir sugrąžinti savo Dievo gailestingumą. Visų žmonių religinių sistemų, jų aukojimų, jų maldų, jų papročių ir jų ceremonijų tikslas niekada nebuvo joks kitas, kaip tik nukreipti Dievybės įniršį, išvengti jo kaprizų ir sužadinti jame tuos gerumo jausmus, nuo kurių, kaip jie mato, jis kiekvieną akimirką nukrypsta. Visos teologijos pastangos ir subtilybės niekada neturėjo jokio kito tikslo, kaip tik sutaikyti gamtos valdove tas nesuderinamas idėjas, kurias pati teologija pagimdė mirtingųjų protuose. Mes galėtume pagrįstai apibrėžti šį tikslą kaip meną kurti chimeras, sujungiant kartu savybes, kurių neįmanoma suderinti tarpusavyje.