Tradicinė katalikinė malda, vadinama „Requiem aeternam“ (Amžinas atilsis), kuri dažnai naudojama laidojimo apeigose ir mirties metinių maldose. Tekstas yra iš „Requiem“ mišių, kurios yra skiriamos už mirusius ir maldaujamos už jų amžinąją ramybę.
- RŪSČIĄ DIENĄ amžiai lemia * pagal pranašystę seną: * pelenai palaidos žemę.
- Kaip tada visi drebėsim, * kai prieš Viešpatį stovėsim, * atsakyti Jam turėsim!
- Nuaidės baisus trimitas * ir minias nesuskaitytas * šauks, kur sostas pastatytas.
- Ims mirtis, gamta drebėti * ir numirėliai kalbėti, * Teisiančiam atsakinėti.
- Knygos bus atidarytos, * kur kaltybės surašytos, * nusidėjėlių darytos.
- Soste sėdintis Teisėjas, * nedorybėms paaiškėjus, baus atradęs nusidėjus.
- Ką aš vargšas jam sakysiu? * Užtarimo ką prašysiu, * kai save kaltą išvysiu?
- Viešpatie, piktiems siaubingas, * o silpniesiems maloningas, * gelbėk ir mane, meilingas.
- Mielas Jėzau, atsiminki, * ir manęs nepaskandinki, * bet nuo pražūties apginki.
- Dėl manęs taip daug kentėjai, * net brangiausią kraują liejai, * išganyt mane norėjai.
- Teikis, Jėzau, dovanoti, * leisk kaltes nusimazgoti, * kolei teiks į teismą stoti.
- Kaltę jausdamas, dejuoju * ir iš gėdos raudonuoju, * Tu išgirsk, kaip aš vaitoju.
- Magdalenos pagailėjęs, * latrui dangų pažadėjęs, * būk ir man švelnus Teisėjas.
- Mano maldos nevertingos, * bet Tu būk man gailestingas, * nuo ugnies gink pražūtingos.
- Tarp blogų nesulaikyki, * dešinėn mane statyki, * prie gerųjų priskaityki.
- Kai pasmerksi prakeiktuosius, * liepsnai amžinai skirtuosius, * vesk mane pas išrinktuosius.
- Nusižeminęs šaukiuosi, * iš visos širdies gailiuosi, * laimės iš Tavęs viliuosi.
- Dieną rūsčią ir verksmingą, * kai iš dulkių stebuklingai * kelsis nusikaltę žmonės,
- Dieve, jiems atleisk maloniai; * Jėzau, būki gailestingas, * duok jiems atilsį laimingą. Amen.
Šios maldos metu kunigas ir tikintieji meldžiasi už mirusius, prašydami Dievo atleidimo ir malonės. Procesijos metu taip pat gali būti naudojami ritualiniai elementai, kaip šventas vanduo ir smilkalai, kurie simbolizuoja šventinimą ir maldą.
Laidojimo apeigose labai svarbu prašyti Dievo malonės mirusiems ir jų artimiesiems, išreikšti dėkingumą ir pagerbti jų atminimą.
Skaitykite daugiau..
Ši malda, „Requiem aeternam“, turi gilias šaknis pačiame Mišių už mirusiuosius (Requiem) pavidale. Įdomu tai, kad nors ji skamba liūdnai, jos esmė yra viltis. Senovėje šios maldos žodžiai buvo laikomi tarsi „slapta durų atidarymo klavika“ į Dievo gailestingumą mirusiojo labui.
Prieš didelius Bažnyčios pokyčius, ypač po Antrojo Vatikano Susirinkimo, „Requiem aeternam“ buvo tariama su didesniu pamaldumu, nes tikėta, kad kiekvienas ištartas žodis padeda sielai Purgatorijoje. Kai kurie viduramžių teologai netgi mokė, kad giminaičių meldžiantis už mirusįjį, šis gauna „dvasinę dovaną“, kuri palengvina jo išbandymą.
Be to, „Requiem aeternam“ yra vienas iš nedaugelio liturginių tekstų, kuriame tiesiogiai prašoma Dievo, kad mirusysis būtų išgelbėtas nuo „amžinosios ugnies“ (ignis aeterni). Tai rodo, kokia didelė buvo viduramžių žmonių baimė dėl asmeninio teismo ir kokia stipri buvo jų meilė mirusiems artimiesiems. Ši malda yra tylus, bet galingas tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Prieš didelius Bažnyčios pokyčius, ypač po Antrojo Vatikano Susirinkimo, „Requiem aeternam“ buvo tariama su didesniu pamaldumu, nes tikėta, kad kiekvienas ištartas žodis padeda sielai Purgatorijoje. Kai kurie viduramžių teologai netgi mokė, kad giminaičių meldžiantis už mirusįjį, šis gauna „dvasinę dovaną“, kuri palengvina jo išbandymą.
Be to, „Requiem aeternam“ yra vienas iš nedaugelio liturginių tekstų, kuriame tiesiogiai prašoma Dievo, kad mirusysis būtų išgelbėtas nuo „amžinosios ugnies“ (ignis aeterni). Tai rodo, kokia didelė buvo viduramžių žmonių baimė dėl asmeninio teismo ir kokia stipri buvo jų meilė mirusiems artimiesiems. Ši malda yra tylus, bet galingas tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.