Šios maldos yra skirtos tiems, kurių siela ir širdis patiria skausmą, nerimą ar liūdesį. Jos suteikia paguodą, stiprybę ir primena, kad Dievas yra arti kiekvieno kenčiančiojo.
Šv. Augustino malda „Vesk mane, Viešpatie“
„Vesk mane, Viešpatie, savo keliu, ir aš eisiu tavo tiesa.
Džiaugsmo pilna tegu būna mano širdis, kad bijočiau tavo vardo.
Viešpatie, mano Dieve, visa širdimi garbinsiu tave ir amžiais šlovinsiu tavo vardą.
Nes tu esi geras, Viešpatie, ir atlaidus, didžiai gailestingas visiems, kurie tave šaukiasi.
Girdėk mano maldą, Viešpatie, klausyk mano šauksmo.
Savo nelaimės dieną šaukiuosi tavęs, nes tu mane išklausai.
Dieve, tavo gailestingumas beribis ir tavo tiesa amžina. Amen.”
Psalmių knygos 34 psalmė
„Viešpats yra arti sudužusios širdies,
jis gelbsti palūžusios dvasios žmones.
Teisieji patiria daug vargų,
bet iš jų visų Viešpats juos išgelbsti.” (Ps 34, 19–20)
Malda šv. Pranciškui Asyžiečiui
„Viešpatie, padaryk mane savo ramybės įrankiu.
Kur neapykanta – leisk man sėti meilę,
kur skausmas – paguodą,
kur abejonė – tikėjimą,
kur neviltis – viltį,
kur tamsa – šviesą,
kur liūdesys – džiaugsmą.
Dieve, leisk man ne tiek ieškoti paguodos, kiek guosti kitus,
ne tiek ieškoti supratimo, kiek suprasti kitus,
ne tiek ieškoti meilės, kiek mylėti,
nes duodami gauname,
atleisdami esame atleidžiami,
mirštame, kad gyventume amžinai.
Amen.”
Įdomu tai, kad Rytų Bažnyčios tėvai, ypač kalbėdami apie *apatheia* (nesijaudinimą ar vidinį ramybę), nurodo, kad tikrasis dvasinis augimas pasiekiamas ne vengiant skausmo, bet priimant jį kaip priemonę išvalyti širdį nuo pasaulietiškų prisirišimų. Ši kančia, jei ji priimama su tikėjimu, tampa dvasiniu aukso lydymu. Be to, senovės krikščionių asketai naudojo „širdies maldos“ praktiką, ypač Jėzaus maldą („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“), kuri kartojama nuolat, siekiant įtvirtinti Dievo buvimą pačiame sielos centre, net ir didžiausio sielvarto metu. Ši nuolatinė malda padeda pakeisti nerimo mintis į Dievo vardą, taip transformuojant sielos būseną.