Atsiskubino Betliejun piemenys,
dailiai skambindami Jėzui kanklėmis.
Sveikina Kūdikėlį, Vaikelį mažutėlį,
giesmėmis.
Dievo angelai giedojo jiems tada,
ko jie buvo negirdėję niekada.
Sveikina…
Klausės angelų gražios jie giesmelės
ir galvojo, koks gi bus tas Vaikelis.
Sveikina…
Žvelgia akys prakartėlin nuolankiai,
širdyse atliepia giesmės iš aukštai.
Sveikina…
Ir mes žinom tai Mesijas garbingas,
gimęs iš Mergelės Viešpats galingas.
Sveikina…
Ši giesmė pasakoja apie piemenis, skubančius Betliejun pagerbti gimusio Jėzaus, dovanodami jam dainas ir skambindami kanklėmis. Angelų giesmės atskleidžia jiems dangišką grožį ir stebuklą, kurio dar niekada nebuvo girdėję. Piemenys klauso ir galvoja apie šio mažo Kūdikio didžiąją ateitį. Jų nuolankumas ir širdžių atliepimas giesmėms rodo gilų susižavėjimą. Galiausiai visi pripažįsta, kad tai Mesijas, Dievo pažadėtas Išganytojas.
Teologiniu požiūriu, piemenys, budintys naktį, simbolizuoja budrumą ir laukimą. Jie yra pirmieji liudytojai, kurie, išgirdę angelų choro „Gloria in excelsis Deo“, iš karto pripažįsta pranašystės išsipildymą. Jų greitas paklusnumas ir skubėjimas rodo tikėjimą, kuris pranoksta protą. Jie palieka savo gyvybiškai svarbų darbą – saugoti gyvūnus – kad pamatytų tą, kuris vėliau bus vadinamas „Gerasis Ganytojas“. Šis ankstyvas pripažinimas iš pačių laukų darbininkų yra galingas teologinis teiginys apie Kristaus karalystės prigimtį.