Vidinis kelias (tariqa) – tai sufizmo dvasinė kryptis, kurią praktikuoja sufijų bendruomenės, siekdamos artimo ryšio su Dievu per mistinę kelionę. „Tariqa“ reiškia „kelias“ arba „takelis“, ir sufizme tai simbolizuoja asmeninę ir vidinę dvasinę kelionę, kurios tikslas yra pasiekti Dievą per savęs tobulinimą ir dvasinį atsidavimą. Tariqa nėra tik išorinės taisyklės ar ritualai, bet ir gilus vidinis gyvenimas, per kurį žmogus atsisako savo ego, nuodėmių ir pasaulietinių prisirišimų, siekdamas vienybės su Dievu.
Tariqa taip pat reiškia specifinę sufijų broliją arba ordino struktūrą, kuri turi savo dvasinį vadovą – šejchą (mokytoją), kuris moko, kaip eiti šiuo dvasiniu keliu. Kiekviena tariqa turi savo praktikas, ritualus, mokymus ir metodus, kaip pasiekti dvasinį tobulumą. Šios praktikos apima maldas, meditaciją (zikr), asketizmą ir kitus dvasinius pratimai, kurie padeda išlaisvinti sielą nuo ego ir priartėti prie Dievo.
Tariqa kelias paprastai susideda iš kelių etapų, kai sufijus per dvasinę praktiką ir mokymą palaipsniui artėja prie Dievo, galiausiai pasiekdamas fanā – savęs išnykimą Dievo buvime. Šis kelias reikalauja tiek vidinės drausmės, tiek pasitikėjimo Dievo malone, todėl tariqa yra ne tik dvasinis, bet ir moralinis ugdymas.
Kiekviena tariqa turi savo „silsila“ – tai yra nepertraukiama mokytojų grandinė, kuri tiesiogiai siejama su Pranašu. Ši grandinė yra gyva, ji patvirtina mokymo autentiškumą. Jei grandinė nutrūksta ar yra abejotina, tariqa laikoma silpna. Kai kurie sufijų mokytojai, ypač tie, kurie priklauso Nakšbandijų tariqai, pabrėžia „tylos“ (khalwa) svarbą. Tai ne tik fizinė izoliacija, bet ir vidinis tylėjimas, kai protas nustoja kalbėti pats su savimi, kad Dievo balsas taptų girdimas. Kai kuriose tariqa šakose, pavyzdžiui, Mevlevi (besisukančių dervišų), šokis ir muzika yra pagrindinės priemonės, tačiau kitose, pavyzdžiui, Džellalijah, judesys yra minimalus, o visa jėga sutelkta į sėdėjimą ir kvėpavimo kontrolę. Tai rodo, kaip skirtingai sufijai supranta „artėjimo prie Dievo“ būdus.