Judas Iskariotas – vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų, tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis visada prisimenamas pirmiausia kaip išdavikas. Jo originalus vardas hebrajiškai / aramajiškai buvo יהודה איש־קריות (Yəhûdāh ʾΚ-Qərîyôt) – „Judas iš Kerioto“. Trumpai graikiškuose rankraščiuose jis vadinamas Ἰούδας Ἰσκαριώτης (Ioudas Iskariōtēs), iš kur ir atėjo lietuviškas „Judas Iskariotas“. Pats vardas „Judas“ (יהודה / Yehudah) reiškia „šlovinimas“ arba „ačiū“ – tas pats vardas, kurį turėjo patriarchas Juda (Jokūbo sūnus), todėl I a. jis buvo labai populiarus. „Iskariotas“ greičiausiai kilęs nuo miestelio Kerioto Judėjoje (hebr. קְרִיּוֹת), tad pilnas vardas reiškia tiesiog „Judas iš Kerioto“ – tai padėjo atskirti jį nuo kitų Judų apaštalų būryje.
Išdavystė
Visos keturios kanoninės evangelijos sutaria dėl pagrindinių faktų:
- Judas susitaria su aukštųjų kunigų taryba ir gauna 30 sidabrinių (Mt 26,14–16; Mk 14,10–11; Lk 22,3–6).
- Paskutinės vakarienės metu Jėzus viešai pasako: „Vienas iš jūsų mane išduos“ ir net duoda Judui kąsnį duonos kaip ženklą (Jn 13,21–30).
- Getsemanės sode Judas pabučiuoja Jėzų – tai sutartas ženklas areštuoti (Mt 26,47–50; Mk 14,43–46; Lk 22,47–48; Jn 18,2–5).
Jėzus žinojo visą laiką ir net sakė: „Žmogaus Sūnus eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas! Geriau tam žmogui būtų buvę negimti“ (Mt 26,24).
Mirtis
Dvi šiek tiek skirtingos versijos:
- Evangelija pagal Matą (27,3–10): Judas gailisi, grąžina 30 sidabrinių, eina ir pasikaria. Kunigai už tuos pinigus nuperka lauką, kuris pavadinamas „Kraujo lauku“ (Akeldama).
- Apaštalų darbai (1,18–19): Judas pats nusipirko lauką už išdavystės atlygį, ten „krito kniūbsčias, persiskyrė per vidurį ir išvirto visi viduriai“. Laukas taip pat vadinamas Akeldama.
Abu pasakojimai sutaria dėl lauko pavadinimo ir tragiškos pabaigos.
Teologinės interpretacijos
- Tradicinė Bažnyčios linija: Judas laisvai pasirinko blogį – godumą ir netikėjimą. Jo savižudybė rodo visišką neviltį (priešingai Petro atgailai).
- Kai kurie šiuolaikiniai teologai: Judas galėjo būti „reikalinga auka“ – be jo nebūtų įvykęs kryžius. Jėzus pats sako: „Žmogaus Sūnus eina, kaip parašyta“ (Mk 14,21).
- Gnostikų „Evangelija pagal Judą“ (II a.): Judas – vienintelis tikrai supratęs Jėzaus mokinys, kuriam Jėzus pats paveda „išduoti“ kūną, kad dvasia galėtų grįžti į dangų. Ten Judas – herojus, o ne išdavikas.
Judai religijose
Vardas Judas (hebr. יהודה) buvo labai populiarus, todėl Biblijoje ir aplinkinėje literatūroje sutinkame mažiausiai šešis skirtingus Judus. Štai trumpas „žemėlapis“, kad nesumaišytumėte:
| Judas | Biblijos vieta | Kas jis toks? | Pagrindinis bruožas |
|---|---|---|---|
| Juda – patriarchas | Pr 29,35; 49,8 | Jokūbo sūnus, Judo giminės pradininkas | Iš jo kilo karalystė ir žodis „žydas“ |
| Judas Iskariotas | Mt 10,4; Jn 13 | Apaštalas–išdavikas | 30 sidabrinių, pabučiavimas |
| Judas Tadas (Jokūbo sūnus) | Lk 6,16; Jn 14,22 | Apaštalas, dažnai vadinamas Tadu | Desperatiškų atvejų globėjas |
| Judas – Jėzaus brolis | Jud 1; Mt 13,55 | Jėzaus „brolis“, Judo laiško autorius | Kovojo su gnostikų erezijomis |
| Judas Barsabas | Apd 15,22 | Ankstyvosios Bažnyčios pasiuntinys | Nešė Apaštališkojo susirinkimo laišką |
| Judas Galilėjietis | Apd 5,37 | Sukilėlis prieš Romos surašymą ~6 m. | Zelotų pradininkas |
Yra ir dar keli mažiau žinomi Judai (pvz., Judas iš Damasko – Apd 9,11, pas kurį apsistojo Paulius; Judas, vienas iš 70 mokinių pagal kai kurias tradicijas), bet jie retai painiojami su pagrindiniais.