Jėzaus išdavystė yra Naujojo Testamento įvykis, žymintis tiesioginę Jėzaus kančios pradžią. Šis įvykis detaliai aprašytas visose keturiose Evangelijose: Mato 26:14–16, Morkaus 14:10–11, Luko 22:1–6 ir Jono 18:2–5. Istorija atskleidžia sudėtingą religinių vadovų sąmokslą, mokinio išdavystę bei politinę įtampą to meto Jeruzalėje, kur baimė dėl minios sukilimo privertė valdžią ieškoti klastingų sprendimų už uždarų durų.
Religiniai vadovai, aukštieji kunigai ir tautos seniūnai jautė didelę grėsmę dėl augančio Jėzaus populiarumo, tačiau atvirai suimti Jį dienos metu buvo pavojinga. Evangelistas Lukas nurodo, kad artėjant Neraugintos duonos šventei, vadinamai Pascha, „aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai ieškojo būdo, kaip Jį nužudyti, nes bijojo žmonių“ (Luko 22:2). Jiems reikėjo žmogaus iš artimiausios Jėzaus aplinkos, kuris žinotų Jo naktinio poilsio vietas ir padėtų įvykdyti suėmimą be liudininkų.
Nors Jėzus dienomis veikė visiškai viešai ir nesistengė slėptis, religiniai vadovai negalėjo Jo suimti minios akivaizdoje, nes tai būtų sukėlę neramumus ir galimą sukilimą. Tačiau naktį situacija buvo visiškai kitokia: žmonės išsiskirstydavo, Jeruzalė nurimdavo, o Jėzus su mokiniais traukdavosi į nuošalias vietas, kurių tiksliai nežinojo niekas, išskyrus artimiausius sekėjus. Todėl valdžiai reikėjo ne informacijos apie Jėzaus viešą veiklą, bet būtent tikslios naktinės vietos, kur Jį būtų galima suimti be liudininkų ir be rizikos sukelti masinį pasipiktinimą. Judas, žinodamas šiuos maršrutus, suteikė būtent tai, ko reikėjo slaptai operacijai, ir už šią paslaugą gavo trisdešimt sidabrinių.
Šiomis aplinkybėmis įvyko lemiamas posūkis – Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos apaštalų, savo noru nuėjo pas aukštuosius kunigus. Evangelijoje pagal Matą užfiksuotas tiesioginis derybų momentas: „Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir paklausė: ‘Ką man duosite, jei Jį jums išduosiu?’ Tie atseikėjo jam trisdešimt sidabrinių“ (Mato 26:14–15). Ši suma nebuvo atsitiktinė – pagal Senojo Testamento įstatymus tai buvo kaina, mokama už užmuštą vergą, o tai pabrėžia religinių vadovų panieką Jėzui bei pranašysčių išsipildymą.
Gavęs atlygį, Judas pradėjo laukti tinkamos progos, kuri pasitaikė naktį po Paskutinės vakarienės. Jis puikiai žinojo, kad Jėzus su mokiniais dažnai lankosi Alyvų kalno papėdėje esančiame Getsemanės sode. Evangelistas Jonas pabrėžia šią detalę: „Tą vietą žinojo ir Jo išdavėjas Judas, nes Jėzus ten dažnai lankydavosi su savo mokiniais“ (Jono 18:2). Tai leido suplanuoti operaciją naktį, kai Jeruzalė miegojo ir nekilo pavojaus sukelti masinį minios pasipriešinimą.
Suėmimo momentas Getsemanėje pasižymėjo ypatingu klastingumu. Judas atvedė didelį būrį ginkluotų vyrų su deglais ir žibintais, o kaip atpažinimo ženklą pasirinko draugystės simbolį – bučinį. „Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą, sakydamas: ‘Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!’“ (Morkaus 14:44). Šis veiksmas tapo amžinu išdavystės simboliu, parodančiu dvasinį Judo nuosmukį bei visišką slapto susitarimo įgyvendinimą, po kurio Jėzus buvo surištas ir išvestas į aukštojo kunigo Kajapo namus.
Evangelistai pabrėžia, kad šis įvykis nebuvo atsitiktinis ar netikėtas — jis įsilieja į platesnį Dievo plano kontekstą. Jėzus ne kartą kalbėjo mokiniams, kad „Žmogaus Sūnus bus išduotas į žmonių rankas“ (Mato 17:22), taip parodydamas, jog net ir tamsiausi žmonių veiksmai negali sugriauti dieviškojo sumanymo. Ši įtampa tarp žmogaus laisvės ir dieviškojo plano yra viena iš giliausių Naujojo Testamento temų: Judas veikia savo valia, tačiau jo veiksmai tampa dalimi pranašysčių išsipildymo, kurias evangelistai nuolat primena.
Be to, išdavystės scena atskleidžia ir Jėzaus santykį su savo mokiniais. Nors Jėzus žinojo, kas Jį išduos, Jis iki pat galo išlaikė Judą bendrystėje, leido jam dalyvauti Paskutinėje vakarienėje ir netgi pavadino jį „bičiuliu“ suėmimo akimirką (Mato 26:50). Tai rodo ne tik Jėzaus žmogišką skausmą, bet ir Jo mokymą apie meilę priešams bei atleidimo galią. Ši detalė dažnai pabrėžiama krikščioniškoje tradicijoje kaip kontrastas tarp Judo klastos ir Jėzaus ištikimybės net tiems, kurie Jį palieka. Dėl to Judo išdavystė tapo ne tik istoriniu įvykiu, bet ir moraline bei dvasine pamoka apie žmogaus silpnumą, laisvę ir pasirinkimų pasekmes.