Mano Dieve, Tu žinai mano silpnumą. Be Tavo malonės pagalbos aš nieko negaliu. Neatsisakyk man jos suteikti, o mano Dieve, atsižvelk į tai, ko man reikia. Duok man pakankamai jėgų, kad išvengčiau viso to blogio, kurį Tu draudi, kad daryčiau visą tą gėrį, kurio Tu iš manęs lauki, ir kad kantriai pakelčiau visus vargus, kuriuos Tu panorėsi man siųsti.
Skaitykite daugiau..
Mano Dieve, Tu žinai mano silpnumą. Be Tavo malonės pagalbos aš nieko negaliu. Neatsisakyk man jos suteikti, o mano Dieve, atsižvelk į tai, ko man reikia. Duok man pakankamai jėgų, kad išvengčiau viso to blogio, kurį Tu draudi, kad daryčiau visą tą gėrį, kurio Tu iš manęs lauki, ir kad kantriai pakelčiau visus vargus, kuriuos Tu panorėsi man siųsti.
Ši malonės šauksmo forma primena ankstyvųjų krikščionių maldas, kurios būdavo labai tiesioginės ir asmeniškos, tarsi pokalbis su artimu draugu. Įdomu tai, kad senovės vienuoliai, ypač dykumos tėvai, tikėjo, jog silpnumo pripažinimas yra pirmoji tikroji jėga. Jie vadino tai „šventu nuolankumu“, kuris atveria duris Dievo veikimui. Jie netgi turėjo posakį, kad kuo labiau žmogus save nužemina, tuo lengviau Dievo dvasia jį pakelia. Jie matė silpnumą ne kaip trūkumą, bet kaip tuščią indą, kurį Dievas gali pripildyti savo galia. Beje, kai kurie iš jų, siekdami išvengti puikybės, netgi meldėsi, kad Dievas leistų jiems patirti mažų kasdienių sunkumų, kad primintų apie savo priklausomybę nuo Jo. Tai buvo jų būdas nuolat būti budriems. Toks nuolankumas padeda mums suprasti, kad mūsų pastangos vienos neužtenka.
Ši malonės šauksmo forma primena ankstyvųjų krikščionių maldas, kurios būdavo labai tiesioginės ir asmeniškos, tarsi pokalbis su artimu draugu. Įdomu tai, kad senovės vienuoliai, ypač dykumos tėvai, tikėjo, jog silpnumo pripažinimas yra pirmoji tikroji jėga. Jie vadino tai „šventu nuolankumu“, kuris atveria duris Dievo veikimui. Jie netgi turėjo posakį, kad kuo labiau žmogus save nužemina, tuo lengviau Dievo dvasia jį pakelia. Jie matė silpnumą ne kaip trūkumą, bet kaip tuščią indą, kurį Dievas gali pripildyti savo galia. Beje, kai kurie iš jų, siekdami išvengti puikybės, netgi meldėsi, kad Dievas leistų jiems patirti mažų kasdienių sunkumų, kad primintų apie savo priklausomybę nuo Jo. Tai buvo jų būdas nuolat būti budriems. Toks nuolankumas padeda mums suprasti, kad mūsų pastangos vienos neužtenka.