Visagalis Dieve, mūsų stiprybe ir prieglobsti,
Tu žinai mūsų vargus ir nešioji mūsų naštas.
Suteik man jėgų nešti savo kryžių,
Kad sunkią valandą pajusčiau Tavo meilę ir paguodą.
Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų,
Kuris kentėjo už mus ir gyvena per amžius. Amen.
Gerasis Dieve, mano Tėve ir Viltie,
Tu matai mano širdies naštą ir mano kelio sunkumus.
Būk šalia manęs, kai man sunku,
Apkabink mane savo gailestingumu ir duok stiprybės.
Padėk man rasti šviesą net tamsiausią valandą,
Ir vesk mane per išbandymus su tikėjimu.
Per Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją,
Suteik man ramybę ir drąsą eiti pirmyn.
Amen.
Šios maldos tinka kalbėti, kai žmogų užvaldo gyvenimo išbandymai – nesvarbu, ar tai būtų ligos, netektys, finansiniai sunkumai, ar vidiniai rūpesčiai, tokie kaip nerimas ar neviltis. Lietuvoje šios maldos dažnai sakomos per gavėnią, gedulo laikotarpiu, ar asmeninėje maldoje prie kryžių ir bažnyčiose, prašant Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų, pvz., šv. Juozapo, globėjo sunkiomis akimirkomis, ar šv. Ritos, neįmanomų situacijų globėjos, užtarimo. Jos taip pat tinka bendruomeninėse pamaldose, pvz., per Mišias už kenčiančius, arba vaikams, ieškantiems paprastų žodžių išreikšti savo jausmams, padedant stiprinti tikėjimą, kad Dievas yra arti net didžiausiuose sunkumuose.
Įdomu tai, kad Rytų Bažnyčiose ypač vertinama „Jėzaus malda“ (Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, būk man nusidėjėliui), kuri kartojama be paliovos, siekiant išlaikyti nuolatinį ryšį su Dievu net ir didžiausio sielvarto metu. Ši nepertraukiama malda padeda išvengti dvasinio išsekimo, kurį sukelia nerimas. Be to, teologiškai sunkiu metu malda yra veiksmas, kuriuo mes aktyviai priimame Dievo valią, net jei jos prasmės nesuprantame, taip įgyvendindami krikščionišką pasišventimo esmę. Tai yra tikėjimo aktas, tvirtinantis, kad Dievas yra geras, net kai aplinkybės rodo priešingai.